Jovita Sandaitė: Humanitarinė misija ir lietuviškos mintys

Skaitytojams siūlome „Bernardinai.lt“ neetatinės darbuotojos Jovitos Sandaitės įžvalgas, subrendusias Danijoje. Jovita Sandaitė - teksto autorė, septynerius metus dirbusi Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos humanitarinėse organizacijose ir atlikusi misijas tokiuose pasaulio kraštuose, kaip Palestina, Afganistanas, Siera Leonė, Jordanija bei Jemenas.

Šį savo gyvenimo posūkį - tapti humanitarine darbuotoja - Jovita vadina atsitiktinumu. 2010-aisiais, studijuodama Artimųjų Rytų studijų magistrą, keletui mėnesių ji išvyko atlikti praktikos į Palestiną. Po Palestinos Jovita su humanitarinėmis misijomis vyko į Afganistaną, Sierą Leonę, Jordaniją ir Jemeną.

Išsamiai papasakoti apie jas visas, patirtus įspūdžius, darbo, bendradarbiavimo su šalies valdžia ir gyventojais subtilybes, kultūrą ir žmonių gyvenimą - reikėtų knygos, būtent ją šiuo metu Jovita ir baigia rašyti. O šiame interviu bent dalele norėjosi užčiuopti, kaip iš arti atrodo humanitarinis darbas, kokias problemas sprendžia humanitariniai darbuotojai, ar saugu atvykėliams užsieniečiams karo zonose, kas labiausiai įstrigo pačiai Jovitai iš vietos žmonių gyvenimo ir koks jausmas apima viską matant savomis akimis - gimsta noras dar labiau stengtis ir daryti pasaulį geresnį, ar priešingai - pajauti situacijos beviltiškumą?

Kas yra humanitarinė pagalba?

- Jovita, pradėkime pokalbį nuo supažindinimo, kas yra humanitarinė pagalba?

- Tai veiksmai, tam tikros priemonės, skirti žmonių gyvybei gelbėti, jų kančioms palengvinti, prisidėti prie jų orumo išsaugojimo. Visos tos priemonės ir veiksmai sukrenta į tam tikrus sektorius, kurie yra nustatyti Jungtinių Tautų Organizacijos, tai: sveikatos, švietimo, vandens ir sanitarijos, prieglobsčio ir daugelis kitų.

O tada jau kiekviename sektoriuje žiūrima, ką konkrečiai galima padaryti, kad išgelbėtume žmonių gyvybes, palengvintume jų kančias ar išsaugotume orumą. Tarkime, sveikatos sektoriuje vyksta darbas su ligoninėmis, medikamentų tiekimas, gydytojų apmokymas, ligoninių statymas ir pan. Vandens ir sanitarijos skyriuje galbūt bus rūpinamasi vandens išvežiojimu, šulinių kasimu, nuotekų tvarkymu ir pan. Humanitarinė pagalba yra greitas reagavimas į krizę - toks pleistro klijavimas ant žaizdos.

Taip pat svarbu paminėti, kad tai yra trumpalaikis procesas, darbas, kurį apsibrėžiame tam tikros krizės laikotarpiu. Aišku, tos krizės gali užtrukti ilgiau, pavyzdžiui, Jemene, Sirijoje karas trunka daugybę metų. Bet tai yra procesas, kuris turėtų būti baigtinis ir mūsų, kaip humanitarinės pagalbos darbuotojų, uždavinys yra - kad mūsų toje šalyje nereikėtų.

Dar svarbu paminėti intensyvumą, nes dažniausiai tai yra greitas reagavimas į kokį nors krizės tašką, kai sutelkiami visi - tiek žmogiškieji, tiek finansiniai ir kiti - ištekliai, kad kaip įmanoma greičiau būtų atkurta prieškrizinė padėtis. Taip pat būdinga tai, kad humanitarinės pagalbos organizacijose dirba daug skirtingų sričių ekspertų, tai tarsi didžiulė įmonė, kurioje reikia ir vadybininkų, ir gydytojų, ir vadovų, ir politologų, ir santechnikų, ir vairuotojų, ir visų kitų sričių ekspertų.

Humanitarinė pagalba ir vystomoji parama

- Kas vyksta po to, kai humanitarinė pagalba suteikiama, kaip užtikrinamas tęstinumas, kad visas tas procesas vyktų toliau?

- Čia reikėtų paminėti du dalykus, kurie dažnai painiojami: humanitarinė pagalba ir vystomoji parama. Tai yra du skirtingi procesai, nors ir labai susiję. Humanitarinė pagalba yra greitas reagavimas į krizę - toks pleistro klijavimas ant žaizdos. Tai labai trapus dalykas, tarsi situacijos užlopymas, gyvybių gelbėjimas, pastangos, kad procesai neblogėtų.

Humanitarinės pagalbos reikmėms sumažėjus, gali prasidėti vystomoji parama. Teikdami humanitarinę pagalbą mes tik sureaguojame į pačią krizę, ir, žinoma, kad užtruks daug laiko, kol visi procesai, gyvenimas toje šalyje atsistatys. Teikiant vystomąją paramą pagrindinis tikslas yra bendrų gyvenimo sąlygų gerinimas. Ir vienu, ir kitu atveju labai svarbus daugelio ir įvairių organizacijų įsitraukimas.

Mes dirbame tiek su vietos valdžia, tiek su pilietine visuomene, tiek su užsienio partneriais. Tikslas yra, kad, kai humanitarinės pagalbos šalyje nebereikia, visus tuos procesus tęstų valdžia ir kad situacija ir toliau būtų gerinama.

Misijos Palestinoje, Siera Leonėje ir kitose šalyse

- Papasakokite apie savo misijas Palestinoje, Siera Leonėje ir kitose šalyse. Koks buvo jūsų kasdienis darbas?

- Mano ilgiausia misija buvo Palestinoje, trukusi trejus metus, Afganistane, Siera Leonėje, Jordanijoje ir Jemene misijos truko apie metus ar kiek daugiau. Į Jemeną sunku patekti, tad dalį laiko šią misiją atlikinėjau iš Jordanijos.

Konkrečios organizacijos dirbdamos konkrečiose vietovėse gali sukurti pakankamai mažus pokyčius. Tarkime, organizacija X teikia medikamentus konkrečiai ligoninei Afganistane - taip prisidėdama prie tam tikro nedidelio žmonių skaičiaus gyvenimo sąlygų gerinimo. Toje konkrečioje vietovėje gyvenantys žmonės galės pasinaudoti medicinos paslaugomis - tai labai mažas pokytis (nors ir labai svarbus). Tačiau organizacijos gali siekti ir struktūrinių pokyčių, kurie ateina per darbą su sistema, su tų šalių valdžia ir pilietine visuomene.

Mano darbas ir buvo su tam tikromis sistemomis - politikais, įstatymų priėmėjais arba pilietine visuomene. Kiekvienu konkrečiu atveju labai skirtingi ir uždaviniai. Bendrai sakant, tai dažnai būdavo tam tikrų nepatogių klausimų uždavimas šalies valdžiai, pasiūlymų teikimas, kokie galėtų būti jų tikslai, ko jiems nevertėtų pamiršti. Tekdavo priminti apie jų įsipareigojimus, apie kuriuos patys buvo viešai pasisakę. O dažnai tai tiesiog būdavo pasaulio švietimas apie tam tikrą tos šalies problematiką.

Arba darbas su ten esančiomis organizacijomis, jų apmokymas, kaip jie galėtų reikalauti tos atskaitomybės iš savo valdžios. Atvykęs į kiekvieną valstybę tęsi tuos darbus, kuriuos tavo organizacija čia jau buvo pradėjusi. Pavyzdžiui, Afganistane kalbėjomės su sprendimų priėmėjais, bandydami jiems priminti, kad jie turėtų investuoti į Afganistano sveikatos sistemą. Afganistanas gauna paramą iš Europos Sąjungos, kurios dalis teikiama tiesiogiai Afganistano vyriausybei, tada jau valdžia nusprendžia, kaip ją paskirstyti.

Labai mažai tos paramos pasiekia paprastus žmones, kuriems labiausiai jos ir reikia, daugiau tie pinigai panaudojami valstybingumui stiprinti, įvairioms institucijoms kurti ir pan. Mano darbo tikslas buvo kurti diskursą, kad, be valstybingumo ir demokratizacijos tikslų, privalome nepamiršti esminių afganų poreikių ir teisių į švarų vandenį, pastogę, sveikatos ir kitas pagrindines paslaugas.

Darbas kitose šalyse beveik analogiškas, tik skiriasi problematika. Tarkime, Palestinoje mano darbas buvo susijęs su vandens problematikos viešinimu. Reikėjo rinkti įvairią informaciją iš vietos žmonių, sužinoti, kaip jie gyvena be vandens, su kokiais iššūkiais susiduria, kaip su tuo tvarkosi, o tada sugalvoti, kaip ją įdomiai pateikti sprendimus priimantiems asmenims Europos Parlamente arba tam tikrose valstybėse, kurios turi sprendimų galią Palestinos klausimu. Kalbant apie Palestiną, aš pati nežinojau, kad ten žmonių gyvenimai taip smarkiai gali priklausyti nuo vandens. Tie, kurie kontroliuoja tavo priėjimą prie vandens, kontroliuoja ir tavo gyvenimą. Tai yra dar viena priespaudos, okupacijos pusių, kurios mes nematome.

Siera Leonėje dirbome sveikatos srityje, kur bandėme kovoti su neprievalgiu. Viena vaiko raidos problemų Siera Leonėje yra tai, kad kūdikių mitybai nėra skiriama pakankamai dėmesio - t. y., korporacijos, kurios parduoda mišinukus kūdikiams, toje šalyje juos arba parduoda labai pigiai, arba išvis dalija nemokamai, jie reklamuojami be jokių apribojimų.

Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja kūdikius žindyti iki dvejų metų, bet ten motinos to nežino, nėra pratusios to daryti arba nenori žindyti dėl įvairių įsitikinimų. Taigi tas mišinukas yra greitas sprendimo būdas. Tačiau jis nėra optimalus variantas dėl savo maistinės vertės, taip pat didina įvairių susirgimų riziką, nes turi būti maišomas su vandeniu, o švarus vanduo ne visiems yra prieinamas. Visame likusiame pasaulyje mišinėlių reklama yra ribojama, mūsų darbas buvo, kad ji būtų atsakingesnė arba apribota ir Siera Leonėje. Dirbau su Siera Leonės parlamentu ties tuo įstatymu ir jo priėmimu.

Labai ilgas kelias ir daug įvairių trukdžių. Mano vaidmuo buvo įtikinti parlamentarus, kad tai jų žmonėms būtų naudinga. Aišku, aš viena to padaryti negalėjau, todėl vyko darbas ir su pilietine visuomene - susitikimai, seminarai, mokymai.

Pokyčių pasiekimas ir politiniai pokyčiai Jemene

- Kiek laiko reikia tiems pokyčiams pasiekti? Ar užtenka tų metų vienos misijos, ar tai trunka kur kas ilgiau?

- Teikiant humanitarinę pagalbą įvyksta daugybė mažyčių pokyčių. Pavyzdžiui, viename Afganistano kaimelių mums pastačius tualetus ir gyventojams išdalijus vandens filtrus, daugiau kaip 90 proc. sumažėjo vidurių šiltinės susirgimų. Arba Palestinoje buvo atstatytas septynių asmenų šeimos namas.

Tiesa, tai atrodo kaip kruopelė, ir dar neaišku, kuriame pasaulio krašte. Mums būnant Lietuvoje sunku prie to priartėti, nes visko aplink ir taip daug vyksta. Bet man ir norėtųsi pakviesti į kitų žmonių krizę pažiūrėti asmeniškiau. Kai šie žmonės nebėra tik skaičiai, tie pokyčiai tampa svarbūs.

Norėčiau pateikti vieną pavyzdį iš paskutinės misijos Jemene, susijusį su politiniais pokyčiais ir mano pačios darbu. Ten dirbome ties Jemeno problemos viešinimu ir kalbėjimu apie tai, kokius padarinius karas atneša Jemeno žmonėms. Nemažai Europos valstybių tiesiogiai prekiauja ginklais su Jemene kariaujančiomis valstybėmis, konkrečiai - su Saudo Arabija. Tų valstybių, kurių vyriausybės parduoda ginklus Saudo Arabijai, piliečiams norėjome parodyti, ką tai reiškia Jemeno gyventojams.

Tuo metu dirbau prancūzų humanitarinės pagalbos organizacijoje „Action Against Hunger“, todėl daug dirbome su Prancūzija, kuri iš Europos valstybių tuo metu buvo antra pagal ginklų prekybos mastus Saudo Arabijai. Darėme įvairias pilietines akcijas, supažindinome žmones su padėtimi, nes apie Jemeną žinome mažai, žurnalistai ten nepatenka ir informacija, kurią galime išsivežti iš šalies, yra labai minimali dėl įvairių grėsmių.

Viename Afganistano kaimelių mums pastačius tualetus ir gyventojams išdalijus vandens filtrus, daugiau kaip 90 proc. sumažėjo vidurių šiltinės susirgimų.

Prancūzijoje susitikome su vyriausybės atstovais, gaila, bet jiems įrodymų, kad jų parduodami ginklai prisideda prie žmogaus teisių pažeidimo, neužteko. Tačiau taip nepasirodė Prancūzijos pilietinei visuomenei ir man buvo labai gražu, kai į vieną Prancūzijos uostą atvykus laivams iš Saudo Arabijos tų ginklų pasikrauti, profsąjungų darbuotojai atsisakė tai daryti, sakydami, kad nenori prisidėti prie gyvybių praradimo Jemene. Lygiai tas pats nutiko laivams nuplaukus į kitą uostą ir net į Ispaniją. Galiausiai jiems teko grįžti tuštiems. Man tai buvo pavyzdys, kad informacija gali padaryti didelę įtaką.

Susitarimai su šalies valdžia ir užsieniečių saugumas

- Jūsų darbas susijęs su šalies, kurioje dirbate, valdžia. Ar lengva tuos susitarimus pasiekti?

- Labai įvairiai. Pavyzdžiui, Siera Leonėje valdžia mielai priima ir sveikina organizacijų veiklą, bet kitose valstybėse gali būti sudėtinga, ypač tose, kuriose vyksta karas. Sirijos arba Jemeno valdžia labai norėtų sukontroliuoti, kam yra skiriama pagalba ir kad ji nepatektų į rankas tiems, kurie jų neremia arba prieš juos kovoja.

Bet pagal tarptautinės humanitarinės teisės ir humanitarinius veiklos principus mes neskirstome žmonių pagal tai, kurią valdžią jie remia, mes į juos žiūrime kaip į individus, kuriems reikia pagalbos. Ir, taikydami tarptautinius kriterijus ir standartus, mes renkamės tuos, kuriems jos reikia labiausiai. Žinoma, mūsų norai nebūtinai sutampa su valdžios įsivaizdavimu.

Nepriėję susitarimo, realiai negalime tos pagalbos teikti, nes prieš pradedant kurioje nors šalyje veikti, turime pasirašyti susitarimą su tos šalies valdžia. O paskui prieš kiekvieną projektą turime aptarti, ar jie irgi to nori. Jei nepavyksta susitarti, turime derėtis, savavališkai veikti negalime.

Tai įmanoma tik labai išskirtiniais JT Generalinės Asamblėjos numatytais atvejais, pavyzdžiui, Sirijoje speciali JT rezoliucija leido organizacijoms reaguoti ir padėti žmonėms, esantiems įvairiose sukilėlių valdomose teritorijose.

- Dirbote vietovėse, kurių saugiomis nepavadinsi. Papasakokite, kaip ten atrodo užsieniečių humanitarinės pagalbos darbuotojų gyvenimo sąlygos?

- Tokiose nesaugiose vietovėse kaip Jemenas, Afganistanas gyvenau uždaroje teritorijoje, kurią juosė aukšta mūrinė tvora. Tokiuose saugumo kontekstuose gyvenamoji vieta dažnai būna sujungta su biuru. Priklauso nuo situacijos, bet minėtų šalių atžvilgiu iš tos teritorijos vienas niekur negali išeiti.

Gali kartą per savaitę nuvykti į parduotuvę, bet čia irgi yra visas procesas: tave turi nuvežti vairuotojas, lydėti dar vienas asmuo - kolega. Humanitarinių organizacijų politika yra prieš ginklus, todėl niekada neturime ginkluotos apsaugos. Kai reikia, tave lydi dar vienas vietinis asmuo, kuris atstovauja, jei reikia vertėjo, jis dažniausiai žino, kaip patekti iš vienos miesto dalies į kitą, į ministeriją, kitą organizaciją, galiausiai į prekybos centrą, bet tai nėra sargybinis.

Yra tekę po sprogimo, kuris įvyko netoliese, slėptis slėptuvėje po žeme ir ten praleisti tam tikrą laiką.

- Ar per tuos misijų metus yra iškilęs pavojus jūsų pačios saugumui, gyvybei?

- Čia labai įdomu, nes aš pati tas buvusias situacijas vertinu kaip nekėlusias pavojaus, tačiau aplinkiniams jos atrodo kaip pavojingos. Palestinoje yra tekę neplanuotai patekti į riaušes, kur buvo panaudotos ašarinės dujos, šaudoma guminėmis kulkomis. Aš tiesiog ėjau pro šalį, ir riaušės prasidėjo tarsi iš niekur. Afganistane, Jemene vyksta bombardavimai. Tai juos gali girdėti tolumoje ir gana dažnai. Supranti, kad tai vyksta visai šalia, bet nesi to įvykio sūkury.

Yra tekę po sprogimo, kuris įvyko netoliese, slėptis slėptuvėje po žeme ir ten praleisti tam tikrą laiką. Visokių situacijų yra buvę, bet kad konkrečiai kiltų pavojus mano gyvybei, nebuvo. Aš tikrai jaučiausi saugi.

Lietuviškos mintys

Man netrumpą laiką pagyvenus svečioje šalyje, kur lietuviškai galėjau klausytis tik savo minčių, ir iš jos nuvykus į Londoną, buvo malonu girdėti aplink kalbant lietuviškai. Praeiviai gatvėse, klientai kavinėse, keleiviai metro. Visi jie įtartinai gerai mokėjo lietuviškai. Beveik kaip namie. Beveik kaip sapnas.

Tikriausiai sentimentų Lietuvai pastūmėta, išdrįsau užkalbinti keletą gatvėje sutiktų lietuviškai (kiek mano lietuvių kalbos žinios leidžia man šią kalbą atpažinti) kalbėjusių tautiečių. Nustebau. Pastarieji sureaguodavo dvejopai: arba lyg būtų manęs apskritai neišgirdę, arba lyg kalbėčiau jiems svetima ir nesuprantama kalba.

Nelinkusi į ilgus filosofinius apmąstymus nusprendžiau, kad kalčiausia čia esu pati. Buvo laikas lietuvių kalbą mokytis? Buvo. Aš tikriausiai per tas pamokas už devynių jūrų ir marių apelsinus šiltuose kraštuose skyniau. Prisiskyniau pilnas kišenes. Susimąsčiusi, kaip man tas savo lietuvių kalbos žinias atgaivinti, be irklų yriausi žmonių užpildytomis gatvėmis.

Kol pasiekiau krantą. Atsisėdau. Įkvėpiau. Nutolau. Uždainavau. Lietuviškai. Tokia lietuvių kalba, kurią mokėjau. Prie manęs priėjo mergina. Šviesiaplaukė. Miela. Pasisveikino. Pradėjom kalbėtis. Jinai netoli dirba, ateina čia pietauti, nes žolė šitam parke žaliausia ir žmonės čia nevedžioja šuniukų. Jai patinka silkė su grybais. Aš silkės nemėgstu. Ir grybų. Ji šokėja. Aš šokti nemoku. Ir nesimokysiu. Ji vakar nusipirko raudoną sijoną iki kelių, su skeltuku. Aš niekada neturėjau raudono sijono. Ir neketinu.

Tą akimirką susivokiau - mes jau gerą pusvalandį kalbam lietuviškai! Ta lietuvių kalba, kurią suprantu ir aš, ir ji. Mano lietuvių kalba. Kelioms sekundėms viskas susiliejo į žalią žolę. Žali medžiai, žalias dangus ir debesys. Žali suoliukai. Žali vaikai spardo žalią kamuolį. Žalios jų mamos geria žalią kavą iš žalių puodelių.

Po šitos euforijos, kuri gimė iš suvokimo, kad nereiks trinti rankovių į mokyklinį suolą, susivokiau, kad dabar galiu jos visko paklausti! Paklausti, kodėl visi kiti manęs nesuprato? Kodėl suraukę kaktą eidavo šalin?

„Tiesiog gėda“, - atsakė ji net nemirktelėjusi. Niekas nenori nešioti etiketės „lietuvis“. Lietuvis, lietuvė, Lietuva, lietuviškas, lietuvybė… nesvarbu. Tiesiog niekas nenori. Buvimą lietuviu reikia laikyti paslaptyje. Savo paties labui.

Tačiau kodėl lietuviui gėdintis lietuvio? Ar gėdijasi apiplyšęs apiplyšusio ir ar gėdijasi purvinas purvino? Aš jokiu būdu nesakau, kad lietuviai yra apiplyšę ar purvini. MES žaidžiame, bet JIE pralaimi. MES balsuojame už kandidatus, bet JIE išrenka valdžią. MES priimame sprendimus, bet JIE klysta, ir dėl JŲ kaltės kilo krizė.

Ar lietuviais būname tik Žalgiriui laimėjus Eurolygos varžybas? Virgilijui Aleknai toliausiai numetus diską? Kada dar? Kokiose dar situacijoje nebijome kitiems, o svarbiausia sau, prisipažinti, esantys lietuviais?

Naktį? Miške? Bet juk niekas nesikeičia! Lietuviais esame visuomet. Iškritus pirmam sniegui. Ryte pasiklydus rūke… arba gyvenime. Troleibusui įstrigus kamštyje. Skaitant Vonegutą po Liepa. Arba uostant. Liepžiedžius. Meluojant mamai. Buriant iš delno. Verkiant… bet tik lietuje, kad ašarų niekas nepastebėtų. Valgant šaltibarščius. Apsitaškius rašalu. Apsikabinant praeivį. Skinant žemuogę. Plaukiojant. Tiek Jūroje, tiek mintyse. Kvėpuojant nesvarbu kieno iškvėptu oru. Aleknos. Žalgirio. Mylimojo. Visada ir niekada. Visaip ir niekaip.

Tik viena taisyklė - lietuviu arba būni, arba nebūni. Tarpinio varianto nėra. Viskas arba nieko. Ir nereikia žodžių, norint kad, tave, lietuvį, atpažintų.

Gyvenime būna situacijų, kai save vadiname lietuviais ir tuo didžiuojamės, ir tokių (šios galbūt netgi dažnesnės), kai nuleidžiame akis žemyn, nes iš jų labai lengva perskaityti… kas esame.

Testai ir užduotys

Užduotys ir testai yra rašto darbų tipas, skirtas vertinti žinias, gebėjimus ir supratimą tam tikroje srityje. Jie gali būti naudojami tiek formaliuose, tiek neformaliuose mokymosi kontekstuose, siekiant įvertinti studentų pažangą ir pasirengimą. Testai gali apimti įvairius klausimų tipus, tokius kaip pasirinktiniai, atviri, teisingi/neteisingi ir kt., leidžiantys įvertinti skirtingas žinių sritis ir analitinius gebėjimus. Įvairių mokslo sričių testai savo žinių pasitikrinimui, egzaminų organizavimui.

Rašant testus, studentai ne tik pritaiko savo žinias, bet ir ugdo kritinį mąstymą bei problemų sprendimo įgūdžius. Testai skatina aktyvų mokymąsi, kadangi ruošdamiesi jiems, studentai turi išnagrinėti medžiagą, išsiaiškinti sudėtingas sąvokas ir sustiprinti savo supratimą. Atsisiųskite testų pavyzdžius, kad galėtumėte geriau pasiruošti egzaminams ir efektyviau įvertinti savo žinias!

Lietuvių kalbos rašto darbai suteikia galimybę gilinti žinias apie kalbos gramatiką, fonologiją, sintaksę ir leksiką. Jie taip pat leidžia analizuoti literatūrinius kūrinius, kultūrinius kontekstus ir kalbos vartojimo aspektus tiek kasdieniame, tiek akademiniame lygmenyje. Šie darbai padeda plėtoti kalbinius įgūdžius ir geriau suprasti lietuvių kalbos ypatumus.

Lietuvių kalbos skyrelyje rasite naudingos informacijos ir pavyzdžių rašant knygos aprašymą ar analizę, rengiant pristatymą apie autorius ar jų kūrybą ar ieškant informacijos apie lietuvių kalbos gramatiką. Šie darbai įkelti autorių, kurie savo darbus atsiskaitė ir geranoriškai pasidalino mokymuisi su Jumis.

Lietuvių kalba yra viena iš baltų kalbų, turinti gilias šaknis ir unikalią gramatinę struktūrą. Tai oficiali kalba Lietuvoje, turinti ilgametę literatūros ir kultūros tradiciją.

Pavyzdžiai užduočių:

• Sudėkite skyrybos ženklus.
• Įrašykite praleistas raides, atskliauskite.
• Paaiškinkite, kas skiriama skaičiais pažymėtais ženklais.
• Pasirinkite vieną tinkantį variantą ir atsakymus įrašykite lentelėje.
• IŠTAISYKITE SAKINIUS IR ŽODŽIŲ JUNGINIUS.

Pavyzdys lentelės:

tags: #buti #lietuve #jovita #sandaite #atsakymai