Žmogus - tai biologinė, socialinė ir dvasinė būtybė. Tai vienintelė šiuo metu egzistuojanti gyvybės forma, gebanti abstrakčiai mąstyti bei kurti materialinę ir dvasinę kultūrą. Tačiau kas iš tiesų yra gyvas žmogus, šiandien dar mažiau aišku nei bet kada anksčiau.
Hermanas Hesė rašė: „Žmogus yra raktažolių, angies, medžio anglies, nuodingųjų žagrenių ir Rytų Indijos dramblinių utėlių giminaitis.“ Todėl kiekvieno žmogaus istorija yra svarbi, amžina, dieviška, todėl kiekvienas žmogus, kol gyvena ir vykdo gamtos valią, yra nuostabus, kiekvienas - vertas dėmesio. Kiekviename įsikūnijusi dvasia, kiekviename - kenčianti būtybė, kiekviename nukryžiuotas Išganytojas.
Vitruvijaus žmogus - Leonardo da Vinči piešinys, vaizduojantis žmogaus kūno proporcijas
Žmogus filosofijoje
Žmogaus samprata filosofijoje yra nevienoda. Senovės kinų, indų ir graikų filosofijoje žmogus laikytas būties, kosmoso dalimi. Pasak Demokrito, žmogus yra visatos (makrokosmo) atspindys ir simbolis, mikrokosmas. Anot Platono, žmogaus esmė yra jo siela, kūnas yra sielos kalėjimas, laikina buveinė.
Aristotelis suprato žmogų kaip gyvą būtybę, turinčią protingą sielą ir galinčią dalyvauti visuomeniniame, politiniame gyvenime. Antikoje susiformavo pagrindiniai klausimai: ar žmogus turi sielą, koks yra kūno ir sielos santykis, ar žmogus yra socialinė būtybė. Krikščionybėje žmogus suvokiamas kaip būtybė, Dievo sukurta pagal savo atvaizdą ir panašumą.
Žmogaus asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra drauge ir kūninė, ir dvasinė būtybė. Bibliniame pasakojime ta tikrovė išreiškiama simboline kalba tvirtinant, kad „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 2, 7). Kūno ir sielos vienybėje žmogus pačia savo kūnine sąranga aprėpia medžiaginio pasaulio pradus, šitaip jame pasiekiančius savo viršūnę ir pakylėjamus įsijungti į laisvą Kūrėjo šlovinimą.
Renesanso mąstytojai (G. Pico della Mirandola) pabrėžė žmogaus autonomiškumą, beribį kūrybiškumą ir savęs tobulinimą, iškėlė žmogų kaip Visatos centro idėją, skelbė sielos ir kūno, žmogaus ir pasaulio harmonijos idealus. R. Descartes’as ir kiti racionalizmo atstovai išskirtine žmogaus savybe laikė mąstymą.
Klasikinė vokiečių filosofija suprato žmogų kaip kultūros kūrėją, idealaus prado (proto, dvasios) išraišką, 19-20 a. iracionalizmo atstovai (A. Schopenhaueris, S. A. Kierkegaard’as, F. Nietzsche ir kiti) - kaip potraukių, jausmų, valios ir kitų gyvybinių jėgų veikiamą būtybę. Egzistencializmo ir personalizmo sampratose žmogaus asmenybės problema yra esminė, šios teorijos neigia, kad žmogus gali būti suvokiamas tik kokiu nors vienu - biologiniu, psichologiniu, socialiniu ar dvasiniu aspektu.
Juliaus Neverausko sveikinimas su PSICHIKOS SVEIKATOS DIENA
Žmogus biologiniu požiūriu
Biologiškai žmogus priklauso chordinių tipui, stuburinių potipiui, žinduolių klasei, placentinių žinduolių poklasiui, primatų būriui, hominidų šeimai, homininų pošeimiui, žmonių genčiai, protingojo žmogaus (Homo sapiens) rūšiai. Jo vidaus griaučių pagrindą sudaro stuburas. Žmogus turi kaulinę kaukolę, 2 poras galūnių, uždarą širdies ir kraujagyslių sistemą, vamzdinę nervų sistemą.
Pagal galvos smegenų žievės išsivystymą (smegenų masė 2-3 kartus didesnė negu kitų žmoginių beždžionių, ypač gerai išvystyta galinių smegenų žievė) ir diferenciaciją žmogus labai toli pralenkęs kitus gyvūnus. Vienas svarbiausių kūno matmenų, rodantis žmogaus fizinį išsivystymą, kūno proporcijas, morfologinį statusą, yra jo ūgis (kūno ilgis). Labai svarbus žmogaus fizinio išsivystymo ir sveikatos rodiklis yra kūno masė.
Kiti būdingi anatominiai ir fiziologiniai bruožai: vertikali laikysena ir eisena, vaikščiojimas 2 kojomis, laisvos rankos, prisitaikiusios gaminti įrankius ir juos naudoti, kai kurie dantų, žandikaulių, virškinimo liaukų ir organų sandaros ypatumai. Vaikštant stačiomis pusiausvyrą išlaikyti padeda išlinkęs stuburas (S raidės forma) ir dubenyje esantis bendrasis svorio centras.
Žmogaus griaučiai
Žmogus kaip socialinė būtybė
Žmogų kaip socialinę būtybę formuoja visuomenė, kurioje jis gyvena, ir jo užimama vieta šioje visuomenėje. Žmogus iš esmės negali gyventi vienas, be sąveikos su kitais žmonėmis, ypač tais gyvenimo laikotarpiais, kai jis nesugeba tinkamai pasirūpinti savimi ir yra priklausomas nuo kitų (vaikystėje, senatvėje, sirgdamas).
Svarbiausios socialinės savybės, kurios būdingos tik žmogui ir skiria jį nuo kitų gyvūnų, yra darbinė ir kitų rūšių veikla kaip būdas kryptingai keisti jį supantį pasaulį, galimybė kurti darbo įrankius, kalba, sąmonė ir mąstymas, kūryba, socialiniai (bendravimas, prisirišimas, draugystė, meilė), dvasiniai (moralė, religija, menas) poreikiai, kolektyvinės gyvensenos formos pasidalijant pareigas tarp individų ir kuriant organizacijas.
Žmogaus socialinės savybės nėra paveldimos, jos įgyjamos socializacijos procese. Žmogus ne tik tenkina savo poreikius, bet ir rūpinasi artimaisiais, perduoda gyvenimo patirtį ir žinias vaikams ir jaunimui, dalyvauja visuomeninėje veikloje ir veikia žmonijos gyvenimo sąlygas, jos socialinę, ekonominę, kultūrinę plėtrą.
Žmogaus socialinės raidos etapai
| Etapas | Apibūdinimas |
|---|---|
| Vaikystė | Socialinių įgūdžių formavimasis, priklausomybė nuo kitų |
| Jaunystė | Tapatumo paieškos, socialinių vaidmenų įsisavinimas |
| Branduolis amžius | Aktyvus dalyvavimas visuomeniniame gyvenime, šeimos kūrimas |
| Senatvė | Patirties perdavimas, priklausomybė nuo kitų |
Žmogaus siekis suprasti ir daryti įtaką savo aplinkai sudarė prielaidas atsirasti mokslui, filosofijai, mitologijai ir religijai.