Urugvajus - ne ta Lotynų Amerika iš knygų ir serialų, o tikras pasaulio užkampis gerąja prasme. Didžiausias pirmas nustebimas, laukiantis Urugvajuje atvykėlio - kokia neegzotiška tai šalis. Indėnų Urugvajuje nėra išvis, skurdo ir nusikaltimų - mažai, keliai - geri, kainos - didesnės, nei Lietuvoje.
Žemėlapyje Urugvajus atrodo mažas tik todėl, kad yra šalia milžiniškų Brazilijos ir Argentinos. Iš tikro Urugvajus - tris kartus didesnis už Lietuvą. Bet pabūk Urugvajuje ilgiau ir šalis atsiskleis kitaip.
Leiskitės į kelionę po Urugvajaus architektūros perlus, kur kiekvienas pastatas pasakoja savo istoriją, o interjerai atspindi praėjusių laikų didybę.
Jurga Daubaraitė ir Jonas Žukauskas. Neringos miško architektūra
Montevidėjas: kur susitinka Europa ir Amerika
Montevidėjaus senamiestyje jaučiausi kaip kokioje Vienoje. Gražūs ir didingi XX a. pradžios pastatai primena europietišką eleganciją. Ir dar Uosto turgus, iš vidaus toks panašus į seną Europos traukinių stotį, kad net gidai įtikinėja legenda, neva interjeras iš Anglijos „atsiųstas Bolivijos geležinkeliams, bet boliviečiai neturėjo pinigų už jį susimokėti“.
Bet paeik nuo senamiesčio į vakarus, į Montevidėjo centrą, pažvelk aukštyn ir suprasi, kad Montevidėjas - (ir) Amerikos miestas. Kai Europoje šešių aukštų pastatas dar skaitydavosi aukštas, Montevidėjuje - kaip JAV - jau statyti dangoraižiai. Todėl ten gausu senovinių stilių aukštuolių, puoštų kolonomis, kupolais. Neprilygstamas tarp jų - miesto simbolis Palacio Salvo.
„Pamatęs Eifelio bokšto kontūrus supranti, kad tai - Paryžius; pamatęs Gizos piramidžių - kad Kairas. Realybėje, aišku, Montevidėjas nėra tiek pažįstamas pasauliui, kad jo ilgas pavadinimas išvis asocijuotųsi su kokiu simboliu.
Montevidėjo pastatų didybė primena, kad 1920-1950 m. Net sunku pasakyti, kada: nebuvo jokių karų, okupacijų: viskas tiesiog kilo gerokai lėčiau, nei didžiumoje likusio pasaulio. Todėl Montevidėjo centre pamatysi ir neigiamą Lotynų Amerikos pusę: įkyrius benamius, narkomanus, nesaugumą. Visgi ne vienas urugvajietis gyrėsi, kad jų sostinė - saugiausia Lotynų Amerikoje, kad ir naktį gali vaikščioti po miestą (jei nedemonstruoji brangių daiktų ar telefonų).
Bet ta didybė, kuri Urugvajuje išliko - labai autentiška. Kai ekonomika nekilo, pinigų pertstayti senus namus irgi trūko (dalis - apleisti, kiti - gyvenami skurdesnių urugvajiečių ir viduje viskas likę kaip po senovei). Praėjusių amžių didybę išvysi net automobiliuose: pagal keliais riedančių didžiulių 1950 m. ar 1970 m.
Po Brazilijos jų atrodė mažai - tik vienas, kai nedavėme pinigų, angliškai iškeikė. Vienas Montevidėjo benamių. Šis automobilis dar važiuoja Montevidėjo gatvėmis.
Tik ar yra Montevidėjuje kas urugvajietiška? Atsakyti sunkiau, nei tikėtumeis, nes Urugvajus - valstybė, kurios neturėjo būti. Iki Urugvajaus įsteigimo visoje šalyje tegyveno vos 75 000 žmonių - europiečiai kolonistai ir afrikiečiai vergai. Pietų Amerika tapo nepriklausoma, bet sienas tarp naųjųjų valstybių nustatyti sekėsi sunkiau. Į Urugvajų pretenzijas reiškė ir Argentina, ir Brazilija - iki priėjo saliamoniško sprendimo: padaryti Urugvajų nepriklausomu ir neutraliu. Libertadoras Artigas tuo taip pasibaisėjo, kad iki mirties atmetinėjo kvietimus grįžti į Urugvajų.
Urugvajus „atgavo“ tik jo palaikus, kuriuos palaidojo požeminiame mauzoliejuje po Montevidėjo Nepriklausomybės aikšte, dieną-naktį sergimus garbės sargybos. Aišku, 200 Urugvajaus istorijos metų pagimdė ir grynai urugvajietiškas legendas. Pagrindinė, aišku, futbolas.
Įspūdingame art deco stiliaus Montevidėjo Šimtmečio stadione (dabar - ir futbolo muziejus) 1930 m. įvyko pirmasis pasaulyje Pasaulio futbolo čempionatas - kurį ir laimėjo Urugvajus. Šį pasiekimą dar pakartojo 1950 m. Iki šiol Urugvajus - mažiausia šalis, laimėjusi svarbiausią pasaulio futbolo trofėjų.
Pasakojimas apie 1972 m. Anduose sudužusį lėktuvą su Urugvajaus jaunimo regbio komanda. Antrasis Urugvajaus „herojinis epas“ - daug keistesnis. Be galo atšiauriomis sąlygomis, nepaisydami sužeidimų, šalčio, išretėjusio oro, sniego lavinų, 16 iš 45 žmonių išgyveno 72 dienas išradingai „iš nieko“ konstruodami sau miegmaišius, sniego tirpintuvus ar akinius nuo saulės ir valgydami mirusių draugų lavonus.
Urugvajiečiams ta komanda įkūnija jų šalies dvasią, kovingumą. Ir daugybė urugvajiečių netrunka paminėti, kad tuo lėktuvu skrido ir koks draugas, giminaitis, draugo draugas ar giminaičio giminaitis. Net nesuskaičiuočiau, kiek kartų iš visiškai skirtingų šaltinių girdėjau tą istoriją: štai net dokumentinis filmas apie Urugvajaus futbolą šalies rinktinių gebėjimą įveikti didesnes šalis kažkaip siejo su to Anduose sudužusio lėktuvo keleivių gebėjimu įveikti kalnus.
Trečiasis Urugvajaus „herojinis epas“ tebėra rašomas. Apie prezidentą Chosė Muchiką, valdžiusį 2010-2015 m. - tokį vietinį Šustauską, atsisakiusį kostiumo, prezidento rezidencijos ir net algos, važinėdavusį į darbą iš skurdžios kaimo fermos. Dar jis pagarsėjęs tuo, kad 12 m. kalėjo už dalyvavimą kraštutinių kairiųjų teroristų veikloje, o tapęs prezidentu staiga įteisino abortus, gėjų santuokas ir marihuaną.
Atmetus tas įspūdingas istorijas, Montevidėjas - ir visas Urugvajus - primena kaimyninę Argentiną. Ispanų kalba (net tarmė ta pati), ant šaligatvių gurkšnojama matė (stipri argentinietiška arbata), tango, puiki mėsa ir barbekiu vakaronės (asado). Na, ir kainos Urugvajuje - kone dvigubai didesnės nei Argentinoje, Brazilijoje ar didžiumoje Lotynų Amerikos.
Urugvajaus žemėlapis
Punta Del Este: prabanga ir saugumas
Išvažiuoti iš Montevidėjo palei vandenyną į rytus užtrunka taip ilgai, tarsi tai būtų 4-5 mln. gyventojų miestas. Praždioje ten buvo kurortai, kur montevidėjiečiai tik vasarodavo. Vėliau, išplitus automobiliams, vasarnamius pakeitė vilos ir dangoraižiai ir turingesnieji apsigyveno „su visam“.
Urugvajaus kurortų linija vadinama pagal patį žymiausią iš jų - Punta Del Este. Kainos vietomis - sunkiai suvokiamos, reklamos skelbia naujus ir naujus „ekskliuzyvinus butus“ (vieną dangoraižį neseniai pastatė ir Donaldo Trampo šeima). Punta Del Estės pakrantė - paplūdimiai, aukštų daugiabučių linijoje atsispindinti besileidžianti saulė - tikrai žavi.
Lotynų amerikiečiams Punta Del Estės koziris - saugumas. Ten nereikia, kaip Rio de Žaneire, nuolat bijoti, kad kokios favelos banditai surengs eilinį paplūdimio reidą, nugriebdami šalia besideginančių poilsiautojų krepšius ir drabužius. Ten, rytuose, paplūdimiai vadinami „laukiniais“ (brava), arba atviro vandenyno.
Į rytus nuo Punta Del Estės kyšulio, tuo tarpu, paplūdimiai vadinami upės paplūdimiais. Tiesa, tariama La Platos upė čia - jau 200 km pločio, jos kito kranto nesimato net Montevidėjuje. Kiti geografai ją vadina ne upe, tačiau įlanka.
Piriapolis ir Casapueblo: unikalūs architektūros stebuklai
Įdomiausi, seniausi kurortai - būtent prie „upės“, Punta Del Estės vakaruose. Pavyzdžiui, Piriapolis, dar tarpukariu pastatytas alchemiją įsimylėjusio verslininko Pirijos. Tenykštis viešbutis „Argentina“ kadaise - didžiausias Pietų Amerikoje.
Gatvės ir tarpukarine baliustrada nuo jūros atskirta krantinė išdėstytos pagal kažkokius mums nebesuprantamus energetinius ir geometrinius principus, ir net Pirijos pilis (dabar - miesto muziejus) keista: toks pusiau kvadratas, pusiau piramidė. Dar beprotiškesnis pastatas stūkso tarp Piriapolio ir Punta Del Estės Casapueblo. Jį vietinis menininkas Karlosas Paezas Vilaro statė 36 metus be jokių projektų lipdydamas baltą aukštą ant balto aukšto.
Casapueblo
Lietuviški akcentai Urugvajuje: Sero rajonas
Nuo 75 000 1811 m. iki 3,5 mln. šiandien Urugvajaus gyventojų skaičius pakilo daugiausiai imigrantų dėka, kurie atvyko ~1870-1930 m. triūsti rančose, skerdyklose, fabrikuose. Didelė dalis - į Sero [Cerro] rajoną Motevidėjaus vakaruose, iki šiol išlaikiusį tokią anarchišką, skurdžią prieškario darbininkų rajono dvasią ir smarkiai besiskiriantį nuo visos rytų Montevidėjo prabangos. Greta italų, rusų, graikų ir kitų, Urugvajuje atsikliuvo ir iki 10 000 lietuvių. Taip gimė viena neįtikėtiniausių ir egzotiškiausių lietuvių bendruomenių.
Šalyje 12500 km nuo Lietuvos kuri ilgą laiką turėjo mažiau gyventojų, nei pati Lietuva, ~1930 m. Užėjęs į išoriškai kuklią Sero lietuvių bažnyčią, pasijunti tarsi barokinėje Vilniaus senamiesčio šventovėje. Tik visas menas - ne vien religinis, o ir tautinis: vitažuose Vytis, trispalvė, Kauno, Vilniaus herbai, Gedimino pilis ir dar gausybė kitų simbolių; freskose - tautiniai raštai ir t.t. 1954 m. Montevidėjo lietuviai tada išrūpino ir Lietuvos aikštę netoli centro.
Nors lietuvių bažnyčioje mišios šiuo metu vyksta tik ispaniškai, Sero lietuvių klubo durys tebėra atviros kasdien norintiems išmokti kalbos, užsiimti šokiais, dainavimu, veikia baras. Tiesa, Urugvajus dabar - emigrantų, o ne imigrantų šalis. Iš fabrikų, į kuriuos atvyko tie seneliai ar proseneliai, Sero belikę griuvėsiai.
Urugvajaus kairieji, kuriuos rėmė nemaža dalis lietuvių darbininkų, atėjo į valdžią. Bet kažkas iš esmės nepasikeitė. Tiksliau, keitėsi daug kas - štai Sero tvirtovė kalno viršūnėje virto muziejumi, dauigelis dabar įperka automobilius.
Sero rajonas
Kolonija del Sakramentas: vartai į Urugvajų
Žymiausias tų mažųjų miestelių - Kolonija del Sakramentas. Tiesiog Kolonija - ir Urugvajaus vartai. Ten atplaukia dauguma keltų iš Argentinos. Ir jais atvyksta ne vien dienai ar savaitgaliui „pakeisti aplinką“ plaukiantys argentiniečiai, bet ir kone visi Urugvajų lankantys vakariečiai.
Be bilietų į Koloniją, iš Buenos Airių plaukia ir kiek brangesnis tiesioginis keltas į Montevidėją - viršijantis 100 km/h, jis vaidnamas greičiausiu keltu pasaulyje, o, gal siekiant pabrėžti kelto prabangą, visiems keleiviams jo viduje privaloma dėvėti antbačius.
Praieties miglų istorijų mėgėjams ten - Real De San Karlos priemiestis, kuriame vietos verslininkai pastatė didingus viešbučius, baskų pelotos salę ir koridos areną - tik kad po 1912 m. Urugvajaus valdžia uždraudė koridą.
Taip, Urugvajus - tarsi nuo Europos atskilusi sala, kartu su savo gyventojais nudreifavusi į pasaulio kraštą. Tuo pačiu Urugvajus palaimingai pamiršo Europą.
Dailininko Chosė Gurvičiaus - iš Lietuvos atvykusio žydo - muziejuje rašoma, neva jis „emigravo iš Lietuvos 1927 m., Antrojo pasaulinio karo pradžioje“. Chosė Gurvičiaus darbas.
Visgi, Urugvajus nenori būti „vien Amerika“ ir, palyginus Urugvajų su panašiai skambančio pavadinimo Paragvajumi, daug urugvajiečių, sakoma, kiek įsižeidžia.