Tauro kalnas - ypatinga vieta Vilniuje, turinti gilias istorines šaknis ir svarbią reikšmę Lietuvos kultūrai. Šis kalnas, apsuptas legendų ir istorinių įvykių, šiandien vėl atgimsta kaip Tautos namų - modernaus kultūros centro - vieta.
Tauro Kalno Pavadinimo Kilmė ir Istoriniai Faktai
Tauro kalno pavadinimo kilmė aiškinama įvairiai. Anot legendos, būtent čia Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas sumedžiojo Lietuvos girių karalių taurą. Archeologų teigimu, nuo senų laikų Tauro kalnas buvo vadinamas Velnio kalnu. Toks pavadinimas minimas jau 1441 m. didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio privilegijoje Vilniaus miestiečiams.
Kalbininkas Jonas Jurkštas, tyrinėdamas Vilniaus vietovardžius, senųjų aktų rinkiniuose surado 1602 m. aktą, kuriame gatvė, einanti nuo Neries vartų į Lukiškes, vadinama Pamėnkalniu (pamėnas „šmėkla, pamėklė“). Tai esantis tikrasis, lietuviškos kilmės kalno vardas. Tačiau vartojamas Tauro kalno pavadinimas. XVII a. pradedamas vartoti ir kitas pavadinimas - Pamėnkalnis. Vilniečiai, dažnai naudoję kalną kaip orientyrą, jį praminė Góra Bouffałowa (Boufalo kalnas), kas vėliau, išvertus pavadinimą pažodžiui ir davė dabartinį pavadinimą.
Šis kalnas dažniausiai atpažįstamas iš savo pagoniškų šaknų. Anksčiau čia buvo minimos įvairios pagoniškos šventės, meldžiamasi dievams, kad jie atsiųstų lietaus arba padėtų užaugti didesnį derlių.
Nors aiškinti "Tauro" kalno pavadinimui yra net kelios versijos, labiausiai įtikinama teigia, kad kalnas taip pavadintas buvo jo tuometinio savininko, Juozapo Daraškevičiaus Boufalo (Bouffal lenk. - jautis arba tauras), vardu. Istoriko Adomo Honorio Kirkoro nuomone, šis pavadinimas kilęs nuo čia turėjusio nedidelį namą su triukšminga užeiga Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės matininko, Stakliškių seniūno Juozapo Teodoro Daraškevičiaus Boufalo pavardės. Pasak archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, seniausiuose šaltiniuose Tauro kalnas buvo vadinamas Velnio kalnu.
Taigi, Góra Bouffałowa, nors ir turėjo pavadinimą ir savininką, nebuvo intensyviai eksploatuojama iki XIX a. pradžios. Tuo metu Vilnius sparčiai (sąlyginai sparčiai, žinoma) industrializavosi ir plėtėsi - kalno papėdėje įsikūrė Tauro alaus gamykla, aplinkui vyko gyvenamųjų ir pramoninių kompleksų statybos.
Evangelikų Liuteronų Kapinės Ant Tauro Kalno
1809 metais, Tauro kalno viršuje, dabartinių Santuokų rūmų vietoje, buvo įkurtos Evangelikų liuteronų kapinės, aptvertos masyvia plytų tvora, su akmeniniais vartais nuo dabartinės K. Kalinausko gatvės, turėjusios tiek savo kapinių sargų namų kompleksą, tiek savo atskirą akmeninę bažnytėlę.
Apie pustrečio šimto metų Vilniaus evangelikai liuteronai buvo laidojami senosiose kapinėse dabartinėje Liejyklos gatvėje. Jas savo rūmų parke 1556 m. Vilniaus miesto tarybos narys, liuteronas Gotfrydas Hanas (Gottfried Hahn) 1798 m. birželio mėnesį nupirko sklypą tuometiniame priemiestyje ant Pamėnkalnio (Tauro kalno) ir 1803 m. pastatydino jame kapinių priežiūrai skirtą mūrinį namą. 1808 m. miesto valdžia būsimųjų kapinių sklypą praplėtė, visas jo plotas buvo daugiau nei 1,3 ha. Laidoti šiose kapinėse pradėta 1809 m. Į jas iš senųjų kapinių perkelta ir dalis vertingiausių antkapių bei antkapinių lentų. Šie XVI-XVIII a. antkapiniai paminklai buvo seniausi Vilniuje.
Kadangi kapinėse buvo laidojami labiau pasiturintys ir žymūs miestiečiai, dalis antkapių išsiskyrė savo puošnumu - granito raižiniai, skulptūros ir kiti papuošimai, net vėliau, dešimtmečiams palikti be priežiūros, išlaikė savo monumentalumą ir subtilų grožį. Internete galima surasti retų nuotraukų, kaip tos kapinės atrodė - dalis jų senos, XX a. pradžios, dalis - naujos, darytos XX a. viduryje, prieš kapines uždarant ir demontuojant.
Stačiakampio formos kapinių sklypą 1810 m. apjuosė mūrinė tvora. Šalia klasicistinio stiliaus vartų, pastatytų 1819 m., su jų timpane pavaizduota Apvaizdos akimi, pietinėje kapinių pusėje iškilo ligoninė-prieglauda, kapinių tarnybų, duobkasių bei prižiūrėtojo-sodininko būstai. Kapinių plote planingai išvedžioti takai, įrengtos penkios klasicistinio stiliaus koplyčios. Sklypo kompozicija griežtai simetriška su didžiąja koplyčia viduryje, į ją pro vartus vedė centrinė kapinių alėja, apsodinta lapuočiais.
Šiaurinėje kapinių dalyje 1830 m. suteiktas atskiras sklypas evangelikams reformatams, kurių senosios kapinės, nuo 1639 m. veikusios Pylimo gatvėje, jau buvo užpildytos. XIX a. pirmojoje pusėje kapinėms buvo būdingi klasicistinių estetinių formų antkapiniai paminklai: kolonos, obeliskai, stelos, portalai. Nuo amžiaus vidurio antkapiuose įsivyravo kryžiaus motyvas, tačiau paminklams ir toliau būdinga formų įvairovė. Čia laidoti ne tik vietiniai, bet ir iš kitų šalių kilę įvairių tautybių mokslo ir meno žmonės, gydytojai, dvasininkai, karininkai, valdžios atstovai.
Kapinių Likvidavimas
Tvarkingas Vilniaus evangelikų liuteronų, kaip ir kitas miesto teritorijoje buvusias kapines sovietinė sostinės valdžia nutarė likviduoti, o antkapius panaudoti statyboms. Pusantro šimto metų veikusios evangelikų liuteronų kapinės uždarytos Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1958 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 301, likviduojant kapinių dalį, kurioje turėjo būti statomi Profsąjungos kultūros rūmai.
1974 metais, pradėjus Santuokų rūmų statybas, kapinės buvo galutinai sulygintos su žeme. Dalis jų granitinių antkapių buvo panaudoti laiptų, vedančių į Tauro kalną nuo papėdės, statyboms.
Tautos Namų Idėja
XX a. pradžioje, gimus Tautos namų idėjai, kapinės jau buvo gerokai apleistos ir pamažu merdėjo. Tuo metu, 1907 metais, M. K. Čiurlionis, J. Basanavičius ir kiti Lietuvos inteligentai iškėlė Tautos namų idėją Lietuvių mokslo draugijos steigiamajame susirinkime; už savanoriškai surinktas lėšas nupirktame žemės sklype turėjo išdygti visos Lietuvos kultūros centras, tautai svarbiems renginiams organizuoti ir lietuviškumui skatinti. Ir nors Tautos namų žemės sklypui skirtos lėšos buvo sėkmingai surinktos, Pirmasis pasaulinis karas nutraukė visus statybų planus.
Žymūs šalies veikėjai, (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Jonas Basanavičius ir kt.) ketino ant Pamėnkalnio pastatyti Tautos namus - visos Lietuvos kultūros centrą. Apie tai buvo paskelbta 1907 m. Lietuvių mokslo draugijos steigiamajame susirinkime. Šiuo tikslu buvo nupirktas sklypas ir surinkta pinigų, bet įgyvendinti idėją sutrukdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Po 100 m., 2007 m., ant kalno buvo atidengtas paminklinis akmuo, ant kurio užrašyta, kad šioje vietoje turi stovėti Tautos namai.
Tarpukariu ir ankstyvuoju sovietmečiu Tautos namų idėja buvo pamiršta. 1958 metais, prasidėjus Profsąjungų rūmų statyboms, kapinės buvo galutinai uždarytos.
Profsąjungų Rūmai
Vilniaus Profsąjungų kultūros rūmai, dabar vadinami tiesiog Profsąjungų rūmais, Tauro kalno viršūnėje buvo pastatyti 1964-tais metais. Pastato statybos dengė dalį kapinių teritorijos, dėl to, liudininkų pasakojimais, pamatų duobėje statybininkai dažnai surasdavo kaulų ir kitų žmonių palaikų.
1992 metais, atkūrus nepriklausomybę, Profsąjungų rūmai buvo privatizuoti - jame pradėjo veikti dešimtys įvairių įstaigų, nuo laikraščių leidyklų iki vaikų šokio studijos. 2004 metais dešinėje, Lietuvos darbo federacijai priklausiusioje pusėje, kilęs didžiulis gaisras, dar labiau apgadino ir taip seniai remontuotą ir jau gerokai aptriušusį pastatą - pertvaros sugriuvo, visa koncertų salė ir stogas - išdegė iki pamatų ir mūrinių sienų.
Vilniaus savivaldybė ketina atkurti Profsąjungų rūmuose jau spėtą pamiršti Tautos namų projektą, siūlydama pastato savininkams, įmonei "VIPC Vilnius", pasikeisti Profsąjungų rūmus į keletą mažesnės reikšmės pastatų ir nekilnojamo turto objektų.
Tautos Namai Šiandien
Šiandien Tauro kalnas vėl atgimsta - čia kyla Tautos namai. Ant Tauro kalno ketinama statyti Nacionalinę koncertų salę. Senieji Profsąjungų rūmai, čia iškilę sovietiniais metais, nesenai buvo nugriauti. Naujoji Tauto kalno Nacionalinės koncertų salės idėja buvo atrinkta iš beveik 250 pasaulio architektų pasiūlytų idėjų. Architektai siūlo ant Tauro kalno statyti keletą atskirų statinio dalių, kurias apjungtų atviras cokolinis aukštas, sukurtas „žaliasis koridorius“.
Laidoje „Vilniaus kodas“ pristatytas vienas svarbiausių sostinės ir visos Lietuvos kultūrinių projektų - Tautos namai, kylantys ant Tauro kalno. Tai nėra tik pastatas. Tai legenda, istorija, kuri moderniomis priemonėmis bus papasakota iš naujo - nuo Čiurlionio ir Basanavičiaus iki šiuolaikinės architektūros bei akustikos.
Projektą įgyvendina tarptautinė komanda: ispanų „Archivo Architects“, lietuvių „Cloud Architects“ ir japonų akustikos kompanija „Nagata Acoustics“. Kompleksas sieks apie 23 tūkst. kv. metrų. Tautos namai papildys esamą kultūros infrastruktūrą - Lietuvos nacionalinę filharmoniją, Operos ir baleto teatrą, Kongresų rūmus.
Budrys apie oro erdvę pažeidusius naikintuvus: turime akcentuoti poreikį stiprinti NATO atsaką
Šiuo metu (2025 m.) darbai intensyviai vyksta - iškilo kelių aukštų konstrukcijos, dirba kranai. Statybos pradėtos 2024 m. rudenį, o jei viskas vyks pagal planą, 2028 m.
Tauro kalnas - tai vieta, kurioje susitinka istorija, menas ir modernybė. Čia iš praeities iškyla pagoniškos šaknys, Evangelikų liuteronų kapinių atminimas ir Tautos namų vizija.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1441 m. | Pirmą kartą paminėtas Velnio kalno pavadinimas |
| 1602 m. | Paminėtas Pamėnkalnio pavadinimas |
| 1809 m. | Įkurtos Evangelikų liuteronų kapinės |
| 1907 m. | Iškelta Tautos namų idėja |
| 1964 m. | Pastatyti Profsąjungų rūmai |
| 1974 m. | Kapinės galutinai sulygintos su žeme |
| 2024 m. | Pradėtos Tautos namų statybos |