Daugelis moterų siekia sėkmės tiek karjeroje, tiek asmeniniame gyvenime. Tačiau kaip suderinti darbą, šeimą ir asmeninį tobulėjimą, išlaikant grožį ir harmoniją? Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius aspektus, kurie padeda moteriai rasti balansą ir gyventi pilnavertį gyvenimą.
Stereotipų laužymas
Žinantys Aksaną kaip kūrybingą Kultūros centro darbuotoją, visa širdimi atsidavusią savo darbui, kuriančią projektus, organizuojančią renginius, juose dalyvaujančią ir visur suspėjančią, negali patikėti, kad ši simpatiška, daili moteris - gausios šeimos mama. Mat daugiavaikę mamą mes dar linkę įsivaizduoti kaip neturinčią laiko ne tik darbui ar laisvalaikiui, bet ir sau. Tačiau Aksana skuba paneigti ne tik mūsų susikurtą stereotipą, bet ir tai, kad tokių šaunių ir visur suspėjančių mamų - reta. Moteris greitai vardija pavardes vien savo pažįstamų, dukters klasės draugų, kurių šeimose auga po keturis vaikučius.
Aksana Laskevičienė savo šeimos visiškai nelaiko išskirtine, nes auginti keturis vaikus jai neatrodo didelis didvyriškumas. Veikli rajono Kultūros centro darbuotoja savo laimės niekada nekeistų į tų, kurios pasiekė karjeros aukštumų ir motinystę atidėjo tolimai ateičiai.
Šeimos svarba
Vienturtė užaugusi Aksana prisipažįsta niekada nesudarinėjusi planų, kokios šeimos norėtų, ir neplanavusi, kiek vaikų reikėtų auginti. Nesikrimto ir dėl to, jog neturi brolio ar sesers, - turėjo labai gerą draugę, ir to tarsi pakako. Net mintyse nesvarstė, kad nekartos tėvų klaidų ir nepaliks savo pirmagimės vienturte. - Nemėgstu nieko planuoti ir gyvenimą statyti į rėmus, - šypsojosi A. Laskevičienė. - Gal dėl to ir turiu keturis, o ne vieną ar du vaikus.
Nors likimas šeimai gražiai padalijo vaikus porelėmis, Aksana juokiasi ir to neplanavusi bei galvos nesukusi. Jos vyras Arūnas, gimus dviem dukrelėms, taip pat visai nesvarstė, kad reikėtų ūkio paveldėtojo. Gal tik giminės kartais užsimindavo, jog tėčiui trūksta tik sūnaus. Gimus Benui, šeima jautėsi laiminga ir net minties nebuvo, kad sūnui reikėtų žaidimų draugo. Nors Benas žiūrėdamas į papūgėlę vis vadindavo ją broliu ir švepluodamas tėvų kaulydavo, kad nori brolio be sparnų, mama tokias jo mintis greitai išblaškydavo.
Santūrus dvylikametės Ievos, aštuonerių Vitos, penkerių Beno ir pusantrų Alekso tėtis Arūnas visiškai pritaria savo žmonai ir visada ją remia. Be šios paramos, pareigų pasidalijimo ir visuomet pasirengusios padėti močiutės Aldonos Aksana tikrai neapsieitų. Arba bent jau negalėtų sau leisti išlėkti į tarnybines komandiruotes, keliauti po Egiptą ar vakarais lankyti linijinių šokių repeticijas. O ką jau kalbėti apie darbą, kurio valandos - neribotos. Juk kultūros darbuotojams daugiausiai veiklos būna per šventes, kai visi nori pramogų ir įspūdžių.
Darbas ir ūkis
Prie gausios veiklos sąrašo belieka pridurti, kad Aksana - dar ir puiki vadybininkė, mat būtent šios pareigos jai tenka šeimos ūkyje. Laskevičiai dirba apie 40 hektarų žemės ir užsiima daržininkyste. Jų laukuose auga morkos, burokėliai, baltagūžiai ir pekininiai kopūstai. Šias daržoves reikia ne tik užauginti, bet ir tinkamai laikyti, pakuoti bei pateikti prekybininkams. Be to, reikia numatyti, kada jas parduoti būtų pelningiau, kokių vertėtų užsodinti daugiau, važinėti į seminarus ir parodas, domėtis mūsų rinkoje pateikiamomis sėklomis ir t. t. Nors ūkininkaujanti šeima džiaugiasi subūrusi puikią darbuotojų komandą, vis dėlto vadovauti ir rūpintis tenka patiems savininkams. Dabar moteris juokiasi, kad svajodama apie tai, kuo bus užaugusi, žinojo tik kelis darbus, kurių tikrai nenorėtų imtis. Tarp jų buvo ir žemės ūkis. Tačiau taip jau nutiko, kad gyvenimas suvedė su Arūnu, kurio tėvai ūkininkavo.
Smalsi ir visa galva savo bendraamžius žiniomis lenkianti Vita išduoda, kad tuomet, kai pats darbymetis, tėtis anksti ryte išeina į darbą ir grįžta tik sutemus. Bet savaitgaliais jis stengiasi kuo ilgiau pabūti su vaikais, nes mažiesiems labai reikia tėčio dėmesio. Bet Benas dėl to nesikremta - jam patinka sportiškesni užsiėmimai. Nors kompiuteris, prie kurio galima pusvalandžiui prisėsti tik tuomet, kai sesės baigia ruošti pamokas, labai traukia. Darželio auklėtojas Benas nuolat stebina drąsa. Skaityti, rašyti ir skaičiuoti mokantis penkiametis be jokių skrupulų gali stoti ant scenos ir nesijaudindamas išrėžti eilėraštį ar ką suvaidinti. Kai kultūros renginiuose reikia vaikiško balso, Benui tenka talkinti mamai. Vyriausioji Ieva polinkį dailei tėvams parodė dar kūdikystėje. Mergaitė galėdavo kelias valandas išsėdėti prie lapo, teptuku dėliodama spalvotus taškučius, brėždama linijas. Ievai paaugus, meninius sugebėjimus pastebėjo ir auklėtojos, ir mokytojos. Dabar Ieva lanko dailės studiją Vaikų ir jaunimo centre. Dar nebuvo nė vienos piešinių parodos, kad Ieva neparsineštų bent kokio apdovanojimo. Jos darbai visuomet būna tarp geriausiųjų. „Atradusi“ mergaitės polinkį menui, mama vėliau ją nuvedė į keramikų būrelį. Netrukus šia veikla susidomėjo ir Vita. Dabar sesės kas savaitę lanko užsiėmimus, jų lipdytų ir degtų molio dirbinių - pilnos namų lentynos.
Asmeninis tobulėjimas ir motyvacija
Aksana neslepia, kad jai malonu pasidžiaugti neeiliniais vaikų gabumais, tuo, kad bent jau kol kas jie nuoširdūs, drausmingi, klusnūs, atsakingi. Mamai malonią šypseną kelia kolegių komplimentai, jog tokių vaikų galėtų auginti kad ir dešimtį. Tačiau A. Laskevičienė kuria planus dar pusmetį pabūti namuose, kol Aleksui sukaks dveji, ir kuo greičiau sugrįžti į mėgstamą darbą, be kurio ir būdama motinystės atostogose negali ištverti. Moteris mintyse jau kuria renginių projektus, patarinėja kolegėms, padeda kiek galėdama. Aksana įsitikinusi, kad vaikai negali sutrukdyti nei karjerai, nei laisvalaikio pomėgiams. Juk ne vienai teko įsitikinti, kaip augindama vaiką vos spėdavo nudirbti buities darbus. Pasak Aksanos, tiek pat jų tekdavo ir sugrįžus į darbą. Gimus antram vaikui, buitis taip pat sutirpdavo, o laiko likdavo lygiai tiek pat.
Moteris tik šypsosi, kai kas nors paklausia, ar jai nesunku auginti gausią šeimą. Ji mano, kad sunku galėjo būti prieš keletą dešimtmečių, kai nebuvo visų buities patogumų, sauskelnių, automatinių skalbimo mašinų. Dabar viskas daug paprasčiau. O moralinis pasitenkinimas turėti šaunius, gerus ir sveikus vaikus tikrai atsveria tuos rūpesčius ir sunkumus, kuriuos tenka patirti.
Sportas yra mano pats geriausias ritualas, kurį aš buvau labai ilgai apleidusi. Dabar jaučiu, kaip fiziškai ir dvasiškai man buvo sunku, ir suprantu, kad turiu skirti laiko sau arba aš niekam nebebūsiu įdomi - nei pati sau, nei vaikams, nei vyrui. Kitas metų atradimas yra meditacija. Anksčiau galvodavau, apie ką tie žmonės kalba. Bet nespjauk į šulinį, nes iš jo gersi, ir dabar geriu abiem rankomis. Visą laiką kartoju, kad gyvenime niekas nevyksta veltui.
Svarbu mylėti save
Reikia suvokti, kad tu nežinai, kiek laiko tu gyvensi. Taip pat ir su drabužiu, jeigu jis įliemenuotas ar jo ryškesnė spalva, tai mums reikės palaikyti laikyseną, galbūt apsiauti aukštakulnius. - Kas Jums pačiai yra moteriškumas? - Sugebėjimas būti savimi, laisva, lengva, nekompleksuota, šilta, malonia. Man moteris yra lengvumas. Ir visai nesvarbu, kiek ji sveria, svarbu, kad dvasiškai būtų tvirta, nes iš tokios moters rankų norisi gerti, norisi būti šalia jos. O tai pasiekti yra labai sunku, nes tai yra papildomas vargas, skirti sau papildomo laiko, ypač kai dirbi ir turi vaikų, bet tai yra labai svarbu.
Moterys privalome būti pasitempusios, ir žinau, kad tas žodis skamba labai griežtai, bet kas, jei ne mes, mus pastatys ant kojų?
Pasak U. Usevičiūtės, nebuvo jokios konkrečios priežasties, kodėl ji galiausiai nusprendė sveikiau gyventi: „Aš nesirgau jokiomis ligomis, nejaučiau spaudimo keistis iš aplinkos. „Nesilaikiau jokių dietų, neskaičiavau kalorijų, nesvėriau produktų. Kardinaliai gyvenimo būdą pakeitusios moters teigimu, svarbiausia tikėti tuo, ką darai, - ši taisyklė būtina visiems gyvenimo atvejams: „Jei žmogus nepasitiki savimi, ilgai galvoja, dvejoja, jis nesijaučia stiprus, didelė tikimybė, kad jis nepasieks savo tikslo. Taip pat labai svarbu svorį mesti dėl savęs ir ne dėl to, kad tilptum į naują suknelę ar kažkam patiktum. Moteris teigė, kad pakeitus gyvenimo būdą viskas apsivertė aukštyn kojomis - keitėsi asmeninis gyvenimas, darbas ir gyvenimo prioritetai, atsirado daug meilės sau. Kiekvienas žvilgsnis į veidrodį tapo postūmiu į priekį: „Kai patinki sau, įgyji labai daug pasitikėjimo.
Aukšto intelekto moters taisyklės
Protinga moteris - žmogus, kuris pasirinko save, nustatė savo gyvenimo taisykles ir tvirtai jų laikosi. Tokios moterys niekada neleidžia savimi manipuliuoti, nepažeidžia savo asmeninių ribų ir taip pat nesikiša į kitų gyvenimus. Jos moka bet kokią gyvenimo situaciją pritaikyti sau arba pasiimti iš jos svarbią patirtį.
- Nesiaiškina santykių: Taip, gyvenime pasitaiko daug bėdų - nuviltas partneris, išdavęs mylimasis, pavydūs draugai. Tačiau protinga moteris iš tokios situacijos pasimokys, užtrenks duris ir judės toliau. Ji niekada nešvaistys savo laiko ir nervų jos nevertiems žmonėms, tai prieštarauja jos gyvenimo taisyklėms.
- Ji nesistengia įrodyti savo vertės: Kur jūs matėte karališko kraujo asmenį, kuris stengtųsi įrodyti, kad yra karalienė. Protinga moteris pati savaime yra vertinga ir ji neįrodinės savo svarbos giminaičiams, pažįstamiems ar juolab nepažįstamiems žmonėms. Jei ji nebus vertinama ir gerbiama, ji tiesiog nutrauks bet kokį bendravimą ir ieškos sau lygių.
- Pati sau svarbiausia: Aukšto intelekto moteris pirmiausia rūpinasi savimi, į pirmą vietą iškelia savo norus ir planus, o tik paskui - visa kita. Ne, tai ne egoizmas, tai rimtas požiūris į save.
- Niekada nenuvertina savęs ir savo pasiekimų: Protinga moteris švenčia visas savo pergales - mažas ir dideles. Ji žino, kaip tai svarbu jos emocinei būklei ir sveikai savigarbai.
- Nesigiria: Aukšto intelekto moteris niekada nesigiria savo laimėjimais, ypač tiems, kurie tokių laimėjimų neturi. Ji supranta, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias yra skirtingas, kažkas prie finišo linijos ateina anksčiau, kažkas vėliau.
Kada verta keisti darbą?
Yra žmonių, kuriems vien mintis apie darbą kelia stresą. Vieni turi itin griežtą bosą, kiti patiria smurtą darbe iš kolegų. Deja, patirtis rodo, kad lengviau susirasti kitą darbą, nei nuolat kovoti. Tylėti ir pasiduoti nereikia, tiesiog turėkite omenyje, kad nuolatinė baimė ir stresas, kovinė parengtis labai kenkia jūsų sveikatai.
Nutinka ir taip: jūsų vadovas yra mažiau kvalifikuotas, menkiau išsilavinęs ir turi mažesnę patirtį nei jūs.
Rodos, alga tenkina, vadovas geras, su kolegomis sutariate, tačiau pats darbas jums tiesiog nepatinka. Visiškai neturite motyvacijos dirbti, ir tai tęsiasi ne mėnesį ir ne tris. Esmė yra ta, kad be motyvacijos nepavyks eiti pirmyn.
Nors jaunoji karta darbus keičia dažnai, yra ir tokių, kurie labai patogiai jaučiasi savo pozicijoje ir bijo išeiti iš komforto zonos, nors ir jaučia, kad to reikia. Dirbate tą patį per tą patį? Darbe nėra erdvės jūsų, kaip darbuotojo, augimui? Pasiekėte galimas karjeros lubas?
To pasekmės - depresija, nemiga, nuolatiniai galvo skausmai, pervargimas ir įvairios lėtinės ligos. Nesvarbu, kokį sprendimą priimsite - likti darbe ar jį keisti, jis turi būti gerai apgalvotas. Ir jei vis tik išeisite, padarykite tą gražiai.
