Civilinio turto konfiskavimo reforma Lietuvoje: žingsnis pirmyn ar atgal?

Civilinis turto konfiskavimas Lietuvoje yra diskusijų objektas, o jo įgyvendinimas kelia klausimų dėl atitikties konstituciniams principams ir teisinio reguliavimo tikslingumo. Spalio 1 dieną Vilniaus universiteto Teisės fakultete (VU TF) vyko mokslinė-praktinė konferencija „Civilinis turto konfiskavimas Lietuvoje: žingsnis pirmyn ar atgal?“, kurioje civilinės ir baudžiamosios teisės specialistai dalinosi įžvalgomis apie turto civilinio konfiskavimo institutą.

Konferencijos metu buvo keliamas klausimas, ar turto konfiskavimui išvis yra vietos Lietuvos civilinės teisės sistemoje. Dalyviai turėjo galimybę sužinoti apie Lietuvos Respublikos turto civilinio konfiskavimo įstatymo projekto (Įstatymo projektas) atsiradimo motyvus ir tai, kaip šį institutą vertina Italijos teisininkai, turintys ilgametę patirtį civilinio turto civilinio konfiskavimo taikyme.

VU TF prodekanas doc. dr. Haroldas Šinkūnas, sveikindamas konferencijos dalyvius, atkreipė dėmesį į Įstatymo projekto aiškinamąjį raštą, kuriame teigiama, kad įtvirtinant turto civilinio konfiskavimo galimybę siekiama atrasti būdus kovai su neteisėtu praturtėjimu tais atvejais, kai ikiteisminiai tyrimai nutraukiami arba kaltinamieji išteisinami.

Baudžiamosios teisės profesorius Armanas Abramavičius konferencijos temą įvardino kaip provokuojančią ir išskyrė du aspektus: teisiniu požiūriu kvestionuojamą instituto negatyvumą ir esamą Įstatymo projektą. Profesoriaus nuomone, Įstatymo projektas yra „vienas žingsnis pirmyn ir du žingsniai atgal“, o pats turto civilinio konfiskavimo instituto įtvirtinimo klausimas yra vertas diskusijos.

A. Abramavičius teigė, kad nemažai nusikalstamų veikų padaromos siekiant turtinės naudos, todėl svarbu ne tik nubausti asmenį, bet ir paimti iš jo nusikalstamu būdu gautą turtą, kad „nusikaltimai neapsimokėtų“.

Analizuodamas turto civilinio konfiskavimo taikymo pagrindus, įtvirtintus Įstatymo projekte, profesorius priėjo išvadą, kad nuostatos kelia abejonių dėl jų atitikties proporcingumo ir nekaltumo prezumpcijos principams. A. Abramavičiaus manymu, nėra išgrynintas turto civilinio konfiskavimo instituto santykis su baudžiamuoju procesu ir baudžiamojo poveikio priemonėmis.

Atkreipęs dėmesį, jog Įstatymo projektu įtvirtinama taisyklė, kad įrodinėjimo našta civilinio konfiskavimo bylose tenka ne prokurorui, bet asmeniui, kurio turto kilmės klausimas sprendžiamas, prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius vertindamas siūlomą Įstatymo projektą nestokojo teisiniais argumentais pagrįstos kritikos.

Profesorius taip pat abejojo Įstatymo projekto atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui. Prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius kritikavo ir Įstatymo projekto nuostatas, iš kurių matyti, kad tam, kad iškiltų realus pavojus asmens turtui, pakanka generalinio komisaro įsakymo lygmens akto.

Vertindamas Įstatymo projekto nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad turto tyrimas atliekamas už ne ilgesnį kaip dešimties metų laikotarpį iki šio turto įsigijimo, profesorius nurodė, kad ji neturi nieko bendro su civilinėje teisėje nustatytu ieškinio senaties terminu.

Apžvelgdamas įrodinėjimo problematiką civiliniame procese dėl turto konfiskavimo, Vytautas Nekrošius akcentavo, jog šiame procese nebus galimybės savo pajamas įrodinėti visomis galimomis priemonėmis, kadangi siūlomame Įstatymo projekte numatyta, kad turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltiniai pagrindžiami įstatymų reikalavimus atitinkančiais sandorius patvirtinančiais dokumentais, kitais juridinę galią turinčiais dokumentais, kuriais kaip pabrėžė profesorius nėra laikomos žodžiu sudaromos paskolos ar dovanojimo sutartys.

Aplinkybė, jog teismas betarpiškai apie bylos nagrinėjimą nepraneš asmeniui, kurio turto konfiskacijos siekiama, anot prof. habil. dr. Vytauto Nekrošiaus akivaizdžiai sudaro galimybę pažeisti asmens teisę būti išklausytam.

Įstatymo projektu taip pat yra siūloma taisyklė, kuria remiantis būtų įtvirtintas skirtingas įrodinėjimo standartas ginčo šalims - valstybei paprastesnis, o žmogui - sudėtingesnis, kuris prof. habil. dr. Vytauto Nekrošiaus teigimu „akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam visų asmenų lygybės principui“.

Lietuvos teisės instituto daktaras Skirmantas Bikelis, dalindamasis savo įžvalgomis apie civilinio turto konfiskavimo teisinio reguliavimo tikslingumą Lietuvoje, pažymėjo, jog reikia ieškoti efektyvaus instrumento kovojant su pajamomis, kurios negalėjo būti gautos teisėtais būdais.

Skirmantas Bikelis atskleidė EŽTT poziciją dėl civilinio turto konfiskavimo, kuria išreiškiamas pritarimas praktikai, pagal kurią tokio tipo procesas kaip civilinis turto konfiskavimas (in rem), kuris nesiejamas su kaltės nustatymu, Konvencijos prasme yra laikomas ne bausme, o „civiliniu“ procesu.

Dr. Skirmantas Bikelis atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikoje egzistuoja kelios giminingos priemonės, konkuruojančios tarpusavyje: neaiškios kilmės turto turėjimo kriminalizavimas, išplėstinis turto konfiskavimas, mokestinės baudos nepaaiškinus pajamų kilmės ir bešeimininkis turtas, todėl būtų tikslinga pasirinkti efektyviausią.

Profesorius iš Italijos Angelo Viglianisi Ferraro pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos ir Italijos Respublikos požiūris į nuosavybės teisę skiriasi. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją nuosavybė yra neliečiama, tuo tarpu Italijos Respublikos Konstitucijoje tokios nuostatos nėra, ten nurodyta, jog nuosavybė yra valstybinė arba privati.

Profesorius nurodė, kad tokia pozicija pagrinde remiasi aplinkybe, jog konfiskuojamas ne asmens nuosavybėje teisėtai esantis turtas, tačiau šiam asmeniui teisėtai nepriklausantis turtas. Atsižvelgiant į tai, turto konfiskavimas yra proporcinga priemonė.

Pagrindinis konferencijos organizatorius doc. dr. Laurynas Didžiulis siekdamas atsakyti į klausimą, ar yra turto konfiskavimui vietos Lietuvos civilinės teisės sistemoje, priminė apie dar 1964 m. LTSR CK galiojusią turto civilinio konfiskavimo galimybę, kuri 2000 m. civilinės teisės reformos metu buvo pašalinta, kaip svetimkūnis.

Doc. dr. Laurynas Didžiulis darė išvadą, jog vertinant istoriniu aspektu civilinio turto konfiskavimo instituto įtvirtinimas, yra neabejotinas žingsnis atgal ir nurodė, jog CK yra ne vieta baudžiamojo pobūdžio sankcijoms. „Civilinis“ turto konfiskavimas yra civilinis tik tiek, kiek tai susiję su civiliniu procesu, bet jis nieko bendro su civilinių teisių gynimo būdais ir su materialine civiline teise neturi. Tai nėra civilinės teisės institutas“, nurodė doc. dr. Laurynas Didžiulis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas praėjusią savaitę suformulavo svarbius išaiškinimus dėl civilinio turto konfiskavimo. Naujausia kasacinio teismo praktika nurodo, kad siekiant konfiskuoti turtą Civilinio turto konfiskavimo įstatymo tvarka, būtina nustatyti ryšį su neteisėta (nusikalstama) veikla.

Vienas iš civilinio turto konfiskavimo instituto tikslų yra pašalinti pranašumą, kurį įgyja asmuo, nusikalstamu būdu įgijęs tam tikrą turtinę naudą. Tokiu būdu prevenciškai galima užkirsti kelią kitų nusikaltimų darymui, kad nusikaltimai neapsimokėtų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad viešąjį interesą ginančiam prokurorui civilinio turto konfiskavimo byloje tenka pareiga įrodyti ne tik turto valdymo nuosavybės teise faktą, jo vertę ir Civilinio turto konfiskavimo įstatyme įtvirtintos prezumpcijos, kad turtas nėra gautas teisėtu būdu, sąlygas, bet ir prašomo konfiskuoti turto ryšį su neteisėta (galima nusikalstama) veikla.

Tokį išaiškinimą kasacinis teismas priėmė atsižvelgdamas į Civilinio turto konfiskavimo įstatymo tikslą - organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir savanaudiškų nusikaltimų prevencija, kuriam pasiekti valstybė ir taiko tokią asmens nuosavybės ribojimo priemonę - turto konfiskavimą.

Taip pat kasacinis teismas rėmėsi ir aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kurioje suformuluotas reikalavimas turto konfiskavimo procese įrodyti priežastinį ryšį tarp konfiskuotino turto ir neteisėtos (nusikalstamos) veiklos, tokiu būdu išlaikant pagrįstą proporcingumą tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų.

Civilinio turto konfiskavimo įstatyme numatyta, kad civilinio turto konfiskavimo procedūra gali būti pradėta tik tais atvejais, kai bent viena iš šio įstatymo numatytų civilinio turto konfiskavimo sąlygų atsirado ne anksčiau kaip įsigaliojus šiam įstatymui (įstatymas įsigaliojo nuo 2020 m.

Civilinio turto konfiskavimas gali būti taikomas turtui, kuris įsigytas po 2010 m. gruodžio vidurio. Tokia teismo išvada pagrįsta motyvacija, kad reikalavimas pagrįsti įgyto turto teisėtą kilmę buvo įtvirtintas dar iki įsigaliojant civilinio turto konfiskavimo įstatymui - nuo 2010 m. Lietuvoje galioja išplėstinio turto konfiskavimas baudžiamajame procese.

Civilinio turto konfiskavimo įstatyme nustatyta tvarka įgaliotoms institucijoms atliekant turto tyrimą, tiriamas ne ilgesnis kaip 10 metų laikotarpis iki šio turto įsigijimo. Jeigu turtas buvo įgytas už pajamas, gautas iki šio laikotarpio, tuomet pats asmuo turi pateikti informaciją, pagrindžiančią šio turto teisėtumą.

Tačiau atsižvelgiant į naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad siekiant konfiskuoti turtą Civilinio turto konfiskavimo įstatymo tvarka, būtina nustatyti ryšį su neteisėta (nusikalstama) veikla, turto konfiskavimo procedūra neturėtų būti pradėta prieš asmenis, kurie su nusikalstamomis veikomis niekaip nesusiję, net jeigu tokie asmenys neturi išsisaugoję visų turto įgijimą teisėtomis pajamomis pagrindžiančių įrodymų.

Įstatymas seka naujausiomis europinėmis tendencijomis ir, kaip ir kiekvienas naujas ir sudėtingas reiškinys, kelia daug diskusijų. Vienas diskusinių klausimų - šiame įstatyme numatyta galimybė konfiskuoti turtą, nusikalstamu būdu įgytą dar prieš įstatymo įsigaliojimą (įsigaliojimas numatytas 2020 metų viduryje), bet įgytą ne anksčiau, kaip 2010 metų gruodžio 11 dieną, kai Lietuvoje buvo įteisinta kita labai panaši nusikalstamu būdu gauto turto paėmimo priemonė - išplėstinis turto konfiskavimas.

Europos teismų pozicija Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktikoje pripažįstama, kad įstatymų, kurie sunkina subjektų padėtį, taikymas atgal yra galimas išimtiniais atvejais, jeigu tenkinami du reikalavimai.

Pirma - taikymą atgal turi pagrįsti labai svarbus visuomeninis interesas. Antrasis reikalavimas - naujas reguliavimas, kuris yra taikomas atgal, piliečiams neturi būti „siurprizas“, jis turi būti numatomas.

Manytina, atitinka abiem aspektais, ta apimtimi, kiek jis taikomas iš sunkių nusikaltimų gautam didelės vertės turtui. Tokio turto valdytojai kažin ar gali turėti „teisėtą“ lūkestį jį išsaugoti ir tikėtis, kad valstybė nesiims priemonių nusikalstamu būdu gautą turtą paimti.

Jau išplėstinio turto konfiskavimo norma numatė galimybę konfiskuoti nusikalstamu būdu gautą turtą, kai asmuo nesugeba tokio turto kilmės paaiškinti savo teisėtomis pajamomis. Tokia nuostata yra ir civilinio turto konfiskavimo įstatyme.

Ligi šiol Konstitucinis Teismas beveik nėra nagrinėjęs bylų, kuriomis būtų galima vienareikšmiškai pasiremti galimoje byloje dėl civilinio turto konfiskavimo taikymo laiko atžvilgiu. Tad nenuostabu, kad ligšiolinėje Konstitucinio Teismo praktikoje vyrauja tik bendroji tezė, kad asmens padėtį sunkinantis įstatymas atgal netaikytinas, bet nėra išplėtota šios taisyklės išimčių aiškinimo jurisprudencija.

Ar galimoje byloje dėl civilinio turto konfiskavimo galima tikėtis, kad Teismas pasisakys dėl minėtos taisyklės išimčių?

Apibendrinant, civilinio turto konfiskavimo reforma Lietuvoje yra sudėtingas procesas, keliantis daug teisinių ir etinių klausimų. Jos įgyvendinimas reikalauja kruopštaus įstatymų derinimo su Konstitucija ir Europos teismų praktika, siekiant užtikrinti asmens teisių apsaugą ir veiksmingą kovą su nusikalstamumu.

tags: #civilinio #turto #konfiskavimo #reforma