Kiekvienos biografijos preliudija turėtų būti prosenelių biografijų ištraukos arba nuotrupos - tiek, kiek pavyksta atknisti to gero šio pasaulio sąvartyne, kurį mes vadiname gyvenimu. Ir nieks nepaneigs, kad kiekvieno žmogaus biografijos mozaiką lipdo patys artimiausi žmonės - tėvai. Lipdo giminės, draugai, pažįstami ir net atsitiktinai gyvenimo kryžkelėse sutikti nepažįstamieji. Lipdo net gyvūnai gyvenantys ir šalia, ir toliau, lipdo paprasčiausias supuvęs kelmas ar saulės zuikutis, prasiskverbęs pro apdulkėjusi langą ir nutūpusį pailsėti prie tavo kojų.
Ir nieks nepaneigs, kad kiekvienos biografijos mozaikos dalelytė yra sudėta iš ankstesniųjų gyvenimų arba biografijų mozaikų duženų. Šių dėsningų „atsitiktinumų“ konglomeratas ir yra dirva, kurioje auga biografijos, nes šios biografijos vėliau tampa terpe dygti kitoms biografijoms. Ir taip per amžių amžius buvo, yra ir bus.
Taigi artimiausias mano protėvis, kurio neteko matyti, bet prisiklausyti teko su kaupu, buvo tėvo tėvas arba senelis. Toje parapijoje, kurioje aš gimiau ir augau iki dešimties metų, o gimiau aš Ignalinos rajono Mielagėnų parapijos Paliesiaus kaime, mano senelį Krištopą Girdžiušą, Jurgio ir Anelės sūnų, visi pažinojo ir... prisibijojo, nes tai, pasak jį mačiusių, buvo „čieraunikas“, tai yra, burtininkas. Krištopo Girdžiušo žmona buvo vardu Agota. Vincūnaitė Agota (mirė 1937 metais).
Senelio Krištopo Girdžiušo Istorijos
Tojo Jurgio senelis, vardu Motiejus, kada traukėsi iš Rusijos Napoleono armija, laidojo mirusius ir žuvusius prancūzų armijos kareivius bei karininkus netoli nuo Rižiškės kaimo ant kalno. Dabar toje vietoje žvyrduobė. Iš ten 1958 - 1968 metais buvo kasamas žvyras keliams tiesti. Ant kelių voliodavosi kaulai ir kaukolės. Jurgio tėvui tuo metu (1814 metai) buvo apie 12- 15 metų. Jeigu tikėti mano tetos Marytės pasakojimu, kurį jinai girdėjo iš tėvo Krištopo lūpų, Motiejus gimė apie 1760 metus, o mirė 1837 metais.
Taigi Jurgis turėjo dukrą 1893 metais gimė Paulė, 1902 - Juzė, 1909 - Lidvikas ir 1911 metais - Marytė. Beveik visi buvo panašūs į tėvą ir senelį - rudaplaukiai ir strazdanoti. Krištopas jaunystėje su savo būsimosios žmonos Agotos Vincūnaitės broliu pagyveno Rusijoje (mokėsi Peterburge), vėliau, jau be Vincūno V.(žinau tik vardo inicialą) kažko mokėsi Rygoje ir apie 1883 metus grįžo į tėviškę. Po 3 metų apsivedė. Krištopas Girdžiušas turėjo seserį (vardo nežinau), kuri vėliau ištekėjo už kažkokio Misiūno ir susilaukė sūnaus Stasio bei dukros Julės. Julė pasigimdė dukrą Lionę.
Jis taipogi turėjo ir brolių. Jų nežinau likimų... Patsai Krištopas buvo gana aukštas - 1,8 metro, stambus, rudaplaukis, nešiojo ūsus, geras buvo stalius ir mūrydavo aplinkiniams krosnis. Žiemą nešiodavo kailinius, o vasarą sermėgą ir mėgdavo vaikščioti susiveržęs pančiu.
1996 metais išleistoje Vito Saldžiūno knygoje „Fokusai“ suradau gana įdomią žinutę, apie kurią Paliesiaus kaimo senoliai pasakodavo su didžiausia nuostaba ir baime: „...1883 metais iš Peterburgo į tėviškę grįžo K.Girdžiušas (1858-1936), pramintas Belecku. Jis parsivežė daug įvairaus rekvizito, magijos knygų. Ignalinos apylinkių klojimuose Girdžiušas demonstruodavo skraidantį rutulį. Žmonės pasakojo, kad jis galėjęs užtvindyti pirkią vandeniu.
Nuvežė kartą senelis grūdus malti į Paliesiaus dvaro malūną, o ten eilė vežimų ir dar didesnė eilė susirūpinusių kaimiečių - lauko darbai nelaukia, tad gudrusis fokusininkas tiesiai pas malūnininką žydelį. O malūnininkas žydelis ant krosnies su kailiniais susirietęs, į kalbas nesileidžia, kažką marma. Pabodo Krištopui įkalbinėti žydelį ir nutarė pamokyti - užtvindyti visą malūną. O vanduo per langus semia pečių, o jau iki juosmens to vandens. Ir žydelio nervai neišlaikė - puolė nuo krosnies su kailiniais plaukti, bet... tėškėsi į grindis. Žmonės vieni raitosi iš juoko, kiti, ne vietiniai, išsižioję stebi tą „potvynį“, treti kryžių ant kaktos paišo...“
Taigi apie šį konkretų įvykį papasakojo mano klasioko iš Paliesiaus kaimo Jono Prašmunto, vėliau tapusio geru veterinoriumi, senelė.
Mielagėnai Ir Paliesiaus Dvaras
Mielagėnai minimi dokumentuose nuo XVIII a. pradžios. 1768 metais gavo prekyviečių privilegiją ir toliau ėmė plėstis. Mielagėnų bažnyėią pastatė ponai Kublickai (Kubilinskai?) 1779 metais. Buvo pastatyta varpinė, šventoriaus vartai. Mirus Kublickams, jų palaikai palaidoti buvo kapinių koplyčioje rūsyje. Sako, kad buvo kartu palaidota ir auksinė karūna. Tos koplyčios rūsį, kapus išplėšė 1968 metais ir karstus su griaučiais ištempė į rūsio vidurį.
Paliesiaus dvaro likučiai - griūvančios buvusios arklidės. Pagrindinių rūmų pastatą ir vandens malūną bei kitus pastatus išardė kolchozų laikais. Yra likę pamatai ir akmenys su iškaltomis buvusių ponų pavardžių pirmimis raidėmis. Malūnas iki 1962 ar 1963 metų dar buvo. Prie to malūno veisėsi labai daug vėgėlių ir viso kaimo berniukai jas gaudydavome su rankomis. Prisimenu kaip tame malūne dar gyveno ir dirbo malūnininkas.
Netoli nuo Mielagėnų, už 3 kilometrų į pietryčius ant Virvetos (vietiniai vadina ją Kančežinka, nes išteka iš Kančiogino ežero) upės buvo pradėtas statyti Paliesiaus dvaras. Čia buvo pagrindinis dvaro pastatas, didžiulės arklidės, ūkiniai pastatai ir didžiulis vandens malūnas iš raudonų plytų. Iškastas dešiniajame upės krante dižiulis prūdas, įkurtas parkas. Topolius (kvapniuosius!) pakelėse sodino mano patėvio Martyno Katkausko (gimusio 1917 metais) mama.
Beje Katkauskai gyveno paskutinėje išlikusioje dūminėje trobelėje Paliesiaus kaime. 1927 metais (ši data buvo išraižyta ant krosnies šono) jie pasistatė didelį dviejų galų namą. Aplink Paliesiaus kaimą buvo didžiuliai miškai. Paliesiaus kaimas įsikūrė pamiškėje prie kelio 17 a. viduryje, vykdant valakų reformą. Valakų reforma šiame krašte, kaip ir visoje LDK feodalinė žemės reforma, vyko XVI a. antroje pusėje. Tas įstatymas buvo paskelbtas 1557 m. balandžio 1 dieną. Reforma truko apie 20 metų.
Butent per šią reformą vyko gyventojų kėlimas iš vienkiemių į gatvinį kaimą. Taigi, Paliesius įsikūrė ant trakto, jungiančio Vilnių - Švenčionis su Breslauja pro Tverečių. Tverečius yra nuo Paliesiaus už 14 km. Šis bažnytkaimis žinomas nuo XV amžiaus kaip dvaras. Čia 1501 metais pastatyta bažnyčia, 18 a. veikė parapijinė mokykla, o 19 - 20 a. O visai Paliesiaus pašonėje, už vieno kilometro, Tverečiaus link, buvo kaimas Miečionys, kur visi mano broliai ir seserys bei aš pradėjom mokslus. Šiame kaime Girdžiušų buvo gana daug.
Apie 1930-32 metus, kada mūsų krašte vyko žemės reforma, kada iš kaimų žmonės kėlėsi į vienkiemius, Krištopas Girdžiušas taip pat pasirinko gyvenimą vienkiemyje. Kaime begyvenančių valstiečių žemė būdavo padalinta ruožais. Kartais tą ruožą nebuvo galima net su akėčiomis suakėti - kabindavai kaimyno žemę. Bet ir čia, kaip tikras fokusininkas, sužaidė, pasak mano mamos, žmonių naivumu: kada buvo dalinami žemės sklypai, Krištopas „...keptais karveliais šėrė matininką.“, o kada buvo „...burtų keliu traukiami sklypų numeriai, pačio geriausio sklypo numeris buvo padėtas ant stalo ir pasakyta visiems, jog šį sklypą gali pasiimti be eilės bet kas, nes jis yra pats „blogiausias“, jo net plotas padidintas - tik imkit.“.
Ir šį kartą kaimiškas atsargumas, o gal noras iš bendros krūvos išsitraukti patį geriausią sklypą, apmulkino visus tik ne Krištopą. Jis žinojo to sklypo kainą ir lyg ne noromis, po ilgesnių „įkalbinėjimų“, pagaliau „sutiko“, vardan visų kaimiečių „laimės“, kad tik dalybos vyktų greičiau ir sklandžiau.
Atsitiktinis Susitikimas Traukinyje
Taigi po daugelio metų, kada dar dirbau Kėdainiuose, atsitiktinai traukinyje susipažinau su dar keistesniu žmogumi, gal kiek primenantį mano senelį kaip fokusininką tik... kito žanro. Tai buvo 1967 metų pavasarį, prieš pat šventas Velykas. Važiavau iš Kėdainių į Vilnių Ryga-Simferopolis traukiniu. Žmonių, kaip įprasta tais laikais, vagone buvo sausakimša. Keleiviai irzlūs, tvanku ir trenkė šlapimu. Tambūro durys trankėsi, o už jų netirpstanti eilė į “registratūrą” - vakarėjo ir visi prieš miegą norėjo būtent tenai patekti.
Bendrojo vagono sekcijoje, kur ir aš įsiterpiau, važiavo sava komanda - keturiese su kortomis lupo “ožį” ar “durnių”, laidė negudrius sąmojus, nepiktai džiaugėsi priešininkų žioplomis klaidomis ir, įtariau, kad slapčiomis tuštino ne limonado butelį, bet rausvai dažytą naminę degtinę. Kvapas jau ne limonado tvyrojo. Aš ir priešais mane sėdintis žilas senukas stengėmės nekreipti dėmesio į kaimynų erzelynę. Priešais Jonavą vienas iš kortuotojų nulėkė į tambūrą parūkyti ar šiaip kojas pramiklinti, o kiti komentavo nutrauktą mačą. Ant stalo gulėjo beveik naujų kortų malka. Nusprendžiau bendrakeleivius sudominti keletu fokusų su kortomis ir paprašiau leidimo pasinaudoti jų malka.
Tai buvo paprasčiausi “fokusai”, kai atspėdavai kelias ištrauktas iš malkos kortas, kurias patys žiūrovai ištraukdavo, įsimindavo, patys kur norėdavo vėl įgrūsdavo ir patys sumaišydavo. Kas žino šio numerio atlikimo paslaptį, tas gali parodyti improvizuodamas vos ne dešimt “stebuklų”, iš pažiūros visai skirtingų. To man ir reikėjo, nes publika buvo “žalia”. Tik žilagalvis vis atlaidžiai šypsojosi ir kėlė man azartą. Aš drąsiai kartodavau tuos pačius numerius,nebijodamas, kad gali mane “iššifruoti”. Pagaliau neiškentė ir senukas. Jis ištiesė ranką, lėtai paėmė iš mano rankų malką, sulygino, išskleidė vėduoklę, vėl sudėjo, mostelėjo puslankį ir... kortos pranyko!
Staiga įgrūdo ranką kaimynui į užantį ir iš ten ištraukė kortas. Vėl mostelėjo ir kortos lanku pasipylė iš vienos rankos į kitą, krito ant stalo, o prieš mūsų akis atsivėrė visi tūzai! Vėl kortas susėmė, stuktelėjo į stalą, nukėlė viršutinę, mostas - ji pradingo, antra, trečia, dešimta pradingo, vėl mostas ir vėduoklė nusklendė stalo paviršiumi. Tai buvo visos “širdys”! likusi malkos dalis skriejo ratu ir klojo kortas neįspėjama tvarka. Dalybos greitai baigėsi ir krūvelės buvo atverstos. Šiandien aš jau nebeprisimenu tų stebuklų, kuriuos rodė paslaptingasis senukas.
Kai grįžo iš tambūro mūsų kaimynas, jis pamatė atvipusius mūsų žandikaulius ir mirtiną tylą. Tylėjo ne tik mūsų sekcija. Žiedu stovėjo ir kiti keleiviai. Aš rijau seilę ir bijojau, kad nieks neužgirstų mano gugtelėjimo. Pagaliau prabilo aviacijos kapitonas. Jis ėmė sagstytis lyg prieš generolą savo mundurą ir rusiškais “matais” reikšti nuostabą. Mūsų kortuotojai prie savo malkos bijojo net prisiliesti. Žodžiu, nuostabos ir kalbų atsirado su kaupu. Daugelis prašė pakartoti fokusus, parodyti naujų, bet senukas tik šypsojosi ir pešiojo kelnių klešnę. Mačiau, kad ir jis buvo susijaudinęs, nes rankos virpėjo, nors veidą puošė ramiausia šypsena.
Tik dabar aš suprantu, kad tai buvo vulkano išsiveržimas. Tai seniai užslėpto ar slepiamo sugebėjimo išsiveržimas, kurio išsigando ir pats senukas, jis jautėsi lyg nusikaltimo vietoje sugautas mokinukas, lyg bijodamas, kad kažkas jį atpažins ir išplaks rykšte. Vagone augo triukšmas, keleiviai trečiuose aukštuose taisėsi sau gultus, palydovai lakstė suirzę, nes niekas neėmė patalynės. Senukas ir aš sėdėjome kaip sėdėję. Greitai turėjo būti Vilnius.
Iššokęs iš vagono, dairiausi į kurią pusę slinkti. Bespoksodamas į laikrodį, akies krašteliu pastebėjau, kad iš vagono išlipo ir senukas fokusininkas. Jis žvaliai pratrepseno pro pat mane. Net nepastebėjo, o gal nenorėjo pastebėti. Nedrįsau sustabdyti. Bet likimas buvo man labai palankus. Pakilęs į stoties valgyklos-restorano antrąjį aukštą, aš vėl pamačiau bendrakeleivį. Tada jau išdrįsau. Pasilabinęs ir paprašęs leidimo, atsisėdau šalia.
Vagis Profesionalas
-Aš, vaikeli, vagis profesionalas. Buvęs, bet geras! -Persipjovėte? -Tai dar prieš aną karą. Dešimtais ar vienuoliktais, neprisimenu. Buvau dar piemuo. Ir girdėjau šnekant senius, kad yra žolė, kurią įsiauginus į delną, galima atrakinti visas pasaulio spynas. Tik rasti ją sunku. Bet ieškoti ir nereikia - ją randa ežys. Reikia ežiui užtverti kelią į lizdą smėlio pylimėliu. Žvėriukas neperlipa per užtvarą, nes slysta kojos, tada jis einas ieškoti tik jam vienam žinomos žolės, kurą užmetus ant smėlio, prasiskiria kelias.
Ilgai, gal du metus narsčiau miškelius, sodus ir daržus. Sekiau ežius ir dienomis ir naktimis, bet nė vieno jų lizdo neradau. Bet pagaliau aš jį radau ten, kur visai nesitikėjau surasti. Jis buvo po mūsų dūminės trobelės krosnim. Tikriau pakrosnio kampe, po skudurais. Į pakrosnį iš lauko vedė gal žiurkių, gal šeško iškastas urvelis. Iš po senų skudurų ir apipelijusių batų krūvos išverčiau dar plikus ežiukus. Aš taip išsigandau, kad net oro pritrūko. Pamačiau ir urvelį.
Drebančiomis iš susijaudinimo kojomis lėkiau prie Dubysos smėlio. Net tris puskibirius atvilkau. Sauso, biraus. Padariau žiedą, o aukščiausiai supyliau prie urvelio. Pilant smėlį prakaitas žliaugė veidu. Nebuvo karšta, bet aš velniškai jaudinausi. Ir supylęs užtvarą nenustygau - lindau kas penkiolika minučių į pakrosnį. Bet lizdo šeimininkas negrįžo ir negrįžo. Pagaliau mama mane nuvarė gulti. Miegojau ant šieno tvarte, tad naktį nuslinkau už namuko ir keliais per rasą bridau ieškodamas, ieškodamas išėjimo po pamatais. Neradau.
Neužmigau visą naktį, o jei ir sudėdavau bluostą, matydavau mano rankose tirpstančias spynas. Aš pašokdavau, nes jaučiausi lyg kažką vagiu. Vogti tikrai nenorėjau, bet labai jau magėjo išbandyti, ar tai tiesa. Tik išbandyti. Na, gal pasipuikuoti kaip nors prieš draugus, bet jokiu būdu ne vogti. Niekas pas mus ir nerakindavo nieko. Kabliuku ar kaišteliu žmogus pasakydavo, kad jo nėra namuose, kad ateitum vėliau. Kiti net kablio netaisė - pagaliu paspirdavo. Tik mūsų bažnyčios duryse, pas kunigą, pašte ir, atrodo, pas urėdą kabojo spynos.
Paryčiui mama išvertė iš guolio ir nuvarė karves ganyti. Iš kiekvienos šeimos eidavo padienininkai. Kiek karvių, tiek dienų. Tik vėlai vakare parsiradau namuose, o į pakrosnį įnėriau, kai mama melžė karvę. Lizdas buvo tuščias. Pylimėlis sugriautas. Balana šviečiau ir ieškojau žolės. Jos nebuvo! Karštligiškai pirštais sijojau smėlį ir nepajutau, kai mama sučiupo už kojų ir ištraukė lauk. Na ir gavau į kailį už ugnį pakrosnyje! Mama kažką klykė, lupo mane pančiu, o aš buvau šoke nuo nesėkmės ir ...
tags: #cerniauskai #pertvarke #buta