Butų nuomos kooperacijos ypatumai Lietuvoje

Kooperacija (lot. cooperatio - bendradarbiavimas) - tai procesas, kurio metu atskiri individai, siekdami bendros naudos, bendros gerovės arba greitesnio savo tikslų įgyvendinimo, jungiasi į grupes. Dažniausiai šios grupės formuojasi industriniais arba verslo tikslais. Kooperacija nėra naujas reiškinys. Jau seniai žmonės jungėsi į grupes bendrai didelių žvėrių medžioklei ar apsaugai.

Kooperacijos sąvoka nėra vienalytė. Prof. P. Gylys (1989) teigia, jog žodis kooperacija lietuvių kalboje, kaip ir kitose, turi ne vieną prasmę. Tai prasme, ir kažkoks bendradarbiavimas, ir pagaliau socialinis bei ekonominis judėjimas, pasireiškiąs tam tikru praktikos kažkokiu veikimu ir surištu su juo tam tikros doktrinos skelbimu (p. 24).

Tarptautinis žodžių žodynas (1985) taip pat pateikia dvi šios sąvokos reikšmes:

1. Teisiškai įforminti savitarpio pagalbos susivienijimai, į kuriuos yra susijungę darbininkai, smulkieji gamintojai, tarnautojai dėl bendros ekonominės veiklos tikslų;
2. Pavienių darbuotojų, jų kolektyvų ar ištisų nacionalinių kraštų suderinta veikla (p. 265).

Ekonomikos žodynas (2002) kooperaciją apibūdina kaip dviejų ar daugiau individų, įmonių ar vyriausybių susitarimą dirbti kartu (p. Lietuvos Respublikos kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) įstatymas (1993) taip pat pateikia kooperacijos apibūdinimą: Kooperacija - įstatymu pagrįstas veiklos ir išteklių sutelkimas dalyvių bendriems tikslams įgyvendinti . Kaip matyti, visi šie pateikti kooperacijos apibrėžimai akcentuoja žmonių (jų išteklių ir pastangų) susitelkimą siekiant bendrų tikslų ir ekonominės naudos.

Kaip ir kooperacijos, taip ir kooperatyvo sąvoka neturi vieno visuotinai priimto apibrėžimo. Anot Kimberly A. Zeuli ir Robert Cropp (2004), yra du kooperatyvo apibrėžimai, kurie yra dažniausiai naudojami. Ši įmonė ir tenkinti savo ekonominius, socialinius ir kultūrinius poreikius . Kooperatyvas yra savarankiška organizacija. Kooperatyvas yra organizacija, kuri vienija žmones. Narystė kooperatyve yra savanoriška. Prievarta yra tarsi antonimas kooperacijai. Ėjimas bendradarbiauti iš tikrųjų nekooperuoja. Tikroji kooperacija atsiranda tada, kai žmonės patiki tikrąja abipuse pagalba. Nepriklausomuose kooperatyvuose visi individai turi tiek teisę laisvai įstoti į kooperatyvą, tiek ir iš jo bet kada laisvai išeiti. Autoriai K. A. Zeuli ir R. kooperatyvo nariai tenkina savo bendrus ekonominius, socialinius ar kultūrinius poreikius. Kooperatyvai yra bendros nuosavybės demokratiškai valdoma įmonė. Kooperatyvuose valdymas yra paskirstytas remiantis demokratija.

Šiai paplitęs kooperatyvo apibrėžimas yra pateiktas Jungtinių Valstijų Žemės ūkio departamento: kooperatyvas yra vartotojui priklausantis ir vartotojo valdomas verslas, kuris paskirsto naudą priklausomai nuo naudojimo (Co-ops 101: An Introduction to Cooperatives, 1997, p. 1). Priklausomybės vartotojui principas pabrėžia tai, jog kooperatyvo nariai remia kooperatyvą finansiškai, todėl jis jiems ir priklauso. Kooperatyvo nariai turi įnešti dalį kooperatyvo kapitalo. Vartotojo valdymo sąvoka reiškia, jog kooperatyvo nariai valdo verslą dvejopai: tiesiogiai - balsuodami priimant svarbius ir strateginius tikslus, bei netiesiogiai - per paskirtą direktorių valdybą. Dažniausiai, į direktorių valdybą gali būti išrinkti tik kooperatyvo nariai. Proporcingo naudos išdalijimo principas teigia, jog kooperatyvo nariai turi dalintis nauda, išlaidomis ir rizika versle tokiomis dalimis, kurios priklauso nuo įnešto kapitalo dydžio. Toks proporcijos principas yra lengvai suprantamas ir teisingas, jis paskatina daugiau narių jungtis į kooperatyvą, o esamus investuoti kuo daugiau į verslą. Kooperatyvo teikiama nauda gali apimti ir mažesnes prekių ir paslaugų kainas, geresnės kokybės paslaugas ir kt. Dauguma kooperatyvų narių kasmet pasidalina dalį grynojo kooperatyvo pelno. Kiekvieno nario gaunamos dalies dydis priklauso nuo įnešto kapitalo dydžio bei nuo pirkimų sumos kooperatyvo parduotuvėse. Kooperatyvai taip pat gali investuoti dalį pelno atgal į verslą (Zeuli, Cropp, 2004).

Šiau pateiktus Tarptautinio kooperacijos aljanso ir Jungtinių Valstijų Žemės ūkio departamento apibrėžimus: Kooperatinė bendrovė - įstatyms nustatyta tvarka fizinis ir (arba) juridinis asmens įsteigta įmonė, skirta narių ekonominiams, socialiniams bei kultūriniams poreikiams tenkinti. Jos nariai įneša lėšas kapitalui sudaryti, tarpusavyje pasiskirsto riziką bei naudą pagal narių prekių ir paslaugų apyvartą su šia bendrove ir aktyviai dalyvauja kooperatinės bendrovės valdyme . Įvairūs kiti autoriai (P. Gylys, 1992, p. 21; Julius Ramanauskas, 1998, p. 85; F. Groves, 1985; Brian M. Henehan ir Bruce L. Anderson, 2001, p. Šis visuotinai priimtas kooperatyvo principas. F. Groves (1985) pateikia kelis pavyzdžius - Marvin A. Schaars ir Charles Gide kooperatyvų apibrėžimų palyginimus. Anot F. Groves, profesorius M. A. Schaars kooperatyvą apibrėžia kaip savanoriška naryste pagrįstą komercinę veiklą, kontroliuojamą ir valdomą jos narių ne pelno ar kažkoks pagrindais . Šis bendras visuomeninis, ekonominis, socialinis ir švietimo tikslas tam tikro verslo pagalba . Ch. Šiau aprėpia visus pagrindinius kooperatyvo principus. F. Groves (1985) teigia, jog Ch. Gide kooperatyvas yra daugiau nei tam tikra specifinė verslo forma. Autorius pabrėžia trejopą kooperatyvo esmę: ekonominę, socialinę ir švietimo. Šiau visgi apibrėžimuose išryškėja tikslų prioritetinė eilės tvarka. M. A. Schaars savo apibrėžime į pirmą vietą iškelia komercinę veiklą, o kitus tikslus palieka antrame plane, o Ch. Šiau ir į socialinius tikslus. Šiau F. Šis tikslas. Palaikantys vieną pusę pagrindiniais kooperatyvo tikslais laiko socialinius, o kai kuriais atvejais net ir socialistinius. Čia galima paminėti Leniną ir kitus komunistų lyderius, kurie aukštino kooperatyvus kaip žmonių savitarpio pagalbos būdą. Pranas Sasnauskas (1998) palaiko šią požiūrį teigdamas, jog kooperatyvų pagrindinė užduotis - ginti vartotojų ir gamintojų interesus, nesvarbu, iš kieno pusės tai pasireikštų: valstybės ar prekybos, tarpininkavimo organs ar atskirų asmenų (p. 18). Ši į žmonių gyvenimą. F. Groves (1985) teigia, jog kooperatyvai, kurie pamiršta savo socialinę atsakomybę, yra pasmerkti pražūti . Lietuvių autoriai Vytautas Žeimantas ir Vytautas Vaitkus (2000) taip pat išskiria socialinius ir ekonominius kooperatyvų bruožus: su ekonominiais pradais susiduriame tada, kai turime reikalų su kooperatinėmis įmonėmis kaip verslo organizacijomis, su jų tvarkymo metodais bei ūkinėmis operacijomis. Socialiniai kooperacijos elementai iškyla į aikštę tuomet, kai kalbama apie organizacinę kooperatinis įmonis struktūrą, santykius tarp kooperatyvų ir jos narių <...> (p. F. Groves (1985) savo straipsnyje pateikia ekonomisto Alex Laidlaw mintis apie pusiausvyrą tarp ekonominio efektyvumo ir demokratijos (turima omenyje socialinis bruožas) kooperatyve. A. Laidlaw patvirtina, jog ekonominis efektyvumas atsispindi kooperatyvo verslo operacijose, o demokratiškumas - kooperatyvo narių kaip savininkų ir vartotojų santykiuose. Autorius tvirtina, jog ekonominis efektyvumas ir demokratiškumas kooperatyvuose yra kaip dvi vienos monetos pusės. Jos yra taip tampriai susietos, jog negali būti atskirtos. Jos labai priklauso viena nuo kitos. A. Šiau iš tikrųjų jos viena kitą papildo, jei kooperatyvo nariai trokšta, kad jiems tarnaujantis verslas būtų efektyvus, ir, kita vertus, aktyvus narių dalyvavimas užtikrina verslui pastovų klientų kiekį. Tai padaro kooperatyvo veiklą efektyvią. Šiau visgi didžiausia problema - kaip vystant veiklą išlaikyti balansą tarp efektyvumo ir demokratijos. Kooperatinė bendrovė - įstatyms nustatyta tvarka fizinis ir (arba) juridinis asmens įsteigta įmonė, skirta narių ekonominiams, socialiniams bei kultūriniams poreikiams tenkinti.

Kaip jau buvo minėta darbo pradžioje, kooperacija tarp žmonių atsirado dar priešistorėje. Šis kooperatyvų, kaip verslo organizacijų istorinio vystymosi negalima būti atsieti nuo ekonominių ir socialinių jėgs, kurios juos ir suformavo. Kooperatyvai visais laikais buvo kuriami ekonominio streso ir suirutės laikotarpiais. Senoviniai įrašai rodo, jog kooperatyvai, sukurti dar senovės civilizacijs, egzistavo įvairiuose pasaulio kraštuose (Kinijoje, Graikijoje, Egipte ir pan.). Ėdeilo visuomenė XIX a. Anglijoje. K. A. Zeuli ir R. Cropp (2004) teigia, jog pirmasis kooperatyvas Europoje buvo sukurtas didžiosios suirutės ir skurdo laikotarpiu, kurį sukėlė dramatiškos žemės ūkio ir pramonės produkcijos gamybos permainos (p. 5). Šiai reikalingus daiktus tiek sau, tiek ir prekybai mažais kiekiais. Šiau įvykęs Pramonės perversmas viską pakeitė. Viena po kitos buvo išrastos maašinos, kurios rankų darbą pakeitė fabrikine gamyba. Į pradiniame periode. Daugelis amatininkų ir darbininkų neteko darbo, išaugo bedarbis armija ir socialinė įtampa (Ramanauskas, 1998, p. 37). Padėtis tik blogėjo, prasidėjo neramumai, o žmonės reikalavo daugiau asmeninių teisių ir nebebijojo viešai nesutikti su valdžios sprendimais. Šiai įvairiose šalyse pradėjo steigti tarpusavio pagalbos organizacijas, kurios savo idėja buvo kažkuo panašios į kooperatyvus. Viena iš tokių buvo abipusio draudimo nuo gaisro organizacija egzistavusi Paryžiuje ir Londone 1530 m., taip buvo įkurta ir pirma gerai žinoma ir sėkminga organizacija Draugiškas bendradarbiavimas Anglijoje 1696 m. Žinios apie pirmuosius kooperatyvus ir pusiau kooperatyvus yra randama jau 1760 m. taip pat Anglijoje. Dauguma jų buvo vartotojų kontroliuojamos milts malimo ar kepimo organizacijos. XVIII a. Kaip teigia J. Ramanauskas (1998), drauge su kooperacijos atsiradimu vystėsi ir kooperacijos teorija. Žymiausi kooperacijos teorijos pradininkai utopiniai socialistai - anglai Robert Owen ir William King bei pranckūzas Charles Fourier. Šiau ir realiai stengėsi jas sukurti ir Europoje, ir Amerikoje. Robert Owen (1771 - 1858) buvo žymus pramoninkas, kuris teigė, kad reikia sukurti naują bendruomenę, kurios pagalba būtų sumažinta Pramonės revoliucijos padaryta žala. Charles Fourier (1772-1837) buvo žymus pranckūzų ...

Išsinuomoti butą gali būti puikus pasirinkimas dėl lankstumo, mažesnių išlaidų priežiūrai ir galimybės gyventi pageidaujamoje vietoje be ilgalaikio įsipareigojimo. Renkantis butą nuomai, svarbu įsivertinti kelis aspektus. Vienas iš jų - kokio dydžio buto ir kambarių skaičiaus reikia, ar esant poreikiui, nuomotojas sutinka, kad bute gyventų vaikai, gyvūnai.

Buto paieška prasideda nusistatant biudžetą ir pageidaujamą vietą. Buto vieta gali žymiai pakeisti kainą: naujos statybos butai yra brangesni, tačiau senamiestyje esantys butai gali kainuoti mažiau dėl savo amžiaus, remontuotinos būklės ar mokamo parkingo.

Ilgalaikė butų nuoma suteikia stabilumą ir apsaugą nuo rinkos svyravimų. Nuomininkai gali planuoti ilgalaikius remonto darbus ar naujų baldų įsigijimą, kuriuos dalinai gali dengti ir būsto savininkas. Galima derėtis dėl geresnės nuomos kainos, jei planuojate gyventi ilgesnį laiką.

Vienas iš būdų sutaupyti - nuomotis butą tiesiogiai iš nekilnojamojo turto savininko. Tai leidžia išvengti tarpininkavimo paslaugų mokesčių, kurie gali siekti vieno mėnesio nuomos kainą. Butai, kurie nuomojami be tarpininkų, dažniausiai skelbiami internetinėse platformose su savininkų kontaktine informacija.

Aptarkite visus mokesčius, kaip bus atsiskaitoma už komunalines paslaugas. Kaip jie bus deklaruojami ir apskaičiuojami. Taip pat išsiaiškinkite apie depozito dydį ir grąžinimo sąlygas. Renkantis butą svarbu atidžiai tikrinti pateikiamą informaciją ir būti budriems dėl galimų aferų. Paprašykite nuomojamo būsto dokumentų, patvirtinančių savininko teises, būtinai pasirašykite nuomos sutartį.

Svarbu peržiūrėti nuomos sutarties sąlygas dėl ankstyvo sutarties nutraukimo.

Pagrindiniai aspektai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį nuomojantis butą:

• Biudžetas ir pageidaujama vieta
• Nuomos trukmė ir stabilumas
• Nuoma be tarpininkų
• Mokesčiai ir depozito sąlygos
• Nuomos sutarties sąlygos

Lentelė: Privalumai ir trūkumai nuomojantis butą

tags: #butu #nuoma #kooperacijos