„Kiemo galerija“ - tai lauko gatvės meno galerija, esanti istoriniame kieme Kaune, E. Ožeškienės gatvėje. Ši spalvinga erdvė įsikūrusi tarp namų, kuriuose tarpukariu gyveno daugiausia žydų šeimos.
„Kiemo galerija“ dažnai pavadinama Kauno Monmartru ir jau senokai tapo neatimama ekskursijų po Kauno centrą dalimi. Per dešimtmetį galerija iš vieno kiemo projekto tapo Kauno miesto simboliu, unikaliu kultūriniu reiškiniu, jungiančiu skirtingas kartas, tautas ir menines kryptis.
Prieš daugiau nei dešimt metų menininkas Vytenis Jakas ir Kauno centro bendruomenė nusprendė savo kasdienį kiemą paversti gyvu pasakojimu. Prieš daugiau nei dešimtmetį į namą šiame kieme atsikraustęs menininkas Vytenis Jakas pastebėjo, kad kaimynai susvetimėję ir pamiršę bendrą šios vietos praeitį. Ėmęs ant kiemo sienų atvaizduoti kaidaise čia gyvenusių žmonių istorijas, menininkas sulaukė didelio dabartinių gyventojų palaikymo.
Bendruomenės projektas
Tai yra bendruomenės projektas. Tai ne vieno menininko vizija, o bendra kaimynų, savanorių ir miesto svečių kūryba. Pirmieji darbai atsirado kartu su gyventojų pasakojimais - jie dalinosi šeimos archyvais, nuotraukomis, istorijomis. Menas tapo jungtimi tarp praeities ir dabarties, tarp kaimynų ir menininkų.
Kiemo galerija tapo gyvu organizmu - kiekvienais metais atsiranda naujų kūrinių, vyksta renginiai, edukacijos, ekskursijos.
SAVAM KIEME | Trumpametražis filmas apie kiemo galerija
Istorijos atspindžiai
Istorijos gyvybė - kiemas pasakoja apie Kauno žydų bendruomenės gyvenimą, apie praeities ir dabarties ryšius, apie žmonių likimus.
Pastaraisias dešimtmečiais kultūros tyrinėtojai ir menininkai vis intensyviau siekia išryškinti genius loci (vietos dvasią), nurodančią į egzistencinę vietos svarbą. Suvokiama, kad vieta yra reikšminga kultūros paveldo, žmogaus egzistencijos ir kasdienybės dalis, kuri dėl nepaliaujamo modernėjimo proceso vis labiau darėsi svetima žmogui. Pasak Marco Augé, kai globaliame pasaulyje ima viešpatauti bevietiškumas, mes pajuntame vietos svarbą. Jei modernizmas sureikšmino laiką, progresą, istoriją, tai postmodernizmas suaktualina vietą, lokalinę tradiciją ir atmintį.
Šiame kontekste „Kiemo galerija“ aktualizuoja vietos problematiką ir kelia klausimus: kur mes gyvename? Ką vadiname savo namais? Ar namai yra ta vieta, kur sutraška raktas durų spynoje? Ar namų sąvoka daug platesnė, apimanti ryšius ir santykius tarp žmonių. Sąvoka „kaip namuose“, šiuo atveju, reikštų socialinį pasitikėjimą, kada miesto erdvė yra jauki, draugiška - kada žmonės patys ją saugo - savo nuotaika, bendradarbiavimu, kūrybiškumu.
„Kiemo galerija“ yra įsikūrusi netoli Žydų sinagogos (E. Ožeškienės g.), tarp namų, kuriuose tarpukariu gyveno daugiausia žydų šeimos. Iš senbuvių kaimynų pasakojimų sužinojau, kad mūsų kieme kažkada virė labai aktyvus ir šiltas gyvenimas. Kaimynai vienas kitą gerai pažinojo. Čia gyveno daug jaunų šeimų. Žmonės dažnai kartu švęsdavo Naujus metus ir kitas didesnes šventes, susitikdavo per laidotuves, vestuves ar laukdami šiukšlių mašinos. Tikras betarpiškas bendravimas tarp kaimynų vykdavo nuolatos. Kieme stovėjo didelis stalas, kur dažnai rytais susitikdavę jie gerdavo kavą. Viduryje kiemo buvo įrengtas apvalus fontanas su skulptūra, kuriame „čiurškė valdiškas vanduo“. Seserys Dapkevičiūtės augino gėles.
Vėliau, po nepriklausomybės atgavimo, daug kas pasikeitė. Dalis gyventojų emigravo, atsirado daugiau mašinų, vietos pasidarė mažai, todėl fontaną išgriovė, medžius iškirto, viską išasfaltavo. Kiemas pavirto į didelę automobilių stovėjimo aikštelę.
Dabartinis bendravimas tarp kaimynų apsiriboja tik trumpu pasisveikinimu ar galvos linktelėjimu. Kiemo katinas, tupintis lange su geltonomis langinėmis, atsirado neatsitiktinai. Katinas mėlynomis akimis sekė kaimynus, kasdien išnešančius šiukšles. Tokios priemonės ėmiausi, norėdamas pakviesti kiemo gyventojus laikytis elementarios tvarkos - nešiukšlinti. Atsiradus katinui, erdvė pasikeitė emociškai. Geltona spalva pasiekė savo - kaimynai tapo atidesni tvarkai. Esu įsitikinęs, kad veikia traukos dėsnis - pozityvumas traukia pozityvą, o destrukcija daugina destrukciją.
Teigiamas rezultatas įkvėpė naujiems sumanymams. Toliau visiems kaimynams paskelbiau, kad kuriu atvirą kiemo galeriją ir renku jų istorijas, prašiau brangių žmonių, šeimos nuotraukų, kurias jie norėtų pasikabinti namuose. Pasitelkęs autentiškas tuose namuose gyvenusių ar gyvenančių žmonių istorijas, perkėliau jas ant vidinių kiemo sienų. Tai, kas žmonėms brangu ir artima jų viduje - gali būti atverta ir perkelta į išorę - tada kieme norisi būti, pasidalinti įspūdžiais su kitais, susipažinti.
Kiemo galerijos simboliai ir istorijos
„Kiemo galerija“ prasideda nuo Čarlio Čaplino. Tai įvietinto meno kūrinys, kuris susijęs su užrašu „tik kiemo gyventojams‘. Tai savotiškas žaidimas žodžiais, per kuriuos užsimezga tyli intriga. Mūsų kiemą aplanko kas tik nori, ne tik turistai. Tai yra ir norintys veltui pasistatyti savo mašiną, ir benamiai. Aš ne prieš benamius - todėl ir nupiešiau benamį Čarlio Čaplino personoje, kuriam užrašas ir skirtas. Deja, užrašas „tik kiemo gyventojams“ „nepageidaujamų“ svečių nesulaiko, todėl Čarlis Čaplinas - tai ironija žodžiams, ironija žmonių susvetimėjimui ir kvietimas aplankyti „Kiemo galeriją“ .
Kitų galerijos paveikslų istorijos - romantiškai liūdnos, taip pat susijusios su ankstesniais kiemo gyventojais. Ant sienos, vedančios į vidinį kiemą, yra nupieštas pajacas su senoviniu fotoaparatu. Pajacas, šiuo atveju, taip pat yra personažas, stebintis, pasakojantis ir fiksuojantis dramatiškas istorijas.
Viena iš kaimynių, pirmoji aistringai palaikiusi idėją, pasiūlė nupiešti jos tetos portretą iš nuotraukos. Minėtoji teta pasižymėjo tuo, kad rengdavosi elegantiškais drabužiais, tačiau buvo labai griežta. Dukterėčia prisiminė ne tik norą puoštis, bet ir patirtą tetos baimę, todėl nutarė įamžinti jos atminimą.
Kita kaimynė paskolino savo anytos fotografiją - sprendžiant iš pasakojimo, tai buvo tolerantiška, gero būdo moteris, mačiusi, kaip iš namų buvo išvaryti šio kiemo gyventojai žydai - kartu su vokiečiais būta lietuvių - ir dėl to labai išgyvenusi, tačiau niekuo negalėjusi padėti.
„Vieną dieną kieme pamačiau keturias moteris, kurios dairėsi į namo langus. Užkalbintos papasakojo namų netekties istoriją, o viena jų - vardu Dita - davė asmenines savo ir vyro - Judos Zupavičiaus, fotografijas ir paprašė juos įamžinti. Darbas geto policijoje J. Zupavičiui leido sukaupti būtiną informaciją apie vokiečių planuojamas operacijas ir informuoti apie jas žmones, kurie slėpė žydų vaikus. Vokiečių kankintas ir sušaudytas už tai, kad neišdavė vaikų slėptuvių. Ditos ir Judos Zupavičių šeimos nuotrauka, transformavosi į sudužusią veidrodžio šukę, kur po piešiniu žydaitės Ditos ranka parašytas trumpas tekstas, supažindinantis su šia istorija ir neužmirtos tragedijos žymomis.
Manau, kad tęstiniame „Kiemo galerijos“ projekte atsiras ir daugiau tapybos darbų. Esu surinkęs nemažą kolekciją įdomių nuotraukų, kuriomis pasidalino kiemo gyventojai. Jas norėsiu nupiešti ant kiemo sienų. Atsiradus papildomam finansavimui bus galima nupiešti ir didelio formato piešinių, bei sukurti instaliacijas ir meno objektus, kurie bus harmoningai įvietinti kiemo erdvėje.
Džiugu, kad prie šio projekto geranoriškai prisideda ir kiti kiemo gyventojai. Kiemas keičiasi: sumažėjo šiukšlių, atsirado daugiau gėlių. Kaimynės pradėjo puošti jomis savo langus. Čia gyvenantis Evaldas Augustinas Kančelskis prisidėjo prie galerijos, papuošdamas dujų vamzdžius nertais mezginiais. Vėliau bus ir daugiau.
Bendruomeniškumo svarba
Šis projektas vykdomas siekiant spręsti ir laikmečio, ir visų mūsų problemą - tai kaimynų susvetimėjimą. Čia svarbu yra ir istorija, ir dabartis. Kad žmonės geriau suprastu ir gerbtų vienas kitą, reikalingos pastangos. Reikia juos uždegti, sudominti, priminti ir įtraukti į bendrą projektą. Dabar drąsiai galiu teigti, kad „Kiemo galerija“ kuriame mes visi.
„Kiemo galerija“ - tai dar vienas būdas žmonių saviraiškai, dar vienas būdas ne vietoje „kažko“, o šalia „to“. Nauja bendradarbiavimo tarp kaimynų forma, praplečianti pasirinkimų galimybes, kai galerija ne tik „baltas kubas“ su išvalyta erdve, bet ir erdvė, kurioje galima gyventi, galima šiukšlinti, galima šlapintis ant sienų, bet kartu yra pasiūloma pakelti akis ir pasižvalgyti po vaizdų pasaulį, taip praplečiant vizualinę lankytojų klausą ir kultūrą, primenant, kad visi gyvename kartu ir turime rūpintis ne tik savimi, bet ir šalia gyvenančiu artimu.
Akivaizdu, kad susvetimėjusių kaimynų problema aktuali ne tik mūsų kiemui, todėl toks erdvės įmeninimas - galėtų būti gerosios patirties pavyzdžiu ir kitiems kiemams, ir netgi miestui. Jau dabar pradėjus įgyvendinti „Kiemo galerijos“ projektą atsirado didelis susidomėjimas ne tik iš vietinių gyventojų, bet ir atsitiktinių praeivių bei užsienio svečių.
Kas kartą atėjus į „Kiemo galeriją“ galima atrasti kažką naujo. Dabar vienas naujausių kūrinių, papuošusių šio kiemo sienas - „Žalio namo scenografija“. Žaliais, geltonais ir mėlynais akcentais papuoštas vienas pagrindinių kiemo pastatų.
„Esu įvietinto meno atstovas ir pati vieta diktuoja kūrinio idėjas, o kartu sprendžiamos problemos. Kieme auga tik vienas šermukšnis, daugiau medžių nėra, tad mums trūksta tos žalios spalvos. Ant mūsų namo auga žalias vijoklis, kuris taip pat šiek tiek kompensuoja žalios spalvos trūkumą, tad kilo idėja panaudoti trijų spalvų - geltonos, mėlynos ir žalios - akcentus. Sumaišius geltoną spalvą su mėlyna, išeina žalia, tad namas ne šiaip nudažytas žaliai, o būtent galvojant apie šių spalvų santykį. Unikalus palvų derinys, nes jokios kitos spalvos to sukurti negali“, - kalbėjo V. Jakas.
Jis patikino, kad be gerų žmonių, verslų ir miesto pagalbos kūrinys sunkiai būtų išvydęs dienos šviesą. Miesto savivaldybė per „Kauno akcentų“ programą prisidėjo prie meninio projekto įgyvendinimo, tačiau prieš tai reikėjo sutvarkyti namo sieną, tad čia reikėjo kaimynų paramos. Autorius džiaugėsi, kad prie naujo kūrinio gimimo prisideda ir verslai. „Norisi padėkoti keltuvai.lt, kurie ne pirmą kartą padeda įgyvendinti mūsų idėjas, ir „Viva Color Lietuva“, kurie patikėjo idėja, įsigilino į mūsų vizualizaciją ir padovanojo dažų.
„Mes ne tik gražiname savo kiemą, bet kartu ir stipriname pačią bendruomenę, dalijamės idėjomis su kitais kiemais, nes toks pavyzdys gali būti užkrečiamas. Kituose kiemuose nebūtinai reikia išpaišyti sienas, tačiau norisi, kad būtų realizuojamas žmonių kūrybinis potencialas, o kartu ir žmonės daugiau bendrautų“, - tokių projektų kaip „Kiemo galerija“ svarba neabejojo V. Jakas.
Kiemo galerijos įkūrėjas aprodė dar kelis naujesnius kūrinius. Ant vienos sienos įamžinti tarpukario vaikai, kurių atvaizdai paimti iš kaimynės asmeninio fotoalbumo. Taip pat atsirado sumažintą Dovydo statulą primenantis akcentas. Kitoje žaliojo namo pusėje - mėlynasis namas.
Prieš keletą metų V. Jakas ant vienos sienos nupiešė paslapčių kambarį, kur kiekvieno aukšto languose pasakojama čia gyvenusių žmonių istorijos.
„Vienas kaimynas skyrė patalpas, kuriose ketiname padaryti tarsi tokį veidrodžių kambarį, jame rodyti kino filmus. Atrodys, kad pilna salė žmonių žiūri. Bet tose patalpose planuojame vykdyti ir kitas galerijos veiklas, galbūt net bus atidaryta parduotuvėlė. Dabar vyksta patalpų remontas. „Kiemo galerija“ pildosi ne tik piešiniais, bet atsiranda ir skulptūrų, instaliacijų. Tikrai dar yra idėjų“, - kalbėjo V. Jakas.
Turistų traukos taškas
„Kiemo galerija“ dažnai pavadinama Kauno Monmartru. Kiemo galerija - Kauno E. Ožeškienės g. 21 namo kieme įsikūręs lyg savotiškas muziejus, po atviru dangumi.
Adresas: E.Ožeškienės g.21C, Kaunas.