Nuo 2009 m. sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo lengvata, kurios tikslas - neapmokestinti gyventojų pajamų mokesčiu (GPM) pajamų, gautų pardavus gyvenamąjį būstą. Tačiau ši lengvata taikoma tik tuo atveju, jei įvykdoma bent viena sąlyga, nurodyta GPMĮ 17 str. 1 d.
Iš pirmo žvilgsnio ši lengvata atrodo labai patraukliai, nes pakanka atitikti vos vieną iš trijų sąlygų, įtvirtintų GPMĮ 17 str. 1 d. 53 ir 54 punktuose.
Vis dėlto, išsamiai išanalizavus teismų praktiką GPMĮ 17 str. 1 d. 53 ir 54 punktų rėmuose, tampa aišku, kad dažnam mokesčių mokėtojui pasinaudoti GPM lengvata nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pradžių.
Šią poziciją papildomai grindžia GPMĮ 17 str. 1 d. komentare pateiktas GPM lengvatos taikymo pavyzdys:
Gyventojas pardavė butą, kuriame buvo deklaruota gyvenamoji vieta trumpiau nei dvejus metus. Per vienerius metus nuo būsto pardavimo gautas pajamas panaudojo naujo būsto įsigijimui iš statybos bendrovės. Būstas statomas trejus metus, todėl deklaruoti gyvenamosios vietos gyventojas dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių per vienerius metus naujajame būste negali. Vadinasi, tais metais, kai bus naujajame būste deklaruota gyvenamoji vieta, gyventojas galės susigrąžinti GPM.
Šios temos kontekste ypatingai svarbus turinio viršenybės prieš formą principas, kuris pabrėžia, kad mokestiniuose teisiniuose santykiuose prioritetas teikiamas šalių veiklos turiniui, o ne formaliai išraiškai. MAĮ 69 str. 2 d. komentare pateikiamas išsamus turinio viršenybės prieš formą principo taikymo paaiškinimas. Jame teigiama, kad mokesčių mokėtojas, vadovaujantis šiuo principu, turi apskaičiuoti mokestį pagal atitinkamo mokesčio įstatymo nuostatas, net jei jo veikla neatitinka formalių reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą.
Analogišką poziciją savo praktikoje palaiko ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas („LVAT“):
„Santykiuose su mokesčių administratoriumi mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti, kad būtų taikomas turinio viršenybės prieš formą principas. Atitinkamai mokesčių administratorius savo veikloje neturėtų paneigti asmenų mokesčių įstatymuose numatytų teisių ar pripažinti atitinkamas prievoles vien remdamasis formalia šių asmenų veiklos išraiška, kai jam yra žinomos (pateikiamos) aplinkybės, rodančios kitokį mokestinio santykio turinį.“
Per pastaruosius 15 metų, nuo tada, kada pradėta taikyti aptariama GPM lengvata, Lietuvos teismų sprendimuose ryškėja tam tikros vyraujančios tendencijos nagrinėjamu klausimu.
Pagrindinė būsto savininkų daroma klaida yra ta, kad nors parduotas būstas iki jo pardavimo būna nekilnojamo turto pardavėjų vienintelė gyvenamoji vieta, tačiau tinkamai nedeklaravus gyvenamosios vietos jame, mokesčių administratorius neatsižvelgia į turinio viršenybės prieš formą principą ir atmeta norinčių pasinaudoti lengvata poziciją kaip nepagrįstą dėl neatitiktos nei vienos GPMĮ 17 str. 1 d.
Pavyzdžiui:
- 2018 m. byloje pareiškėjui kartu su sutuoktine nebuvo leista pasinaudoti GPM lengvata remiantis GPMĮ 17 str. 1 d. 54 p., kadangi pareiškėjas 2016 m. parduotame būste nebuvo deklaravęs savo gyvenamosios vietos. Nors pareiškėjo kaimynė nurodė, kad bute pareiškėjas ir jo šeima pragyveno beveik du mėnesius ir tai buvo vieninteliai šeimos namai.
- 2017 m. kitoje byloje pareiškėjui nebuvo leista pasinaudoti GPM lengvata pagal GPMĮ 17 str. 1 d. 54 p., nes faktinės aplinkybės rodė, kad nors pareiškėjas kartu su savo šeima ginčo bute gyveno nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m.
Kaip deklaruoti savo faktinę gyvenamąją vietą?
