Lietuvoje dažnai kalbama apie teisinę valstybę, nuosavybės neliečiamumą ir neįgaliųjų integraciją. Tačiau viename Kėdainių daugiabutyje S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje susiklostė tokia situacija, kuri verčia abejoti visais šiais teiginiais. Tai istorija apie tai, kaip geraširdiškas sutikimas padėti kaimynams virto dešimtmečius trunkančiu košmaru, o bandymas apginti savo privačią erdvę neįgaliam žmogui baigėsi ilgu teismų maratonu ir gniuždančiais finansiniais įpareigojimais.
Kėdainių senamiestis
Pradžia: geraširdiškumas virsta problema
Viskas prasidėjo maždaug prieš 20 metų, kai butą Kėdainių miesto Dariaus ir Girėno 20-ajame name įsigijo keturių vaikų mama Rasa (vardas ir pavardė redakcijai žinomi - red. past.). Tuo metu namo sąlygos net ir tiems laikams buvo itin prastos - 9 šeimų gyvenamasis namas neturėjo nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Gyventojai naudojosi lauko tualetu ir sėmė vandenį iš šulinio.
2008 metais atsiradus galimybei prisijungti prie miesto vandentiekio ir nuotekų tinklų, name kilo sujudimas. Tai turėjo būti džiugi akimirka - civilizacijos atėjimas į seną namą. Pagal pirminį planą vamzdynai turėjo būti tiesiami per bendro naudojimo koridorius - tai logiškas ir techniškai teisingas sprendimas. Tačiau kaimynams tai pasirodė per brangu. Matydama, kad bendras sutarimas stringa, o vandens reikia čia ir dabar, Rasa padarė lemtingą nuolaidą. Ji sutiko, kad kaimynės vandens ir nuotekų vamzdžiai būtų tiesiami tiesiogiai per jos buto virtuvės ir koridoriaus grindis. Moteris nusprendė paaukoti dalį savo privačios erdvės, kad kaimynai ir jos šeima turėtų vandenį.
Inžinerinių tinklų įrengimas vyko chaotiškai. Nors šuliniai kieme buvo įregistruoti kaip bendra nuosavybė, patys vamzdynai namo viduje buvo vedžiojami be bendro projekto, be oficialios registracijos ir be namo administratoriaus priežiūros. Kiekvieno buto šeimininkai „kasėsi“ ir „jungėsi“ kaip išmanė, taupydami kiekvieną centą.
Pasinaudodama situacija, antrame aukšte gyvenanti kaimynė nusprendė „patobulinti“ projektą. Kai šeimininkė pamatė, kas padaryta, buvo per vėlu. Rasa, būdama taikaus būdo, nenorėjo karo.
Deja, tas „vienerių metų terminas“ išsitempė į daugiau nei dešimtmetį. Kaimynė nieko nedarė. O Rasa liko gyventi su svetimu, vizualiai bjaurojančiu vamzdžiu savo virtuvėje.
Situacijos perėmimas: Lino kova
Laikas bėgo, Rasos sveikata prastėjo. Būstas buvo perrašytas jos sūnui Linui (vardas ir pavardė redakcijai žinomi - red. past.), turinčiam II grupės neįgalumą. Po Rasos mirties, likęs vienas su savo negalia, Linas norėjo tik vieno - susitvarkyti tėvų butą ir gyventi oriai.
Linas, padedamas brolio, bandė spręsti problemą civilizuotai. Jie kreipėsi į namo administratorių UAB „Kėdainių butai“. Tuomet buvo imtasi teisinio kelio. Kaimynei išsiųstas registruotas laiškas su prašymu per mėnesį pašalinti vamzdį, trukdantį atlikti remontą. Mėnuo praėjo tyloje.
Matydami, kad geruoju susitarti nepavyks, ir jausdamiesi palikti likimo valiai tiek administratoriaus, tiek savivaldybės, broliai ryžosi drastiškam žingsniui - jie patys demontavo svetimą vamzdį iš savo privačios valdos.
Šiandien easy -5 val! 🫡 #592 !dovatonas 💚| !skinswap
Teisminiai procesai ir sistemos abejingumas
Kėdainių butų direktorius Paulius Zykas teigė, kad gyventojo pateikta situacija yra asmeninio poreikio tenkinimas, t. y., nenoras, kad vamzdis „eitų“ per jo patalpas. Ši situacija nėra viso namo savininkų interesas.
Kaimynė dėl nupjauto vamzdžio kreipėsi į teismą. Teismo sprendimu Linas buvo įpareigotas per 3 dienas savo lėšomis atstatyti nupjautą vamzdį. Teismas savo sprendimą grindė tuo, kad nors vamzdį kaimynė įsivedė savo lėšomis, savavališkai, jis aptarnauja jos bei vėliau prijungtą dukros butą, tai yra bendrojo naudojimo inžinerinė sistema.
Apeliacinis teismas sprendimą paliko galioti. Lino brolis, norėdamas įvykdyti teismo sprendimą, kreipėsi dėl išaiškinimo: kaip atstatyti vamzdį? Ar reikia projekto? Ar reikia kaimynų sutikimo (juk tai bendro naudojimo objektas)? Ar galima vesti vamzdį kita trasa? Teismo išaiškinimas buvo kategoriškas: atstatyti taip, kaip buvo, be jokių projektų ir sutikimų.
Tačiau sistema negailestinga. Neįgaliam žmogui, gyvenančiam iš nedidelės pensijos, tai yra finansinis nuosprendis.
Nekilnojamas turtas
Savivaldybės pozicija ir psichologinis smurtas
Kėdainių rajono savivaldybei situacija taip pat žinoma. Tiesa, akivaizdu, kad savivaldybės pagalba dar kuklesnė, mat kam jau kam, o ne savivaldybei spręsti kaimynų ginčus… Savivaldybė pasiūlė teisinę pagalbą, nors, tiesa, kiek iš jos naudos dabar, kai teismai jau baigėsi, klausimas.
Kaip teigia Statybų inspekcija, problema susijusi su statinių naudojimo priežiūra, o tai yra savivaldybės funkcija. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 str., statinių naudojimo priežiūra yra savarankiškoji savivaldybių funkcija.
Be teisinių ir finansinių problemų, ši istorija turi ir kitą pusę. Lino artimieji pasakoja apie nuolatinį psichologinį smurtą, kurį prieš neįgalų žmogų taiko vamzdžių savininkė ir jos dukra.
Linas nuolat patiria kaimynių verbalinį smurtą. Tad Linas ir toliau gyvena baimėje. Ir lyg maža būtų per jo virtuvę einančio vamzdžio, virš jo durų, bendrame koridoriuje, tos pačios kaimynės dukra išvedė dar vieną kanalizacijos vamzdį. Vėl be sutikimo. Vėl be projekto.
Šiuo metu Linas yra priverstas gyventi su atstatytu svetimu vamzdžiu savo virtuvėje, su tūkstantine skola antstoliams ir su baime išeiti į laiptinę.
| Problema | Pasekmės | Galimi sprendimai |
|---|---|---|
| Savavališkai įrengtas vamzdynas | Teisminiai ginčai, finansinės išlaidos, psichologinis diskomfortas | Derybos su kaimynais, teisinis įvertinimas, savivaldybės pagalba |
| Neįgaliojo teisių pažeidimas | Diskriminacija, neprieinama aplinka, psichologinis smurtas | Teisinė pagalba, socialinė parama, kaimynų supratimas |