Liudo Vasario Būties Dvilypumas Vinco Mykolaičio-Putino Romane "Altorių Šešėlyje": Analizė

Vienas žymiausių XX a. lietuvių rašytojų, simbolistas Vincas Mykolaitis-Putinas, 1933 m. išleido pirmąjį lietuvišką psichologinį-intelektualinį romaną „Altorių šešėly“, kuriame nagrinėjama žmogaus dvilypumo problema. Kiekvieno žmogaus didžiausias gyvenimo tikslas atrasti savąjį kelią ir eiti juo, tačiau gyvenimas ir yra įdomus tuo, jog neretai pasitaiko likimo siųstų išbandymų. Tada žmogui reikia apsispręsti: ar eiti toliau tuo keliu, link tikslo, ar pasukti, kuria nors kita linkme.

Šiame romane pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris bando atrasti individualius savo būties dėsnius bei ieško savęs. Romane rašytojas atskleidžia Liudo Vasario asmenybę, kuri bando atsakyti į klausimą, kaip suderinti kunigo ir poeto kelią. Šis romanas sudarytas iš trijų dalių: „Bandymų dienos“, „Eina gyvenimas“ ir „Išsivadavimas“.

Žinoma, kad pats V. Mykolaitis - Putinas metė kunigystę, nes neįstengė kunigo pareigų suderinti su kūryba. Dėl šios priežasties, kūrinys yra susijęs su paties autoriaus išgyvenimais, bet ne autobiografiškas. Aptarkime plačiau šią problemą.

Vinco Mykolaičio-Putino Gyvenimo Kelias

Vincas Mykolaitis-Putinas yra viena tragiškiausių asmenybių lietuvių literatūroje. Gimė 1893 metais Pilotiškėse, Marijampolės apskrityje. Nuo pat ankstyvos jaunystės pasmerktas vidinio emigranto likimui, jis nuolat turės kovoti su kieno nors primesta disciplina, kieno nors uždėtais varžtais, kam nors paklusti, nusilenkti, neturėdamas galimybių ar valios realiai pasipriešinti.

Pirmąjį eilėraštį paskelbė 1911 metais. Pirmoji jo poezijos knyga Kunigaikštis Žvainys, poema, ir Raudoni žiedai, eilės pasirodė 1917-aisiais. 1921 metais išėjo Putino Raštai, apimantys visą ligtolinę poeziją, dramą Valdovo sūnus (kurios antrasis variantas (1930) vadinsis Valdovas) ir tris noveles: „Medūza“, „Vienu pabučiavimu“ ir „Šviesūs šešėliai“.

Mokėsi iš pradžių Marijampolės gimnazijoje, po to Seinų kunigų seminarijoje, kurią baigęs ir įšventintas kunigu (1915), buvo išsiųstas į Peterburgo dvasinę akademiją tolimesnėms teologijos studijoms (1915-1917). 1918-1922 metais studijavo filosofiją ir meno istoriją Fribourg'o universitete (Šveicarijoje), kurį baigė filosofijos daktaro laipsniu, parašęs disertaciją L'Esthetiąue de Vladimir Soloviev. Čia jam didelį įspūdį padarė psichologijos bei estetikos profesorius dominikonas M. de Munnynck. Po to dar metus klausė paskaitų Muncheno universitete (pas prof. Fritzą Štrichą).

1926 metais Židinyje buvo paskelbta drama Žiedas ir moteris ir sekančiais metais ten pat misterija Nuvainikuotoji vaidilutė. Tais pačiais metais išėjo jo istoriškai reikšmingiausias poezijos rinkinys Tarp dviejų aušrų, apimantis simbolistinio periodo eilėraščius, parašytus 1921-1926 metais. Nuo tol (po trumpos pertraukos) visas jo dėmesys keletą metų bus skiriamas beletristikai. Šio posūkio rezultatas buvo du romanai: Altorių šešėly (1932-1933) ir Krizė (1937). Lygiagrečiai su grožine kūryba Putinas gan daug rašė literatūros kritikos, teorijos ir estetikos klausimais.

1923 metų rudenį pradėjo dėstyti literatūrą Kauno universitete, 1939-aisiais persikėlė į Vilniaus universitetą, kuriame pasiliko ligi pensijos.

Vincas Mykolaitis-Putinas

Kaip iš čia pateikto biobibliografinio eskizo matome, Putino kūryba apima visus tris pagrindinius žanrus, savo ruožu išreiškiančius tris skirtingus (nors ir nebūtinai chronologiškai) autoriaus psichologinės evoliucijos etapus, turėjusius lemiamos įtakos jo gyvenimo raidai.

Kūrybos Apžvalga

Iki 1933 metų, t.y. iki Altorių šešėly pasirodymo, Putinas labiausiai buvo žinomas kaip poetas ir būtent kaip chrestomatinis poetas. Jo poezija buvo pasiekusi plačias skaitytojų mases.

Jį skaitė ir iki tam tikro laipsnio pažino net tie, kurie žinojo ir vertino tik vieną poetą - Maironį. Iš tiesų Putiną daug kas rišo su Maironio kūryba ir epocha. Pirmuosius savo poezijos daigus jis išleido galingo maironinės poezijos ąžuolo šešėlyje. Maironis buvojo talento žadintojas ir ankstyvas idealas, o kiti reikšmingiausi jo kartos poetai (Balys Sruoga, Faustas Kirša, keturvėjinis Binkis) į poezijos areną ėjo daugiau ar mažiau antimaironinės reakcijos keliu, nei estetiškai, nei ideologiškai su juo nebesitapatindami.

Iki pat paskutinių laikų Putino lyrikoje tebeatsišaukia kai kurios maironinės poezijos gaidos, būtent nuolatinis nelaisvės prisiminimas, nors ir nebe toks konkretus, kai kurie poetizmai etc. Tam tikra prasme Putinas, kaip ir Maironis, tebėra neišsilaisvinusios tautos poetas. Ir Putinas, tarsi atsimindamas anos akinančiai didingos ir kartu graudžios tautinio išsilaisvinimo kovos didybę, nuolat grįžta prie tų pačių nuotaikų, kurios iki nepriklausomybės atgavimo buvo dominuojanti jo poezijos gaida. Bet Putinas niekad neužims paveldėjimo teise jam priklausiusio Maironio sosto ir visad pasiliks tik prince heritier - baikštus, užsi­daręs, visiems tolimas ir kartu vaikiškai „klastingas“, mokąs „tylėti, dangstytis ir paslėpti svajones savo ir jausmus“.

Fasadu, t.y. Kaip poetas, Putinas vystėsi labai lėtai. Pradėjęs Maironio, Lermon­tovo, Tiutčevo ir Feto poveikyje (nors Vakarų Europoje jau buvo bepasirodą dadaistai, nors Apollinaire'o La Chanson du mal-aime jau buvo parašyta), simbolizmu susidomėjo tik tuomet, kai šis jau se­nokai buvo tapęs istorija ir savo vietą užleidęs naujoms srovėms ne tik svetur, bet ir pas mus.

Simbolistinis jo kūrybos periodas sutapo su pačiu Keturių vėjų sąjūdžio siautėjimu. Tas jo nespėjimas žengti su laiko apraiškomis pamažu uždėjo konservatoriaus štampą. Taip jis ir liko poetu be revoliucijos, o gal net ir be jaunystės. Dėl to savo kartos poetų tarpe jam visuomet teko eiti vyriausiojo, t.y.

Jo iki 1944 metų parašytoji poezija lengvai duodasi skirstoma į tris periodus: romantinį (1911-1920), simbolistinį (1921-1926) ir neoklasi­cistinį (1927-1944). Šis skirstymas turi ne vien metodinės prasmės. Jis gan tiksliai nusako jo poetinio brendimo ritmą. Pirmojo periodo po­ezija, išaugusi Maironio ir jau minėtų rusų įtakoje, šiandien atrodo silpna, neautentiška, neoriginali - viskas vien sentimentalaus roman­tizmo atgarsių stereotipai.

Net ir tie į pradžios mokyklų skaitinius kadaise patekę eilėraščiai, kaip „Pabudai gamtužėle“, „Audra“, „Kal­nų debesėlis“ etc., tėra naivūs vadinamosios Heimatpoesie pavyzdžiai, būdingi visų tautų šios rūšies poezijai. Iš jų matyti, kad poetas buvo klaidingame kelyje. Iš šios gana beviltiškos situacijos Putiną išgelbėjo simbolizmas.

Simbolistiniu periodu jo talentas išsiskleidė visa savo gelme ir plo­čiu. šiuo laikotarpiu jo mokytojai buvo rusų simbolistai, ypač Viače­slavas Ivanovas ir mūsų Jurgis Baltrušaitis. Čia tenka pastebėti, kad jų įtaka buvo daugiau idėjinė negu formalinė, t.y. visiškai naujos pasaulio sampratos atskleidimas.

Simbolistinės Putino poezijos centre stovi Tarp dviejų aušrų rinki­nio „Viršūnių ir gelmių“ ciklas ir „Pesimizmo himnai“, sunkūs savo turiniu bei forma, bet tiksliai išreiškiantys estetinį-filosofinj jo pa­saulėvaizdį. Abu solovjovinės formulės pasauliai jam realizuojasi tik individo sąmonės plane: „visi daiktai, kaip blankūs šešėliai, dvilypuojasi tavo regėjime, ir tu nebežinai, kokiu vardu juos vadinti“.

Putino simbolistinėje sampratoje pasaulis - tarsi rūsčiai iškilmingos apeigos Nežinomojo Dievo šventovėje. Tai yra lyg ir savotiškas Jur­gio Baltrušaičio visatos mišių variantas. Bet Putino mišios yra jau tragiškos, atnašaujamos nežinomų jėgų grėsmėje, o baltrušaitinėse nieko nėra dramatiška, tik darna ir ramybė, panteistinė harmonija, ieškojimas kelio susivienyti, ištirpti visatos mįslėje, „Aš“ ir pasaulio tapatybė.

Būdingiausiais jo simbolistinio periodo eilėraščiai laikytini jau minėtieji „Pesimizmo himnai“, „Tylūs ir nykūs“, „Nerandamai“, „Juodas angelas“, „Plaštakei“, „Gedulas“.

Neoklacistiniu periodu Putinas pasuko nuosaikaus realizmo kryp­tim, simbolistinę correspondence estetiką pakeisdamas klasicistiniu realizmu; poezija tarytum nusivalė, praskaidrėjo, atsižadėjo kraš­tutinio individualizmo ir tapo „objektyvesnė“, įgaudama daugiau bendrai žmogiškos prasmės sąskambių bei linijų.

Geriausi šio tarps­nio eilėraščiai („Saulėleidžio kely“, „Nuostabios naktys“, „Pietų ša­lies posmų“ ciklas, „Pakvipo žemė“, „Tavęs nebėr“, „Saulėleidžio Madona“, „Laukų pavasaris“, „Dausų kelionėj“, „Lūkesys“, „Lėlių baladė“, „Marche funebre“) išsiskiria organiškai išbalansuota for­ma, betarpišku sugestyvumu, dideliu paprastumu.

Visu savo tematiniu kompleksu, t.y. santykiu su vidine poeto evo­liucija, Putino poezija yra savotiška vienuoliško gyvenimo analizė, nelaisvės anatomija, išsivadavimo premisų ieškojimas ir bandymas susiorientuoti būties situacijoje. Formos požiūriu Putinas išsilaikė tradicinės prozodijos rėmuose.

Putino įtaka jaunesnėms poetų kartoms niekad nebuvo tiesiog proporcinga meniniam jo poezijos svoriui. Kylant naujiems sąjū­džiams, Putinas dėl savo konservatyvios laikysenos automatiškai atsidūrė „senųjų“ stovykloje. Taip jis savo mokyklos ir nesukūrė; jį pamėgdžiojo ir atvirai sekė tik įvairaus plauko eiliakaliai ir šventa­dieniniai poetai. Tiesa, jo atgarsių galima rasti ankstyviausioje Sta­sio Santvaro ir Bernardo Brazdžionio poezijoje; bet jie, kaip žino­ma, greitai nuėjo savais keliais.

Draminė Putino kūryba sudaro lyg ir jungtį tarp jo lyrinės poezijos ir dailiosios prozos. Savo esme ji tebėra glaudžiai susijusi su poezija ir dažnais atvejais yra jos tęsinys. Lyrinėje poezijoje analizuoti te­matiniai momentai draminėje kūryboje sujungti į didesnes logines struktūras, siekiančias sukurti realaus gyvenimo iliuziją.

Jo poezija yra vientulystės ir nelaisvos būties analizė, o dramos - teorinis išsi­vadavimo galimybių bandymas gyvenimiškai sąlygotų konfliktų pa­vidalu. Ir čia nuolat susiduriame su tomis pačiomis temomis: būties dvilypumas, maištas, tikrai ar tariamai (greičiau tariamai) nenugalimos kliūtys ir savaime prieštaringų sprendimų galimybės ar negalimybės; kokio nors įsipareigojimo ar tradicijos (o kartais ir pri­gimties) padiktuoto įstatymo sulaužymo klausimas, kuris daugiau ar mažiau betarpiškai rišasi su paties autoriaus situacija.

Žiede ir moteryje vienuolė sulaužo apžadus; Nuvainikuotojoje vaidilutėje ta pati tema traktuojama tautinėje plotmėje; Valdovo sūnuje ir Valdove sūnus kovoja prieš tėvą. Kaip teatro veikalai, jo dramos neturi didesnės vertės. Jų dra­matizmas per daug kazuistinis, stokojąs tikrovinio pagrindo ir sun­kiai išreiškiamas sceninėmis priemonėmis.

Beletristikoje Putinas debiutavo 1921 metais Raštuose paskelbtomis novelėmis ar apysakomis, kurios visai su pagrindu neatkreipė nei skaitytojų, nei kritikos dėmesio. Tik 1931-1932 metais išėjęs stambus Altorių šešėly romanas išmetė jį į pirmąsias mūsų prozininkų eiles.

"Altorių Šešėly" Reikšmė

Altorių šešėly pasirodymas yra viena reikšmingiausių nepriklausomybės periodo literatūros datų. Pirmą kartą pas mus knyga atsistojo dienos įvykių priekyje ir tapo kone visuotinių diskusijų objektu. Tiesa, diskusijos kilo ne tiek dėl romano vertės, kiek dėl jo kelimų problemų „rizikingumo“ ano laiko perspektyvoje, ir tai buvo gal net svarbiau, nes ligtolinė proza žymėjosi fatališku neaktualumu ir nesidomėjimu niekuo kita, kaip patriarchaliniu Lietuvos kaimu.

Ir šiandien, gerai trisdešimčiai metų praėjus, istorinė šio romano pasirodymo datos reikšmė nė kiek nesumažėjo, nors pats veikalas nebekelia tokio entuziazmo kaip tuomet. Savo romanu Pu­tinas atliko nepaprastai svarbų išjudintojo vaidmenį, sukeldamas ne tik kitų rašytojų ambicijas, bet ir didesnį pasitikėjimą savim ir dau­gelį jų pagydydamas nuo vien trumpo metražo dalykų rašymo ligos.

Tematines ir problematines Altorių šešėly premisas Putinas sufor­mulavo pirmojo tomo įžangoje nurodydamas, kad romane būsiąs nagrinėjamas „kunigavimo ir poezijos santykis“ ir „nukunigėjimas, arba ekskunigo problema“. Veiksmo epocha - 1905-1926 metų laiko­tarpis.

Pagrindinis romano personažas klierikas ir vėliau kunigas Liudas Vasaris yra absoliutus jo centras ir ašis, apie kurią sukasi veiksmas. Visas autoriaus dėmesys sukoncentruotas į jį. Norėda­mas reljefiškiau išryškinti savo herojų, Putinas duoda ir gan detalų istorinio fono vaizdą. Dėl to Altorių šešėly kartu yra ir vaizduojamos epochos kultūros istorija.

Savo pobūdžiu Altorių šešėly yra roman a these. Viskas jame pa­jungta tezės pagrindimui. Ir čia Putinas pasirodo esąs tikras meist­ras: kunigo ir poeto pašaukimų nesuderinamumui įrodyti jis remiasi griežtai gyvenimiškomis premisomis, naudodamasis visais galimais istoriniais, psichologiniais ir sociologiniais argumentais.

Pirmas ro­mano tomas Bandymų dienos skirtas emocinei konflikto užuomazgai. Bandymų dienos - Liudo Vasario mokslo metai kunigų semina­rijoje. Tai savotiška ir kartais labai įspūdinga seminarijos gyvenimo simfonija, pagaunanti savo subtilia instrumentacija. Seminarija čia dalyvauja tarsi antras pagal reikšmę romano personažas, - su visa jos romantika, disciplina, apeigų mistika ir poezija; nelyg kad iš anapus kalbančiais dvasios tėvais, skambalais, pedantiškai matuo­jančiais ir skelbiančiais laiką; šešėlingomis navomis ir svaigiai mig­dančiomis mišparų rečitatyvų melodijomis.

Sekančiuose dviejuose tomuose tezinis momentas įgauna vis daugiau reikšmės. Antrojo tomo Eina gyvenimas ekspozicijoje Liudas Vasaris jau yra ir kunigas, ir poetas. Konfliktas aštrėja, nes susikertančios jėgos stipresnės ir sąmoningesnės. Kas vakar tebuvo jaunatviškas maištas, šiandien tapo realybe, abejonės sustiprėjo ir giliau įsišaknijo.

Siame antrajame tome autorius jau nebėra visiškai objektyvus. Kunigo ir poeto konf­likte jis jau aiškiai už poetą. Trečiasis tomas Išsivadavimas, kuriame poetas vėl grįžta arčiau savo paties išgyventos realybės, skirtas išsi­vadavimui iš kunigystės ir svarbiausių motyvų suformulavimui bei pagrindimui. Dėl to jis yra sausiausias ir schematiškiausias.

Kaip jau anksčiau esame sakę, Altorių šešėly yra neapsirinkamai autobiografinis kūrinys, o Liudas Vasaris - taškas, aplink kurį suka­si visas veiksminis bei idėjinis romano kompleksas, - be jokios abe­jonės yra autoriaus alter ego. Jis reiškia autoriaus pažiūras ir elgiasi taip, kaip pats Putinas būtų elgęsis ar galėjęs elgtis tikrovėje. Iš jo­kios biografijos niekad negalėsime sužinoti apie autorių daugiau negu iš šio romano. Jis yra tas pats jo lyrikoje dažnai ir įvairiais pavidalais sutinkamas Aš - vergas, plaukėjas verpetuose, žiburio nešėjas, vestuvių muzikantas, iš simbolių pasaulio...

Pagrindinis „Altorių šešėly“ veikėjas Liudas Vasaris jau nuo pirmųjų metų seminarijoje jaučia vis stiprėjantį kūrėjo pašaukimą ir iš to kylantį norą išsivaduoti iš kunigystės. Pirmoje romano dalyje atskleidžiama, kad Vasaris į seminariją stoja tėvų valia, bet tikisi, kad seminarijoje jis suartės su Dievu ir tada jis sugebės tapti geru kunigu.

Romano "Altorių Šešėly" viršelis

Išvados

Kai šiandien jau iš didesnio nuotolio žvelgiame į Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą, geriau matome jos svarbą Iietuvių literatūros raidoje. Mums jis atrodo beveik tos pat kartos rašytojas, kaip ir Vaižgantas, V. Krėvė, A. Vienuolis, nors buvo už juos gerokai jaunesnis. Tai mūsų literatūros klasikas, o jo kūrybinis palikimas, E. Mieželaičio žodžiais tariant, “monumentalus ir amžinas”. Po Maironio Mykolaitį-Putiną galime laikyti žymiausiu mūsų poezijos atnaujintoju ir kūrėju. Nepaprastai dideli jo nuopelnai ir pakeliant į naują meninės brandos pakopą lietuvių romaną, daug jis nuveikė dramaturgijos, kritikos ir literatūros mokslo baruose.

Mykolaičio-Putino kūrybinis kelias daugiau kaip pusę šimtmečio ėjo per istorinių lūžių ir socialinių sukrėtimų laikus, palikusius jo kūryboje savo žymę. Pirmiausia, tai buvo aniems laikams būdingas stojimas į kunigų seminariją be pašaukimo, vien tik nusilenkiant tėvų valiai, paremtai įsitikinimu, kad „pripras“. Ir iš tiesų, kaip tatai liudija biografiniai faktai ir ypač kūrybos analizė, jis iki tam tikro laipsnio „priprato“. Šiame „pripratime“, mūsų nuo­mone, glūdi visos jo asmeninės tragedijos šaknys. Kunigų semina­rijoje Putinas išėjo dvigubos egzistencijos mokyklą, t.y. ne tik išmoko, bet ir priprato slėptis ir dangstytis. Iš dalies dėl to ir jo tylus konfliktas su tėvais neiškilo į paviršių.

Jam užgniaužti labai anksti reikėjo pradėti augintis abejingumo kiau­tą ir statyti kalėjimą savo paties išsilaisvinimo siekiams, kad neliktų galimybės realiam maištui, realiam išsivadavimui. Nuo to laiko re­zignacija bei vengimas angažuotis taps jo egzistencijos norma ir konfliktų laukas apsiribos vidum, - dvasios būsena, kurią savo laiku E. Vėliau, baigus seminariją ir tapus kunigu de jure, iškils naujas konfliktas: kunigo ir poeto konfliktas, kuris ilgainiui virs atviru, tegu ir nedrąsiu, maištu ir eventualiu išsivadavimu iš kunigystės, bet per vėlai: amžinas vidinis maištas jau buvo tapęs jo buvimo būdu, išoriniai varžtai - pagrindine egzistencijos sąlyga.

tags: #butes #dvilypumas #liudas #vasaris