Kraštų Dvaro Istorija: Nuo Palivarko Iki Atgimimo

Juodupės krašto, kurio didelė dalis teritorijos ribojasi su Latvija, o kadaise dalijosi Kuršo gubernijai priklausiusiomis žemėmis, istorija garsi dvarų ir palivarkų gausa. Daugelyje Lietuvos vietų dvarai minimi nuo XIII amžiaus. Juodupės krašte dvarai atsirado vėliau, gal tik XV a. O ir šio krašto dvarų likimas susiklostė skirtingai. Šiame straipsnyje panagrinėsime Kraštų dvaro istoriją, jo savininkus, architektūrą bei likimą sovietmečiu ir po jo.

Važiuojantys iš Juodupės į Ilzenbergą, kur iš griuvėsių naujojo savininko Vaido Barakausko prikeltas 500 metų istoriją turintis Ilzenbergo dvaras su moderniu ūkiu, stabteli ties Lietuvos akropoliu vadinamo romantiškojo Onuškio dvaro. Apie šį garsios didikų Komarų giminės dvarą „Gimtasis…“ rašė daugybę kartų. Bet retas turistas žino, kad, važiuodamas į Ilzenbergo dvarą, jis beveik pro šalį pravažiuoja kadaise klestėjusių, bet visiškai išnykusių dviejų dvarų vietas. Vienas jų - pusiaukelėje tarp Juodupės ir Onuškio esančio Kraštų kaimo Kraštų dvaras, kurį valdė Kupštų giminė.

Onuškio kaimo seniūnaitė, muziejininkė Elena Blažienė, per kelis dešimtmečius kruopščiai surinkusi Onuškio apylinkių istoriją, apie Kraštų dvarą nedaug ką gali pasakyti. Apie šį dvarą labai skurdu žinių ir rašytiniuose šaltiniuose. Apie Kraštų dvaro gyvenimą epizodiškai rašė gretimame Bryzgių kaime gimęs ir užaugęs kunigas Jonas Skruodys (gim. 1882 m.), Vilniaus kunigų seminarijos profesorius. Savo „Atminimuose“ jis rašė apie vaikystę ir jaunystę gimtinėje. Iš dvasininko atsiminimų dėliojasi ir kuklios žinios apie Bryzgių kaimo kaimynystėje esančio Kraštų kaimo buvusį Kraštų dvarą.

Bryzgių pilia kalnio papėdėje prie kelio į Kiemiškius yra senos kapinaitės, kuriose palaidoti vietiniai. Čia yra ir Kraštų dvaro dvarininkų Kupštų šeimos paminklas. Pagal 1811 m. revizinius gyventojų sąrašus, laisvieji valstiečiai žemę nuomojosi iš dvarininko, o pasibaigus nuomos laikui galėjo išsikelti į kitą vietą. Kai kurie iš dvaro žemę nuomojosi ilgą laiką. Bet Kraštų dvaras žemės nuomos dokumentų neturėjo, todėl ir nebuvo įrodymų apie ilgalaikę nuomą.

Tokią painiavą iliustruoja kunigas, rašydamas prisiminimus apie tėvo Prano vaikystę. Mirus motinai, kunigo tėvas liko našlaitis, pamotė jį skriaudė. Vaiką priglaudė dėdė, užleidęs savo broliui nupirktą ūkį, o pats apsigyveno su našlaičiu Bryzgių sodyboje. Aštuoniolikos metų sulaukęs Pranas nutarė vesti nuotaką iš Rokiškio parapijos, su ja susilaukė vaikų. Tada ir prasidėjo jo bėdos. Kraštų dvarininkas pareikalavo, kad Pranas su juo sudarytų ūkio nuomos sutartį, jeigu ne - išvarys iš sodybos. Bet žmonių patartas P. Skruodys pasislėpė ir policijos šaukimo į teismą nepaėmė. Byla dėl išvarymo atidėta, o po metų į teismą jis vėl neatvyko dėl ligos. Trečią kartą jis atvyko ir teisme bylą prieš dvarininką laimėjo. Mat dvaro ponas neįrodė sodybos ir žemės nuomos, nes neturėjo nuomos sutarčių. Bet ponas rankų nenuleido - gubernijos teismo sprendimą apskundė Rusijos imperijos Senatui, kuris nurodė bylą tirti iš naujo. Šis pripažino Skruodžio nuosavybę, bet jam uždėjo sumokėti didžiules teismo išlaidas. Teismo sprendimu nepatenkintas P. Skruodys kreipėsi į Senatą, kuris nurodė, kad žemė priklauso Skruodžiui „kaip amžina nuosavybė“, o teismų išlaidas įpareigojo sumokėti Kraštų dvarininką.

Dėl šalia esančio Sidabrinės kaimo gyventojo Kirstuko dvarininkas taip pat buvo įsivėlęs į nemalonią istoriją. Esą jis nusprendė, kad baudžiauninkas Kirstukas laiko per daug karvių. Todėl dvi karves atėmė, o baudžiauninką stipriai sumušė. Nelaimėlis po kelių mėnesių mirė. Kraštų dvarininkas įtarinėtas supirkdavęs vogtus arklius, nes buvo mačiusių, kad pavogti arkliai vesti į Kraštų pusę.

Po 1918 m. Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę impulsą įgavo kaimų skirstymas į vienkiemius ir žemių dalijimas savanoriams. Juodupės valsčiuje pirmieji išparceliuoti Patiltės (Zamostės), vėliau Skridulių ir Vyžuonėlių dvarai (palivarkai). Toks likimas ištiko ir Kraštų bei Alksnių (Alksniamuižės) dvarus. Iš Juodupės valsčiaus dva rų parceliacijos suvestinės: iš Kraštų dvaro (dvarininkas Adomas Kupštas) valdytų 227 ha buvo išdalinti 125 ha, dvarui liko 75 ha.

Kraštų Dvaro Architektūra Ir Pokyčiai

Jei ieškosite šio dvaro, neprašausite pasukę link ežeriuko ne itin originaliu pavadinimu Padvarinis. Čia 1892 metais plačiai nenuskambėjęs Juozas Tupalskis ir pasistatė šiuos rūmus. Dvaro sodybą sudarė septyni pastatai: rūmai, ledainė, du tvartai, klėtis, kalvė ir nedidelis ūkinis pastatas. Kalvė ir didysis tvartas šių dienų nesulaukė. Nuo 1930 m. rūmuose veikė Kraštų pradžios mokykla. 1993 m. jau ilgą laiką nenaudojamus ir stipriai apleistus rūmus atgavo dvaro paveldėtojas Romas Tupalskis, tačiau reali būklė nuo to negerėjo. Iki 2021 metų.

1775 m. Ukmergės apskrities dūmų surašymo suvestinėje minimas Kraštų palivarkas, priklausantis Obelių parapijai. Dabartinius dvaro rūmus pastatė Juozas Tupalskis 1892 m. J. Tupalskis šalia rūmų įkūrė parką, sodą. Po jo mirties 1904 m. dvarą paveldėjo pusbroliai Juozas ir Edvardas Tupalskiai. Dvaro rūmuose nuo 1923 iki 1966 m. veikė mokykla. Mokykla užėmė didįjį kambarį, buvo nuomojamas butas mokytojui. Tarpukariu dvaro rūsyje buvo įrengta pieninė. 1946 m. ji iškelta, rūmuose liko tik pieno supirkimo punktas. 1940 m. dvaras nacionalizuotas. Juozo Tupalskio šeima pasitraukė į Lenkiją, Edvardo Tupalskio šeima 1948 m. buvo ištremta į Sibirą. 1949 m. rūmuose įsteigta kolūkio kontora, parduotuvė, kolūkiui atiteko pieno supirkimo punktas. Apie 1966 m. kolūkio kontora išsikėlė, pastatas stovėjo neremontuojamas.

Lietuvos rajonų žemėlapis

Naujas Gyvenimas: Dvaras Tampa Galerija

„Gimtasis Rokiškis“ informavo, kad aukcione už 72 tūkstančius eurų dvaro rūmus su 10 ha sklypu įsigijo NT paslaugų įmonių grupės įkūrėjas Mindaugas Vanagas. Jo seneliams po kolūkių griūties atiteko dvaro teritorijoje buvęs sandėlis. Naujasis savininkas pats ne kartą čia vasarojo vaikystėje, todėl šiam dvarui jaučia sentimentus. Jis priklausė Mindaugo Vanago seneliams. Statinys buvo iš naujo prikeltas architektūriškai ir įgijo naują paskirtį - tapo gyvenamuoju namu-galerija. Pastato istorija įkvėpė pabrėžti fasado autentiškumą ir interjero dizainą.

Buvę fasado elementai, kaip antai langai, sąramos, angos, buvo išsaugoti. Vidaus konstrukcijos ir pastatą skrodžiantis grūdų tunelis taip pat išliko. Pagrindinėje galerijos erdvėje esančiame tunelyje atidengti grindų fragmentai tapo vienu iš galerijos eksponatų. Jie matomi ir pro stiklinius langus. Likusi tunelio dalis naudojama kaip koridorius. Pakeisti stoglangiai pabrėžia ir išryškina pastato tūrį ir modernina bendrą dizainą.

Šiame projekte pasirinkti keli apšvietimo scenarijai. Pirmasis - bendrasis su meno kūrinių apšvietimu. Užsakovas su architekte pageidavo, kad kiekvienoje patalpoje būtų galimybė eksponuoti meno darbus. Buvęs grūdų tunelis taip pat apšviestas. Svetainės zona prireikus jaukiai apšviečiama atskirai. Kalbant apie apšvietimo scenarijus, ko gero, labiausiai akį traukia tūriniai švieslangiai. Šviesos šaltinį stengtasi paslėpti, norėta, kad tūris tiesiog nusispalvintų spalva, o šviesos šaltinis liktų nepastebėtas. Spalvos gali kisti, keisdamos nuotaiką ir atmosferą tiek pastato viduje, tiek išorėje.

Visi balkiai ir konstrukcijos yra originalūs, išskyrus antro aukšto perdangą - ją teko rekonstruoti. Projektuojant pagrindinę galerijos erdvę buvo siekiama, kad ji kistų pagal skirtingus scenarijus. Pavyzdžiui, svetainėje užsakovo pageidavimu suprojektuotas židinys atlieka estetinę/šildymo funkciją ir padeda apibrėžti svetainės zoną galerijos erdvėje. Norėjo, kad židinys taptų dar vienu eksponatu - būtų mažiau namudiškas ir labiau primintų rusenantį laužą, nukeltų į gamtą.

Projektuojant erdves siekta, kad ne tik pagrindinėje galerijos zonoje būtų galima eksponuoti meno kūrinius, bet ir bet kurioje kitoje patalpoje. Todėl dangose ir balduose vyrauja monochrominės spalvos. Tai leidžia atskleisti meno objektų grožį. Projektuojant virtuvę stengtasi išlaikyti tiesioginį ryšį su lauku, kad valgant būtų galima mėgautis gamta. Metalinės dvivėrės sandėlio durys tapo stiklinėmis, šalia stovintis stalas nukreiptas į vynuogyną, lauke - terasa. Dušo zonai irgi pasirinktos stiklinės durys, pro jas matoma gamta: pravėrus jautiesi tarsi maudytumeisi lauke. Mažoji galerijos patalpa lankytojus pasitinka natūralios šviesos sveikinimu. Lubose įmontuotas apvalus švieslangis vos įėjus džiugina natūralia šviesa ir šešėliais. Erdvė naudojama meno kūriniams sandėliuoti ir eksponuoti. Antras aukštas - ramiausia ir privačiausia pastato dalis: čia įrengtas miegamasis su vonia ir darbo vieta. Miegamąjį ir vonią skirianti stiklinė pertvara padeda išlaikyti erdviškumą. Baldai skulptūriški ir lakoniški.

Pastatas statytas sovietmečiu kaip tipinis projektas, tad važiuojant Lietuvos keliais vis dar galima išvysti tokį ne vieną. Statinys apsuptas ne tik gamtos, bet ir paveldo objektų. Anot architektės, iš pradžių apsilankius objekte atrodė, kad laukia gan rimtų iššūkių. Ji užsibrėžė pastato proporcijas padaryti malonesnes akiai, fasadams suteikti išraiškos ir išskirtinumo, sena derinti su tuo, kas nauja, tiek išorėje, tiek viduje. Svarbu buvo neprarasti ryšio su aplinka ir kontekstu. L.Bagdonaitė pastebi, kad, ko gero, sudėtingiau dirbti su esama situacija, negu tiesiog kurti naują, tačiau tai įdomu - juk pasirenkami autentiškesni sprendimai. Projekto autorė: Laura Bagdonaitė

Kraštų Kaimo Istorija

Kraštų kaimo istorija spalvinga, ko tik čia nebuvo: ir dvarai, ir nuo amžiaus pradžios veikianti plytinė, ir siaurukas, ir kaliniai su švilpukais, ir vaikų prieglauda... Bet kone kiekviena laiko atkarpa baigdavosi nelaime. Vargu ar kas sovietmečiu nebuvo girdėjęs apie Kraštuose (Pasvalio rajone) veikusią statybinių medžiagų gamyklą ir jos itin aukštos kokybės produkciją.

Senolis prisiminė vietinių gyventojų pasakojimus, kad darbas buvęs iš tiesų nelengvas, nebuvo modernios įrangos, beveik viską teko daryti rankomis. Tuo metu statybinių medžiagų gamykla buvo sezoninė, dirbdavo tol, kol lauke galėdavo džiūti plytos, jas degdavo tik vasarą. Visą produkciją sukraudavo į kieme pastatytas daržines. „Molį arkliais pakinkytais vežimais veždavo iš netoliese esančio karjero. Vyrams jį kastuvais iškabinti reikėdavo iš daugiau nei 3 metrų gylio duobių. Tik vėliau buvo nutiesti bėgiai ir jau motorvežiu gabendavo. Kastuvus pakeitė ekskavatorius. Plytinėje gamindavo ne tik plytas, bet ir čerpes, drenažo vamzdžius, blokelius, dekoratyvines plytas.

P.Janonis pasakojo, kad degimo krosnis buvo 32 kamerų ir siekė 150 metrų. Produkcijai išvežti buvo nutiesti siaurojo geležinkelio bėgiai. „Durpėmis kūrenama krosnis degė dviem ugnim. Ugnis ugnį vijo. Buvo nežmoniškai karšta. Kai įeidavai, tai net plaukai raitydavosi. Vyrai tokiomis sudėtingomis sąlygomis turėjo dirbti. Ne veltui darbininkai gaudavo didelius atlyginimus. Kai aš dirbau direktoriumi, gaudavau tik 120 rublių, o vyrai uždirbdavo per 400.

P.Janonis tvirtino, kad aukštų pareigų jis niekuomet netroško, tačiau neatsiradus, kas galėtų pakeisti buvusį vadovą, valdžia prikalbino paklusnų meistrą imtis šio darbo. Pažadėjo net duoti paskyrą automobiliui nusipirkti. „Jis nėra gimęs vadovauti, viską ima giliai į širdį. Per tuos nervus sveikatą susigadino.

Moteris prisiminė, kad kai atvažiavo iš Žagarės į Kraštus dirbti buhaltere-ekonomiste, apie Pasvalio rajoną nieko nežinojo, net neįsivaizdavo, kur jis yra. Gyvenimas taip susiklostė, kad ištekėjo ir visam laikui pasiliko Kraštuose. A.Janonienė prisiminė, kad nuteistieji patys pasistatė du barakus ir karcerį. Aptvertoje zonoje gyvenantys kaliniai turėjo atskirą buhalteriją, išradingesni net buvo sumanę iš molio lipdyti švilpukus.

„Likę darbininkai kapstėmės kiek begalėdami. Kelerius metus dar bandėme užsiimti sezonine gamyba, kaip ir plytinės egzistavimo pradžioje. Tačiau užsakymų vis mažėjo. Galiausiai 1997 metais buvo paskelbtas įmonės bankrotas. Gamyklos turtas buvo išparduotas.

Kaimo bendruomenės pirmininkas Saulius Šivickas pasakojo, kad istoriniuose šaltiniuose Kraštų dvaras pirmą kartą paminėtas 1585-aisiais. Pasak legendos, dvarą valdė gobši našlė lenkė Oniukienė su sūnumi. Motina, sužinojusi, kad sūnus nori vesti nekilmingą merginą, jį nušovė. Dvaras, likęs be paveldėtojo, 1907 metais perėjo Biržų apskrities nuosavybėn. Prieglaudai vadovavo netekėjusios, pagyvenusios moterys, vadinamos „panelėmis“. Medinis dvaras iki šių dienų neišliko. Neliko ir buvusioje dvaro kalvėje 1932 metais įrengtos gražios šv. Antano koplytėlės. 1948-aisiais plečiant plytų fabriką, pačiame kaimo centre stovinti koplyčia buvo nugriauta. Sovietams taip padaryti nieko nereiškė.

tags: #krastu #dvaras #aruodas