Nekilnojamojo turto (NT) rinka provincijoje turi savų ypatumų, skiriančių ją nuo didmiesčių. Kainos, paklausa ir pirkėjų prioritetai čia neretai skiriasi. Panagrinėkime, kokia situacija vyrauja Lietuvos provincijoje, remiantis ekspertų įžvalgomis ir konkrečiais pavyzdžiais.
Situacija Šakių Rajone
Pasak nekilnojamojo turto agentūros „21 Amžius“ brokerės Suvalkijos regione Dangiros Bukšnienės, Šakių rajone pastaraisiais metais nekilnojamojo turto rinka akivaizdžiai suaktyvėjo. Palyginti su praėjusiais metais, šiemet rajone padaugėja parduodančiųjų ir perkančiųjų gyvenamuosius būstus.
Tačiau, būtina paminėti, kad "Vilniuje bei kituose šalies didmiesčiuose visiškai kitokia būstų paklausa ir jų kainos. Šakiai yra provincija, todėl ir nekilnojamojo turto kainų lygis čia labai specifinis. Miesto centre esantys butai ar namai pirkėjų sulaukia greičiausiai", - sako D. Bukšnienė.
Kainų Skirtumai
Kaip pastebi pašnekovė, Šakių mieste butai kainuoja gerokai brangiau nei kaimyniniame Jurbarko mieste. Šakiuose dviejų kambarių buto kaina gali svyruoti apie 20-30 tūkst. eurų, o panašų butą Jurbarke nesunku įsigyti už kur kas mažesnę kainą.
„Kiekvienas būsto savininkas nori savo turtą parduoti kuo brangiau, o pirkėjas jį įsigyti kuo pigiau. Iš tiesų svarbu tai, kad nekilnojamojo turto kaina būtų reali“, - sakė D. Bukšnienė, pastebėdama, jog agentūros darbuotojai būtent ir padeda žmonėms nustatyti patrauklią nekilnojamojo turto pardavimo kainą, įvertinant realią situaciją nekilnojamojo turto rinkoje. Neretai gyventojai parduodamų būstų kainas nustato remdamiesi informacija apie pažįstamų sudarytus sandorius.
Sodybos Vienkiemiuose Traukia Jaunas Šeimas
Kaimo vietovėse esančių sodybų kainos gana neaukštos. Gelgaudiškio seniūnijoje 40 arų sodybą vienkiemyje su puikiai įrengtu mūriniu namu šiuo metu galima nupirkti tik už 12-13 tūkst. eurų. Gelgaudiškio miestelyje panašus namas su gerokai mažesniu sklypu kainuoja 40 tūkst. eurų, o Šakiuose - net dvigubai brangiau.
„Krenta į akis tai, kad vis dažniau jaunos šeimos dairosi sodybų vienkiemiuose. Labai gražu, kada žmonės, padirbėję užsienyje, grįžta į savo rajoną ir nori įsikurti kaime, kadangi sodybų kainos čia itin patrauklios. Apskritai rajono rinkoje vyrauja vietos gyventojų sandoriai - iš kitų rajonų atvykstančiųjų gyventi į Šakius ir perkančių būstus yra labai mažai“, - sakė nekilnojamojo turto agentūros darbuotoja.
„Neseniai teko parduoti vienkiemius Pajotijyje bei Turčinuose. Tokias sodybas paprastai perka jaunos šeimos su vaikais, norinčios iš miesto sugrįžti gyventi į kaimą, kadangi čia pragyvenimas yra daug pigesnis nei mieste“, - pastebėjo pašnekovė.
Beje, pagyvenę pensinio amžiaus žmonės, kurie jau neturi pakankamai jėgų prižiūrėti nemažas savo sodybas, atvirkščiai, parduoda savo gyvenamuosius namus ir perka nedidelius butus. Šiuo metu Šakiuose patys populiariausi vieno bei dviejų kambarių butai.
Emigrantų Įtaka Rinkai
Dažnai į nekilnojamojo turto agentūrą skambina šakiečiai, šiuo metu gyvenantys ir dirbantys užsienyje, ir domisi nekilnojamuoju turtu Šakiuose bei rajone. Anot D. Bukšnienės, emigrantai yra vienas iš Zanavykijos krašto nekilnojamojo turto rinkos variklių.
Pasiūla ir Kainos
Rajono nekilnojamojo turto rinkoje pasitaiko įvairių, kiekvienam pagal atskirus poreikius ir piniginę tinkančių pasiūlymų. Štai dviejų kambarių butą Šakiuose galima nusipirkti ir už 15 tūkst. eurų, o už beveik 30 arų sodybą gražioje vietoje Kriūkuose tektų sumokėti 21 tūkst. eurų. Gyvenamasis namas Šakiuose gali kainuoti nuo 30 iki 100 tūkst. eurų.
Kiekvieno pirkimo-pardavimo sandorio terminai ir sėkmė priklauso nuo pirkėjo ir pardavėjo individualių interesų.
Pirkėjų Prioritetai
„Dažniausiai jaunos šeimos ieško gyvenamųjų namų iki 100 kv. metrų ploto. Pageidauja, kad jie būtų suremontuoti ir šiuolaikiškai įrengti. Vieni nori, kad namas būtų su baldais ir visa buitine technika, kiti nori atsivežti savo baldus“, - sakė pašnekovė.
Populiaresni mūriniai namai, o ypatingas dėmesys kreipiamas į vietą, kurioje yra sklypas. Dauguma nori gyventi miesto centre, svarbiausia - patogus privažiavimas ir asfaltuotas kelias. Tas pats ir su vienkiemiais - svarbiausia, kad būtų įrengtas privažiavimas bei visos reikalingos komunikacijos.
„Šiuo metu Šakiuose pardavinėjame du gyvenamuosius namus Aušros gatvėje. Paskambinęs žmogus man ir sako, kad čia bloga vieta, nes ne miesto centras. Tada kyla klausimas, kur Šakiuose centras. Vienam galbūt prie bažnyčios, kitam prie ligoninės bus miesto centras“, - sunkiai nuspėjamais pirkėjų pageidavimais stebisi D. Bukšnienė.
Aukštos Lubos - Prabangos Simbolis?
Kiekvienas įėjęs į butą aukštomis lubomis iškart atkreips dėmesį į jų kuriamą erdvės ir prabangos pojūtį. Bet realų žmonių susidomėjimą šia funkcija išduoda tai, kad NT skelbimų portaluose net nerastume „aukštų lubų“ paieškos funkcijos.
Architektų ir istorikų teigimu, aukštos lubos visais laikais buvo prabangos simbolis, kurio vertė matuojama daugiausia subjektyviais kriterijais. Vien pats lubų aukštumas yra subjektyvus kriterijus. Dauguma tipinių sovietinių daugiabučių turėjo 2,45 m lubas, tad šiandienos teisinės bazės nustatytas minimalus 2,70 m aukštis daugeliui gyventojų atrodo kaip nežemos lubos. O trijų metrų lubas daugelis laikytų aukštomis.
Lubų aukštį visais laikais ribojo ekonominiai motyvai - didesnės išlaidos plytoms, tinkui, konstrukcijoms ar langams statybų metu ir brangesnis šildymas ar vėdinimas gyvenant.
Visi supranta papildomų kvadratinių metrų kuriamą vertę ir funkciją, bet papildomas metras į aukštį, sukuriantis nebent subjektyvią emociją, daugiau šviesos ar erdvės pojūčio arba vietos dideliems paveikslams daugumai gyventojų neatrodo racionalu.
„Do Architects“ studijos partnerė Andrė Baldišiūtė komentuoja, kad aukštos lubos visais laikais buvo prabanga, kurią sau galėjo leisti tik pasiturintys žmonės. Net Vilniaus Senamiestyje yra puikiai išlikęs algoritmas: pirmas aukštas buvo skirtas prekybai ar paslaugoms ir turėjo žemas lubas, antruose aukštuose gyveno ponai su aukštomis lubomis, o trečias bei kiti aukštai buvo skirti tarnams ir būdavo su žemesnėmis lubomis.
Tad stereotipas, kad visi senesni daugiabučiai turi aukštas lubas, yra teisingas tik iš dalies, - jų geriausia ieškoti antrame aukšte.
„Lubų aukščio standartai pasaulyje išryškėjo industrializacijos ir modernizmo laikotarpiais, o mūsų regione - labiau Chruščiovo laikais. Buvo suskaičiuoti minimalūs žmogaus poreikiai ir atitinkamai maksimaliai suefektyvintos erdvės. Bet daugumai žmonių tai nekėlė diskomforto. Net priešingai - po karo žmonės iš provincijos patraukė į miestus, o persikėlimas iš trobelės aprūkusiomis žemomis lubomis į naują daugiabutį su elektra, tualetu ir kriaukle buvo milžiniškas kokybinis šuolis. Didikams ir ponams modernizmo ar pokario žemų lubų standartai buvo ar būtų regresas, bet apskritai visuomenė per pusę amžiaus prie jų priprato. Būtent todėl vos keliais sprindžiais už sovietinį standartą aukštesnės lubos daugumai šiandien atrodo aukštos“, - sako A.
Kalbėdama jau apie šiuos laikus ji atkreipia dėmesį, kad mūsų teisinė bazė neleidžia statyti žemesnių nei 2,7 m lubų gyvenamuosiuose pastatuose, bet ekonominė logika diktuoja tai, kad praktiškai niekas neplėtoja daugiabučių su aukštesnėmis lubomis. Tik pavieniuose premium segmento daugiabučiuose galima rasti 3 metrų lubas, kurios pripratusiems prie sovietinio 2,45 m standarto atrodo įspūdingai aukštos.
Visgi, A. Ji net nebando itin aukštų lubų sieti su praktiniais aspektais - pagrindinis jų efektas yra erdvės ir prabangos pojūtis, kurį suteikia didesni šviesos kiekiai. Ten, kur aukštos lubos, paprastai būna aukštesni langai ir ilgesnės, romantiką kuriančios užuolaidos. Kartais aukštos lubos praktikoje panaudojamos stambiems paveikslams, tačiau A.
„Nors erdvės poreikis sovietmečiu buvo užgniaužtas, o dabar pasirinkimus daugeliui diktuoja finansai, žmonės vis vien svajoja apie tą aukštį ir laisvę. Tai įrodo loftai: be abejo, pigesnio būsto ieškantys žmonės juose pasidaro antresoles, bet beveik niekad neišnaudoja viso ploto. Juk būtų galima lofte tiesiog pasidaryti du aukštus, bet dauguma vis vien antresolei skiria tik apie pusę grindų ploto, o kitur išlaikoma didžiulė, aukšta, įkvepianti erdvė.
Tai, kad aukštos lubos visais laikais buvo būdingos tik didikams, patvirtina ir architektas, architektūros istorikas ir paveldo ekspertas dr. Marius Daraškevičius. Jo skaičiavimais, XVIII a. antroje pusėje statytų Lietuvos dvarų vienos svarbiausios patalpos - valgomojo - lubų aukštis vidutiniškai siekė 4,36 m. XIX a. pradžioje dvaruose padaugėjus specializuotų patalpų ir įsitvirtinus klasicizmo skleidžiamai paprastumo estetikai, lubų vidurkis smuktelėjo iki 4,04 m, bet nuo XIX a. antros pusės iki pat XX a. pradžios, atsiradus centriniam šildymui, aristokratų namų lubos vėl pakyla vidutiniškai iki 4,37 m.
Pavieniai Lietuvos dvarai valgomuosiuose turėjo išskirtinio aukščio lubas: XVIII a. išsiskyrė Vilniaus Sapiegų rūmų Antakalnyje salė su net 7,29 m aukščio lubomis ar Nesvyžiaus rūmų salė dabartinėje Baltarusijoje su 6,42 m lubomis - šie italų architektų statyti rūmai buvo projektuojami mėgdžiojant itališkas sales, nors Italijoje tokį lubų aukštį leisdavo palankesnis klimatas. Net ir kuklesniuose mediniuose lietuviškuose dvaruose, kuriuose būta vieno aukšto salės, pvz., XVIII a. Pasak M. Daraškevičiaus, didelis dėmesys lubų aukščiui Europos, visų pirma, Italijos, rūmų architektūroje buvo skiriamas jau Renesanso periodu. Jau tuomet idealios lubos buvo apskaičiuojamos pagal architektūros teoretikų siūlytas formules ieškant tobulų grožio proporcijų, harmonijos, o praktikoje tai - kvadrato ar stačiakampio formos kambariai.
Lubų aukštis buvo ypač svarbus pagrindinėse, reprezentacinėse rūmų salėse, kuriose iki XVIII a. „Situacija visiškai kinta XVIII a. pabaigoje, kai ėmė keistis šildymo, efektyvumo ir gyvensenos sampratos. Vietoje vienos milžiniškos salės atsirado daug specializuotų mažesnių patalpų - tik valgyti, tik miegoti, tik šokti ar pan. Mažesnėse patalpose milžiniškos lubos sukurtų šulinio efektą, todėl jos šiuo laikotarpiu natūraliai nusileido - neretai net iki 3 ar 3,5 m. Šiuo laikotarpiu ant lubų nebeliko puošybos - angelų, dievų ir kt., tačiau atsirado melsva ar balta lubų spalva, pradėta vengti atvirų sijų.
Visa tai optiškai pakeldavo net fiziškai pažemėjusias lubas, atsirado daugiau jaukumo“, - pasakoja M. Pasak jo, lubos vėl pradeda stiebtis nuo maždaug XIX a. pradžios ir ypač vidurio - šiuo laikotarpiu patobulėja šildymo technologijos, atsiranda efektyvesnės krosnys, mažos suskaldytos malkutės, vėl keičiasi mados.
Tam įtakos turėjo ir sugrąžintų praeities stilių - gotikos, renesanso - estetika, reikalavusi gana aukštų lubų, kurių skliaute buvo sutelkiamas puošnus dekoras. Kylant luboms, vėl sunkėja jų dekoras, vėl atsiranda spalvotos lipdybos, tapybos.
Tiesa, tuo metu dvaruose dar nebuvo elektros, erdves apšviesdavo žvakės, kurios su sietynais turėdavo būti nuleidžiamos gana žemai, kad neišdegintų medinių perdangų, - vien tai diktavo bent 3-4, o neretai ir 5 m lubų aukštį.
„Apskritai, mes šiandien aukštas lubas suprantam kaip prabangą, bet iki tarpukario tai buvo suvokiama kaip decorum - tinkamumas pagal šeimininko vietą visuomenėje ir užimamas pareigas. Tai - rašytos ir nerašytos taisyklės, apibrėždavusios, kas derėdavo pagal žmogaus socialinį statusą. Decorum principai buvo svarbūs ir architektūroje, nes vidaus ar išorės puošyba turėdavo atspindėti ir informuoti apie pastato naudotoją bei jo statusą.
Galiausiai, didikų namai reprezentuodavo ne tik juos pačius, bet ir valstybę. Jei didikas yra karo vadas, vadinasi, jo namai - karo ministerija. Tad patalpos, jų puošyba turėdavo detalius aprašymus architektūros ir interjero puošybos traktatuose, o savo asmeninį skonį savininkai galėdavo demonstruoti nebent privačiuose kabinetuose“, - pasakoja M.
Istorikas taip pat atkreipia dėmesį, kad lubos visais laikais būdavo savotiška „architekto drobė“ - vienintelė vieta, kurios neužstoja baldai, gobelenai ar įvairūs buities rakandai. Dėl šios priežasties lubose buvo sutelkiama meniškiausia pastato dalis - tapyba, lipdyba, įvairūs tekstai.
Svarstydamas apie šių laikų lubas, M. „Senamiesčiuose lubų apskritai nelabai išauginsi, bet galią galima pabrėžti per plotą, medžiagas, technologijas. Tam tikri principai nekinta šimtmečiais - statusui pabrėžti tiek anksčiau, tiek dabar kviečiami, pvz., architektai iš užsienio, pasitelkiamas marmuras ar kitas akmuo iš tolimų kraštų, diegiami pažangūs inžineriniai sprendimai. Tiesa, anksčiau inžinerines sistemas dažniausiai slėpdavo sienose ar grindyse, o dabar jų labai daug suslepiama lubose - dėl šios priežasties net senuose namuose lubos pažeminamos. Žinoma, kad lubų aukštis išlieka statuso simboliu ir šiuolaikinėje architektūroje, tačiau, ko gero, jis jau ne vienintelis“, - kalba M.
Vienu nedaugelio naujos statybos projektų su išskirtinai aukštomis lubomis netrukus taps Vilniaus senamiestyje planuojamas „Vilniaus džiazas“.
„Pliaterių rūmų“ projektas buvo atkūrimas ant pamatų, turėjome nemažai laisvės, todėl pirmą pastato aukštą padarėme su 4,5 m lubomis. Ir man tuomet suvirpėjo širdis, kad tai yra kažkas vertingo ir gero. Pasirodo, tokie butai buvo patys paklausiausi, gyventojai iki šiol dėkoja. Žinoma, tai visų pirma ne praktiškumas, o jausmas, emocija, erdvė svajoti, didybė. Kažkuo primena bažnyčią - juk jos visos aukštos. Aš tiesiog tuo tikiu ir manau, kad aukštos lubos pamažu sugrįš.
„Vilniaus džiazo“ projektas bus visiškai nauja statyba, bet net neturėjau minties taupyti lubų sąskaita. Netgi priešingai - ieškojome išskirtinumų, o 4,5 m lubų naujuose daugiabučiuose Vilniuje, ko gero, iki šiol nebuvo“, - sako G. Jis atskleidžia, kad, augant luboms, statybų sąmatos auga ne proporciškai, o geometrine progresija. Pavyzdžiui, su 4,5 m aukščio lubomis reikia daryti gerokai storesnes sienas, - tai ne tik didina medžiagų ir darbų sąmatas, bet ir kiek sumažina komercinę būsto kvadratūrą.
„Be abejo, tokių butų pirkėjai skaičiuoja kitaip, o pastabų apie keliasdešimties eurų šildymo kainų skirtumus šioje kategorijoje nesu girdėjęs. Manau, šie žmonės galvoja, kad turėdami daugiau erdvės svajonėms ir idėjoms gali uždirbti daugiau. Tad nebijokime svajoti“, - linki G.
„Ober-Haus“ - išskirtinis projekto partneris.
tags: #butu #rinka #provincijos