Būstas yra vienas būtiniausių žmogaus poreikių, jo egzistavimo sąlyga, pamatinis žmogaus gerovės elementas. Tačiau Lietuvoje nemaža dalis žmonių dėl įvairių priežasčių susiduria su būsto įsigijimo, nuomos ar išlaikymo sunkumais, gyvena perpildytuose būstuose arba netinkamomis sąlygomis. Taip pat skiriasi socialinio būsto situacija Lietuvos regionuose.
Tyrimai rodo, kad socialinio būsto trūkumas yra svarbi problema Lietuvoje: socialinio būsto poreikis nuolat didėja, tačiau jo pasiūla mažėja. Socialinio būsto fondas šiuo metu priklauso savivaldybėms, o situacija šalies regionuose yra labai nevienoda. Šio projekto metu bus gautos naujos kompleksinės ir įvairiapusiškos žinios apie socialinio būsto politiką Lietuvos regionuose. Projekto metu socialinio būsto politikos tyrimai bus atliekami iš tarpsritinės perspektyvos ir įvairiuose lygmenyse (mikro/mezo/makro) įtraukiant regioninį aspektą. Projekto metu gauta nauja mokslo informacija bus skirta viešosios politikos kūrėjams ir vykdytojams bei tarptautinei ir Lietuvos mokslo bendruomenei.
Lietuvos socialiniai dalykai
Būsto Politikos Raida ir Problemos Lietuvoje
Šioje knygoje analizuojama būsto politikos raida ir problemos Lietuvoje nuo 1990 m. iki dabar. Daug dėmesio skiriama su būsto politikos sritimi susijusioms visuomeninėms iniciatyvoms, tokioms kaip daugiabučių namų bendrijų ir bendruomeninių organizacijų veikla, pasireiškiančioms Vilniaus ir Kauno miestuose. Knygoje būsto politika tiriama tarpdisciplininiu požiūriu, derinami su būsto politikos tyrimų sritimi susiję sociologijos, viešojo administravimo bei iš dalies politologijos požiūriai, kurie Lietuvoje iki šiol nebuvo išplėtoti.
Analizuojami unikalūs kiekybinio (daugiabučių namų savininkų bendrijų anketinės apklausos) ir kokybinio (ekspertų interviu su bendruomeninių organizacijų lyderiais ir kitais būsto politikos veikėjais) tyrimų duomenys. Lithuanian housing policy is studied in the context of other EU countries. The book examines major differences in housing policy systems among the EU member states and identifies the ideal typical features of the housing policy model of the Central and East European countries. At the same time, the book carries a thorough investigation of public initiatives in the housing policy field. The activities of home owners' organizations are examined, the reasons for their mobilization and the problems associated with the housing maintenance and renovation.
Socialinė Nelygybė ir Miesto Erdvė
Miesto erdvė taip pat aktyviai dalyvauja kuriant ir reprodukuojant socialinius santykius. Šiuo metu apie 56 proc. pasaulio gyventojų gyvena miestuose, o iki 2050 m. Vilnius man ilgą laiką atrodė savaime suprantamas, lyg būtų iš anksto apibrėžta erdvė, pastovus geografinis taškas. Tik vėliau supratau, kokia kompleksiška ir dinamiška struktūra yra miestas. Jis yra nuolatinio nesuskaičiuojamų jėgų veikimo rezultatas: jo formos ir funkcijos vis kinta priklausomai nuo socialinių ir politinių sąlygų.
Vieną įprastą antradienį valgiau Paupio turguje (Paupio turgus - maisto paviljonas (angl. food hall) Vilniaus Paupio rajone), buvo pietų metas, aplinkui daug žmonių, nepaliaujamas minios šurmulys. Tąkart supratau šiaip jau akivaizdų dalyką - vienos miesto erdvės mus tarsi apkabina, o kitos atstumia. Vienose jautiesi savas, o nuo kitų jautiesi atskirtas nematomu barjeru. Paupys man atrodo kaip kruopščiai sukonstruota dvidešimties sekundžių trukmės komercinė reklama.Anot Josepho Stiglitzo, ekonomisto ir Nobelio premijos laureato, tikras ir ilgalaikis klestėjimas yra tik tas, kuriuo dalijasi visi. Norėdama suprasti, kas yra ekonominė nelygybė ir kaip ji paveikia visuomenes, perskaičiau jo knygą „The Price of Inequality“ (liet. „Nelygybės kaina“). „Iš visų nuostolių, kuriuos mūsų visuomenei sukelia 1 proc. didžiausias pajamas gaunančiųjų, bene didžiausias yra šis: mūsų tapatybės jausmo, kuriam tokie svarbūs sąžiningumas, lygios galimybės ir bendruomeniškumas, erozija“, - rašo Stiglitzas.Vilniuje naujai atgimęs Paupio rajonas priminė ir svarbesnius mūsų visuomenėje egzistuojančius iššūkius. Kažkas mėgaujasi pietumis Paupio turguje, o kažkas visai netoli esančiame Tymo turguje ruošiasi miegui medinio kioskelio priedangoje. Čia skirtumai egzistuoja vieni šalia kitų, tačiau susikerta retai.Paupyje XIX a. antroje pusėje pradėjo veikti pirmosios stambiosios pramonės įmonės - kailių ir odų išdirbimo fabrikas, alaus gamykla. Tarpukariu nuspręsta pramonę iš Paupio iškelti, tačiau sovietmečiu šių planų buvo atsisakyta. 1948 m. įkurta Vilniaus elektros skaitiklių gamykla (vėliau ji veikė kitais pavadinimais, o vilniečiams labiausiai žinoma kaip „Skaiteks“), kuri čia išsilaikė ilgiausiai - iki pat 2009 m., buvo atidaryti verpimo ir audimo fabrikas „Audėjas“, gelžbetonio konstrukcijų gamykla, baldų cechai. Per pastarąjį dešimtmetį teritorija buvo sutvarkyta ir pertvarkyta, kad būtų galima ją paversti gyvenamąja zona.Tokį Paupį dabar ir turime - 2020 m. buvo baigtos pirmųjų gyvenamųjų kvartalų statybos, kurias pradėjo ir kitose rajono dalyse vis dar tęsia bendrovė „Darnu Group“. Paupyje vystomi gyvenamieji ir verslo kvartalai, šalia jų galima rasti ir poilsio zonų, kino teatrą, sporto klubą, kavinių, galerijų, įvairių parduotuvių. Tikimasi, kad 10-asis projekto etapas bus baigtas šiais metais, numatyta vidutinė buto kvadratinio metro kaina - 6350 eur. 2022 m. Paupys tapo pirmuoju Lietuvos projektu, nominuotu didžiausios pasaulyje nekilnojamojo turto parodos MIPIM apdovanojimams.Šiandieninis Paupys nebeturi jokių industrinės praeities ženklų. Pavargote nuo socialinių tinklų? - Britų geografė Doreen Massey teigia, kad visuomenė neišvengiamai yra konstruojama erdviškai ir tai daro įtaką jos veikimui. Atrodo, idėja, kad erdvė yra socialiai sukonstruota, mums pažįstama, bet apie tai, kad visuomenė yra konstruojama erdviškai, mąstome mažiau.
Erdvinis Mąstymas ir Socialinė Erdvė
Kaip erdviškai mąstantis miesto sociologas turiu pripažinti - žinoma, kad per mažai kalbame. Bet kasdienybėje žmonės mąsto erdviškai: priima sprendimus, savo kūnu jaučia erdvę, turi erdvinę intuiciją. Man atrodo, kad kartais mes netgi per dažnai apie savo visuomenę kalbame erdvinėmis metaforomis. Jeigu įsivaizduotume socialinę erdvę kaip žvaigždžių spiečių, tai mes, žmonės, esame tos žvaigždės ir užimame skirtingas pozicijas socialinėje erdvėje.O tos pozicijos priklauso nuo mūsų ekonominio, kultūrinio, socialinio kapitalo. Mes socialiai skiriamės pagal tai, kiek ir kokių rūšių kapitalo turime. Visuomenė yra kaip Paukščių Takas. Ji [į miestą] nusileidžia per būsto lauką, per kitus galios laukus. Aš mąstyčiau taip: miestas, jo pastatai ir infrastruktūra yra tik formos. Įkūnytos, įdaiktintos socialinės erdvės formos, turinčios savo istoriją. Pastatyti namai stovės šimtus metų, o socialinis užpildas keisis. Visas šitas miestas jau yra pakeistas. Mūsų Vilnius buvo išžudytas, išvytas, perpildytas naujų atėjūnų. 1945 m. - Labai mažai. Tokie jauni, naujai savęs ieškantys miestai kaip Vilnius turi žavesio.Socialinės struktūros čia ne tokios susicukravusios ar įsibetonavusios, ne tokios amžinos ir savaime suprantamos, kaip kitur. Šiame Vilniaus savęs ieškojime yra pakankamai daug laisvės jausmo. Į Massey mintį atsakyčiau, kad ne viskas yra erdvė. Dar yra kūnai, laikas. Bet erdvė gali tapti įrankiu mūrijant struktūras, kuriant erdvines jų reprezentacijas. Ir tas struktūras tada tampa sunkiau paneigti. Pavyzdžiui, tokia simbolinė galios išraiška kaip architektūrinis stilius dar šimtus metų po savo atsiradimo simboliškai veikia mūsų miesto supratimą. Pažįstant miestą, kuriant jame savo istoriją, atsiranda intuicija, kur šiame laike ir mieste yra tavo asmeninės istorijos vieta.„Šiame Vilniaus savęs ieškojime yra pakankamai daug laisvės jausmo. Vis dėlto, jau betonuojamės, trisdešimt metų pakankamai intensyviai didiname socialinę segregaciją“, - sako Tadas Šarūnas. - Mes dabar sėdime Paupyje. Kaip šis rajonas jus verčia jaustis? - Paupys yra šviežias, išgalvotas, sugalvotas, pildosi socialinio turinio. Jis yra intensyvi urbanistinė architektūrinė forma. Tai yra labai reikšmingas tam tikros socialinės erdvės, [buvusios] užkampio dalies, atsiradimas miesto centre.Analizuojant ir vertinant šią miesto dalį geriausia į ją pasižiūrėti istoriškai. Ilgą laiką čia buvo priemestis, vieta už miesto sienos (turima omenyje viduramžiai, kai dar stovėjo miesto siena). Viskas, kas už miesto sienos, buvo ne visai pageidaujama, tačiau reikalinga. Daug šimtmečių čia buvo tokio tipo vieta - „nešvaros“ vieta. Kai kuriose Vilniaus vietose nešvara buvo dar intensyvesnė. Pirmas „išvalymo“ vajus buvo 19 amžiuje. Didžiąją dalį „nešvariosios“ pramonės išstūmė į Lukiškes, sakė, kad čia, Paupyje, reikėtų įkurti kažką kita. Paupys buvo kitokia vieta - pramoninė teritorija miesto centre.Valstybė labai daug investavo į tai, kad ši žemė taptų gyvenama. Gruntas čia buvo labai nešvarus, nebuvo jokios infrastruktūros - takų, kelių. Tai [kaip viskas buvo sutvarkyta] labai skiriasi nuo užmiesčio plėtros, kai statomi namai be gatvių, be jokios socialinės infrastruktūros. O čia viskas šalia, tai nėra užmiestis, ir prieš statant būstą yra investuota į šitą miesto dalį. Bet iškart kyla ir erdvinio teisingumo klausimas. Kam tai prieinama, o kam ne. Šiuo požiūriu mūsų miestas plečiasi labai neteisingai. Esama pagrįstų nuoskaudų: mes galime čia, į Paupį, ateiti, galbūt netgi galime čia kažką įpirkti, bet ne viską. Tai yra pirmas momentas, kai ši erdvė socialiai segreguoja.Dalis Paupyje gyvenančių žmonių skundžiasi, kad tai yra išskirtinio vartojimo vieta. Žmonėms čia gyvenant reikia kasdienio, paprasto vartojimo vietų. O čia norima iš erdvės išspausti pinigą. Tai kaip ir pagrįsta rinkos logika, bet ji kuria šios erdvės monofunkciškumą. Tik siauras socialinės erdvės sluoksnis gali įpirkti čia būstą - tai labai segreguoja.“Valstybė labai daug investavo į tai, kad ši žemė taptų gyvenama”, - sako Tadas Šarūnas. - Klausiau diskusijos, kurioje dalyvavote ir jūs, apie tai, kaip naujus rajonus suderinti su istoriniu centru. „Darnu Group“ generalinė direktorė ten sakė, kad „brangaus, gero būsto [Paupyje] pirkėjai leidžia Vilniui turėti tokį projektą, kino teatro vietą, maisto turgus ir visa kita, kas yra visada atvira, kviečia“. Pasijutau taip, lyg aukštesnės socioekonominės klasės žmonės mane įgalintų gerti kavą naujame rajone. - Ir tiesos yra tuose žodžiuose, ir ne viskas pasakyta. Mūsų miesto plėtros ir būsto politikos sistemoje būstas yra suvokiamas ne kaip teisė, o kaip produktas, prekė. Bet kuris naujos plėtros objektas yra miestą segreguojantis objektas.Tai nereiškia, kad miesto nereikia statyti. Miestas generuoja kapitalą, o jo reikia miestui išlaikyti. Kažkuria prasme tiesa, kad žmonės turėjo pasiimti paskolą būstui [Paupyje įsigyti] ar tiesiog iškart jį nusipirkti, kad čia atsirastų kūnai, gyvenimas. Požiūris, kad vieni žmonės finansuoja ir gentrifikuoja, o kiti nieko nemokėdami ateina ir naudoja, yra labai toksiškas, jis stigmatizuoja, be reikalo priešina žmones. Toks mąstymas neskatina atpažinti, kas vyksta mieste, suprasti, kiek veiksnus kiekvienas iš mūsų yra dalyvauti miesto gyvenime. Apie socialinius faktus reikia kalbėti. Mes turime daug stigmatizuojančių terminų, pavyzdžiui, „sovietiniai daugiabučiai“. Tokios kategorijos kaip ši prasilenkia su realybe. Sovietiniu laikotarpiu pastatyta daugiau negu pusė mūsų būsto fondo. Pusė Vilniaus gyventojų ten gyvena ir priskirti juos vienai klasei yra neteisinga ir nekonstruktyvu.Buvo toks istorinis momentas - būsto privatizacija. Jeigu tuo metu buvo norima laisvės planuoti miestą per būstą, buvo klaida tą būstą privatizuoti taip, kaip tai buvo padaryta. Pavyzdžiui, žmonėms dabar be galo sunku susitarti dėl būsto renovacijos. Būstas dėvisi, jame yra labai daug skirtingų žmonių, ir palikti žmonėms tokių sprendimų naštą buvo klaida. Rašydamas disertaciją pastebėjau, kad namuose, kuriuose yra dešimt būsto vienetų, susitarti labai sunku. O kai vienetų dar daugiau, tai beveik neįmanoma. Bet mes turėjom savo įsivaizdavimą, kad „privatizuosim ir viskas išsispręs“.Kita linija išryškėja kalbant apie žmones, kurie išsikraustė už miesto į priemiesčius ir nori, kad jiems būtų sukurta visa infrastruktūra. Čia irgi yra toks stigmatizuojantis momentas, nes ši žmonių grupė yra specifinė: jie turėjo tam tikrą ekonominį pajėgumą ir jiems buvo žadama, kad miestas plėsis ir ten bus galima statytis namus. Kažkuria prasme ir miestas, ir valstybė jiems žadėjo per daug. Miestas finansiškai nepajėgia išvystyti šitiek infrastruktūros. Tie žmonės buvo netiesiogiai apgauti. Jiems reikia mažiausiai šaligatvio arba gatvės iki savo namų. Be to, jie labai daug susimoka sėdėdami kamščiuose, kai vyksta į miestą, kad maitintų jį savo ekonomine energija.
Būsto Pasirinkimai ir Simbolinė Prievarta
Jūs tyrinėjote Vilniaus centrines dalis ir daktaro disertaciją rašėte apie būsto pasirinkimus ir simbolinę prievartą (prancūzų sociologas Pierreʼas Bourdieu simbolinę prievartą siejo su tuo, kad dominuojančios socialinės normos verčia individus pasąmoningai priimti nelygybę ar jų pačių marginalizaciją kaip „normalią“ ar „natūralią“). Atrodo, būstas centre tapo sunkiai prieinamas. - Taip. Miesto centras, kai kurios kitos vietos, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių yra aukštesnės kokybės, palengva, bet užtikrintai segreguojasi.Vilniaus centras nebėra vienodai prieinamas skirtingą ekonominį pajėgumą turintiems žmonėms. Tai yra socialinis faktas. Bet kas, kas galvoja kitaip, gyvena kažkokios socialinės erdvės užkampyje, iš kur realybė matosi truputį kitaip. Segregacija, deja, didėja - tai yra faktas. Gaila. Vilniuje nedaug kuo iš sovietinio socialistinio laikotarpio palikimo galėtume didžiuotis, bet vienas toks dalykas yra: mūsų miestas socialiai buvo gana nesegreguotas.Vis dėlto Vilnius, kaip viena Europos sostinių, vis dar nėra labai segreguotas ir tai labai gera jo savybė. Kita vertus, mes turime modernistinį miestą, kuris tikrai yra monomiestas, jis yra monofunkcinis (pavyzdžiui, „miegamieji rajonai“, „verslo kvartalai“), o dėl didėjančios socialinės segregacijos tampa ir monoklasinis. Modernistinio planavimo principai sukelia problemų. Kai kurios vietos veikia tik darbo dienomis, o savaitgaliais ten - socialinė, urbanistinė dykra. Infrastruktūra, gatvės, viskas, kas ten įlieta, pinigai - visa tai savaitgaliais yra nenaudojama. Tai nėra racionalu.
- Dauguma naujų statybų Vilniuje yra vykdomos privačių bendrovių. Jūs jau minėjote, kad bet kokia miesto plėtra iš esmės skatina tolesnę socialinę segregaciją. Ar egzistuoja mechanizmai, kuriuos įdiegus būtų užtikrintas didesnis būsto įperkamumas ir prieinamumas mieste? O gal trūksta valstybės kontrolės ir įsikišimo, gal savivaldybė tiesiog nepajėgia veikti rinkos žaidime? - Savivaldybė rinkos žaidime yra įstatymu įpareigota pasiūlyti socialinį būstą. Šiuo metu socialinio būsto eilėje laukia 1631 vilniečių namų ūkis (SĮ „Vilniaus miesto būstas“ duomenys ).
Pajamų Nelygybė Lietuvoje
Pasaulinės nelygybės duomenų bazės (World Inequality Database) duomenimis, 2022 m. Lietuvoje dešimtadaliui asmenų, daugiausiai uždirbantiesiems, teko 40,4 proc. visų bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP). Tuo tarpu mažiausias pajamas gaunantiems asmenims - jie sudaro 50 proc. - teko 10,8 proc. BNP. Lietuva pagal pajamų nelygybę iš ES valstybių narių nusileidžia tik Bulgarijai.
| Šalis | Dešimtadaliui daugiausiai uždirbančiųjų tenkanti BNP dalis (%) | 50% mažiausiai uždirbančiųjų tenkanti BNP dalis (%) |
| Lietuva | 40.4 | 10.8 |
| Bulgarija | Daugiau nei Lietuvoje | Mažiau nei Lietuvoje |
tags:
#busto #politika #ir #viesoji #politika