Šildymo sistemos pasirinkimas butui yra svarbus sprendimas, lemiantis komfortą ir išlaidas. Šiame straipsnyje aptarsime centrinio šildymo privalumus ir trūkumus, palyginsime įvairias šildymo sistemas ir pateiksime patarimų, kaip efektyviai reguliuoti šildymą.
Centrinio šildymo sistema
Šildymo sistemų tipai
Bet kurią hidraulinę šildymo sistemą sudaro vamzdžių sistema, šilumos šaltiniai (radiatoriai, šildomos grindys ir pan.) ir šildymo katilas. Priklausomai nuo konkrečios situacijos, šildymo sistemoje gali būti papildomų mazgų, tokių kaip akumuliacinė talpa, išsiplėtimo indas, kombinuotas/netiesioginio šildymo vandens šildytuvas ir t.t.
Atvira šildymo sistema
Atvira šildymo sistema, dar dažnai vadinama gravitacine (savitake) šildymo sistema, yra paprasta ir nepriklausoma nuo el. energijos. Bet šituos pranašumus dažniausiai persveria jos didelis trukumų sąrašas: griozdiška, pakankamai brangi, sunkiai realizuojama ir turi žemą naudingumo koeficientą. Atviro tipo sistemoje vandens cirkuliavimas vyksta savaime - natūraliai karštas vanduo kyla į viršų, o šaltas leidžiasi į apačia. Siekiant užtikrinti laisvą vandens judėjimą atvirose šildymo sistemose yra naudojami stori vamzdžiai, kuriuos pakankamai sudėtinga paslėpti po apdaila ir nesugadinti interjero.
Atviros šildymo sistemos veikimo principas pagrįstas termodinamikos dėsniais, kurių dėka pašildytas vanduo kyla viršun, sudarant aukštesnį slėgį prie viršutinio šildymo katilo vandens pajungimo ir mažinant slėgį prie katilo vandens pajungimo apačioje. Vanduo juda pajungta vamzdžių sistema iš didesnio slėgio srities link žemesnio, užtikrinant savaiminį gravitacinį vandens cirkuliavimą. Pagrindinis atvirų sistemų šilumos nešėjas yra vanduo. Kadangi sistema nėra hermetiška, karštas vanduo pastoviai garuoja ir jo lygi būtina sekti. Nukritus termofikato lygiui žemiau normos į šildymo sistemą patenka oras ir sutrikdo jos veikimą. Būtent dėl šitos priežasties antifrizai yra naudojami tik ekstra atvejais, kai namas būna nekūrenamas ilgesnį laiką ir egzistuoja užšalimo rizika. Kitaip pilti į sistema ne vandenį, o brangų antifrizą nėra prasmes.
Atvirose šildymo sistemose termofikato cirkuliavimas yra pakankamai lietas, todėl šildymo sistemos vamzdžius reikia šildyti palaipsniui - negalima leisti vandeniui užvirti vamzdyne. Siekiant užtikrinti tinkamą termofikato cirkuliavimą, šildymo katilą būtina montuoti žemiausiame sistemos taške, o išsiplėtimo baką - aukščiausiame (dažniausiai palėpėje). Atitinkamai, būtina išsiplėtimo baką tinkamai apšiltinti žiemos periodui. Didžiausio skersmens vamzdis pajungiamas prie šildymo katilo išėjimo. Jo skersmuo siekia apie 40mm esant šildomam plotui 50-100m2. Šildomo ploto padidinimas atitinkamai reikalauja vamzdyno skersmens didinimo iki 52mm ir daugiau.
Uždara šildymo sistema
Uždara šildymo sistema yra hermetiška, visi sistemos mazgai apjungti į vientisą sistema, o šilumos nešėjas cirkuliuoja siurblio pagalba. Tendencijos Lietuvos šildymo technologijų rinkoje parodo, kad žmonės vis dažniau renkasi uždaro tipo šildymo sistemas su priverstine termofikato cirkuliacija, įrenginėjant naują bustą arba renovuojant senąjį. Vietoj atviro išsiplėtimo bako montuojamas išsiplėtimo indas, užtikrinantis šildymo sistemos hermetiškumą. Tik labai retais atvejais uždarose sistemose naudojama savaiminė gravitacinė cirkuliacija.
Naudojant cirkuliacinį siurblį šildymo sistema tampa priklausoma nuo elektros tiekimo. Tai vienintelis nedidelis minusas lyginant su gravitacine sistema, visais kitais atvejais uždara sistema su priverstine termofikato cirkuliacija yra pranašesnė. Cirkuliacinis siurblys leidžia efektyviau šildyti patalpas, suteikia galimybę eksploatuoti papildomus šildymo sistemos elementus (pvz., šildomos grindys, kuriuose savitoji cirkuliacija tiesiog neįmanoma dėl plonų ilgų vamzdžių). Priverstinė termofikacinio vandens cirkuliacija sušildo sistema daug greičiau. Taip pat yra galimybė reguliuoti temperatūrą individualiai kiekviename kambaryje.
Šildymo sistemų tipai daugiabučiuose namuose
Kompleksiškai modernizuojant daugiabutį namą būtina sutvarkyti ir inžinerines sistemas. Renovuojant senos statybos namus, vienvamzdes sistemas rekomenduojama perdaryti į dvivamzdes. Bet ar tikrai to reikia? Gal užtektų modernizuoti esamą sistemą? Kokie kiekvieno šildymo sistemos tipo privalumai ir trūkumai? Kaip šios sistemos veikia ir ką reikėtų žinoti apie jų atnaujinimą arba pertvarkymus?
Vienvamzdė šildymo sistema
Tai - dažniausiai eksploatuojama šildymo sistema, ypač senos statybos namuose. „Kadangi vamzdyno tokiai sistemai reikia 10 proc. mažiau, tai žinant, kiek tais laikais buvo statoma daugiabučių namų, galima įsivaizduoti ir kiek tų vamzdžių buvo sutaupyta. Tuo metu tai galėjo būti reikšminga“, - mano dr. A. Jurelionis. Vis dėlto vienvamzdė sistema, palyginti su kitomis, turi ir nemažai trūkumų. Esminis jų tas, kad šilumnešis teka nuosekliai per šildymo prietaisus, todėl vėsta. Pavyzdžiui, jeigu penkiaaukščiame name yra viršutinio paskirstymo sistema, tai penkto aukšto gyventojams tenka daugiausia šilumos, o kiekvienas žemiau esantis butas jos gauna vis mažiau.
Blogai yra ir tai, kad tokios sistemos sunkiau balansuojamos, vieni butai šyla daugiau, kiti - mažiau. Vienvamzdę sistemą gana reikšmingai gali išbalansuoti ir tai, kad gyventojai savavališkai susimontuoja papildomų radiatorių sekcijų. Pakanka tik vienoje grandyje padidinti radiatorių plotą ar pakeisti hidraulinį režimą, ir sistema išsibalansuoja. Jeigu yra galimybė, geriau vienvamzdę sistemą pertvarkyti į pažangesnę. „Vienvamzdę įmanoma modernizuoti, bet tai padarę galbūt išspręsime ne visus klausimus. Iškyla šioks toks pasitikėjimo gyventojais klausimas. Jeigu kuris nors ateityje nuspręs ką nors savo bute pakeisti, pertvarkyti, tai gali paveikti kiekvieną“, - pažymėjo A. Jurelionis.
Modernizuojant vienvamzdę sistemą, labai svarbu ją gerai subalansuoti, kad šilumnešis visur tekėtų taip, kaip numatyta projekte, o ne jam patogesniu maršrutu. Gerai subalansuota vienvamzdė sistema, pasak A. Jurelionio, gali veikti pakankamai efektyviai.
Vienvamzdės sistemos modernizavimas
Kad šildymo sistema būtų gerai subalansuota, būtina ant stovų sumontuoti balansinius vožtuvus, geriausia - automatinius. Balansinis vožtuvas „rūpinasi“ nustatytu slėgio skirtumu stove ir užtikrina tolygų (reikiamą projektinį) šilumnešio paskirstymą tarp stovų. Tuo tarpu prie šildymo prietaiso, t. y. radiatoriaus, montuojami termostatiniai ventiliai. „Termostatiniai ventiliai iš dalies apsaugo nuo vienvamzdės sistemos išbalansavimo. Jie gali padėti sumažinti šilumnešio nutekėjimą ten, kur tuo metu jo nereikia, tačiau nepadarys taip, kad daugiau šilumnešio atitekėtų ten, kur jo trūksta“, - sakė A. Jurelionis.
Tai, kaip šils radiatorius vienvamzdėje sistemoje, labai priklauso nuo to, koks ir kokios temperatūros vandens srautas per jį pratekės. „Modernizuojant vienvamzdes radiatorines šildymo sistemas, prie radiatorių sumontuojamas apvadinis vamzdis, jei iki tol jo nebuvo. Jeigu jis buvo, apvado skersmuo sumažinamas vienu dydžiu (lyginant su pagrindiniais vamzdžiais prie radiatoriaus) arba sumontuojamos įvairios jo skersmenį susiaurinančios diafragmos. Beje, reikia žinoti, kad, sumažinus apvadinio vamzdžio skersmenį, jame padidėja srauto greitis ir tai gali būti pašalinio triukšmo atsiradimo priežastis“, - įspėjo L. Rimkūnas. Tam, kad būtų galima kontroliuoti ir palaikyti patalpose norimą temperatūrą, prie radiatorių montuojami dvieigiai didelio pralaidumo arba trieigiai termostatiniai ventiliai su termostatinėmis galvomis.
„IMI Hydronic Engineering“ technikos direktoriaus teigimu, pasirinkus dvieigius termostatinius vožtuvus, tampa sudėtinga parinkti ir sumontuoti tokio skersmens apvadinį vamzdį, kad susidarytų reikiamas pasipriešinimas. To nepadarius, vanduo tekės ten, kur jam lengviau, t. y. per apvadinį vamzdį, o ne per radiatorių. Siekiant subalansuoti stovus, ant kiekvieno jų sumontuojami rankiniai arba automatiniai srauto ribojimo vožtuvai. Pasak pašnekovo, automatiniais šildymo sistemos subalansavimas atliekamas greičiau ir tiksliau, tačiau jie sistemoje sudaro didesnį pasipriešinimą. Todėl siurblys turi dirbti didesniu galingumu nei sistemoje su rankiniais balansiniais vožtuvais. „Šiuo metu modernizuojant vienvamzdes sistemas dažniausiai pasirenkami automatiniai srauto ribojimo vožtuvai. Tačiau reikia žinoti, kad dėl savo konstrukcijos jie jautrūs sistemose esantiems nešvarumams. Eksploatuojant vožtuvai gali užsikimšti ir nebeveikti tinkamai. Todėl tokios konstrukcijos vožtuvus labiau rekomenduojama rinktis tada, kai sistemos yra švarios arba keičiamas vamzdynas ir radiatoriai.
Dvivamzdė šildymo sistema
Dvivamzdė šildymo sistema laikoma racionalesne - kiekvienas jos prietaisas, skirtingai nuo vienvamzdės, lygiagrečiai jungiamas prie dviejų vamzdynų: prie tiekiamojo ir prie grįžtamojo srauto vamzdžio. Anot A. Jurelionio, esamas vienvamzdes daugiabučių sistemas pertvarkyti į dvivamzdes nėra labai sudėtinga - reikėtų tik papildomo stovo. „Aš labiau pasisakau už dvivamzdę sistemą, nes ji lengviau reguliuojama. Jeigu vienas žmogus kažką savo bute pakeistų, tai nepakeistų vandens temperatūros kitiems vartotojams. Keisti vienvamzdę sistemą dvivamzde gal šiek tiek brangiau, bet jeigu pertvarkomas visas vamzdynas, tai turbūt nėra esminio skirtumo, ar pertvarkyta vienvamzdė sistema, ar ji perdaryta į dvivamzdę“, - komentavo A. Jurelionis.
G. Šiupšinskas taip pat linksta prie vienvamzdės sistemos pertvarkymo į dvivamzdę, nes tai užtikrina didesnę butų nepriklausomybę nuo bendros sistemos - šildymo prietaisų charakteristikos ir jų pertvarkymas viename bute beveik nepaveiktų kitų namo gyventojų. Be to, iš šios sistemos galima lengviau pereiti į dar pažangesnę - kolektorinę. Problema, pasak G. Šiupšinsko, yra ta, kad pertvarkant sistemą būtina išjungti šildymą visame name. Svarbu prisiminti ir tai, kad net ir pertvarkius vienvamzdę sistemą į dvivamzdę išliktų būtinybė ją balansuoti - sumontuoti balansinius ventilius, siekiant užtikrinti, kad į kiekvieną stovą būtų užtikrintas projektinis šilumnešio srautas ir temperatūra. „Jeigu vienvamzdė sistema perdaroma į dvivamzdę, bet nesubalansuojama, tai ypatingos naudos neduos“, - pabrėžė A. Jurelionis.
Dvivamzdės sistemos modernizavimas
Jeigu modernizacijos metu vienvamzdės šildymo sistemos perdaromos į dvivamzdes, prie radiatorių montuojami termostatiniai su išankstiniu srauto nustatymu ventiliai su termostatinėmis galvomis. Jais kiekvienam radiatoriui nustatomas reikiamas srautas. Balansavimui skirti vožtuvai turi būti tokios konstrukcijos, kad turėtų išankstinio srauto nustatymo, padėties fiksavimo, visiško uždarymo, srauto ir slėgio nuostolių matavimo, sistemos diagnostikos funkcijas. „Slėgio skirtumo reguliatoriai dvivamzdėse sistemose, kaip ir automatiniai srauto ribojimo vožtuvai vienvamzdėse sistemose, gali užsiteršti nešvarumais. Dėl ko sistemoje atsiranda nešvarumų ir vyksta korozija - atskira tema, tačiau galima paminėti, kad modernizuojant ar perdarant šildymo sistemas ir norint, kad jas galima būtų eksploatuoti kuo ilgiau, būtina tinkamai kontroliuoti slėgį sistemoje, tuo tikslu pasirenkant kokybiškus išsiplėtimo indus ir magistraliniame tiekiamojo srauto vamzdyne sumontuojant oro skirtuvą (separatorių), o grįžtamojo srauto - purvo skirtuvą“, - rekomendavo L. Rimkūnas.
Kolektorinė šildymo sistema
Tokia apskaita paprastai taikoma kolektorinei sistemai, tačiau ją galima vykdyti ir esant senajai vienvamzdei. Tam prireiks papildomos įrangos: ant kiekvieno radiatoriaus turi būti sumontuoti šilumos dalikliai, tačiau jie nėra tokie tikslūs kaip kolektorinėje sistemoje. „Galima ant tų pačių prietaisų montuoti šilumos daliklius, kurie leistų gyventojams išdalinti šilumą proporcingai. Vien dėl to gyventojai būtų suinteresuoti taupyti šilumą. Kai nėra daliklių, žinai, kad net ir laikydamas atdarą langą už šilumą sumokėsi lygiai tiek pat kiek visas namas. O jeigu yra individuali apskaita, žmonės pradeda elgtis protingai“, - komentavo A. Jurelionis.
Formaliai vertinant, kolektorinė sistema - taip pat dvivamzdė, nes nuo kiekvieno šildymo prietaiso (radiatoriaus) iki kolektoriaus eina du stovai. Ši sistema dažniausia namuose, statytuose po 1995 metų. Tai - pažangiausias sprendimas, sudarantis sąlygas individualiai ir aiškiai apskaičiuoti kiekvieno buto šilumos sąnaudas, suteikiantis galimybę reguliuoti temperatūrą kiekviename bute ar kambaryje. Pasak dr. A. Jurelionio, kolektorinė sistema labai tinka naujos statybos namuose, tačiau senesniuose ją įrengti gali būti sudėtingiau ir brangiau nei vienvamzdę rekonstruoti į dvivamzdę. Ši sistema turi daug vamzdynų, kurie nuo kolektoriaus iki šildymo prietaisų gali būti išvedžioti palei grindjuostes arba po grindimis.
Pasak dr. G. Šiupšinsko, kolektorinę sistemą galima įrengti ir kiekviename bute montuojant nedidelį šilumos punktą su atskiru buitinio karšto vandens ruošimo šilumokaičiu - šiuo atveju būtina atvesti šalto vandens vamzdyną. „Tokios sistemos pagrindinis pranašumas prieš paprastą kolektorinę yra cirkuliacinės karšto vandens sistemos atsisakymas pastate. Taip gerokai sumažėja šilumos nuostoliai karšto vandens sistemoje. Tačiau tokio sprendimo investicijos yra pačios didžiausios, o geriamojo šalto vandens savybės turi įtakos karšto vandens ruošimo šilumokaičio ilgaamžiškumui“, - paaiškino G. Šiupšinskas.
Kolektorinės sistemos balansavimas
L. Rimkūnas pasakojo, kad kolektorinės sistemos balansavimas iš esmės labai panašus į dvivamzdės radiatorinės šildymo sistemos balansavimą. „Renkantis kolektorinę šildymo sistemą, prie kiekvieno buto kolektoriaus reikėtų numatyti po balansinį vožtuvą. Tai padėtų užtikrinti reikiamą šilumnešio srautą kiekvienam butui. Šilumnešio srautas į kiekvieną radiatorių turi būti reguliuojamas termostatiniu ventiliu, kuris turi būti nustatytas pagal radiatoriaus galingumą. Ant kiekvieno stovo, kaip ir dvivamzdėje sistemoje, sumontuojami rankiniai balansiniai vožtuvai arba slėgio skirtumo reguliatoriai. Kuris balansavimo tipas optimalus, galima pasakyti tik atlikus pastato šildymos sistemos hidraulinius skaičiavimus“, - komentavo L. Rimkūnas.
Pašnekovo teigimu, kalbant apie balansinius vožtuvus apskritai, labai svarbu, kad būtų galimybė prie jų prijungti balansavimui skirtą prietaisą ir patikrinti nustatytus srautus, išmatuoti slėgio nuostolius vožtuvuose, o, iškilus problemoms, atlikti sistemos diagnostiką, kuri padėtų surasti jų priežastį ir jas pašalinti.
Radiatorių pasirinkimas
Svarbiausia, kad radiatorius atliktų savo funkciją - perduotų šilumnešio šilumą į patalpą, todėl reikia, kad jų vidus būtų švarus, neužsinešęs. Kitaip, sumontavus naują įrangą (termostatinius, balansinius ventilius), šildymo sistemoje esantys nešvarumai gali sutrikdyti naujų įrenginių darbą (juos sugadinti). „Tie prietaisai labai jautrūs, jų uždarymo sklendžių tarpeliai yra maži. Neišvalius ir nesutvarkius sistemos, visi radiatoriuose buvę nešvarumai juos gali užkišti. Modernizuojant daugiabutį, galima kelis radiatorius nupjauti, išrinkti ir pasižiūrėti, kas yra jų viduje. Jeigu sistema buvo prižiūrima, plaunama, ir radiatoriai yra švarūs, sugebantys atlikti savo funkciją - atiduoti šilumą, tada galima juos palikti. Bet dabar yra gražesnių ir patogesnių radiatorių, kurie užima mažesnį plotą, nors atiduoda tą patį šilumos kiekį“, - sakė G. Šiupšinskas.
„Pertvarkant šildymo sistemą, radiatorius reikės demontuoti. Todėl tai būtų gera proga viską sutvarkyti vienu metu, kad nereikėtų po kokių penkerių metų keisti ir radiatorių“, - patarė A. Jurelionis. Mokslininkai negalėjo vienareikšmiškai atsakyti, kurie radiatoriai geresni: plieniniai ar ketaus? Tiek plienas, tiek ketus turi savų privalumų ir savų trūkumų.
„Daugiau privalumų gal turi plienas, nes jis yra lengviau transportuojamas, montuojamas. O ketus yra ilgaamžiškesnis, bet sunkus ir galbūt lengviau pažeidžiamas - jeigu nukristų, ant jo gali atsirasti įtrūkimų. Be to, senieji ketaus radiatoriai yra labiau inertiški. Jie lėčiau reaguoja į temperatūros pokyčius bute. O plieniniai - laidesni šilumai, mažiau jos akumuliuoja ir greičiau tą šilumą atiduoda. Todėl, galvojant apie energijos taupymą ir efektyvų, greitesnį valdymą, plieniniai radiatoriai turi daugiau privalumų“, - komentavo A. Jurelionis.
Vamzdynų keitimas
Perdarinėjant sistemą iš vienos į kitą, vamzdynai bus keičiami neišvengiamai. Kitu atveju, ar, renovuojant esamą sistemą, keisti vamzdynus ar ne, A. Jurelionis rekomenduoja įvertinti situaciją. „Jeigu pastatas yra šiltinamas ir renovuojamas, tai šiek tiek keičia šilumos vartojimą butuose. Tada nereikia tokios galios prietaisų, kaip anksčiau, - užtenka mažesnio skersmens vamzdyno. Todėl palikti seną vamzdyną gal nebūtų geras variantas.
Šilumos punktas
„Šilumos punktas turi būti automatizuotas, galintis reaguoti į aplinkos pokyčius ir būti nesudėtingai reguliuojamas. Jame turi būti plokštelinis šilumokaitis, kuris atskirtų lauko tinklų ir pastato šildymo sistemas vieną nuo kitos. Taip namo šildymo sistema būtų apsaugota nuo slėgio svyravimų lauko tinkluose ir būtų galima palaikyti mažesnį slėgį, tokiu būdu pailginant pastato šildymo sistemos eksploatavimo laiką. Moderni pastato šildymo sistema su automatiniu nepriklausomo jungimo šilumos punktu sudaro galimybę integruoti papildomą išorinį atsinaujinančiųjų išteklių šilumos šaltinį, pavyzdžiui, saulės kolektorių ar šilumos siurblį“, - paaiškino dr. G. Šiupšinskas.
Dr. A. Jurelionio teigimu, „Šilumos punktai daugumoje pastatų jau yra senokai pertvarkyti. Čia naudojami šilumokaičiai ir siurbliai. Tačiau jeigu pasikeičia visas pastato šilumos suvartojimas, šiek tiek kinta parametrai: gali sumažėti sistemai reikalingo vandens kiekis, galbūt šiek tiek pasikeisti temperatūros režimai. Jeigu punktas yra puikios būklės, manau, jį būtų galima kažkaip pritaikyti, jeigu vis dėlto jis senokas, tai reikėtų siurblius pakeisti šiuolaikiškesniais ir taupesniais. Galima pagalvoti ir apie šilumokaičių, kurie pastatams renkami pagal galią, pakeitimą“, - rekomendavo A. Jurelionis.
Grindinis šildymas
Vandeniu šildomos grindys yra praktiška ir ekonomiška šildymo sistema, kuri plačiai paplito. Pagrindiniai jos privalumai - beveik nėra spinduliuojamos šilumos nuostolių, oras tolygiai šildomas visame patalpos plote ir didelis efektyvumas sunaudojant gana mažai energijos. Konstrukciniu požiūriu šiltosios grindys - tai daugiasluoksnis pyragas, paklotas ant šiurkštaus pagrindo. Grindų šildymo sistema paprastai maitinama iš autonominio katilo per reguliavimo ir valdymo sistemą, esančią montavimo spintoje.
Daugiabučiuose grindų šildymas įrengiamas rečiau - pirmiausia dėl sunkumų, susijusių su prijungimu prie karšto vandens šaltinio. Atrodo, kad tikslingiau šiltas grindis prijungti prie centrinio šildymo. Tačiau šiuo atveju, pirma, prarandamas sistemos autonomiškumas. Antra, tam reikia specialaus būsto ir komunalinių paslaugų arba valdymo įmonės leidimo. Jį galima gauti tik tuo atveju, jei butas yra šildymo grandinės pabaigoje. Tai gali būti pirmas arba paskutinis aukštas, priklausomai nuo pastato šilumos tiekimo schemos ypatumų.
Toks vandeniu šildomų grindų prijungimas nesukelia šildymo sistemos hidraulinio ir šiluminio disbalanso. Taip pat galite naudoti vieną iš patyrusių šilumininkų siūlomų prijungimo schemų - prijungimo sistemą su šilumokaičiu arba „antrinio žiedo” tipą. Vandeniu šildomos grindys yra viena racionaliausių šildymo sistemų, kuri, esant mažoms energijos sąnaudoms, horizontaliai šildo orą bet kurioje patalpos vietoje. Šiluma pasiskirsto tolygiai, o oras neišsausėja, išsaugoma natūrali drėgmė. Be to, tinkamai įrengus, vandeniu šildomos grindys yra ilgaamžės.
Trūkumai:
- Sudėtingas montavimas.
- Dideli reikalavimai patalpos šilumos izoliacijai. Grindinis šildymas bus efektyvus tik gerai izoliuotose patalpose.
- Mažos priežiūros galimybės.
- Didelis konstrukcijos svoris. Be to, kyla tam tikrų sunkumų įrengiant šildymo sistemą patalpose su žemomis lubomis.
- Dar viena vandeniu šildomų grindų savybė, kurią galima laikyti ir privalumu, ir trūkumu, yra jų inertiškumas.
Prieš pradedant šiltų grindų įrengimo darbus, būtina nustatyti jų konfigūraciją. Pirmiausia šis momentas susijęs su grindų pyragu. Su betono išlyginamuoju sluoksniu, kuris vėliau bus pagrindas viršutiniam sluoksniui.
Vandeniu šildomos grindys be išlyginamojo sluoksnio
Paruoštas pagrindas padengiamas specialiu hidroizoliaciniu mišiniu arba padengiamas 0,2-0,5 mm storio stabilizuoto didelio tankio polietileno plėvele. Įrengiant plėvelę, taip pat reikia užtverti apatinę sienos dalį iki aukščio, atitinkančio būsimo grindinio šildymo torto storį. Tada prie sienos per visą patalpos perimetrą pritvirtinama slopinimo juosta.
Šilumos izoliacinis sluoksnis
Šilumos izoliacinis sluoksnis grindinio šildymo pyrage apsaugo nuo šilumos nuostolių per betono pagrindą, taip pat veikia kaip papildoma hidroizoliacija ir garso izoliacija.
- Putų polistireno plokštės ir kilimėliai. Ši termoizoliacinė medžiaga pasižymi geru tvirtumu ir atsparumu svorio apkrovoms, todėl dažnai naudojama grindų sistemoje (be išlyginamojo sluoksnio).
- Folijos padėkliukai. Jos pagamintos iš putų polietileno, kurio viena pusė padengta aliuminio folija arba metalizuota plėvele, užtikrinančia tolygų kontūro šilumos paskirstymą per visą grindų paviršių.
Jei patalpos ypatybės neriboja medžiagų naudojimo, verčiau rinktis polistireninio putplasčio plokštes. Be to, plokštes lengviau kloti, o daugelis gamintojų gamina specialius kilimėlius su suformuotais stulpeliais ar bosais, kurie palengvina vamzdyno montavimą. Standartinės plokštės storis yra 50 mm, kurio visiškai pakanka prie grunto besiribojančių pagrindų ar šaltų rūsių šilumos izoliacijai.
Jei įrenginėjate vandeniu šildomas grindis privačiame name, esančiame šalto klimato regione, geriau padaryti 10 cm termoizoliacinį sluoksnį, klojant du plokščių sluoksnius su tarpu sandūrose. Polistireno plokščių klojimą pradėkite nuo kampo, esančio priešais išėjimą. Šiuo atveju padengiamas visas patalpos plotas, neatsižvelgiant į tai, ar kontūras eina per jį, ar ne. Jei eilės gale nepakanka vietos vientisai plokštei, ji nupjaunama. Ploni pagrindai sudedami folijos puse į viršų, sujungimai suklijuojami lipnia juosta.
Kolektoriaus įrengimas
Paprasčiausia konstrukcija - du kolektoriai (kranai), iš kurių vienas tarnauja kaip tiekimo šukė, o antrasis - kaip grįžtamasis. Sudėtingesnėse grindų šildymo sistemose, skirtose visam namui ar butui, įrengiamos kolektorių grupės su galimybe prijungti papildomą įrangą. Tai gali būti oro šalinimo angos, drenažo ir valdymo vožtuvai, vožtuvai su galimybe prijungti servopavarą ir pan. Kolektoriaus įrenginys dedamas į specialią montavimo spintą, kuri, jei įmanoma, statoma ant sienos arčiau patalpos ar grindų centro. Taip bus užtikrintas vienodas šildomo ir aušinamo aušinimo skysčio kontūrų ilgis, o tai teigiamai paveiks visos sistemos efektyvumą.
Vamzdžių pasirinkimas