Čiukčiai - viena iš nedaugelio Šiaurės tautų, išlaikiusių savo tradicinę kultūrą ir gyvenimo būdą. Jų kilnojamas būstas, vadinamas jaranga, yra ne tik pastogė, bet ir svarbi kultūros dalis, atspindinti jų prisitaikymą prie atšiaurių Arkties sąlygų.
Čiukčių šeima prie jarangos. Šaltinis: Wikipedia
Jukagyrai: Rytų Sibiro autochtonai
Jukagyrai (savivardis detkil, alau) - Azijos tauta, gyvenanti Rusijos Federacijoje, daugiausia Jakutijoje, Čiukčių autonominėje apygardoje ir Magadano srityje. Skiriami tundros jukagyrai odulai ir taigos jukagyrai vadulai. Iš viso yra apie 1800 jukagyrų (2021 m.).
Jukagyrų kalba baigia išnykti: 2022 m. ja kalbėjo ne daugiau kaip 100 žmonių, kitais duomenimis, ne daugiau kaip 30. Iki 20 a. išliko piktografinis raštas ant tošies. Dauguma tikinčiųjų - stačiatikiai, tačiau dalis dar 21 a. pradžioje praktikavo tradicinius tikėjimus (protėvių kultas, gamtos dievybių garbinimas).
Pagrindiniai tradiciniai verslai - medžioklė (elniai, briedžiai, kalnų avinai), žvejyba, klajoklinė elnininkystė, rankiojimas, kinkomųjų šunų auginimas. 20 a. pabaigoje jukagyrai vertėsi kailinių žvėrių medžiokle, žvejyba, elnininkyste.
Jukagyrai - Rytų Sibiro autochtonai. Vėliau iš didelės dalies gyvenamųjų teritorijų juos išstūmė tungusų ir tiurkų tautos. Prieš rusų kolonizaciją (17 a. pradžioje) jukagyrų buvo 4500-5000 žmonių. Jukagyrai ypač nukentėjo nuo sovietų represijų (1959 buvo išlikę tik 285 jukagyrai). 20 a. antroje pusėje susiformavo jukagyrų inteligentija. 20 a. pabaigoje atkuriamos gimininės bendruomenės, joms išskirta teritorijų tradicinei ūkinei veiklai, skiriama finansinė parama.
Jaranga: kas tai?
Tikriausiai esate girdėję legendą apie tai, jog čiukčiai ir eskimai, jei svečias į jų jarangą (toks kilnojamas būstas) užsuka, būna keistai, bet pamaloninamas: šeimininkas į patalą su svečiu paguldo ir savo žmoną. Ir tai nėra legenda. Tai - būtinybė ir galimybė pritraukti giminėn „šviežio kraujo“, nes čiukčių likę vos 14 tūkst. Panašų „vienos nakties“ vedybų receptą praktikuoja ir kai kurios eskimų bei Tibeto gentys. (Papildoma informacija: eskimai nesupyks, jei ir juos čiukčiais pavadinsite. Mat „eskimas“ - tai valgantis žalią mėsą, o „čiukčis“ - turtingas elnių).
Jaranga - tai tradicinis čiukčių kilnojamas būstas, pritaikytas klajokliškam gyvenimo būdui ir atšiaurioms Arkties sąlygoms. Tai surenkama konstrukcija, kurią galima lengvai transportuoti ir pastatyti naujoje vietoje. Jarangos karkasas dažniausiai gaminamas iš medinių stulpų, o apdengiamas elnių kailiais ar audeklu.
Jaranga: konstrukcija ir ypatybės
- Karkasas: Mediniai stulpai, sujungti virvėmis arba odiniais dirželiais.
- Danga: Elnių kailiai arba specialus audeklas, užtikrinantis šilumos izoliaciją ir apsaugą nuo vėjo bei sniego.
- Forma: Kūgio arba kupolo formos, kad būtų atspari vėjui ir sniego apkrovai.
- Vidinis išplanavimas: Padalintas į atskiras zonas: miegamąją, virtuvės ir sandėliavimo.
Jaranga yra ne tik pastogė, bet ir šeimos centras, kuriame vyksta kasdienis gyvenimas, gaminamas maistas, auginami vaikai ir saugomos tradicijos.
Pirčių lankymo tradicija | Lietuvos kodas
Įdomūs faktai apie čiukčius ir jų papročius
Velnioniškai spalvingi yra seksualiniai pasaulio papročiai. Ir tesimeldžia, ir teaukoja bažnyčiai Lietuvos vyrai, kad negimė jie, pavyzdžiui, Ruandoje ar Burundyje. Štai koks ritualas laukia abiejose šiose valstybėse gyvenančių Chutu genties vyrų. Visą pirmąją naktį žmona ten vyrą muša, o ryte išleidžia jį žaizdų gydyti. Bet vakare reikia grįžti ir vėl smūgius kentėti. Taip tęsiasi septynias paras. Jei ir po jų jaunojo jausmai bei norai nepasikeičia (ir jei sveikata leidžia), tuomet jau galima apie meilės guolį prašnekti.
Ne lengvesni išbandymai jaunojo laukia kaimyninėje Ugandoje: jei sumanytumėte tuoktis su Mbaros genties mergina, pirmiausia jus, kaip veislinį žirgą, apžiūrėtų ir įvertintų jaunosios tėvas. Tada laukia kitas nelengvas testas: naktis su jaunosios motina.
Topinambas. Pasirodo, kad tai - ne tik bulvinė saulėgrąža, bet ir viena Gvatemalos genčių. O dabar dar sužinosite, kad Topinambų genties vyrai - bene didžiausi džentelmenai pasaulyje. Mat atėjus brandos metui ir dienai, kuomet jaunuoliui reikia meilės žaidimus pradėti, topinambiečių vaikinai keliauja į džiungles ir ieško nuodingos gyvatės - teksasinės barškuolės. Radę ją, pasistengia, kad toji jų nenumarintų, bet kažkaip atsargiai (?) įgeltų į svarbiausiąjį organą. Tuomet Tas Daiktas ne tik ištinsta, bet ir pasidaro visiškai nejautrus. Ir tada jaunuoliai skuba pas išrinktąsias: kad galėtų jas daugkart be pertraukos patenkinti.
Po nedidelių paieškų rastume Lietuvoje ir vieną šiais laikais populiarų Irano vedybų variantą. Griežtą islamo religiją toje valstybėje išpažįsta 99,6 procento gyventojų. Tad, atrodytų, ištvirkavimams vietos nėra. Tačiau iš viešnagės rytuose pamenu: kuomet tenykščių, maukiančių rusišką degtinę klausiau, ką jiems apie tai sako jų Dievas, atsakymą greitai gavau: „Taigi geriam po stogu, - sakė pamaldūs afganai, - Alachas nemato...“ Tad ir su šiuolaikinėms vedybom panašiai. Kuomet šaly bet kokie ikisantuokiniai ryšiai draudžiami, gudrūs Irano vyrai įstatymais įteisino „bandomąsias santuokas“: tam tikrą mokestį valstybei sumokėjęs gauni teisę „apsiženyti“. Trumpam. O po to gali pasakyti, kad... nepatiko.
Ir nesistenkite, mielos lietuvaitės, sutuoktinio ieškoti Okeanijos salose. Mat ir šiandien Karibatyje, Melonezijoje ir Mikronezijoje tebegalioja paprotys, įpareigojantis jaunąją pirmąją naktį praleisti su visais jaunikio draugais. Blogiau būti gali tik kokiame nors Indonezijos kaime, kur jaunamartė turi prasukti rimtų išbandymų ratą: pirmiausiai ją „patikrina“ jaunojo tėvas, po to - artimiausieji dėdės, jaunojo broliai ir pusbroliai.
Tiesa, yra Afrikoje valstybių, kur su giminaičiais jaunamarčių miegoti niekas neverčia. Bet grožio pajutimas ten - kai kuriose Zimbabvės, Mozambiko ar Angolos dalyse - kitoks nei pas mus. Ten sakoma, kad moteriškė su pilna burna dantų į krokodilą panaši. Todėl norėdami žmoną pagražinti tris ar keturis priekinius dantis jų jaunieji vyrai... išmuša.
Žinoma, šitoks „vademecumas“ - tik smagiam pasiskaitymui: nes jūs gi nežadate nei už mikroneziečio tekėti, nei Zimbabvėje jaunikio ieškoti. Tik ar įžiūrite, kas pro virtuvės langą ir be žiūronų beveik matyti? Nyderlandai. Prostitucija įteisinta. Šios profesijos atstovėms mokamos pensijos. O kitos Europos šalys jau pasiruošusios perimti gerąją olandų patirtį. Šalies neįgaliesiems dalijamos subsidijos, kad jie be vargo susimokėtų... Prancūzija. Verta dėmesio valstybė. Nes čia mylimasi dažniausiai pasaulyje - 152 kartus per metus. (Antri - amerikiečiai (149 kartai)). Priežastinis ryšys - afrodiziakų kupinas maistas. Intymioje pasaulio statistikoje atvirkštiniai rekordininkai yra japonai - vos 43 pasimylėjimai per metus. Vidutiniškai. Ispanija. Šalis, kurioje praktiškai nėra seksualinių nusikaltimų. Aiškinama, kad tai lėmė visuotinai pripažintas - lietuvaičiams kol kas sunkiai suvokiamas - seksualinės laisvės principas. Daugelio ispanų šeimose vienos nakties nuotykiai toleruojami ir aptarinėjami. Australija. Apie „karštus“ tolimojo žemyno vyrukus ir aistringas jų moteris rašytinių pasakojimų beveik nėra. Tačiau vienas statistikos skaičiukas stebina: australai, vyrai ir moterys, teigia, jog per gyvenimą kiekvienas jų pakeičia net apie trisdešimt seksualinių partnerių. Gal giriasi? Didžioji Britanija. Čia reikia žinoti, kaip apie seksą ir intymesnį ryšį kalbėti. Kalbėti reikia atsargiai, nes kiekvienas žodis gali būti suprastas kaip seksualinis priekabiavimas.
P.S. „Vade mecum“ lotyniškai reiškia „Sek paskui mane“.
tags: #ciukciu #kilnojamas #bustas