Darbo Pasidalijimas ir Atsakomybė: Organizavimas, Specializacija ir Komandinis Darbas

Darbas - pirmoji ir svarbiausioji žmonijos egzistavimo ir tobulėjimo sąlyga. Labai sunku atskirti protinę ir fizinę veiklą, nes kiekviena veikla reikalauja fizinių ir protinių savybių. Tą patį galima pasakyti ir apie vadovaujamą ir apie vykdomąjį darbą, kadangi dažnai žmogus dirba pagal kitų nurodymus, savo ruožtu pateikdamas savas instrukcijas pagal hierarchiją žemiau esantiems. Taigi priklausomai nuo pradinio taško skiriasi ir darbo samprata.

Priklausomai nuo organizacijos tipo, darbo organizavimo sampratą, galima apibūdinti labai įvairiai. Tačiau dauguma autorių aprašo gamybinių įmonių darbo organizavimą. O norėčiau jį pateikti daugiau iš komercinės įmonės pusės. Taigi šiame darbe apibūdinsiu darbo sampratą, o pagrindinis tikslas - aprašyti darbo organizavimą, kuris sudaro specialią discipliną ir skyla į keletą dalių: darbo padalijimo problemą, paties darbo proceso organizavimą ir su tuo susietas darbo sąlygas, darbo sąlygų pagerinimo būdus, apmokymo techniką ir patyrimo įsigijimą.

Organizavimas ir Darbo Mokslinis Organizavimas

Organizavimas bendrąja prasme yra ko nors surengimas, sutvarkymo į griežtą sistemą, vieną visumą arba kieno nors struktūrą, sandarą, vientisų sistemų (techninių, technologinių, socialinių) kūrimas, įgyvendinimas ir tobulinimas. Tokiu būdu, organizavimas yra viską apimanti valdymo funkcija, kuriai skiriamas ypatingas dėmesys, kuriamos teorijos, jų realizavimo praktikoje būdai ir pan. Svarbiausi organizavimo elementai ir yra žmogus ir jo darbas. Organizavimo funkcija yra kiekvienam darbuotojui nurodyti jo darbą bei suteikti įgaliojimų, tam darbui kokybiškai atlikti, t.y. suteikti tam tikras teises ištekliams panaudoti ir atsakomybę už tų išteklių panaudojimą.

Nuolat tobulinamos organizavimo teorijos keitėsi. Šiuolaikinis organizavimas remiasi sisteminiu požiūriu, taip pat nuolatiniu bei visuotiniu procesų racionalizavimu. Organizavimas akivaizdžiai ir tiesiogiai susietas su daugeliu vyksmo uždavinių, pavyzdžiui, įmonės organizavimas yra atitinkamos struktūros sudarymas, jos įgyvendinimas, išbandymas ir tobulinimas. Gera, tobula organizacijos strategija leidžia žmonėms bendrai ir rezultatyviai dirbti. Anot F. Teiloro (F. Taylor) vadybos pagrindas yra teisingas tiek darbininkų, tiek vadovų darbo organizavimas.

Pagrindinė jo darbo mokslinio organizavimo teorijos tezė yra: „darbas tik tuomet gali būti našus, kai jis organizuotas pagal taisykles, principus, standartus, parengtus, panaudojant naujausius mokslo pasiekimus ir ilgametę praktikos patirtį“ (Bruce R. Jewell, 2002 p. 196). Vadovai neturi teisės palikti savieigai netgi paprasčiausių darbų paskirstymą - jie privalo patikrinti ar darbininkai tinka tai ar kitai darbo vietai, išsiaiškinti, ką jie turi daryti, netgi nurodyti pagrindinius darbo metodus.

Darbo Mokslinio Organizavimo Teorijos Aspektai

• Optimaliai sudarant darbo operacijas. Kiekviena operacija savo apimtimi turėtų būti analogiška kitoms, geriausia, kai visų jų sudėtingumas būtų daugmaž vienodas. Būtina parengti operacijų atlikimo aprašymus, nurodant sudėtinius elementus, jų įvykdymui skirtą laiką ir kitus aspektus.
• Siekiant, kad visi darbininkai dirbtų naudodami „idealius“ darbo metodus. Tuo tikslu stebėti kaip kvalifikuoti darbininkai atlieka operacijas, jas išskaidyti į sudėtines dalis, chronometruoti. Po to visą šią medžiagą apibendrinti, „šalinti“ nereikalingus elementus, judesius bei kitas detales ir parengti optimalių darbo metodų aprašus. Visa tai atliekant, naudoti matematinius skaičiavimus. Reikalauti, kad darbininkai įsisavintų šiuos darbo metodus ir tokiu būdu didinti darbo našumą.
• Racionaliai naudojant darbo įrankius, įrangą, mechanizmus, medžiagas. Racionalus naudojimas - tai ne tik taupumas, gera techninė priežiūra, bet ir reikiamų įrankių ar įrangos įsigijimas, pritaikymas darbo vietose, jų racionalizavimas ir pan. Nevykdant šių reikalavimų, neįmanomą įgyvendinti „idealių“ darbo metodų, optimizuoti darbo operacijų laiką.
• Teisingai apmokant už atliktą darbą. Tai atlikti geriausia taikant įvairių modifikacijų vienetinę darbo apmokėjimo sistemą. Norint objektyviai taikyti šią sistemą, būtina sudaryti „standartines normas“, kurias įvykdžius mokamas bazinis atlyginimas, jas viršijus, mokami priedai. Todėl darbo normavimas, „standartinių normų“ sudarymas - labai svarbi darbo organizavimo sudėtinė dalis.

Realizuojant darbo mokslinio organizavimo teoriją, vadybos darbus dirbantys darbuotojai pagrindinį dėmesį turi skirti darbininkų darbo organizavimui ir jo tobulinimui. Vadybinės veiklos kitos sritys lyg ir antraeilės, apie kai kurias F. Teiloras netgi neužsimena. Plačiau F. Teiloras nagrinėja tik du kitos krypties vadybinius aspektus - vadybinio darbo pasidalijimą bei darbininkų ir administracijos geranoriško bendradarbiavimo būtinybę.

Darbininkų ir administracijos bendradarbiavimo būtinybė atsiranda todėl, kad naujoviškas darbo organizavimas dažnai sutinkamas atsargiai ir netgi negatyviai. Todėl administracija turi ieškoti ir atrasti būdus, kaip paveikti darbininkus, juos įtikinti, kad įvedus naujus metodus ar kitas priemones pagerės bendri rezultatai, o tuo pačiu ir kiekvieno dirbančiojo atlyginimas.

Norint gerai organizuoti darbą įdiegus F. Teiloro siūlymus, gana ryškiai turi keistis vadovų veiklos organizavimas. Todėl jis pasiūlė atsisakyti linijinio, grynai hierarchinio valdymo principo, kai darbininkas pavaldus tik vienam tiesioginiam viršininkui, ir įvesti aštuonių funkcijų valdymo principą. Tokiu būdu, kiekvienas darbininkas tampa pavaldžiu aštuoniems, siaurai specializuotiems viršininkams. Keturi iš jų dirba ceche, o kiti keturi kontoroje. Šie siūlymai reiškė, kad įvedamas funkcinis valdymas ir vadybinio darbo pasidalijimas. Be abejo, tai vienas svarbiausių F. Teiloro indėlių į vadybos mokslo teoriją. Nors vėliau išryškėjo grynai funkcinio valdymo kai kurie trūkumai, tačiau šis žingsnis aktyviai stimuliavo valdymo organizavimo struktūrinių aspektų vystymąsi.

Atsskirus darbo mokslinio organizavimo teorijos aspektus tobulino ir vystė F. Teiloro pasekėjai H. Gantas (H. Gantt), F. ir L. Džilbretai (F. ir L. Gilbreth). Ypatingai daug padarė H. Emersonas (H. Emerson), suformulavęs 12 našumo principų, kurie žymiai kompleksiškiau ir sistemiškiau išdėstė pagrindines darbo mokslinio organizavimo teorijos nuostatas.

Tačiau vieningai visi pripažįsta, kad administracinės veiklos organizavimo teorinius pagrindus suformulavo prancūzų mokslininkas H. Fajolis. Akivaizdu, kad pateikdamas tokį suskirstymą, H. Fajolis administravimą laiko specifine tam tikros darbuotojų grupės veikla, kurią atliekant reguliuojamas darbas visų vykdytojų, realizuojančių kitas penkias veiklos kryptis. Toks administravimo traktavimas siūlo išvadą, kad administracinė veikla - tai veikla, kurią atliekantys darbuotojai reguliuoja kitų darbuotojų darbą. veiklos kokybė pirmiausia priklauso nuo vadovaujančio personalo. Todėl svarbi jo tyrinėjimų sritis - vadovų klasifikacija, jų savybės, darbo organizavimo ypatumai.

Nagrinėdamas šiuos klausimus jis daug dėmesio skiria vadovų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sferai, siūlo organizuoti specialius administratorių kursus, akumuliuoti talentingų vadovų patyrimą, jį skleisti, kviesti juos dėstyti tokiuose kursuose, sudaryti jiems sąlygas išdėstyti savo patyrimą straipsniuose, traktatuose, referatuose.

Technologijos Tipai ir Profesinė Kvalifikacija

Paprastai didžiausia organizacijos (įmonės) narių dalis yra žmonės, tiesiogiai savo pastangomis organizacijos darbo objektą verčiantys jos darbo produktu. Organizacijų teorija skiria tris šio proceso technologijų tipus: nuosekliąją, tarpininkavimo ir intensyviąją. Naudojantis nuosekliąja technologija visas darbas skaidomas į operacijas, kurias iš eilės atliekant darbo objektas po truputį keičia savybes, kol galų gale virsta darbo produktu.

Tarpininkavimo technologija visai nekeičia darbo objekto savybių - darbo produktas yra tas pats darbo objektas, tik kitoje vietoje. Vaizdžiausi tokios technologijos pavyzdžiai: prekyba, gabenimai, ryšiai, bankininkystė. Intensyvioji technologija realizuojama keliems kvalifikuotiems specialistams nuolat tarpusavyje artimai bendraujant ir kartu veikiant darbo objektą. Tokių technologijų pavyzdžiai: žmonių gydymas ligoninėse, kolektyvinė mokslinė arba meninė kūryba, sporto varžybos.

Kadangi du pirmieji technologijos tipai naudojami organizacijų, nuolat kartojančių savo darbo procesą, todėl kultūringai valdomos, nuosekliąją ir tarpininkavimo technologijas taikančios organizacijos svarbiausius technologinio proceso reikalavimus užfiksuoja popieriuje ar magnetinėje atmintyje, technologinio proceso kortelių arba darbo instrukcijų pavidalu. Iš šių informacijos šaltinių galima sužinoti ne tik apie atliekamų darbų turinį bei darbo vertinimo rodiklius, bet ir apie sveikatai kenksmingas darbo sąlygas.

Tačiau tokios informacijos nepakanka, reikia žinoti, kaip tie smulkūs bendro darbo elementai siejami su tam tikromis pareigybėmis, nes gali būti, kad vienam žmogui pavedamos kelios operacijos, o vienos darbo instrukcijos numatyti darbai paskirstyti keliems darbuotojams. Šios problemos nėra organizacijose, kuriose naudojama intensyvioji technologija, kadangi intensyvioji technologija ir būna reikalinga ten, kur iš anksto negalima numatyti būtinų atlikti darbų turinio, ir darbuotojų ansamblio nariams tenka nemažai kolektyviai improvizuoti.

Tose organizacijose, kurios naudoja nuosekliąją ir tarpininkavimo technologijas, profesinė kvalifikacija yra didžiausia jos sudėtinė dalis, kuri gali būti nustatyta tik vadybiškai struktūrizavus organizaciją - visus jos narius sugrupavus struktūriniais daliniais sudarančiais organizacijos vadybinės struktūros linijinį posistemį. Pirminiai to posistemio daliniai gali būti sudaryti keturiais aspektais: laiko, teritorijos, produkto, operacijos.

Tinkamiausio pirminių organizacijos linijinių dalinių sudarymo pagrindų parinkimas yra vienas sudėtingiausių vadybos uždavinių - teigia F. S. Butkus knygoje „Personalo vadyba“. Joje siūloma kuriant pirminius organizacijos dalinius, technologinės operacijos pagrindu, į vieną dalinį suburti visus, organizacijoje dirbančius, tam tikros profesijos specialistus. Konkretus reikalingų organizacijai kiekvienos profesijos ir kvalifikacijos darbuotojų skaičius nustatomas, matematiškai apdorojus informaciją apie produktų gamybos mastus, visų technologinio proceso operacijų darbo imlumus ir linijinį vadybinės organizacijos struktūros dėmesį.

Darbo Organizavimo Etapai

Šalies įmonių, organizacijų ir įstaigų efektyvumas priklauso nuo jo planavimo. Planavimo tikslas - optimaliai ir racionaliai panaudoti kiekvieno žmogaus darbą. Planavimas yra glaudžiai susijęs su darbo jėgos, specialistų poreikio prognozavimu ateičiai. Tai priklauso nuo šalies gamybos ir kitų ūkio šakų raidos perspektyvos, mokslo technikos pažangos, vidinio ir tarptautinio darbo specializavimosi ir pasidalijimo lygio. Pagaliau tai susiję su žmonių socialinėmis gyvenimo sąlygomis ir kt.

B. Martinkus teigia, kad „Planavimas yra viena verslo organizavimo ir valdymo funkcijų. Nuo jo priklauso įmonės veiklos tikslai ir rezultatai. Pirma, planavimas prasideda valdymo sprendimų visose įmonės veiklos srityse priėmimu. Reikia planuoti ne tik materialinius, bet ir darbo išteklius, poreikį, naudojimą ir kt. Antra, planavimas, kaip viena svarbiausių verslo įmonės valdymo funkcijų, mobilizuoja įmonės darbuotojus siekti bendrų tikslų, koordinuoja tarpusavio ryšius, parenka gamybos, valdymo organizacines struktūras, specialistus, atlieka kontrolės funkcijas.“ (Martinkus B., 2003, p. 1. 2.)

Darbo planavimo tikslai:

1. Siekiimas didžiausio ekonominio efektyvumo. Tai reiškia, kad reikia planuoti ir turėti įmonėje faktiškai optimalų dirbančiųjų skaičių, kuris įvykdytų įmonės gamybines užduotis, efektyviai naudojant darbo užmokesčio fondą, - gamybos kaštų sudedamąją dalį, nuo kurio priklauso pelnas.
2. Įvertinti rinkos ekonomikos sąlygas. Įmonių veiklai turi įtakos rinka, ją reikia stropiai įvertinti ir prognozuoti. Neatsakingas rinkos ir gamybos įvertinimas gali privesti įmonę prie bankroto, o tada darbuotojai prarastų darbą.
3. Planų moksliškumas. Darbo planai turi būti moksliškai pagrįsti pasiūlos ir paklausos prognozių teorijomis.
4. Planų mobilumo principas - keičiantis aplinkos sąlygoms, koreguoti darbo planus, t.y. taikyti alternatyvinio planavimo principą.
5. Plano sudarymo, vykdymo, apskaitos ir kontrolės principas. Darbo planavimas yra sudedamoji įmonės veiklos darbo plano dalis ir jis turi būti suderintas su kitais planais.
6. Planas turi būti pagrįstas patikima informacija. Informacijos kokybė nulemia plano kokybę.
7. Sudarant planą reikia išklausyti darbuotojų pasiūlymus ir pastabas.

Sekantis darbo organizavimo etapas yra darbo pasidalijimas. Darbo pasidalijimu vadinamas darbo veiklos proceso suskaidymas į skirtingas užduotis, kurių kiekvieną atlieka kitas darbuotojas. Kitaip tariant, tai sudėtingo darbo suskirstymas į smulkias operacijas, kurias darbuotojas gali atlikti keliais veiksmais. Didžiausias darbo pasidalijimas pagal specialias operacijas yra įmonėse, o mažiausias (arba visai jo nėra) - mažose firmose.

Darbo pasidalijimas būdingas ne tik gamybos procesams, bet ir tarp specialistų, vadovaujančių darbuotojų, mokslininkų, mokytojų ir kt. Taip galima labiau įsigilinti į atliekamo darbo esmę, teoriją, įgyti daugiau patirties ir tapti tam tikros srities specialistu. Pavyzdžiui, technologas specializuojasi kurdamas atskirus technologinius procesus, mokslininkas - gvildendamas atskiras mokslines problemas, mokytojas - dėstydamas atskirus dalykus ir pan.

Šiandien darbų specializavimo terminą vartojame apibūdindami kiek organizacijos užduotys yra suskaidytos į atskirus darbus. Darbų specializavimo esmė yra ta, kad visą darbą atlieka ne vienas asmuo, nes darbas suskirstytas į etapus ir kiekvieną etapą užbaigia atskiras žmogus. Iš esmės žmonės specializuojasi atlikti ne visą darbą, o tik jo dalį.

tags: #butu #padalinti #visi #darbai #ir #atsakomybes