Veikianti demokratija - tokiu užrašu pasitinka Europos Parlamento pastatas Briuselyje ar Strasbūre. Jeigu reikėtų iliustruoti praktiniu pavyzdžiu, kaip veikianti demokratija atrodo Lietuvoje, naujausias ir ryškiausias neabejotinai būtų partnerystės įvedimas Konstitucinio Teismo nutarimu praėjusią savaitę.
Kaip čia yra, paklaustumėte, kad šiuo atveju veikiančią demokratiją simbolizuoja ne žmonių politinė atstovybė - parlamentas, o teisminė valdžia. Demokratija juk, sakytumėme, yra „liaudies (tautos) valdžia“. Kai kas demokratijos sampratą apskritai suredukuotų iki daugumos valdymo, t. y. sprendimų priėmimo daugumos valia. Demokratija turi daugiau veidų.
Pliuralistinėje demokratijoje daugumos valdymas derinamas su teisėtais mažumos interesais. Konstitucinė demokratija suponuoja visų paklusimą bendroms taisyklėms, kurios, be kita ko, užtikrina tarpusavio pagarba grįstą daugumos ir mažumos interesų balansą. Šie įvairūs demokratijos sampratos aspektai atsirado ne šiaip sau, o tam, kad demokratija neišsigimtų į, anot Leonido Donskio, demokratūrą - jokių taisyklių nevaržomą daugumos diktatūrą, kuriai jokia mažuma ar juolab atskiras žmogus jau nieko nebereiškia.
Štai kokia visuomenės sutartimi mūsų Konstitucija yra. Dar tai yra visuomenės sutartis dėl pasaulietinės valstybės, kurioje jokia, net daugumos parama besinaudojanti, bažnyčia neprimeta savo kanoninės sampratos apie šeimą. Žodžiu, tai yra ne 18 amžiaus, o šiuolaikinė visuomenės sutartis, primenanti Johno Rawlso koncepciją - hipotetinį susitarimą tarp laisvų ir lygių individų iš „nežinojimo šydo“ pozicijos. Jis siūlo įsivaizduoti tokias visuomenės taisykles, kurias sukurtų žmonės, iš anksto nežinantys savo socialinės padėties - lyties, rasės, sveikatos, turto ir pan.
Turbūt tai yra geriausias filosofinis atsakymas tiems, kurie šiandien piktinasi, kad, girdi, priimdami Konstituciją nesitarta dėl tos pačios lyties partnerystės ir KT tariamai iškreipė Konstituciją. Tačiau be filosofinių pakanka ir grynai teisinių klausimų, kuriuos čia verta aptarti.
Skaitant KT nutarimą dėl partnerystės, apima toks įspūdis, kad šį nutarimą ir savaitę anksčiau priimtą KT nutarimą dėl pagalbinio apvaisinimo priėmė dvi skirtingos institucijos: nutarime dėl partnerystės KT argumentai dėstomi žymiai išsamiau, pateikiamas europinis kontekstas, kurio visiškai nebuvo nutarime dėl pagalbinio apvaisinimo, atrandama Austrijos ir kitų Europos šalių konstitucinių teismų jurisprudencija, kuri buvo pamiršta pagalbinio apvaisinimo byloje.
KT nutarimas negalėjo būti iš esmės kitoks dėl dviejų svarbiausių priežasčių. Pirma, bylos sprendimas glūdi dar KT 2019 m. sausio 11 d. nutarime suformuotoje konstitucinėje šeimos sampratoje, kuri nėra tapati santuokai, atsiranda ne tik santuokos pagrindu ir, kitaip nei santuoka, yra neutrali lyties požiūriu, t. y. apima ir tos pačios lyties poras, kurių bendras gyvenimas pagrįstas nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu.
Tad 2025 m. balandžio 17 d. KT turėjo logiškai pratęsti, jog „nustatydamas konkrečią santuokos nesudariusių asmenų poroms skirtą teisinio pripažinimo ir apsaugos formą, kaip antai galimybę įregistruoti partnerystę, pagal Konstitucijos 29 straipsnį, įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudaromos prielaidos diskriminuoti šeimos santykių dalyvius dėl jų seksualinės orientacijos, t. y. Dar paprasčiau, šiek tiek atsitolinant nuo teisinės kalbos, galima pasakyti taip: pagal Konstituciją jokia dauguma, besiremianti bet kokiais įsitikinimais, negali dėl seksualinės orientacijos riboti žmogaus teisės kurti šeimą, ir tos pačios lyties poros, kurdamos šeimą, niekaip nepažeidžia kitų asmenų teisių.
Iš tiesų KT nutarime ji plačiai cituojama, pasitelkiami panašių Austrijos, Vokietijos, Latvijos ir Vengrijos konstitucinių teismų spręstų bylų pavyzdžiai. Europos teisė nepalieka jokių abejonių, jog Lietuvos valstybė, būdama Europos Tarybos ir ES nare, yra įsipareigojusi be diskriminacijos pripažinti ir saugoti tos pačios lyties porų šeiminį gyvenimą, įskaitant tinkamo teisinio pagrindo (šiuo atveju - partnerystės) tos pačios lyties poroms kurti šeimą nustatymą.
Sakantiems, kad galime nepaisyti Europos teisės, nes, girdi, nacionalinė Konstitucija yra aukščiau, galima atsakyti gana paprastai - būtent pagal Konstituciją Lietuva yra Europos dalis, būtent Tauta nusprendė dėl Konstitucijoje įtvirtintos vakarietiškos geopolitinės orientacijos, įskaitant narystę ES. Jei jau nutarėme pagal Konstituciją būti Europos dalimi, tai pagal tą pačią Konstituciją privalome laikytis europinių taisyklių.
Dėl panašių aiškių priežasčių KT pripažino antikonstituciniu ne tik Civiliniame kodekse buvusį partnerystės apibrėžimą (kad ji galima tik tarp skirtingų lyčių partnerių), bet ir CK įsigaliojimo įstatyme nustatytą partnerystės instituto įsigaliojimo tvarką, pagal kurią partnerystės įsigaliojimas visiškai priklausė nuo Seimo valios - kada jis priims partnerystės registravimo tvarką nustatantį įstatymą. To Seimui nedarant 24 metus, daug besitikėjusių galimybės registruoti partnerystę žmonių galėjo ir nesulaukti šios dienos.
Dar daugiau, tai, kad asmens konstitucinės teisės kurti šeimą įgyvendinimas buvo padarytas absoliučiai priklausomu nuo Seimo malonės, prieštarauja Konstitucijos, kaip tiesiogiai taikomo akto, koncepcijai (Konstitucijos 6 str. 1 d.) ir su ja susijusiai kiekvieno asmens konstitucinei teisei ginti savo teises remiantis Konstitucija (30 str. 1 d.). KT, aiškindamas Konstitucijos 6 str. 1 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, jog „įstatymų leidėjo diskreciją leisti įstatymus, taip pat ir tuos, kuriuose reglamentuojama Konstitucijos nuostatų taikymo tvarka, riboja Konstitucija; įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų.
Žodžiu, partnerystės priešininkai, kritikuodami KT nutarimą, neturi absoliučiai jokių konstitucinių argumentų. Jie savo pozicijos negali pagrįsti jokia nuoseklia Konstitucijos interpretacija, jokia tarptautinių (europinių) ir kitų šalių konstitucinių teismų jurisprudencija. Tad oponentams nelieka nieko kito, kaip kaltinti KT, kad jis, girdi, iškėlė save aukščiau visuomenės nuomonės ir Seimo.
Taip tyčia ar dėl neišmanymo ignoruojama aksioma, jog teismas yra teisinė, o ne politinė institucija, jis įpareigotas vadovautis tik Konstitucija ir savo sprendimus grįsti teisiniais argumentais, o ne visuomenės nuomone ir stereotipais ar Seimo politinės daugumos nuostatomis. Žinoma, visa tai nereiškia, kad KT nutarimas yra idealus. Tačiau tam tikras teisinio argumentavimo ydas gali pastebėti nedaugelis konstitucinės teisės profesionalų.
Susidaro įspūdis, kad KT nusižengė jo paties sau daugybę kartų konstatuotam draudimui tirti Seimo neveikimą, nes pagal Konstitucijos tekstą KT įgaliotas tirti Seimo priimtų aktų (kad ir dar negaliojančių, kaip šiuo atveju) konstitucingumą, o ne Seimo neveikimą nepriimant teisės akto. KT argumentacija būtų buvusi stipresnė, jei jis būtų „pagavęs“ pareiškėjos argumentą apie Konstitucijos tiesioginį taikymą, tačiau atrodo, jog KT nesuprato, kam pareiškėja apskritai nurodė Konstitucijos 6 str. 1 d. Panašūs argumentavimo trūkumai yra būdingi pastarųjų metų KT praktikai, nes KT nebesivargina formuluoti gilesnės oficialios konstitucinės doktrinos.
Priešingai pastarųjų metų praktikai, KT nutarimas dėl partnerystės turi ryškiai išreikštą prevencinį potencialą užkardant galimus Konstitucijos pažeidimus. Šiuo nutarimu galutinai įtvirtinama, kad Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalyje nurodyta šeima, kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, apima ir tos pačios lyties porų šeimas. Dar daugiau, tai taip pat reiškia, kad iš anksto antikonstitucinėmis paskelbtos prezidento ir ultrakonservatyvaus politinio spektro jėgų propaguojamos artimojo ryšio, jungtinės veiklos ir panašios koncepcijos tos pačios lyties porų santykiams reguliuoti.
Žinoma, gali būti mėginimų nekreipti dėmesio į KT nutarimą ir vis tiek prastūminėti artimojo ryšio ar panašų įstatymą. Žinoma, gali būti ir idėjų įveikti KT nutarimą referendumu, pavyzdžiui, dėl partnerystės panaikinimo. Tačiau pagal Konstituciją tokie referendumai yra draudžiami: dar 2014 m. liepos 11 d.
Partnerystės byla slepia bendrosios kompetencijos teismų gėdą - vengimą atlikti savo konstitucines pareigas ginant žmogaus teises arba, kitaip tariant, pataikavimą visuomenės nuotaikoms. Mat partnerystės byla KT atsirado ne pagal teismų kreipimąsi, o Vyriausybės prašymą. Žinoma, gal ne visose bylose pareiškėjai vienodai kvalifikuotai išdėstė savo argumentus, tačiau teismai taip pat privalo vertinti taikomų teisės normų konstitucingumą ir, kilus dėl jo abejonių, kreiptis į KT dėl CK atitikties Konstitucijai.
Maža to, sulaukėme ir tokių „perlų“, kai viena Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja atsisakė pripažinti EŽTT sprendimo bylos Fedotova ir kiti prieš Rusiją reikšmę dėl tariamų Rusijos procesinių teisių neužtikrinimo, nors pati Rusija spjovė į EŽTT atsisakydama dalyvauti jo bylose. Vėliausioje man žinomoje pareiškėjų - tos pačios lyties poros byloje dėl partnerystės kelti tapatūs KT išnagrinėtam Vyriausybės prašymui CK 3.229 str. ir CK įsigaliojimo įstatymo 28 str. konstitucingumo klausimai su prašymu kreiptis į KT vadovaujantis iš esmės tokiais pačiais, kaip Vyriausybės, konstituciniais argumentais (galima sakyti, jog Vyriausybė tam tikra prasme argumentus vėliau „nusirašė“).
KT priėmus nutarimą, kuriame Vyriausybės pateikti argumentai pripažinti pagrįstais ir Vyriausybės prašymas patenkintas, kyla retorinio pobūdžio klausimas, ar neturėtų akivaizdžias taikomų CK ir CK įsigaliojimo įstatymo normų konstitucingumo problemas ignoravę teisėjai garbingai įsivertinti savo galėjimą vykdyti pareigas. Ši detalė, beje, reikšminga svarstant partnerystės registravimo teismų sprendimais klausimą.
Minėtas bendrosios kompetencijos teismų nenoras ginti tos pačios lyties porų konstitucines teises gali kelti abejonių dėl to, ar jie bus pajėgūs įgyvendinti KT nutarimą. KT savo nutarimu aktyvavo CK įtvirtintą partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) institutą ir išplėtė jį tos pačios lyties poroms. Dėl to kritikai kaltina KT, kad jis neva prisiėmė įstatymų leidėjo funkcijas.
Iš tikrųjų nieko ekstraordinaraus KT šioje byloje nepadarė, tik atliko Konstitucijos jam suteiktą funkciją ištirti įstatymo nuostatų konstitucingumą ir pašalinti antikonstitucinėmis pripažintas nuostatas iš teisės sistemos. Liko galioti tos įstatymo nuostatos, kurios atitinka Konstituciją.
Taigi kas atsitiko? KT pripažinus CK 3.229 str. prieštaraujančiu Konstitucijai tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, šis straipsnis lieka toks, kad pagal jį partnerystė galima ir tos pačios lyties poroms. O KT pripažinus prieštaraujančiu CK įsigaliojimo įstatymo 28 str., pagal kurį viso partnerystės instituto įsigaliojimas buvo susietas su partnerystės registravimo tvarką nustatančiu įstatymu, partnerystei skirtas CK trečiosios knygos XV skyrius įsigaliojo iškart oficialiai paskelbus KT nutarimą (praėjusį ketvirtadienį).
Aišku, kad jo turinys netobulas, senstelėjęs ir nepakankamai išsamus. Ko gero, 2000 metais priimant CK apie jį rimtai ir negalvota, nes sunku kitaip paaiškinti, kodėl CK trečiosios knygos XV skyriuje reglamentuojamas tik partnerių (kurie vadinami pasenusiu sugyventinių terminu) bendrai naudojamo turto režimas ir teisė naudotis nuomojama gyvenamąja patalpa.
Todėl KT nutarime nurodyta, jog partnerių šeimos gyvenimo apsauga pagal Konstituciją turi būti adekvati - apimanti tiek turtinius, tiek ir kitus, neatsiejamus nuo šeimos gyvenimo, aspektus, kaip antai, paveldėjimą, tarpusavio išlaikymą, teises asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo srityje, teises ir pareigas nepilnamečiams vaikams ir pan. (dar galima pridėti partnerystės nutraukimo pagrindus). Kita vertus, partnerystės institutas nėra jau toks tuščias.
Mat yra keliasdešimt įstatymų, kuriuose numatytos tam tikros partnerių teisės ir kurių nuostatos taip pat aktyvuojasi įsigaliojus partnerystės institutui. Pagal Finansinės paskatos pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms įstatymą ir Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą teisę į tokią paramą turės ir partnerystę registravusios poros. Pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymą partnerystę įregistravusios poros (jų dalis) turės teisę į pagalbinio apvaisinimo paslaugas. Pagal Žmonių palaikų laidojimo įstatymą mirusiojo valią dėl kremavimo galės pareikšti jo partneris. Pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą saugomi ir partneriai. Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymą ir Asmenų perkėlimo į Lietuvos Respubliką įstatymą šeima susijungimo ar perkėlimo į Lietuvą tikslais laikomi ir partneriai. Padidės skaidrumas valstybės tarnyboje, kurioje pagal Valstybės tarnybos ir kitus įstatymus taikomi įvairūs ribojimai valstybės tarnautojams priimti sprendimus partnerių atžvilgiu ar būti tiesioginio pavaldumo santykiuose su partneriu. Ir t.
Gaila tik, kad tiek laiko parrasta partnerystės institutui tobulinti. Buvusi valdančioji koalicija, užuot beveik visą kadenciją bergždžiai praleidusi konsensuso tai dėl Civilinės partnerystės, tai dėl Civilinės sąjungos įstatymo projekto, geriau jau po pirmojo nepavykusio mėginimo būtų nusprendusi kreiptis į KT, o ne paskutiniais savo kadencijos metais.
Konkrečios poros partnerystė prasidės nuo jos registravimo. Kadangi įstatymu nustatytos partnerystės registravimo tvarkos nėra, ši teisinio reguliavimo spraga pildytina teismų sprendimais ad hoc, ką ir nurodė KT remdamasis ilgamete ankstesne praktika. Kaip tai atrodytų praktiškai? Tikėtina, pora turėtų kreiptis į civilinės metrikacijos įstaigą prašydama įregistruoti partnerystę ir sudaryti atitinkamą civilinės būklės akto įrašą. Žinoma, KT galėjo ir išsamiau atskleisti, kaip per teismą įregistruoti partnerystę, kaip, beje, ir paminėti civilinės metrikacijos įstaigų pareigą taip pat tiesiogiai taikyti Konstituciją ir įstatymo analogiją.
Partnerystės registravimas dar ne viskas, bet gera pradžia. Partnerių dar lauks ilgas kelias tose minėtose srityse, kuriose jų teisės ir pareigos nereglamentuotos. Juk sunku patikėti, kad dabartinis Seimas gali tinkamai sureglamentuoti partnerystę, bent jau kol kas girdėti priešingos idėjos. Taip kad neabejoju - partnerystė yra, bus ir stiprės.
Šeimos įstatymai Europoje