Sovietinių butų išplanavimai Lietuvoje: tarp ideologijos ir realybės

Masinė daugiabučių statyba sovietmečiu, pilku betonu užpildžiusi Lietuvos miestus, yra bene labiausiai matomas to laikotarpio pėdsakas. Tai - vienas iš populiariausių būstų Lietuvoje.

Sovietinis daugiabutis Kaliningrade. Šaltinis: Vikipedija

Tipinio būsto idėjos ištakos

Tipinio daugiabučio idėja gimė ne Sovietų Sąjungoje, o daug anksčiau Vakaruose. Būsto statybos industrializacijos idėja prasidėjo JAV ir greitai atėjo į Europą. Pirmieji pavyzdžiai įgyvendinti XX a. pradžioje D. Britanijoje, Prancūzijoje, po I Pasaulinio karo - Vokietijoje. Po Bauhaus mokyklos įkūrimo prasidėjo tipinio būsto propagavimas.

Iš pradžių tai buvo eksperimentas, kurį vykdė nedidelė grupė architektų - Walter Gropius, Bauhaus mokyklos direktorius ir žymusis Le Corbusier. Po II Pasaulinio karo iš griuvėsių kylanti Europa susidūrė su visiškai nauju iššūkiu - statyti kuo greičiau ir daugiau. Tipinio būsto idėją Prancūzijoje išpopuliarino inžinierius Raymond Camus. Jo patirtis automobilių pramonėje labai padėjo racionalizuojant statybos industrializaciją.

Sovietinė interpretacija: ideologija ir realybė

Tipinio būsto idėja atspindi ideologinį tikslą sukurti naują visuomenę ir jos elementą - homo sovieticus, kuris būtų ne kokios nors tautos atstovas, o Sovietų Sąjungos pilietis. Pagal šią ideologiją visi žmonės nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno turėtų gyventi tokiuose pačiuose būstuose. Bet nuo 1970-ųjų ši idėja patylomis buvo pripažinta nevykusia ir pastatai labiau pritaikomi prie vietinės kultūros, tradicinės architektūros.

Pavyzdžiui, tas pats statybinis blokas šiaurinėje Sovietų Sąjungos dalyje turėtų mažus langelius, padedančius būste išlaikyti kuo daugiau šilumos, o pietuose tas pats elementas turėtų didelius langus ir balkonus. Išraiška, dekoravimas taip pat skiriasi: Europos respublikose fasadų puošyba abstrakti, susijusi su Europos menu.

Sovietinio daugiabučio interjeras. Šaltinis: Dezeen

Architektūriniai sprendimai ir statybos ypatumai

Projektuojant būstus architektai buvo priversti laikytis statybos reglamentų. Taip pat pastatų išdėstymas teritorijoje arba planai atskleidžia industrinės gamybos niuansus. Pavyzdžiui, atstumas tarp pastatų būdavo toks, kad du ar daugiau pastatų būtų galima pastatyti naudojant vieną statybinį kraną.

1954-aisiais Nikita Chruščiovas savo kalboje apie masinę industrinę statybą paskelbė formulę „pigiau, greičiau, geriau“. Žinoma, galima ginčytis, ar tikslas sukurti kokybišką būstą buvo pasiektas. Tačiau prieš tai būtina įvertinti tuometinę situaciją: Sovietų Sąjungoje buvo pastatyti vos keli prabangūs daugiabučiai aukštiems valdininkams, o visi kiti gyveno mediniuose namuose be šildymo ir vandentiekio - šiandien juos vadintume lūšnomis.

Be to, gulagai buvo uždaryti ir iš jų grįžtantiems milijonams taip pat reikėjo būsto miestuose. Tokioje apverktinoje situacijoje Chruščiovui būstas buvo puiki politinės veiklos sritis, kur jis galėjo ir tam tikra prasme pasiekė sėkmę.

Daugiabučių tipai ir jų kokybė

Yra kelios daugiabučių serijos, kurios būdavo statomos per greitai ir joms naudotos labai prastos kokybės medžiagos. Dauguma „churščiovkių“ buvo užprogramuotos gyvuoti 25-erius, daugiausia - 30 metų. Buvo numatyta, kad šių „vienkartinių“ namų niekas neremontuos (kaip daugeliu atveju ir atsitiko).

Sovietinių butų gavimo realijos

Butai nemokamai - didžiausias Sovietų Sąjungos gerbėjų koziris. Bėda - nemokamo būsto paprasti žmonės laukdavo eilėse kelis dešimtmečius. O rašytojai A. Jokia ekonomika neatlaikytų dovanai išdalinti ištisus mikrorajonus. Nemokami butai - tik mitas, nes Sovietų Sąjunga tik skirstydavo tai, ką sukūrė dirbantys žmonės.

Milžiniškos lėšos, išleistos gyvenamųjų būstų statybai, buvo išskaičiuojamos iš žmonių atlyginimų. Sovietų ekonomikos ekspertai teigia, kad neva veltui dalijami butai buvo tarsi paskola, kurią žmonės nežinodami mokėjo. Kai ateidavo eilė gauti butą, rinktis, kokio nori, negali. Ir niekada netampi jo savininku, jei tai ne kooperatinis butas, už kurį reikėdavo pačiam ir susimokėti. Namai, butai, laiptinės - viskas vienoda.

Daugiabučių likimas posovietinėje eroje

Didžioji dalis sovietinių daugiabučių buvo pastatyti iki 1980-ųjų. Sovietiniai daugiabučiai paplitę 15-oje buvusios Sovietų Sąjungos šalių ir jos su sovietiniais daugiabučiai tvarkosi skirtingai. Baltijos šalys turi progą pasinaudoti Europos Sąjungos parama ir renovuoti daugiabučius pagal europietiškus standartus. Šiame regione reikia įkalbinėti gyventojus investuoti dalį savo lėšų, kad būtų galima pasinaudoti europietiškomis priemonėmis.

Vargingesnėse šalyse, pavyzdžiui, Uzbekistane, Turkmėnistane, žmonės gyvena daugiabučiuose-lūšnose. Per visus tuos metus namai nebuvo prižiūrimi, todėl jų būklė siaubinga. Žmonės nei jaučia atsakomybę, nei turi lėšų remontui.

Vokietijoje taip pat vyksta diskusijos, ką daryti su socialistiniais daugiabučiais. Jau dešimtmetį kalbame apie tai, ar juos nugriauti, ar sumažinti, ar pritaikyti šiuolaikiškam gyvenimo būdui - jungti kelis butus į vieną, įrengti stogo terasas, sutvarkyti viešąsias erdves. Tuo metu, kai daugiabučiai buvo statomi, žemė nebuvo nekilnojamojo turto objektas.

Sovietinių daugiabučių tipai pagal statybos elementus:

Tyrimo metu rasta apie 500 skirtingų daugiabučių projektų. Tarp šių 500 yra keli projektai, kurie skirtingose šalyse buvo priderinti prie skirtingų klimato, seisminių sąlygų, grunto savybių ir atitinkamai pavadinti skirtingais pavadinimais. Taigi iš esmės skirtingų projektų skaičius apsiribotų 200.

Įdomu, kad Vakarų Europoje, pavyzdžiui, Šveicarijoje nauji iš elementų surenkami daugiabučiai yra itin aukštos kokybės ir juose gyvena aukštesnė socialinė klasė. Londono olimpinis miestelis taip pat pastatytas iš gamyklose pagamintų įdomios, patrauklios išvaizdos elementų. Na o Vokietijoje, turėdami daugiau nei 1 mln. pabėgėlių, šiandien diskutuojame apie tai, kaip vėl išvystyti tipinio būsto pramonę.

tags: #butu #isplanavimai #sovietiniu