Čiudiškių kaimas - tai vieta, kurioje susipina istorija, gamta ir prisiminimai. Nors ieškant konkrečios informacijos apie Čiudiškių kaimo sodybą atsiliepimus, svarbu atkreipti dėmesį į platesnį kontekstą, susijusį su šio krašto istorija ir kultūra.
Lietuvos žemėlapis su apskritimis
Mato Šalčiaus Vaikystės Namai
Čiudiškių kaime nėra nuorodų į Mato Šalčiaus vaikystės namus, o vietiniai gyvena savo erdvėje ir sodybose, retai vaikštinėdami kaimo keliukais. Vienintelė užuomina, kad ieškoma ten, kur reikia, yra gatvės pavadinimas: M. Šalčiaus g. Nors ant lapelio užrašytas tikslus adresas, senąją sodybą rasti ne taip paprasta. Ją nuo viso pasaulio saugo tanki medžių lapija.
Galingų liepų šakose dūzgia tūkstančiai bičių, o vos įžiūrimas keliukas byloja, jog svečių čia užsuka retai. Atvykėlius pasitinka tik skulptoriaus Leono Juozonio stogastulpis, skirtas M. Šalčiui. Greta svyra raudoni it vynas rožių krūmo žiedai. Ir vėl dėmesį patraukia drožiniais išpuošta stuba. Mažutė, pritūpusi, prisispaudusi prie žemės. Durys užrakintos. Languose - nuo saulės ir dulkių papilkėjusios užuolaidos.
Kadaise čia Pranės ir Juozo Šalčių šeimoje augo septyni sūnūs ir dvi dukterys. Matukas buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Tėvai išsiuntė Matuką į netoliese esančią Prienų pradžios mokyklą. Vaikas buvo gabus, tačia mokytis tingėjo. Kartą parpėdinęs namo, pareiškė, kad mokytojas savaitei išvažiavo, tad pamokų nebus. Sekmadienį tėvai išsiruošė į miestelį, ir bažnyčioje sutiko mokytoją, kuris pasiteiravo, Matukas nelankąs mokyklos.
Karo padėties malšinti atvykęs senelis mėgino įkalbėti Matą grįžti į mokyklą, tačiau jaunoji Šalčių atžala pabėgo iš namų, jau tuomet parodydamas aikštingą savo charakterį. Visgi pamiškėje tėvas jį pagavo ir antrą kartą pavaišino beržine koše. Po šio įvykio Matas klusniai iškeliavo į mokyklą ir po trejų metų ją sėkmingai baigė. Šis vaikystės nuotykis visiems parodė, kad ateityje Mato laukia ne pats ramiausias kelias - juk žmogaus charakteris, jo vidinis pasaulis susiformuoja ankstyvaisiais vaikystės metais.
Laisvės Kovų Archyvas
Lietuvos istorija yra paženklinta laisvės kovomis ir rezistencija prieš okupantus. Literatūroje apie rezistenciją aprašyta daug sėkmingų ir herojiškų Lietuvos partizanų mūšių su okupantais. Visas Lietuvos žemėlapis nusėtas ženklais, kur 1944-1953 metais vyko okupacinės kariuomenės ir Lietuvos partizanų kautynės.
Šie užrašai parašyti praėjus daugiau kaip 45 metams, iš žiauraus ir klastingo karo ir pokario dienų gyvenimo prisiminimų. Peržvelgus dokumentus, galima pastebėti tam tikrą subjektyvumą. Ne todėl, kad būtų skelbiami netikri ar pagražinti faktai, o todėl, kad juose atsispindi dokumentus rengusiųjų pažiūros, įvykių vertinimas, jų veikla ir siekiai.
Spausdinami dokumentai nėra lygiaverčiai - vieni ypač vertingi (pvz., partizanų vadų susitikimų su užsienio atstovais protokolai), kiti turi daugiau pažintinę, negu informacinę reikšmę, tačiau visi jie padeda geriau suprasti nelengvą kasdieninį partizanų gyvenimą. Atskirai reiktų paminėti atsišaukimus. Juose iš dalies atsispindi politinė partizanų programa ir sąjūdžio siekiai.
Taip rinktinės vadas Žiedas kalba apie banditų grupės sunaikinimą, apygardos vadas liepia išsiaiškinti su kažkokio Simano grupe, įspėja kuopos vadą Apynį, kad nepažeistų tvarkos ir gyventojams neužtrauktų NKVD siautėjimų (dok. Nr. 9).
Partizanų Kasdienybė
Partizanų garbei reikia pasakyti, kad jie stengėsi veikti kaip valdžios struktūros, operatyviai ir greitai reagavo į visus neleistinus, nusikalstamus veiksmus. Vykdyti valdžios funkcijas ir užtikrinti vadinamąją viešąją tvarką, nelegaliomis sąlygomis kovojant su priešu, praktiškai neįmanoma. To nesugeba padaryti ir legali valdžia, nuolat kovojanti su nusikaltėlių pasauliu.
Labai įdomus dokumentas Nr. 7. Jame užfiksuotas partizanų vadų susitikimas, kuriame dalyvavo garsusis NKGB infiltratas J. Markulis-Erelis. Nežinant Erelio vaidmens, kurį atskleidė J. Lukša, šį dokumentą galima laikyti įprastu partizanų susitikimo aprašymu, kokių buvo šimtai. Tačiau žinant kai ką daugiau apie šį asmenį, darosi aišku, kad J. Markulio iškelti klausimai nėra jau tokie „nekalti". Remdamiesi jais, KGB tyrė padėtį Pasipriešinimo judėjime.
Archyvų Svarba
Ši knyga buvo sumanyta kaip prisiminimai. aptikti dokumentai. Dažniausiai išliko vardai ir pavardės, rečiau - tik slapyvardžiai. Nepaminėtiems, šiems žmonėms grėsė visiška užmarštis. Kuo po to virto knyga? jau ne vieni prisiminimai. ir įvykius. ir tremties muziejaus, kuriam šiuo metu vadovauja, fondus. pernelyg daug neįvardintų kapų pakelėse.
Lietuvos garbę apgynė pokario partizanai. gynė laisvos Tėvynės viziją. partizanų Tauro apygardoje, apie kurią pasakojama knygoje, - gal 7000. liko? Knygos žanras jau aptartas. kurie kada nors imsis tragiškojo pokario temos. liudininkų jau primiršo vardus ir datas. nupasakoja skirtingai. autorė pateikia abi versijas. Tuo pačiu autorė tikisi ir Skaitytojų pagalbos.
gindama Laisvę, tauta pasisako esanti tauta. Tuo ši knyga ir vertinga. Graži 1944 m. vasara nedžiugino žmonių. į Rytus, iš kur artėjo frontas. Kas bus? Būgštavimai pasiteisino. ir sustiprintas komunistinio režimo aparatas.
Dar daugiau: kai birželio 15 d. generolo įsakyti, sustabdytų žygiuojančius, grąžintų juos atgal į kareivines. kovų žvarbos, kuo toliau, tuo sunkiau ji palikdavo kabinetų jaukumą. iš makštų. prieškaryje. Kai 1940 m. birželio 14-15 d. Neapgynė šalies nei aukštoji karininkija.
Komunistinis Teroras
Tai darbavosi P. Vetrovo galvažudžiai. nužudyti tėvas ir sūnus Čižauskai, Janušauskas su žentu, Kričena. nei partizanai, nei šauliai, nei vadinamieji buožės. kas jie. režimą. divizija, prieš tai atsakančiai pasidarbavusi Čečėnijoje ir Ingušetijoje. iš gimtųjų vietų daugiau kaip pusę milijono čečėnų; kita tiek išžudė. P.Vetrovas buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu. graikai, vokiečiai, armėnai ir kitų tautybių žmonės. Enkavedistai pasklido po Lietuvą.
ne taip sklandžiai, kaip Kryme ar Kaukaze. Kova truko ištisą dešimtmetį. Maskvos pasitikėjimą. priešais”, buvo pertvarkomi administracinis ir partinis aparatai.
Vykdant Kremliaus direktyvas, 1945 m. ryšio su partizanais. su vieno partizanų dalinio vadovybe. pakvietė aplankyti jų stovyklą ir aptarti svarbius reikalus. kai kuriems partizanams kilo abejonės. o trys, nujausdami kažką negero, nėjo. “desantininkų” stovyklos pusėje trumpas automatų serijas. kovai ir pasitraukė. Netrukus stovykla buvo apsupta gausaus NKVD-istų būrio. Laimei, ji buvo jau tuščia. savaitės. Tai buvo žiaurus vaizdas.
medžių, nukapotomis galūnėmis, iš kūno išpjautais odos diržais. buvo išbadytos akys, o burnos užkimštos skudurais,. ir ūkininkas Bilskis, iš kurio “desantininkai” gavo daugiausia maisto. lavonas buvo pakabintas už kojų ant pušies šakos, o galva įkišta į didelį skruzdėlyną. miške prie šaltinėlio.
sukūrė Lietuvoje platų agentų tinklą. pradėjo masiškai verbuoti, šantažuoti, suiminėti ir kankinti Lietuvos žmones. Tai buvo pavojingos užmačios. Partizanų būriai dar tik kūrėsi. Mikuckis susirado majorą Pyragių. į specmokyklą. su juo atvirai ir net džiaugėsi, sutikus bendramintį patriotą. Markulis buvo gimęs 1913 m. JAV, Pensilvanijoje.
keturis metus mokęsis kunigų seminarijoje, bet dėl merginos ją metęs. Vedė. 1941 m. baigė Kauno universiteto medicinos fakultetą. jo uždarymo 1943 m. Buvo garbėtroška, siekė profesoriaus kėdės universitete. buvo vienintelis kelias į profesūrą. veikė kadriniai saugumo agentai. Ryšininkais taip pat dirbo saugumiečiai.
prie pavergtos Tėvynės išlaisvinimo. pažįstamos Rožytė Preibytė ir Anelė Bubnytė. Suvalkijos. iš Erelio gavęs pasą, sėkmingai ryšininkavo Vilniaus ir Žemaitijos partizanams. Rožytė tuo metu jau slapstėsi. į Vilnių, kur galės ne tik ramiau gyventi, bet ir dirbti pogrindyje, - sutiko. paaiškėjo, Markulio agentas. įvairių žmonių, dirbančių Lietuvos labui. iš Aukštaitijos atvyko partizanų vadai Žalgiris ir Žaliaduonis. Naktį Rožytę pažadino kažkoks šurmulys.
vadai. triukšmas ir šaudymas lauke. Šeimininkų kambaryje krata. surišo už nugaros rankas. Rožytės net nepaklausė, kas ji tokia. ji nustebo, pamačiusi, kad šeimininkė p. bet nusijuokė. Vadų čekistai nesuėmė, nes šie buvo atsargūs. susitikimo su Ereliu, vienas atsigulė, o kitas budėjo. įsitikino, kad Markulis - KGB agentas. kad jų butas “iššifruotas”, ir čia daugiau pasilikti negalima. tas bevardis ir bepavardis Markulio žmogus Algimantas ir jo adjutantas Vincas-Aleksas Augulis. Čia profesorius pasirodydavo rečiau. sferomis. “Štai mes ir ėmėme dirbti KGB žinyboje.
Markulio agentai turėjo savo veikimo zonas. Kaune “šefavo” BDPS veikėjas Kęstutis. “(...) 1946 m. su enkavedistais. brolis Juozas su Stasiu Treikausku. juos supažindino su ponu Kęstučiu. ryšio su Tauro apygardos štabu. aktyvų pogrindininką, labai besirūpinantį nelegaliai gyvenančiais. kuo padėjo ir jam su Stasiu. gal padės jai susirasti darbo. dar buvo anksti. Aktyvus “patriotas” tada turėjo kitą Erelio užduotį. žūtbūt užmegzti ryšį su Tauro apygardos štabu.
sėda į traukinį ir važiuoja į tėviškę. per laukus Valavičių kaimo link. pasigirsta šūviai. Stasys “laimingai” pabėga, o Juozas sužeidžiamas į kojas. Viskas vyksta pagal planą. į smilkinį, bet dar kartą sužeidžiamas - į ranką - ir suimamas. sužeistą ryšininką į Marijampolės ligoninę. įmanydama stengėsi padėti čia pakliuvusiems sužeistiesiems partizanams pabėgti. Tariamą pabėgimą ruošė KGB. plano tęsinys. Jį vykdė Kęstutis. tikėjosi, kad šis susiras partizanus, kurie imsis gelbėti sužeistą draugą. pasitaikė tinkama proga.
atvežtas kitas sužeistas partizanas. Juozas sėkmingai atsirakino duris. miestą nuvežė prie Kumelionių tilto. Pasveikęs Juozas tapo aktyviu kovotoju. dingus čekistams iš akiračio, ryšys nutrūko. seserį Anelę ir per tetą paskyrė jai pasimatymą prie Dariaus ir Girėno kapo. Labai apgailestavo, kad su broliu taip atsitiko, ir pažadėjo padėti Aneliukei. Kito susitikimo metu atnešė 60 rub. kaltę ji netekusi brolio, todėl jis privaląs ja, Aneliuke, pasirūpinti. svetima pavarde, - sako Anelė. bedirbant, jis vėl davė 170 rub. kad mes, Kauno pogrindininkai, sudedam tokiem reikalam.
juo suabejojau ir pamėginau sužinoti, kas jis yra iš tikrųjų. prašė nupirkti peroksido ir denatūruoto spirito. gydyti į Kauną. Jis tą laiškutį pasiėmė su savimi. laiškutis buvo tardytojų prisegtas prie mano bylos. man liepė Kęstučiu nepasitikėti. brolis gydosi. meškerės. Jos du broliai ir trys seserys jau buvo areštuoti. 1948 m. suėmė ir ją viena suknele, gatvėje. Tada galutinai sužinojau, į kokias pinkles patekau. Kęstutis manęs nepaleido, bet ir nesuėmė. laikas.
važiuoti. žinią apie susitikimą, sutariau su Kęstučiu važiuoti. susitiksime. ir susitikimas dabar neįmanomas, visiškai nėjau į stotį. po pusryčių Kęstutis atėjęs barė: kodėl nebuvau stotyje. jau nebuvo, todėl atėjo eilė ir mane izoliuoti. Bronę, o po jos ir mane, 1949 m. ėjo į bažnytėlę pas kun. Bielskį. Kelias kirto miško kampą. moterim - Januševičienei ir jos dukrai Levai -kelią pastojo rusų kareivis. liepė sukti iš kelio ir aplenkti mišką.
pilni sunkvežimiai. nubėgo pažiūrėti. Įsmuko į duobę, išsikruvino. Kas buvo tie žmonės - rusai ar lietuviai, neteko sužinoti. jis - taip pat nežinoma. Dabar tas žmogus miręs, o sūnus sakosi nieko nežinąs. Dabar ta duobė užžėlusi žole. beržu. 1944 m. tolstančio fronto šūviai, vieną pavakarę į Marijampolės raj. Igliškėlių valsč. (greičiau - rusiškas. - Red.) Tą kalnelį sukūrė ne gamta, o žmonės. Dybakalnio kapinaitėse jau tarpukaryje nebuvo laidojama. ir pastatė metalinį kryžių. rusų kareivis.
Tai padarė kažkokio baltaraiščio atvaryti čigonai. ... Sustojus sunkvežimiui, jo variklis tebedirbo. apsirengę vyrai. šalia Vilkauskų sodybos. Kitus du bėglius nusivijo kareiviai. grįžo tuščiomis. nutempė prie kapinaičių. žmonės išdrįso nueiti į kapinaites. lyg ir ateitininkų, pažymėjimas... kad leistų užmuštuosius palaidoti, bet leidimo negavo. išgulėjo iki vėlyvo payąsario. Iki 1989 m. slėpė Dybakalnis šią tragediją. Lietuvai ir tirpstant baimės ledams, prakalbo gyvi likę jos liudininkai. labai išvargęs, visas šlapias ir purvinas vienas iš pabėgusių nuo mirties.
Rutkauskai jo neišvijo ir neišdavė, padėjo atsigauti. nežinia. vėliau vadovavęs partizanų būriui ir žuvęs, o kitas pasitraukęs į užsienį. labai gražiai, su šilkiniais baltiniais. Žmonių pasakojimas pasitvirtino. 1989 m. jų pavadinimas “... ornamentuotus kukavinės pypkės fragmentus. malūnu. 1944 m. ypatingojo būrio - štabas ir pradėjo savo kruviną darbą. jo. kankinami, o po to šaudomi ir užkasinėjami paupyje. buvo visai prie pat jų sodybos. o upė ir lieptelis - žemai. duobę, atrodo, kad ten buvo kariškių.
nedaug. Duobės gylio iš kitos upės pusės nesimatė. Naktį prie upės girdėjosi šūviai. Kitą dieną duobės nebuvo. Ta vieta buvo užversta eglių ar kitų medžių šakelėmis. 23 valandą girdėjo šūvius. užmestą šakomis. buvo maistas. Suimtų vyrų buvo nemažai. Šaudė ne vieną dieną. kaip į Šmulkščio kluoną rusai nusivarė civilį lietuvį ir uniformuotą vokietį. Ten juos sušaudė. (NKVD pasienio kariuomenė) štabas. Jie žmones tardė, kankino ir šaudė.
ten nušautas, Vaičiūnas nežino. Atsimena: slapstėsi du vokiečių kareiviai. Naktį jie ateidavo pas žmones prašyti duonos. Šmulkščio lauke. netoli šulinio, prie Sakalausko, pakrūmėj. įduba. su pusberniu Klemensu Kazlausku. buvo išvaryta į kitą pastatą - mūrelį. varė į šieninę - tokį pastatą prie gyvulių tvarto. Suimtųjų buvo daug. matė iškastą duobę prie Dovinės, ...
„Kelionių kompasas“: Kaimo turizmas Lietuvoje
Slapukų naudojimas
Slapukas (angl. Cookie) - tai mažas tekstinis failas, kurį interneto svetainė įrašo į Jūsų kompiuterio arba mobilaus prietaiso naršyklę, kai Jūs apsilankote svetainėje. Slapukai taip pat naudojami tam, kad būtų užregistruota, ar sutinkate, kad Bendrovės svetainėje būtų naudojami slapukai, kad šis klausimas nebūtų užduodamas kiekvieną kartą apsilankant svetainėje. Pavyzdžiui, šie slapukai prisimena Jūsų pageidaujamą kalbą, paieškas ir anksčiau peržiūrėtas paslaugas/prekes, todėl nereikėtų iš naujo įvesti prisijungimo duomenų.
Šiuos slapukus naudojame įgyti įžvalgų apie tai, kaip mūsų lankytojai naudojasi Bendrovės svetaine. atėjote, bei informaciją apie datą ir laiką, naudotus paieškos žodžius ir kt. sužinotume, kaip vartotojai naršo mūsų svetainėje po to, kai jiems parodoma reklama internete. reklamą. prisitaiko prie jų poreikių ir norų. funkcionalumą.
„Pixel“ žyma - tai yra vadinamas (angl. web beacons), (angl. clear GIFs) arba paslėptas programinis kodas, vaizdą (paprastai nematomą) apie Jūsų veiksmus, kuriuos atliekate mūsų svetainėje. persiunčiama į “Pixel” paslaugų tiekėjo serverį, priešingai nei slapukai įrašydami į Jūsų naršyklę. atliekate mūsų svetainėje.
Duomenų saugojimas
Bendrovės naudoja surinktus duomenis analizei iki trejų metų. slapuko tipo (vieną dieną, savaitę ar mėnesį), bet kai kuriais atvejais gali galioti ir iki dvejų metų. Jeigu ketinate įgyvendinti savo teises, galite kreiptis į Bendrovę el. įgyvendinant savo teises, Jūs privalote tinkamai patvirtinti savo asmens tapatybę. teikiant individualizuotus rinkodaros pasiūlymus, jūs galite būti priskirtas atitinkamai klientų kategorijai. susisiekę su mumis el.
Nuorodos į kitus tinklalapius
Mūsų svetainėje yra nuorodų į kitų asmenų, įmonių ar organizacijų interneto tinklalapius. Bendrovė nėra atsakinga už tokių interneto tinklalapių turinį ar jų naudojamus privatumo užtikrinimo principus.