Būties problema apskritai yra visos filosofijos problematikos centras. Pripažįstama, kad būties klausimai svarstomi filosofijos dalyje, kuri tradiciškai vadinama metafizika. Šitaip buvo pavadintas Aristotelio, žymiausio antikos filosofo, veikalas, kuriame svarstomi būties klausimai. Tiesa, Aristotelis savo raštuose būties klausimams skirtą mokslą vadina pirmąja filosofija.
Juk pirmosios filosofijos objektas kaip tik yra visa būtis, būtis iš savęs ir ta būtis stengiamasi suprasti iš pačių jos pagrindų. Tačiau suvokimas, kad būtis yra už to, ką matome, jau yra tam tikras požiūris į būtį. O konkrečią būties sampratą įvardinantis terminas vargu ar tinka bendram filosofijos dalies pavadinimui. Todėl yra dar vienas pavadinimas įvardinantis būtį - ONTOLOGIJA. Šis graikų kilmės žodis būčiai įvardinti dažniausiai vartojamas mokslui.
Kadangi būties neįmanoma logiškai apibrėžti, gali egzistuoti filosofinės sistemos, kurios remiasi nevienodomis būties sampratomis. Filosofijoje, tam kas yra įvardinti, vartojama būties sąvoka. Būtimi vadiname tai, kas kuriuo nors būdu yra. Būties sąvoka iš visų sąvokų - pati plačiausia ir bendriausia.
Todėl ir būties negalima logiškai apibrėžti, nes nėra už ją bendresnių sąvokų. Kita vertus būties sąvoką negalima išskaidyti į kitas sąvokas, nes ši nėra sudėtinė. Būtis, filosofijoje - tikrovė, egzistavimas. Priešinama nebūčiai. Viena pagrindinių filosofijos sąvokų.
Pagal tai, kaip traktuojama būtis, kuri jos forma laikoma svarbiausia, filosofija skirstoma į kryptis: idealistinę ir materialistinę, objektyvistinę ir subjektyvistinę (arba natūralistinę), socialinę, personalistinę. Šią pamatinę esinijos antinomiją galima pavadinti labai paprastai: tai daikto svyravimas tarp būties ir nebūties.
Galbūt tiksliausiai šią antinomiją išreiškia klausimas: kodėl yra būtis, o ne niekas? Juk nėra neįmanoma, kad nieko nebūtų. Juk būtis neturi jokios atramos ir jokio pagrindo, kuris būtų kažkas kita nei ji pati. Kita būties atžvilgiu yra tik nebūtis.
Bet juk nebūtis negali būti būties pagrindas, nes būtis negali būti pagrįsta tuo, kas ją neigia ir kas yra jos priešingybė. Kita vertus, nebūtis irgi neturi jokios atramos, nes ji negali būti savo pačios pagrindas, o būtis irgi negali būti nebūties pagrindas, nes būtis yra nebūties priešingybė.
Ir vis dėlto esinijos sandara tokia, tarsi būtis būtų nebūties pagrindas, o nebūtis pagrįstų būtį, nes esinija ir kiekvienas daiktas yra ne kas kita, kaip šių dviejų pradų „mišinys“.
Du vyraujantys transcendencijos vaizdiniai ir juos atitinkančios orientacijos atspindi ir pagauna tai, ką galima pavadinti pamatine esinijos antinomija, arba, vaizdingai tariant, kiekvieno daikto balansavimą ant skustuvo ašmenų. Filosofinis mąstymas išsiskleidžia ant šių ašmenų, prisiderindamas prie pačios esinijos sandaros; filosofas jai atsiveria per nuostabą, tikėjimą, netikrumą ar baimę, nelygu koks transcendencijos vaizdinys iškeliamas į pirmą vietą. Šios orientacijos nėra atsitiktinės. Jos parodo ne kokį nors asmeninį filosofo kaprizą ir nėra nei „sugalvojamos“, nei „išrandamos“.
Už tų dviejų vienas kitam prieštaraujančių ir net vienas kitą neigiančių transcendencijos vaizdinių slypi dvi filosofinės orientacijos. Negana to, galėtume pridurti, kad už jų slypi dvi pamatinės žmogaus orientacijos šiame pasaulyje; vieną iš jų atitinka metafizinė, kitą - pragmatinė patirtis.
Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche) - vienas iš žymiausių egzistencialistinės filosofijos atstovų
FILOSOFIJA - Aristotelis
Aristotelio Būties Teorija
Aristotelis buvo žymiausias Platono mokinys, taip pat savarankiškiausias. Jis įkūrė savo mokyklą. Lygindami Aristotelį su Platonu atrandame daug panašumų. Platonas ir Aristotelis suvokiami kaip tam tikri priešininkai. Aristotelis įsitikinęs pasaulio pažįstamumu. Klausimas, kurį sprendžia abu filosofai: kaip galima tikrą žinojimą pasiekti ? Tai lemia mąstymo ir tapatybės struktūrų egzistavimus. Mūsų sprendimai turi atitikti pažįstamus daiktus.
Aristotelio filosofijoje nemanoma, kad realybę sudaro idealių daiktų būtis. Mūsų mąstymo teiginiai turi atitikti realiai egzistuojančius daiktus. Aristotelis iškelia klausimą: kad mes gyvename realių daiktų kosmose. Jo filosofija sugrįžta nuo idealybės prie konkretybių. Aristotelis akcentuoja realiai egzistuojančius daiktus.
Aristotelio filosofijoje realybės neapsprendžia daiktų esmės. Idealūs objektai yra pasiekiami pradedant nuo konkrečių daiktų pažinimo. Realybėje neegzistuoja nei taškai nei trikampiai. Idealybės yra mūsų mąstymo veiklos produktai. Empirinis suvokimas nereiškia, kad Aristotelis būtų grynas empiristas. Aristotelis teigė, kad tikrasis žinojimas prasideda nuo konkrečių individualių daiktų pažinimo.
Pažinodami idealius daiktus mes turime juos priskirti individualioms esmėms ar rūšims. Aristotelio analogija susietya su logika, tai yra su teiginių ir sprendimų analize, todėl Aristotelis savo filosofijoje pabrėžia daiktų tikrovės neprieštaringumą. Neprieštaringumas įįgauna principo statusą.
Tas pats daiktas tuo pačiu metu negali turėti skirtingų, vienas kitą paneigiančių apibrėžimų. Vienas jų bus visuomet klaidingas. Aristotelis sukuria filosofijos visumą. Jį galima laikyti senovės Graikijos kulminacija. Aristotelis apmasto ne tik tai, kaip pasiekiamas tobulas žinojimas. Aristotelio būties teorija analizuoja besikeičiančius daiktus.
Filosofijoje akcentuojant juslinį suvokimą, išryškėja aprašymų ir klasifikavimų reikšmė. Jusliškasis pažinimas - tai kelias į proto grynąją įžvalgą. Jusliškasis suvokimas akcentuojamas Aristotelio todėl, kad jis neigė Platono teiginį dėl daikto ir idėjos atskirumo. Aristotelio daikto esmė nėra atskira nuo daikto.
Daikto esmė egzistuoja, kaip pateis daikto suvokimo forma. Aristotelio filosofijoje matome transformaciją. Tai įgauna daikto formos pavidalą. Jeigu daikto esmė glūdi jame, tai reiškia, kad kiekvienas daiktas turi esmę, kaip tam tikrą savo formą.
Aristotelis pradeda ontologinę analizę, tyrinėdamas substancijų kaitą. Judėjimas erdvėje tėra tik viena tokios kaitos rūšis. Kaip Aristotelis aiškina judėjimą ? Kitos judėjimo erdvėje rūšys aptinkamos nagrinėjant kiekybę (didėjimas ir mažėjimas), kokybę (susirgimas ir pasveikimas), substancijos sąntykiu su kitomis substancijomis ((įsimylėjimas ir susipykimas) ir t.t.
Visose šiose kaitose kinta substancijos apibrėžtys, tuo tarpu pati substancija lieka lygi pati sau. Substancija yra savitoji būtybė, kuri tam tikra prasme “stovi savyje”. Substancijos apibrėžtys, kurios keičiasi, yra nesavitos būtybės.
Filosofija kaip mokslas tiria ne tik būtybes, bet ir jų būtį. Ji atribojama nuo kitų mokslų. Skirtumas tarp filosofijos ir kitų mokslų tas, kad filosofijoje analizuoja būtybių būtį, o atskiri mokslai - atskirus būtybių regionus. Taigi klausimas apie būtį yra būdingas filosofijai. Ką įvardina būtie vardas ? Būtis nusakoma įvairiais aspektais. Būtį galima apibrėžti per neigimą. Būtis yra ne niekas, bet būtis nėra konkreti būtybė. Būtis apibūdinama skirtingai nuo būtybės. Būtybė yra tai, kas yra.
Anot Aristotelio, kiekvieną būtybę sudaro du momentai:
- Aktualumo, kurio dėka ji pozityviai yra tai, kas yra.
- Potencialumo, kurio dėka ji yra to kito galimybė.
Egzistuoja optinis kaip konkrečios būtybės aiškinimas, kuris skiriasi nuo ontologinio aiškinimo. Taigi, pasak Aristotelio, kiekvieną būtybę sudaro du momentai: aktualumas, kurio dėka ji pozityviai yra tai, kas yra, ir potencialumas, kurio dėka ji yra to kito galimybė. Aktualiai ji yra ji pati (vienis savyje), o potencialiai - kas kita (daugis). Kiekvienoje būtybėje glūdi vienio ir daugio momentai.
Filosofija - mokslas apie pirmąsias priežastis. Bandoma nustatyti būtybių principus ir priežastis. Priežastys interpretuojamos kaip būtybės. Filosofinis tyrimas bando atsakyti, koks mokslas gali kalbėti apie būtį. Kokia prasme būtis gali būti visuotinio mokslo objektu. Aristotelis siekė žengti žingsnį toliau už Platoną. Aristotelis bando sąmoningai kritikuoti Platoną. Aristotelis supaprastina Platono įžvalgas. Jis sako: ” Mokymas apie idėjas veda į beprasmišką begalybę “ Kiekviena idėja nurodo į kitą idėją.
Ar galima būtybių būties principais laikyti būtybių gimines. Platono filosofijoje yra nurodoma kokiai giminei priklauso kiekvienas daiktas. Ar būtis - esmė yra giminė kaip tokia? Ar galima būties esmę ir vienovę susieti su tam tikra gimine? Ar būtis kaip tokia yra bendriausia giminė. Būtis nėra visiems viena giminė. Nei vienis, nei būtis negali būti daiktų rūšimis. Jei būtis yra giminė, tai negali būti atskiro rūšinio požymio. Yra rūšis ir skirtumai, tačiau būtis nebus giminė. Yra būtis, bet ne giminė. Aristotelis kelia klausimą apie esmines būties apibrėžtis. Tokiu būdu Aristotelis kvestionuoja Platono ontologiją.
Aristotelis bando suderinti daikto individualumą su jo išaiškinimu, su priskyrimu rūšiai ir giminei. Aristotelis derina ontologines įžvalgas su loginėmis apibrėžtimis. Filosofija tiria būtį kaip būtį. Apie būtį kalbama skirtingomis apibrėžtimis, bet omenyje turima kažkas vienas. Būtie analogija remiasi tuo, kad egzistuoja būties prasmė. Mokslas tyrinėjantis tą būtį yra vienas. Tačiau būties problema atsiveria ir logikoje. Kategorijos - pačios būties apibrėžtys, kurios atsiveria racionalioje kalboje. Kategorijos pakeičia gimines ir rūšis. Daiktus reikia skirstyti, priskiriant juos bendrybėms. Kategorijos yra pačios būties kategorijos, į jas galima suskirstyti visa, kas egzistuoja. Kategorijos yra taškas, kuriame susieina tai, kas daiktas yra, ir tai, ką aš teigiu apie daiktą.
Aristotelis kalba apie dešimt pagrindinių būties kategorijų. Visa, ką mes galime teikti apie daiktus, gali priklausyti pirmai kategorijai.
Dešimt pagrindinių Aristotelio būties kategorijų:
| Nr. | Kategorija |
|---|---|
| 1 | Substancija |
| 2 | Kiekis |
| 3 | Kokybė |
| 4 | Santykius |
| 5 | Vieta |
| 6 | Laikas |
| 7 | Padėtis |
| 8 | Būsena |
| 9 | Veikimas |
| 10 | Kentėjimas |
Bet koks atsiradimas, tai sudėtingas perėjimas iš vienos būtie į kitą. Materija susiejama su potencija, su galimybe. Materija yra tai, iš ko atsiranda. Materija glūdi kaip bet kokios apibrėžtos būties galimybė. Judėjimas ir kitimas nėra priešingi būčiai. Pagal prigimtį gamtiniame daikte glūdi pirminis aktyvumas. Materija ir forma suteikia daiktams galimybę būti. Buvimas priklauso nuo materijos veiksmiškumo.
Aristotelio nepatenkino Platono supriešinimas jusliškumo ir idėjų. Aristotelis idėjas traktuoja kaip formas, o formos, tai ką daiktas atskleidžia individualiai esmišku pavidalu. Tai interpretuojama ENERGĖJOS sampratoje, joje glūdi užbaigtumas ENTELECHĖJA - ji yra galimybės būti galutinė realizacija. Viskas turi užsibaigti pilnai. ENERGĖJOJE Aristotelis pabrėžia realizavimo galimybes.
Entelechėja - galimybės išeikvojimas iki pat jos panaikinimo, tai yra darbo galo, veikimo pabaiga. Bet kokiam tikslo įgyvendinimui reikalingas veikimas. Tikslas yra veiksmas ir tikrovė yra veiksmas. Tikrovė savo reikšme priartėja prie entelechėjos. Materija - visų vykstančių daiktų pagrindas. Ji išlieka visuose virsmuose. Dėl savo materialumo, visa kas gamtiška, gali egzistuoti tiek, kiek tai yra formoje. Aristotelis materijos nesupriešina. Stoka - materijos ir formos pradas. Materija atlieka substrato rolę. Materija kaip pagrindas yra forma ir stoka. Materija yra dinaminė, siekianti formos. Stoka nėra pagrindas. Stoka ir forma turi turėti bendrą pagrindą, o pagrindas - materija. Materija interpretuojama kaip sugebėjimas siekti savo realizacijos. Antai Plotinas materiją supranta kaip absoliučiai pasyvią. Viduramžių scholastikoje tikroji būtis susieta su aktualija. Pagrindiniu veiksniu tampa Dievas.
Sielos samprata Aristotelio filosofijoje
Aristotelio - įžvalgaus tyrinėtojo ir gilaus filosofo bruožai , jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryškiai pasirodo traktate „Apie sielą“ . Prieš išdėstant Aristotelio teiginius apie sielą, vertėtų prisiminti jo pirmtakų pažiūras.
Sigeras Brabantietis (Vakarų Europos filosofas, gyvenęs Viduramžiais) sako: „Sielą reikia suprasti kaip natūralaus kūno, potencialaus gyventi, veiksmą ir formą arba išbaigtumą. Aišku, jog vieninga būtis atsiranda iš sielos ir kūno be ko nors trečio, kas būtų tos vienybės priežastis“.
Renesanso filosofas Pjetras Pomponacis teigia, kad pirmą vietą tarp materialių daiktų užima siela , ir ji , būdama susieta su nematerialiais daiktais, yra tarpinė grandis tarp materialių ir nematerialių daiktų.
Bendru atveju, egzistuoja įsivyravusi nuomonė, jog visa, kas turi sielą, skiriasi nuo to kas neturi sielos daugiausia dviem požymiais: judėjimu ir jutimu. Demokritas sako, kad siela esanti tam tikra ugnis ir šiluma. Kadangi jo filosofijoje pasaulis sudarytas iš atomų, tai ugnis ir siela susidaro iš tų atomų, kurie yra rutulio fomos, nes tokie atomai dėl savo formos lengviausiai visur prasiskverbia ir, patys judėdmi, judina kitus.
Galime teigti, jog tie tyrinėtojai, kurie kreipia dėmesį į turinčią sielą kūnų judrumą, ją ir laikė judriausiu kūnu, o tie, kuriems rūpėjo kūnų, turinčių sielą, sugebėjimas suvokti ir pažinti tikrovę, mano, kad siela savyje turi daiktų pradus. Vieni mano, kad tokių pradmenų yra daug, kiti - kad tik vienas.
Kaip pavyzdį galime paimti Empedoklo nuomonę, jog siela susidaro iš visų elementų ir kiekvienas elementas yra siela. Taip pat ir Platonas vaizduoja sielą, sudarytą iš elementų, nes panašus pažįstamas per panašų. Tačiau tarp filosofų galimas ir prieštaravimas. Itin nesutaria tie filosofai, kurie priskiria pradams kūnišką prigimtį, su tais, kurie laiko juos bekūniais, ir su tais, kurie sudaro šiuos pradus iš priešingų elementų mišinio, kadangi pagal nustatytus pradus jie apibūdina sielą. yra tas elementas, kuris susidaro iš smulkiausių dalelių ir yra labiausiai nekūniškas, be to, ugnis pati juda ir judina visa kita.
Čia vėl galime prisiminti Demokritą: pasak jo, siela sutampa su protu, o protas susidaro iš pirmapradžių bei nedalomų kūnų ir gali judėti tik dėl jų sudarančių dalelių mažumo ir dėl jų formos, kuri, be abejo, yra rutulinė.
Talesas taip pat sielą laikė judinančia jėga, nes priskyrė sielą magnetui dėl to, kad šis traukia geležį. Diogenas tapatina sielą su oru, laikydamasis tos nuomonės, kad oras susideda iš smulkiausių dalelių ir yra visų daiktų pradas.
Taigi turime tokią išvadą: tie filosofai, kuriems pradai yra priešybės, sielą sudaro iš priešybių. O tie, kurie pripažysta pradu tik vieną priešybę, pav. šilta arba šalta, tapatina ją su siela. Jie sieja savo pažiūras su daiktų pavadinimais: tie, kurie teigia, kad siela yra šiluma, mano, kad iš žodžio “dzein” (virti) atsirado žodis “dzen” (gyventi). O tie, kurie tapatina sielą su šalčiu, mano, kad siela (psiche) yra gavusi savo pavadinimą nuo kvėpavimo ir jį lydinčio atšalimo (psichros - šaltas).
tags: #buties #prasme #filosofija #teiginiai