Joniškio Vienkiemių Istorija: Praeities Pėdsakais

Lietuvos kaimų ir vienkiemių istorija yra neatsiejama nuo visos šalies praeities. Šiandien daugelis kaimų nyksta, bet išlieka svarbu prisiminti jų istoriją ir kultūrinį paveldą. Straipsnyje aptarsime Tūbinių, Guostagalio ir Ruibiškės kaimų istoriją, siekdami atskleisti Joniškio krašto vienkiemių raidą.

Tūbinių Istorija: Nuo Karšuvos Iki Šių Dienų

Tūbinių praeitis glaudžiai susijusi su senovės Šiaurės Karšuvos, Medininkų krašto ir visos Žemaitijos istorija. Labai svarbus kraštui buvo Žemaitijos dvasinis centras - Žemaičių vyskupija su sostine Varniuose, Varnių kunigų seminarija ir Kražių pradžios mokykla, vėliau tapusi gimnazija ir kolegija. Čia dirbo garsūs mokytojai, žinomi vyskupai, mokėsi pažangus krašto jaunimas, vėliau žinių siekęs Vilniaus, Krokuvos, Karaliaučiaus, Peterburgo universitetuose.

Kražių mokyklos istoriją aprašęs istorikas K. Misius rado duomenų apie drąsius mokinius, kurie pasipriešino caro žandarams ir rusinimo politikai. Krašto istorijoje aptinkame ir XVII a. pradžioje siautusias maro epidemijas, skarlatiną ir kitas užkrečiamąsias ligas. Tūbinių istorija, tai buvusio Tūbinių dvaro, Tūbinių bažnyčios, aplinkinių Kiaukų, Girininkų, Pajėrubynio, Paneročio, Dargalių, Jakaičių, Payžnio, Brokštėnų kaimų, giminių ir šeimų istorijos.

Žmonės į Tūbines atvykdavo iš parapijos pakraščių, Bytaučių, Paakmenio, Laukdvarių ir Mažrimų, Vabolių kaimų, taip pat iš Balsių, Šilų, Šėrikų kaimų, Šilalės ir kitų miestų. Tarp geradarių paminėtina Rozalija Rekašienė iš Čikagos, kuri 1938 m. paaukojo lėšų Tūbinių bažnyčios remontui. Ankstyvuoju Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Tūbinėse vyko intensyvus visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas. Svarbus kultūros centras buvo Tūbinių bažnyčia, kur žmonės rasdavo dvasios ramybę, tuokdavosi, krikštydavo vaikus ir dalyvaudavo religinėse šventėse.

Tūbinėse vyravusi dvasinė atmosfera padėjo pagrindus išaugti kunigams Stasiui Žiliui ir Vladislovui Juškiui. Jų pėdomis pasekė mjr. Remigijus Monstvilas ir Vilniaus vyskupas Darius Trijonis. Žinomi mokytojai taip pat paliko ryškų pėdsaką Tūbinių istorijoje. Dvarininko Juozapo Radžiaus vaikai tapo mokytojais, o Vytautas Radžius tapo žymiu Amerikos lietuvių išeivijos veikėju. Mokytojas Antanas Račkauskas, patyręs sovietinę prievartą, buvo ištremtas į Sibirą. Garbingos mokytojo profesijos atstovais pasižymėjo Dapkų ir Pintverių šeimos.

Didelę dvasios stiprybę reikėjo turėti, kad imtis Tūbinių bažnyčios, Šv. Kryžiaus kelio kalvarijų statybos, aukojant tam savo lėšas ir žemę, kaip tai padarė Tūbinių dvaro savininkai Ignotas ir Teklė Jacevičiai. Sukilėlių kovų istorijose paminėtos ir Tūbinės. Anupras Jacevičius su savo būriu atsitraukdamas trumpai buvo apsistojęs savo dvaro žemėse Tūbinių miške, apylinkėje įkurdino sužeistuosius savo draugus. Tačiau, žandarams persekiojant, sukilėliai buvo priversti trauktis tolyn iš Lietuvos į Prūsiją.

1831 m. sukilimo numalšinimas buvo smūgis Lietuvos Lenkijos valstybės atkūrimo svajonėms. Dvarininkų, rėmusių sukilimą, laukė žiaurus likimas: kartuvės, įkalinimas arba tremtys į Rusijos gilumą. Tradicinis bajorų dvaras virto kolonizacijos ir rusifikacijos įrankiu, žemės buvo nacionalizuotos, priverstinai parduotos arba išnuomotos caro kariškiams ir valdininkams. Dėl šios priežasties pradėjo nykti Tūbinių, Brokštėnų, Dargalių dvarai ir jų ūkinė veikla, 1844 m. uždaryta Kražių gimnazija.

Tačiau žemaičiai nepasidavė ir greitai išplito pogrindinis lietuviškų knygų platinimo tinklas. Svarbų vaidmenį suvaidino Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Visuomenės nepasitenkinimas esama padėtimi, Vyskupo Motiejaus Valančiaus ir kitų dvasininkų darbas žadinant tautinį atgimimą per valstiečius ir smulkiuosius bajorus, padėjo pamatus 1918 m. atkurti Lietuvos Valstybę.

Į vyriausybės kvietimą į gynėjų gretas įsijungti savanoriais atsiliepė ir tūbiniškiai. Didelį tautos vienybės ir viso pasaulio lietuvių pasididžiavimo jausmus sukėlė 1933 m. kraštiečių emigrantų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atliktas didvyriškas skrydis iš Niujorko į Kauną, vienmotoriu lėktuvu "Lituanica". Rusijoje ir Vokietijoje įsigalėjus diktatūroms, Stalinui ir Hitleriui, slapta susitarus pasidalinti Lenkiją ir grasinant ultimatumais, 1940 m. buvo aneksuotos visos trys Baltijos šalys.

Galop, prasidėjus karui, rusai vejami vokiečių bėgo, sprogdino karo amunicijos sandėlius, naikino ir degino reikšmingesnius Tūbinių pastatus, nužudė nekaltų žmonių Tūbinėse, Dargaliuose, gretimuose kaimuose. Atsitraukiant rusams nebuvo pasigailėta lietuvių patriotų uždarytų kalėjimuose. Ypač šiurpą keliančios Lietuvos patriotų iš Telšių, Plungės ir Kretingos žudynės su nežmoniškais kankinimais įvyko Rainių miškelyje prie Telšių.

Vietovardžių Išsaugojimo Svarba

VU Chemijos ir geomokslų fakulteto docentė dr. Filomena Kavoliutė atkreipia dėmesį į vietovardžių svarbą ir jų nykimą. Ji teigia, kad sovietmečiu pradėtas ir iki šių dienų nesibaigiantis vietovių vardų braukimas iš valstybės gyvenimo reiškia, kad greta jau prarastų 4400 gali išnykti dar 4000 krašto vietovių vardų. Senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis.

Mokslininkė primena, kad geografas Stanislovas Tarvydas, tyrinėjęs vietovardžius, juos vadino krašto istorijos dokumentais, senesniais už visus rašytinius šaltinius. Kryžiuočių kelių aprašymuose daug senųjų pavadinimų, kurie atspindi ir to meto įvykius: Sargučiai, Gvoltai, Sekionys, Sargviečiai, Gaudkalnis. Per sovietmetį drastiškai sumažėjo bendruomenių skaičius. Prof. Česlovas Kudaba tvirtino, kad, nors ir reikėjo sausinti žemes, bet protingai tvarkantis galima buvo išsaugoti kaimus. Tiesiog valdžiai tuo metu reikėjo suardyti senas bendrijas ir sukurti naujas. Tai buvo padaryta tikslingai, sąmoningai.

1968 metais pradėtas gyvenamųjų vietovių be gyventojų vardų išbraukimas. F. Kavoliutė spėja, kad gal taip padaryta Spalio revoliucijos 50-mečio proga. 1968 metais pirmiausia išbraukta 400 sodybų. Docentė pastebi, kad šiaurės vakarų, vakarų, pietų, pietvakarių Lietuvoje tai nebuvo problema, išbraukta 20-30 kaimų. Labiausiai mažėjo šiaurės rytinė dalis.

Atkūrus nepriklausomybę, ar vardus panaikino teisėtai? Žemės grąžinimo dokumentus žmonėms jau išdavė naujuoju, gretimo kaimo vardu. Ar tai teisėta? Baisiausia, kad tai vyksta ir toliau. F. Kavoliutė įsitikinusi, kad reikia didžiuotis tokiais senais ir gražiais vardais. Vietovių vardai - tai ryšys su namais, praeitimi, su tėviške.

Kelionės Po Nykstančius Kaimus

Ma­ri­jam­po­lie­tis gy­dy­to­jas ir ke­liau­to­jas Vla­das Grei­čius daž­nai keliauja po Lie­tu­vą, tyrinėdamas nyks­tan­čius kai­mus ir baž­nyt­kai­mius, ak­me­nis, pi­lia­kal­nius ir pa­mink­lus. Jis pastebi, kaip vis­kas grei­tai nyks­ta ir tuš­tė­ja, tam­pa ne­be­rei­ka­lin­ga. Jam įdo­mūs tar­pu­ka­rio ženk­lai ar­ba dar se­nes­ni, iš­lai­kę lais­vės, ti­kė­ji­mo dva­sią.

V. Greičius dalijasi įspūdžiais iš Šiu­py­lių baž­nyt­kai­mio, Kruo­pių ir Ša­ky­nos kai­me­lių, Gruz­džių dva­ro. Jis pastebi, kad baž­nyt­kai­miuo­se yra sa­vas rit­mas, ten žmo­nės kal­ba tar­miš­kai. Slo­gus grį­žęs iš ke­lio­nės il­gai ne­ga­li at­si­to­kė­ti, matydamas nykstančius kaimus.

Šiau­rės Lie­tu­vo­je, Jo­niš­kio ra­jo­ne yra kai­mas Ru­kui­žiai, kur V. Greičius gi­mė. Me­lio­ra­ci­ja bu­vo ma­si­nė, so­dy­bos ir vien­kie­miai ny­ko vie­nas po ki­to. Kai­mo gat­vė­je iš 10 so­dy­bų - 3 ne­gy­ve­na­mos. Vien­kie­miuo­se ap­link ke­lios tuš­čios so­dy­bos. Ru­kui­žiai, Ban­do­riai, Pet­rai­čiai, Žu­čiai, Dauk­šiai dar yra, bet iš­si­kvė­pę, ma­žai gy­vy­bės.

Naujas Joniškio Istorijos Radinys Švedijoje

Šiaulių universiteto archeologas dr. Ernestas Vasiliauskas Švedijos Karališkoje bibliotekoje atrado vertingą iki šiol nežinomą 1702 metų piešinį, kuriame pavaizduotas tiltas per Mūšos upę bei jį kirtęs senasis Joniškio- Šiaulių kelias tarp Jauniūnų ir Lydekių kaimų. Piešinyje vaizduojama, kaip LDK kariuomenė traukiasi Šiaulių link, o juos vejasi švedų kariuomenė.

Piešinys susijęs su Šiaurės karo veiksmais LDK ir Kuršo kunigaikštystės pasienyje. Jis suteikia vertingos informacijos apie apylinkės kraštovaizdį - pavaizduota upė, miškai, sodybos. Piešinyje vaizduojamas tiltas buvo maždaug toje vietoje, kur dabar yra rengiamas 1236 metais vykusio Saulės mūšio atminimo memorialas.

E. Vasiliauskas prieš metus Švedijos karo muziejaus archyve atrado seniausią Joniškio miesto vaizdą, pieštą to paties autoriaus 1703 metais. Šis radinys buvo tikra sensacija Šiaurės Lietuvos ir visos šalies istorijai.

Guostagalio Istorija: Tarp Karališkųjų Kaimų Ir Baudžiavos

Guostagalis nuo seniausių laikų priklauso Linkuvos parapijai. Šaltiniai kaimo istorijai tyrinėti nėra gausūs, nes kaimas buvo karališkasis. Pirmąjį kartą kaimo žmonės buvo surašyti valakų reformos metu Upytės valsčiaus inventoriuje 1554-1555 metais. Tuomet Guostagalyje buvo šešiolika ūkių. Činšas buvo viena kapa ir šešiolika grašių už valaką.

Po šimtmečio prasidėjęs karas su Rusija ir maras nusiaubė Guostagalį. XVII amžiaus pabaigoje kaimas buvo atsigavęs ir pilnas jaunų žmonių. Tačiau 1700-aisiais prasidėjo Šiaurės karas, o 1708 metais - maras, kuris tęsėsi iki 1711 metų. Šiaurinė Upytės pavieto dalis neteko kokių 2/3 gyventojų, panašus likimas ištiko ir Guostagalį.

1738-aisiais metais Guostagalio kaime tebuvo rasti trys nuolatiniai ūkininkai. 1764-aisiais Seimas nutaria inventorizuoti karališkuosius turtus. Sprendžiant pagal mokesčių dydį, stambiausi kaimo ūkininkai - Povilas Krisčiūnas ir Adomas Povilionis. Po Karaliaus Augusto III mirties kraštui atėjo didžiųjų nelaimių laikas. Išrinkus naujuoju karaliumi rusų remiamą Stanislovą Poniatauską, krašte prasidėjo neramumai.

1772 metais A. Tyzenhauzas už skolą perduoda K. Poniatauskui valdyti visą Šeduvos seniūniją. Iš jo žinome, kad tuomet Guostagalyje buvo 11 ūkių, o ūkininkų palikuonių - 11 sūnų ir 11 dukterų. Taip prieš 1775-tųjų metų Kalėdas Guostagalio karališkieji valstiečiai tampa Karpių baudžiauninkais. 1777 kaime jau laikomos bitės, kurių 1772 ir 1775 inventoriai nerado. Tačiau midų ir alų jau keitė degtinė.

Vasiliauskų Giminės Istorija Ruibiškės Kaime

Gijos nuvedė į Skaudvilę, Pabambius, Upyną, Ruibiškę - kaimą prigludusį prie abiejų Šunijos upės krantų (Skaudvilės sen.). Iš Ruibiškės kilę Vasiliauskų giminės palikuoniai pasklido po Lietuvą ir Pasaulį, kai kurie jų giminės vardą garsina iki šiol. Kilmė Skaudvilės katalikų filijinės bažnyčios krikšto metrikų knygose yra 1793 m. sausio 29 d. datuojamas įrašas, kuriame įrašytas Pabambiuose gimusios Marijonos Pranciškos krikštas, tėvai - Jonas ir Marijona Milašauskaitė Vasiliauskai.

Jonas ir Marijona Vasiliauskai susilaukė 10 vaikų, tačiau nemažai jų mirė jauno amžiaus. Laisvojo valstiečio statusas lėmė, kad Jonas su šeima dažnai keitė gyvenamąją vietą - nuo 1796 m. jie kurį laiką gyveno Upynoje. Mirė Jonas 1826 m. Ruibiškėje, sulaukęs 68 metų, našlė liko žmona Marijona, ūkį paveldėjo jauniausias sūnus Simonas. Taigi matyti, kad apie 1824-1825 m. Jono Vasiliausko šeima ir jo palikuoniai ilgam - beveik 200 metų įsitvirtino Ruibiškės kaime.

Po tėvo mirties ūkį paveldėjęs Simonas Vasiliauskas (1806-1867) Batakių bažnyčioje 1831 m. vedė Oną Danytę (1811-1872), susilaukė 11 vaikų. Mirus 1867 m. tėvui Simonui 4 sūnus dalinosi tėvų sodybą, kuri tuomet apėmė 27 dešimtines. Pagal 1876 m. susitarimą buvo numatyta, kad ūkį paveldi 2 vyriausi sūnus - Adomas ir Vincentas.

Tokiu būdu vyriausias sūnus Adomas Vasiliauskas (1836-1906) liko gyventi senojoje sodyboje, Batakių bažnyčioje 1863 m. vedė Oną Kairytę, susilaukė 7 vaikų. Tuo tarpu Vincentas Vasiliauskas (1838-1908) Šilalės bažnyčioje 1865 m. vedė Apoloniją Macaitę, susilaukė 8 vaikų. Jis įsikūrė iš Augustino Vainausko 1886 m. išsinuomotame Karvedynės vienkiemyje (dabar Beržynės km.).

Vincento sūnus Jonas Vasiliauskas (1875-1927) paveldėjęs ūkį, Girdiškės bažnyčioje 1910 m. vedė Oną Gomaitę (1885-1915). Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1914 m. Jonas buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Grįžęs iš karo Skaudvilės bažnyčioje 1920 m. antrąkart vedė Marijoną Mikalauskaitę, susilaukė dar 3 vaikų. Tuo metu Ruibiškėje, link Lomių, buvo dar keletas Vasiliauskų sodybų (dar kitaip vadintos Daniškio(ės) vienkiemiais).

Šiame straipsnyje apžvelgėme Joniškio krašto vienkiemių istoriją, aptarėme Tūbinių, Guostagalio ir Ruibiškės kaimų raidą, prisiminėme žymias asmenybes ir svarbius istorinius įvykius. Tikimės, kad ši informacija padės geriau suprasti ir įvertinti mūsų krašto kultūrinį paveldą.

tags: #country #jonis #vienkiemis