Naujieji metai atsiveria kaip baltas švarus lapas ir kviečia susimąstyti, ką norime palikti užnugary, o ką naujo išmokti, sukurti. Dažnas metus pasitinka su užrašų knygele ir rašikliu, guldydamas entuziazmo kupinus Naujųjų metų pasiryžimus. Deja, neretai ryžto pokyčiams užtenka vos savaitei kitai, o paskui vėl grįžtame prie senų įpročių ir sau įprastos gyvensenos. Naujųjų metų proga biblioteka surinko visą šūsnį knygų, kurios padės jums augti, tobulėti ir džiaugtis ilgalaikiais pokyčiais. Norite pakeisti mitybą, išmokti medituoti ar tapti kūrybiškesniais?
Užrašų knygelė - puikus įrankis pokyčiams fiksuoti
Knygos, kurios įkvėps naujam gyvenimui
Štai keletas knygų, kurios gali padėti įgyvendinti pokyčius:
- Eckhartas Tolle - „Šios akimirkos jėga. Dvasios nušvitimo vadovas“.
- Kasia Wezowski - „Neištarus nė žodžio. Įvaldykite kūno kalbos meną ir padidinkite savo sėkmės galimybes“.
- Olegas Gadeckis - „Likimo dėsniai, arba Trys žingsniai į laimę ir sėkmę. Unikali pasaulinės psichologijos metodų ir senųjų sanskrito traktatų išminties sintezė“.
- Shunmyo Masuno - „Paprasto gyvenimo menas. 100 kasdienių praktikų ramybei ir džiugesiui pasiekti“.
- Aistė Paškevičiūtė - „Laisvųjų papūgų karta. Apie drąsą keisti ir keistis, vidinę laisvę, kritinį mąstymą ir išprogramuotą protą“.
- Benas Audrius Martusevičius - „Mano laikas - tu. Mintys, leidžiančios kiekvienam pasijusti geresniu žmogumi“.
- Zig Ziglar - „Kilkite aukštyn į topus“.
- Frank J. Kinslow - „Aukščiau laimės. Aš įgyvendinau daugelį savo svajonių - tai gali padaryti ir tu!“
- Brian Tracy - „Maksimalus pasiekimas. Veiksmų strategija, kuri išlaisvins jūsų vidines galias ir atves į sėkmę“.
- Brian Tracy - „Tikslai. Pakilkite į viršūnę greičiau, nei kada nors svajojote“.
- Angela Duckworth - „Atkaklumas. Aistros ir ištvermės galia“.
- Lavija Šurnaitė - „Pakeliui su savimi“.
- Phil Stutz - „Išsilaisvink. Penki metodai, padėsiantys įveikti vidines problemas“. Alma littera, 2012.
- Charles Duhigg - „Įpročio galia. Kodėl mes taip elgiamės ir kaip tai pakeisti“.
- Dmitrij Trockij - „Kol aš nesu Aš. Likimo transformacijos praktinis vadovas“.
- Rory Sutherland - „Alchemija. Stulbinama iracionalių idėjų galia“.
- Alenka Rebula-Tuta - „Šimtas vidinės galios veidų. Įkvepiančios, sielą gydančios ir stiprybę suteikiančios meditacijos“. Alma littera, 2017.
- Tara Swart - „Ištakos. Atverk protą, pakeisk gyvenimą“.
- Deborah Ward - „Aš esu jautrus. Pažink ir pamilk savo prigimtį“.
- Rachel Simmons - „Gera tokia, kokia yra. Kaip padėti mergaitėms atsikratyti neįmanomų sėkmės standartų ir gyventi sveiką, laimingą, visavertį gyvenimą“.
- Rollo May - „Drąsa kurti“.
- E. James Rohn - „Penkios gyvenimo mozaikos“.
- Lina Vėželienė - „Žuvis medyje. Psichologo atsakymai į gyvenimo klausimus“.
- Jutta Oster - „Vietoj šokolado, arba Visa, kas gali mus pradžiuginti“.
- Joe Dispenza - „Jūs esate placebas. Kaip sąmonė virsta materija“.
Ignas Bakėjus - pirmasis Lietuvoje sertifikuotas „Insanity“ treniruočių programos treneris, sveikos gyvensenos judėjimo įkūrėjas, dviejų vaikų tėvas ir laimingai vedęs vyras. Knygoje „Mano herojus“ I.
- Robert Zembroski - „Sveikatos dėsniai. Penki žingsniai kaip įveikti ligą ir tapti sveikesniam“. Alma littera, 2019.
- Jean-Christophe Charrié - „Jūsų sveikatai. Natūralios priemonės ištisus metus : gydytojo patarimai visai šeimai“.
Marius Jovaiša - „Aistra gyventi sveikai“.
- Andreas Michalsen - „Natūropatija. Maistas, judėjimas, meditacija, akupunktūra ir kiti iš naujo atrasti gydymo būdai“. Alma littera, 2018.
- Tom Rath - „Valgyk, judėk, miegok. Kaip maži pasirinkimai veda didelių pokyčių link“.
- Lavija Šurnaitė - „Maži įpročiai - dideli pokyčiai. Kaip gražiau atrodyti ir geriau jaustis savame kūne“.
- Maja Gogulan - „Auksinė sveikata. Sveiko ir laimingo gyvenimo iki 100 metų formulė“.
- Junko Takahashi - „Šimtamečių japonų paslaptis. Kaip gyventi ilgai ir laimingai“.
- Sonya Renee Taylor - „Pamilk savo kūną. Ir visus jo pokyčius! Svarbiausias merginų brendimo vadovas“.
- Emily Nagoski - „Taip, kaip tau norisi. Pasitikėkite savimi, džiaukitės savo kūnu, atpažinkite pojūčius“.
- Mehmet Oz - „Gydantis maistas. Valgykite taip, kad būtumėte lieknesni, energingesni ir sveikesni!“
Elizabeth Gilbert knyga „Valgyk, melskis, mylėk“ tapo tikru fenomenu - moterų išsilaisvinimo ir savęs paieškų „biblija“. Autorė keliauja į tris šalis: Italiją, Indiją ir Indoneziją, ieškodama maisto kūnui, sielai ir širdžiai.
- Elizabeth Gilbert - „Valgyk, melskis, mylėk. Moters ieškojimai Italijoje, Indijoje ir Indonezijoje“.
- Alice Steinbach - „Be plano. Nepriklausomos moters kelionės“.
- Laurent Gounelle - „Ir tu atrasi lobį, kuris slypi tavyje“. Alma littera, 2018.
- Javier Iriondo - „Nesustok kelyje. Praeitis nenulemia ateities“. Alma littera, 2016.
- Raphaëlle Iordano - „Tavo antras gyvenimas prasideda supratus, kad gyveni tik kartą“. Alma littera, 2016.
- William P. Young - „Kryžkelės. Mintys kiekvienai dienai“.
Minėtąsias knygas taip pat galite rasti bibliotekos abonemente, užsakyti telefonu (8 45) 46 54 97 ir el.
Elizabeth Gilbert „Valgyk, melskis, mylėk“ - įkvepianti knyga savęs paieškoms
Gyvenimo istorijos užrašų knygelėje
Gyvenimas - tai virtinė susitikimų. Kiekvienas jų unikalus kaip atskiras perlas vėrinyje. Mes susitinkame ir įsimylime, išsiskiriame ir susitaikome, dalijamės džiaugsmu ir skausmu, o kartais mūsų širdys dūžta į šipulius. Tačiau ką verta pasilikti iš neapčiuopiamai lakaus nugyventų metų smėlio? Šito savęs klausia senoji Dorė, rymodama viena savo bute Stokholme. Atsakymas slypi ypatingoje užrašų knygelėje, kurią tėvas jai padovanojo per dešimtąjį gimtadienį. Pageltusiuose puslapiuose Dorė suguldė visus ilgo ir audringo gyvenimo vardus: Madam Serafin, dailininkas Gesta, naivioji sesutė Agnesė, Alanas. Giminės, priešai, meilužiai - kiekvienas užima ypatingą vietą Dorės atmintyje, tačiau dauguma vardų išbraukti, nes beveik visi jau palikę šį pasaulį. Todėl vieną dieną Dorė ima rašyti savo gyvenimo istoriją. Kad supintų likimo pynę, kurioje dar liko netikėtų posūkių. Kad su kitais pasidalytų brangiausiu turtu - prisiminimais. Ir kad vėl atrastų prasmę kelionės, kurios pagrindinis tikslas - meilė. „Raudona užrašų knygelė“ aprėpia ištisą vienos moters gyvenimą ir nuveda skaitytoją į prabėgusius, tačiau įstabius Dorės jaunystės laikus Paryžiuje, Niujorke ir Stokholme.
Ištrauka iš knygos „Raudona užrašų knygelė“
N Nilsonas, Gesta
Gesta buvo prieštaringas žmogus. Naktimis ir priešaušriu - trapus, ašaringas, apimtas abejonių. Bet vakarais, prieš pat nakties valandas, reikalaudavo dėmesio. Jis buvo gyvas dėmesiu. Turėjo būti diskusijų centras. Atsistojęs ant stalo dainuodavo dainas. Garsiausiai juokėsi. Rėkte išrėkdavo savo nuomonę, kai kildavo politinių nesutarimų. Noriai diskutuodavo apie nedarbą ir moterų teisę balsuoti. Bet daugiausia kalbėdavo apie meną. Apie kūrybos dieviškumą. Tai, ko netikri menininkai niekada nesuvoks.
Kartą jo paklausiau, kaip jis galįs neabejotinai žinoti, jog pats esąs tikras menininkas. Kad nėra atvirkščiai? Tada jis man smarkiai įgnybo į šoną ir atskaitė ilgą paskaitą apie kubizmą ir futurizmą bei ekspresionizmą. Klausiamas mano žvilgsnis suteikė jam progą skambiai pasijuokti. - Mažute, kada nors tu suprasi. Formos, linijos, spalvos. Fantastiška, kad jomis galima pagauti visko, kas gyva, dieviškąją prigimtį. Man regis, jam patiko, kad aš nieko nesuprantu. Jis jautė tarsi palengvėjimą, kad nepriimu jo taip pat rimtai, kaip kiti. Lyg turėtume savo paslaptį. Galėdavome greta eiti per butą. Jis sekdavo paskui mane, retkarčiais pasišokėdamas, kad eitų tuo pat ritmu. „Neilgai trukus pasakysiu, kad panelė turite žaliausias akis ir nuostabiausią šypseną, kokią tik esu matęs“, - dažnai šnibždėdavo, ir man visada stipriai nurausdavo skruostai. Jis norėdavo mane pradžiuginti.
Svetimoje aplinkoje Gesta tapo mano atspara. Pakaitu tėvo ir motinos, kurių taip ilgėjausi. Atėjęs jis ieškodavo mano žvilgsnio, tarsi norėdamas patikrinti, ar man viskas gerai. Ir klausinėdavo. Keista, kai kurie žmonės jaučia ypatingą potraukį vienas kitam. Taip buvo Gestai ir man. Jau po kelių susitikimų jis man atrodė kaip draugas, ir aš visada laukdavau jo apsilankymų. Lyg jis girdėtų, ką galvoju. Būdavo, kad jis ateidavo ne vienas. Beveik visada su kokiu nors jaunu raumeningu ir saulėje įdegusiu vyru, kurio stilius ir elgesys atrodė tolimi kultūros elitui, kuriam buvo skirti madam pobūviai. Tie jauni vyrai tylomis sėdėdavo ant kėdės laukdami, kol Gesta vieną po kitos baigs tuštinti taures tamsiai raudono vyno. Visada dėmesingai klausydavosi pokalbio, bet niekada jame nedalyvaudavo. Vieną kartą juos užklupau. Tai buvo vėlus vakaras, aš įžengiau į madam miegamąjį nakčiai supurenti jos pagalvių. Jie stovėjo susiglaudę, veidas prie veido, priešais du Gestos paveikslus, atremtus į lovą. Gesta uždėjęs ranką tam jaunam vyrui ant klubų. Jis atitraukė ranką, tarsi būtų nusvilęs. Nė vienas nieko nesakė, bet Gesta pridėjo pirštą prie lūpų ir griežtai į mane pasižiūrėjo. Supurenau pagalves ir išėjau iš kambario. Gestos draugas išnyko prieškambaryje, pro duris į lauką. Ir daugiau niekada nebeatėjo.
Sako, kad beprotybė ir genialumas vaikšto kartu. Kūrybingiausieji lengviausiai puola į niūrumą, liūdesį ir neurozes. Tais laikais niekas apie tai negalvojo. Tada buvo nepriimtina blogai jaustis. Apie tai niekas nekalbėjo. Visi visada laikėsi puikiai. Madam su nepriekaištingu makiažu, lygiais plaukais, spindinčiais papuošalais. Niekas negirdėjo jos nerimo naktimis, kai butas nuščiūdavo ir ji likdavo tik su savo mintimis. Manau, pobūvius ji keldavo tam, kad išvaikytų mintis. Gesta ateidavo dėl tos pačios priežasties. Vienatvė išguidavo jį iš savo buto, kur pasieniais išstatytos daugybė neparduotų drobių jam priminė jo skurdą. Gestą dažnai apimdavo nyki melancholija, kurią mačiau jau pirmą kartą jį sutikusi. Tąkart jis nenorėjo išeiti, kol jo neišprašiau. Jis visada troško grįžti atgal į savo Paryžių. Į nuostabų gyvenimą, kurį taip mylėjo. Pas draugus, meną, įkvėpimą. Bet tam trūko pinigų. Madam jam suteikdavo prancūziškumo injekciją, būtiną išgyventi. Po trumpą valandėlę.
- Daugiau nebegaliu tapyti, - atsidusęs tarė jis vieną vakarą. Niekada nežinodavau, ką jam atsakyti niūrumo valandomis. - Kodėl taip sakai? - Nieko nebeišeina. Aš nebematau vaizdų. Nebematau gyvenimo aiškiomis spalvomis. Nebėra taip, kaip anksčiau. - Šito aš nesuprantu. - Per prievartą nusišypsojau. Ranka paglosčiau jam petį. Ką galėjau žinoti? Trylikos metų mergaitė. Nieko. Nieko apie pasaulį. Nieko apie meną. Man gražus paveikslas buvo tas, kuris vaizdavo tikrovę tokią, kokia ji yra. Ne iškreiptais aršių spalvų keturkampiais, kurie savo ruožtu sudarė perkreiptas figūras. Maniau, gal ir gerai, kad jis daugiau nebegali kurti šitų baisių paveikslų, kuriuos madam krovė drabužinėje, mokėdama jam pinigus, kad jis turėtų iš ko prasimaitinti. Vis dėlto vėliau kartais užtrukdavau prie kurio nors paveikslo su dulkių šluoste rankoje. Spalvų ir brūkšnių maišatis kartais mane įtraukdavo ir sužadindavo vaizduotę. Kiekvienąkart pamatydavau ką nors nauja. Pamažu išmokau pamėgti šį jausmą.
S Serafin, Dominika
Ji buvo nerami siela. Girdėjau tai sakant kitas tarnaites. Pobūviai ją atitolindavo nuo kasdienybės, kraustymaisi gelbėjo nuo nuobodulio. Ji visada pakeldavo sparnus staiga, nenumatytai. Nuolat atsirasdavo kokia nors priežastis. Ji rasdavo namus, kurie būdavo geresni, didesni arba aukštesnio statuso kvartaluose. Praėjus beveik lygiai metams nuo mūsų pirmojo susitikimo ji atėjo į virtuvę. Sustojo ir šonu atsirėmė į mūrinę krosnį. Viena ranka čiupinėjo skrybėlės kraštą, kaspiną po smakru, karolius, žiedus. Nervingai, tartum tarnaitė būtų ji, o mes darbdavės. Tarsi vaikas, prašantis suaugusiojo leidimo paimti pyragaitį. Ji visada vaikščiodavo tiesia nugara ir iškėlusi galvą. Tūptelėjome prieš ją ir visos tikriausiai pagalvojome tą patį - kad mus atleis. Skurdas mus baugino. Pas madam gaudavome valgyti daugiau, negu buvo būtina, ir nepaisant sunkių darbo dienų gyvenimas čia buvo geras. Stovėjome tylios, rankas sunėrusios ant prijuosčių, vogčiomis žvelgdamos pro kirpčiukus. Ji dvejojo. Žvilgsniu mus permetė, tartum būtų priversta padaryti nepageidaujamą sprendimą. - Į Paryžių! - pagaliau sušuko ji ir išskėtė rankas. Nedidelė vazelė, stovėjusi ant krosnies krašto, tapo jos staigios euforijos auka. Smulkios porceliano šukelės pažiro mums tarp kojų. Aš tuoj pat pasilenkiau prie jų. Virtuvėje vėl tvyrojo tyla. Jaučiau jos žvilgsnį ir pakėliau galvą. - Dore. Kraukis krepšį, važiuosim rytoj iš ryto. O kitos galit eiti namo, man jūsų daugiau nebereikia. Ji laukė reakcijos. Matė, kaip kitų akyse tvenkiasi ašaros. Jautė nerimą manosiose. Niekas nieko nesakė, tad ji apsisuko, sekundę padvejojo ir vėl paskubomis išėjo. Iš prieškambario sušuko: - Septintą valandą išvažiuojame į traukinį. Iki tol esi laisva!
Taip susiklostė, kad kitą rytą sėdėjau trūkčiojančiame trečios klasės vagone pakeliui į Malmę. Aplinkui ant kietų medinių sėdynių muistėsi ir sukiojosi nepažįstami žmonės, šiurkštus sėdynių paviršius ir man įvarė rakštį. Vagone oras buvo prišvinkęs prakaito ir drėgnos vilnos kvapo, keleiviai krenkštė ir šnypštėsi nosis. Kiekvienoje stotyje kas nors išlipdavo ir įlipdavo. Retkarčiais kas nors įkeldavo narvą su vištomis ar antimis, vežamomis į kitą kaimą. Jų išmatos gaižiai dvokė, traukinio vagoną užliedavo ausį rėžiantis kudakavimas ir gagenimas. Retai gyvenime buvau pasijutusi tokia vieniša, kaip šitame traukinyje. Buvau pakeliui į savo tėvo svajonę, kurią jis man rodė knygose, kai vaikystė dar buvo saugi. Dabar svajonė atrodė kaip blogas sapnas. Dar prieš keletą valandų bėgau kiek kojos neša Siodermalmės gatvėmis namo pas mamą - apkabinti ir atsisveikinti. Ji šypsojosi, kaip ir visos mamos, nurijo skausmą ir ilgai stipriai mane glaudė. Jaučiau jos širdies dūžius, stiprius ir dažnus. Jos rankos ir kakta buvo drėgnos nuo prakaito. Nosis paburko, ir aš nebepažinau jos balso. - Noriu palinkėti, kad tau visko būtų pakankamai, - šnibždėjo ji man į ausį: - Pakankamai saulės, kad nušviestų tavo dienas, ir lietaus, kad įvertintum saulę, pakankamai džiaugsmo, kad sustiprintų tavo dvasią, ir skausmo, kad suprastum mažus gyvenimo džiaugsmus, ir pakankamai naujų susitikimų, kad prireikus turėtum jėgų išsiskirti. Ji sunkiai ištarė žodžius, kuriuos taip norėjo man pasakyti, bet paskui nebegalėjo suvaldyti ašarų. Galop mane paleido ir įėjo į vidų. Girdėjau ją kažką neaiškiai sakant, bet nežinojau, ar tie žodžiai skirti man, ar jai pačiai. - Būk stipri, būk stipri, būk stipri, - kartojo ji. - Ir aš linkiu, kad tau visko būtų pakankamai! - sušukau jai pavymui.
Agnesė dar užtruko kieme. Ji apsikabino mane, kai bandžiau eiti. Prašiau jos paleisti, bet ji nesutiko. Pagaliau gavau atlenkti jos mažus putlius pirštukus ir greitai nubėgti, kad ji negalėtų manęs pasivyti. Atsimenu, kad jos panagės buvo žemėtos. O pilka vilnonė kepuraitė nusėta mažomis raudonomis siuvinėtomis gėlytėmis. Man išeinant ji garsiai verkė, bet greitai nutilo. Tikriausiai todėl, kad mama nusivedė ją į vidų. Iki šiol gailiuosi, kad tada nuėjau neatsigręždama. Kad nepasinaudojau proga joms pamojuoti. Mamos žodžiai tapo mano gyvenimo kelrode žvaigžde, prisimindavau juos, kai reikėdavo stiprybės. Tiek stiprybės, kad įveikčiau iškilsiančius sunkumus, kurių atsiranda visų mūsų gyvenimuose.
S Serafin, Dominika
Prisimenu mėnulį tarsi siaurą pjautuvą blukiai mėlyname fone. Tuoj po juo prasidedančius stogus ir skalbinius balkonuose. Anglių dūmų kvapą iš šimtų kaminų. Ritmišką traukinio dunksėjimą, kuris per ilgą kelionę tapo dalimi manęs pačios. Jau buvo pradėję temti, kai po daugelio ilgų kelionės valandų ir kelių persėdimų pagaliau įvažiavome į Paryžiaus Šiaurės stotį. Atsistojau ir persisvėriau per langą. Įtraukiau pavasario kvapo, pamojavau gatvės vaikams, kurie basi ir ištiesę rankas bėgo palei traukinį. Kažkas metė monetą, vaikai sustojo. Susispietė prie mažosios brangenybės ir susimušė, kuriam ji teks. Savuosius pinigus saugojau. Laikiau juos mažoje plokščioje odinėje piniginėje, pririštoje prie sijono liemens baltu kaspinu. Dažnai pasičiupinėdavau, ar ji tebėra. Per medžiagą užčiuopdavau apvalius kampus. Mama man ją kyštelėjo prieš pat išvažiuojant. Tai buvo mamos santaupos, kurias ji panaudodavo tik ypatingais atvejais. Gal vis dėlto ji mane mylėjo? Aš taip pykau ant jos, dažnai galvodavau, kad daugiau nebenoriu jos matyti. Bet kartu ir taip neapsakomai jos ilgėjausi. Nebuvo nė dienos, kad negalvočiau apie ją ir Agnesę. Piniginė buvo mano apsidraudimas riedant į naująją tikrovę. Svoris prie šono mane ramino. Traukinio ratai, trinami stabdžių, garsiai sucypė, užsikimšau ausis, tuo prajuokindama vyriškį priešais. Aš jam nenusišypsojau, tik kuo skubiau išlipau. Nešikas krovė madam bagažą į vežimą juodais geležiniais rėmais. Laukiau prie augančios daiktų krūvos su savo krepšeliu tarp kojų. Jaunasis nešikas bėgiojo pirmyn atgal. Jo veidas blizgėjo nuo prakaito, o kai rankove nusišluostė kaktą, ji liko ruda nuo purvo. Krepšiai, lagaminai, apvalios skrybėlių dėžutės, kėdės ir paveikslai buvo kraunami vienas ant kito į jau beveik perpildytą vežimą. Žmonės brovėsi pro šalį. Ilgi, murzini skurdžiausių keleivių sijonai plaikstėsi tarp aukštuomenės vyrų išlygintų kelnių ir išblizgintų batų. O prabangios damos niekur nesiskubino. Tik tada, kai peronas ištuštėjo, o antros ir trečios klasės keleiviai pradingo, jos lėtai aukštakulniais bateliais nulipo trimis geležiniais laipteliais. Pamačiusi mane laukiančią, madam plačiai nusišypsojo. Tačiau pirmieji jos žodžiai buvo ne pasisveikinimas. Ji ėmė dejuoti dėl ilgos kelionės ir nuobodžių bendrakeleivių. Pasiskundė skaudama nugara ir karščiu. Ji maišė prancūzų ir švedų kalbas ir aš greitai nesusigaudžiau, bet jai nerūpėjo sulaukti atsakymo. Madam pasisuko ant kulno ir patraukė stoties pastato link. Mudu su nešiku nusekėme iš paskos. Jis stūmė vežimą priešais save ir turėjo paremti jį klubu, kad išlaikytų svorį. Aš viena ranka suėmiau už geležinio virbo priekyje ir padėjau traukti. Kitoje rankoje nešiau savo nedidelį krepšelį. Mano juoda suknelė buvo sudrėkusi nuo prakaito ir sunkus aitrus kvapas trenkė į nosį sulig kiekvienu žingsniu. Laukiamasis su ornamentais išpuoštomis žalvario žalumo kolonomis buvo pilnas žmonių, kurie skersai išilgai vaikštinėjo akmeninėmis grindimis. Garsiai aidėjo daugybės batų žingsniai. Mojuodamas rausva rože prie mūsų prisigretino mažas berniukas šviesiai mėlynais marškiniais ir juodomis trumpomis kelnėmis. Jo sulipę kirpčiukai lindo į akis, prašomai žvelgiančias į mane. Papurčiau galvą, bet jis neatstojo, atkakliai tiesė aukštyn gėlę ir linkčiojo. Jo ranka prašė pinigų. Paskui jį sekė mergaitė su dviem storom rudom kasom ir gerokai per didele ruda suknele. Ji pardavinėjo duoną, ant suknelės buvo matyti miltų dėmių. Ji ištiesė man gabalėlį ir juo pamojavo, kad pajusčiau šviežiai keptos duonos kvapą. Vėl papurčiau galvą ir paspartinau žingsnį, bet ir abu vaikai neatsiliko. Kostiumuotas ponas tiesiai priešais mane išpūtė didelį dūmų debesį. Garsiai užsikosėjau, taip priversdama madam susijuokti. - Tau šokas, mano drauguže? Ji stabtelėjo. - Čia viskas kitaip nei Stokholme. Ak, Paryžiau, kaip aš tavęs ilgėjausi! - toliau kalbėjo ji plačiai šypsodamasi, paskui sekė ilga prancūziškų žodžių tirada. Vėliau pasisuko į vaikus, kažką griežtu balsu pasakė. Jie pažvelgė į ją, tūptelėjo, nusilenkė ir kaukšėdami nubėgo sau. Prie stoties pastato mūsų laukė šoferis. Stovėjo prie juodo aukšto automobilio, prilaikydamas atidarytas užpakalines dureles. Pirmą kartą važiavau automobiliu. Automobilio sėdynė buvo minkščiausios odos. Man atsisėdus plūstelėjo odos kvapas ir aš giliai jo įtraukiau. Kvapas man priminė tėtį. Ant grindų gulėjo maži persiški raudono, juodo ir balto rašto kilimėliai. Atsargiai patraukiau kojas į šoną, kad jų nesutepčiau. Gesta man buvo pasakojęs apie gatves, muziką ir kvapus. Apie lūšnas Monmartre. Aš be žado spoksojau per automobilio langą, mačiau pro šalį lekiant baltus gražiai išpuoštus fasadus. Čia, šituose gražiuose kvartaluose, tiktų gyventi madam. Čia ji būtų tokia pat kaip ir kitos puikios damos. Kur gražios …