Vytautas Butas - dailininkas, kurio kūrybinis kelias nusidriekęs nuo praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio iki šių dienų, neseniai išleido asmeninį savo darbų albumą „Tapyba“. Šis 272 puslapių leidinys - tai autoriaus kūrybinio kelio branda, aprėpianti talento skleidimąsi nuo praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio iki šių dienų. Albume pristatomi darbai, sukurti 1972-2017 m. tarpsnyje.
Lietuvos regionų žemėlapis
Albumo pristatymas buvo surengtas Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešojoje bibliotekoje. Tai trečiasis Jonavos krašto tapytojų albumas. Vartydami šį tapybos leidinį, suprasime, kad Vytauto kūryboje vyrauja žmogaus ir gamtos motyvų variacijos. Tapytoją įkvepia gamta, jos formos, spalva, ritmas, šviesa. Žmogus - dažnas vaizdinys autoriaus drobėse.
Albumo Sudarytojo Įžvalgos
Dr. V. Buto albumo sudarytojas, Jonavos krašto kultūros ir istorijos metraščio „Taurosta“ redaktorius Vytautas Venckūnas, kalbėdamas apie naują leidinį, apgailestavo, kad anuometinė santvarka šykštėjo galimybių pasireikšti įvairių žanrų menui, itin tai jautė tapytojai.
„Tačiau laikai pasikeitė, Jonavoje vis garsiau ėmė reikštis Vytautas Butas, jo mokytojas Bronius Rutkauskas, Aidaras Merkevičius, kiti jauni talentai. Duris atvėrė meno galerija Jonavos kultūros centre. Gyvenimas pradėjo šviesėti. Šiandien tikrai džiaugiamės, turėdami profesionalams prilygstančių tapytojų. Reikia skatinti jonavietišką, ypač vaizduojamąjį, meną “, - kalbėjo V.
Anot albumo sudarytojo, V. Buto paveikslai jam patiko - emocijas ir išgyvenimus kėlė apleistų senamiesčių vaizdai. „Tų senamiesčių, kuriuos tapė Vytautas, jau seniai nebėra, nes urbanizacija sutvarkė ir panaikino tuos šabakštynus. Jų niekada nebebus. Tapybos darbuose mane imponavo ir tie maži žmogeliukai, Vytauto vadinami „chmurikais“, kurių minioje stambesniu planu išryškinamas tik vienas. Matyt, tai vadas, sukvietęs kitus į būrį...“
V. Venckūnui su V. Butu dirbti nebuvo labai lengva. Susitikimai, pokalbiai ir būsimos knygos aptarimai, vietoje suplanuoto pusvalandžio, užtrukdavo po kelias valandas. „Pirmiausia suarchyvavome tai, kas bus spausdinama. Darbai fotografuoti įvairia technika, tad sunku sudėlioti kūrinius į vieną eilę. Antras žingsnis - paveikslų susisteminimas. Taip atsirado natiurmortų, peizažų, aktų, senamiesčio temoms skirti skyriai. Tačiau, dėliojant tokią gausybę darbų, bijojome, kad kurioje teminėje grupėje neatsirastų toks pat kitas darbas. Todėl dirbome labai atsakingai ir apdairiai“, - aiškino V.
Jis atkreipė dėmesį, kad knygoje yra nemažai eskizų, parodančių tapybos darbo pradžią. „Tokie eskizai leidžia suprasti nuo ko pasidėjo tas ar kitas paveikslas. Manau, toks sumanymas puošia knygą.“
Albumo Struktūra ir Turinys
Albumo pirmojoje dalyje „Ankstyvoji kūryba. Natiurmortai“ pristatomi darbai, sukurti 1972-2017 m. tarpsnyje. Per 50 paveikslų spausdinama „Peizažų“ dalyje. Tarp jų galime pamatyti ir Jonavos krašto vaizdų.
Jonavos herbas
Dailininkas V., „Senamiesčių motyvų“ grupėje atsiveria apleistų kiemų, tarpuvarčių, gatvelių reginiai, kokius Vilniuje autorius matė 1974-isiais. Ypač žavėjo Užupis ir jo nepakartojami bromai. Tuomet sukaupta medžiaga - eskizai, fotografijos, piešiniai - virto paveikslais, kuriuos rasime šiame albume.
„Kai vaikštau po tuos pačius senus kiemelius, randu, kad dažnai vartai jau su įtaisytomis spynomis ir jau neužeisi./…/ Su atsinaujinimu tarsi po truputį išnyksta ir senoji dvasia, kuri ir buvo pagrindinė įkvėpėja tapyti senamiestį“, - sakė V. Knygą baigia dalis „Įvairi kūryba“, kurios pabaigoje spausdinamos V. Butkevičius, prieš dešimtmetį gyvenimą paskyręs tapybai, pernai išleido tapybos darbų albumą „Pranas ir Jonas Butkevičiai.
Albumo išleidimo proga V. „Mes priėjome prie išvados, kad, pasirodžius šiam albumui, Vytautas Butas įrašė save aukso raidėmis į Lietuvos tapybos istoriją. Vytautas Butas yra dailininkas iš prigimties. Visą gyvenimą kūręs, šlifavęs darbus šiandien pateikia mums knygą. Tai kalba talentas. Jūs tik pažvelkite, kokie nuostabūs dailininko sukurti portretai. Jo tapyba plati - iki abstrakcijų. Geriau įsižiūrėkite: paveiksluose atsispindi ir jo būdas: nuoširdus, tikras, atviras, optimistiškas. Tai Žmogus iš didžiosios raidės. Tad mano linkėjimas: svarbiausia - būti savimi, kurti ir džiuginti visus“, - sakė dailininkas dr. J.
Kūrybinės Paieškos
Susirinkusieji išgirdo, kad V. Butas piešti pradėjo aštuntoje klasėje, paragintas kiemo draugo, pirmojo mokytojo B. Rutkausko, vėliau tapusio iškiliu dailininku. Polinkiui į tapybą įtakos turėjo pažintis su pradedančiais dailininkais Virgiu Rusecku, Jonu Valiukoniu, Rimu Galecku, Rimgaudu Matuliu, Robertu Reznikovu, A.
„Jo menų centre „Auksinės kopos“ susipažinau su įvairių šalių dailininkais, tapiau, rengiau parodas, savo tapyba patraukdamas Lietuvos ir užsienio galerijų dėmesį. O paskui Lenkijos žurnalisto, kolekcininko, poligloto Cezario Rudzinskio ir mano žmonos Donatos dėka pradėtos rengti parodos Vokietijoje, duris atvėrė Varšuvos ir Krokuvos galerijos. Pažinčių ratas plėtėsi, įgijau pasitikėjimą ir esu šiandien tuo, kuo esu“, - kukliai prisistatė albumo autorius.
V. Butas - asmenybė, kurios gilumoje glūdi turtingi, iki šiol dar neatsiskleidę tapytojo talentai. „Šiandien įvyko stebuklas - mano bičiulis Vytautas išleido savo kūrybos knygą!“ - iškilmingai paskelbė F.
Paroda "Būtas Butas"
„Parodoje pristatau paveikslus, kuriuose skleidžiasi trys pagrindinės mano kūrinių temos, persekiojančios visą sąmoningą kūrybinį gyvenimą. Kadangi jos senos, galima vadinti jas „būtomis“, bet vis atgimstančiomis, pasikartojančiomis. Pirma tema - motyvas - senojo, sunaikinto, pasikeitusio („būto“) Vilniaus senamiesčio kiemelių reminiscencijos: apleistumas, nereikalingumas, pasmerktumas, fiksuojant tai, kas buvo, bet jau senai dingo, pakito, mano seno, kadaise Vilniuje nugyvento,- laikotarpio įspūdžiai.
Antroji tema - motyvas - peizažas, pažymėtas tokiu pat įtampos, apleistumo, vienatvės ženklu. Tiesiog gražių, išdailintų peizažų man nepavyksta nutapyti. Ir (turbūt) nesinori. Trečioji tema, stipriai susijusi su pirmąja ir antrąja temomis: žmogeliukų grupės (aš juos kartais vadinu „chmūrikais“), „įsodintos“ į senamiestį ar peizažą (kartais ir į interjerą), bet išreiškiančios tą patį nereikalingumo, atskirumo, nesusišnekėjimo, vienatvės pojūtį.
Visi trys motyvai - tarsi trys plaukų sruogos, supintos į vieną kasą, kurios ilgis bent 40 metų. Taigi - „Būtas Butas“, bet vis dar gyvas,“ - pasakoja tapytojas Vytautas Butas. V. Buto naujausių tapybos kūrinių parodos „BŪTAS BUTAS“ iš ciklo „Pasakojimai“ atidarymas vyks sausio 19 d., 18 val. Savicko paveikslų galerijoje (J. Basanavičiaus g. 11 / Teatro g. 1).
Parodų ciklas ,,Pasakojimai“ - tai naujasis Savicko paveikslų galerijos kūrybinės veiklos etapas. Šio parodų ciklo autorius vienija aistra drąsiai ir atvirai perteikti savo kuriamų vaizdinių ar personažų istorijas. ,,Pasakojimus‘‘ kuria menininkai iš visos Lietuvos, taip pat kviestiniai užsienio autoriai, turintys savitą ryšį su Lietuva. Parodų lankytojai yra svarbūs ,,Pasakojimų“ dalyviai, kūrėjams rūpi jų išgyvenamos emocijos ir istorijos. ,,Pasakojimų“ globėjas - europarlamentaras Petras Auštrevičius.
Dailininkas V. Butas gimė 1956 vasario 5 d. Tapo ir parodose dalyvauja nuo 1980 metų. Didžiausia personalinė paroda buvo surengta Vokietijoje, Augsburgo pilyje, taip pat dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Kitos Parodos Lietuvoje
Lietuvos meno lauke dairantis ir ieškant tikro piešėjo (tokio, kuriam piešinys yra ne tik viena iš daugelio meno rūšių, bet esminė išraiškos priemonė, ir mąstymo būdas, bei filosofija), rodomasis pirštas pirmiausia turėtų būti nukreiptas į Šiauliuose gyvenantį bei kuriantį Bronių Rudį.
Dar nuo praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio šis menininkas pasirinko šį vieną seniausių ir universaliausių raiškos būdų kaip savo kūrybinę strategiją ir taktiką. Jam svarbūs yra visi piešinio aspektai - linija, štrichas, dėmė, skirtingi ir įvairūs šių elementų deriniai. Neapsiribodamas plokštuma ar iliuzionistiniu jos suerdvinimu, B. Rudys piešinį (o taip pat su juo simbiotiniais ir egryšiais susijusį popierių) paverčia ir esmine objekto, instaliacijos, netgi performanso ar akcijos sąlyga.
„Parodoje Déjà vu papier pateikiami kūriniai atlikti ant popieriaus arba iš jo. Abstraktaus pobūdžio darbų kolekcijoje pristatomos konstruktyvios kompozicijos. Jos sukurtos ant įvairaus dydžio ir struktūros popieriaus, naudojant grafito miltelius, tušą ir kitas medžiagas. Pateikiami piešinių ciklai eksponuojami kaip atskiri vienetai, vietomis juos galima suvokti kaip vientisą instaliaciją, popierinius objektus. Kūriniai orientuoti įgalinant žiūrovui pažvelgti į piešinio medžiagiškumą, atkreipiant dėmesį į popierių kaip kultūros pradmenį ir atveriant naujas popieriaus plastinės raiškos galimybes. VDA parodų salių „Titanikas“ I a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m.
„Parodoje eksponuoju nedidelių antropomorfinių skulptūrų ir piešinių kolekcijas, kuriose tyrinėju su žmogumi vykstančias metamorfozes, keičiančias jo vidinį pasaulį ir paliekančias pėdsaką išorėje. Polina Verbytska (1989, Kijevas) - menininkė ir skulptorė iš Ukrainos. Nuo 2012 m. ji kuria antropomorfines skulptūras ir bareljefus. Polina studijavo vaizduojamąjį meną Drahomanovo universitete, Kijeve, Ukrainoje. Polinos personalinės parodos surengtos galerijoje Transformart (Serbija), Dukley (Juodkalnija), Karas (Ukraina), IZONE (Ukraina), Barbacan Art Space (Ukraina). Jos darbų yra privačiose kolekcijose Ukrainoje, Juodkalnijoje, ES šalyse, JAV, Australijoje. VDA galerijoje 5 MALŪNAI (Malūnų g. 5, Vilnius) veiks iki 2024 m.
Keturios šalys, keturi metai, vienas metodas. Menininkė iš Slovakijos Viktoria Terezia Jurkovska savo parodoje „Grandpa Approves“ (lt. „Senelis - už“) pristato ketveris metus kurtą tekstilės dizaino projektą, kuriame mišria technika atliktuose skaitmeniniuose koliažuose susipina analoginiai naratyvai ir iliustracijos. Paroda „Senelis - už“ kuria intymų, jautrų pasakojimą dienoraščių ir jų vaizdinių pagalba. Tekstilės atspaudai tampa parodos pasakotojais, kuriuose susilieja eksperimentinis, skaitmeninis menas ir analoginės fotografijos technika. Projektas „DedkoдідусьGrandpa Sikorjak“ tapo pirminiu meno kūriniu, sujungdamas savyje skirtingas technikas ir vaizdo kūrimo būdus. VDA galerijoje Artifex (Gaono g.1, Vilnius) veiks iki 2024 m.
Hyperplanas - tai tarpsritinis projektas, kuris nagrinėja žmogaus suvokiamos erdvės matavimus bei aukštesnes dimensijas. Anot projekto autorės, mūsų bendra patirtis yra tokia, kad mes erdvę suvokiame trimis matavimais: ilguma, platuma bei aukščiu. VDA parodų salėse „Titanikas“ II a. (Maironio g. 3, Vilnius) veiks iki 2024 m.
„Bastūnai“ referuoja į abiejų jaunosios kartos dizainerių kūrybos procesą, kur eksperimentai, vaizduotė, nenumatytos aplinkybės abiejų kūrėjų sąmoningai išlaisvinami, kaip kūrybinės eigos dalis bei dizaino strategija. Galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) veiks iki 2024 m.
Personalinėje parodoje „Bit Value“ Vygandas Šimbelis analizuoja meno rinkos procesų ir kūrinio piniginės vertės problematiką. Galerijoje (AV17) (Totorių g. 5, Vilnius) veiks iki 2024 m.
Parodoje dominuojantys pagrindai veikėjai žmonės-kalnai, lyg išnirę iš žemės ir nulieti iš akmens, Jie yra sudėtinė gamtos dalis, nepamainoma pasaulio konstanta. Gruodžio 15-osios naktį Šakių ligoninėje užgeso dailininko Virgio Rusecko gyvybė.
- Kriūkuose jau baigiu apsitrinti ir apsiprasti. Tiesa, Kriūkuose savo sodybas turi nemažai menininkų, tad vasarą gyvenimas čia pagyvėja. Gaila, kad pastaruoju metu negaliu vaikščioti, tad nepaprasta net į dirbtuvę, esančią antrame aukšte, užlipti. Dar vis viliuosi, kad tokia mano fizinė būsena laikina ir, nors sergu sunkia liga, dar sulauksiu pagerėjimo. - Renatos buvimas drauge ir kinas. Kinas man yra išsigelbėjimas - ir ne tik šiuo periodu, jis visada buvo tam tikras kūrybinis įkvėpimas ir gyvenimo magija.
- Nuo mažens norėjau būti dailininkas, piešdavau visokias raketas, dalyvaudavau vaikų konkursuose, tik manęs niekas niekada nepagirdavo. Ir jokių meno mokyklų nelankiau. O štai Renata jas lankė, buvo žvaigždė, nors pati dailininke niekada nenorėjo tapti. Ne ne ne, čia ne nuoskauda, čia šiaip sau kalbu (juokiasi). Esu tapytojas „be bilieto“.
- Būtent Kaune praleidau didžiąją savo kūrybinio laiko dalį - daugiau nei dvidešimt metų. Esu būtent šio miesto dailininkas: įkvepiančios grindinio gatvelės, raudonų plytų arkos ir skliautai, čerpiniai stogai - visa tai yra mano. Senamiestyje, M. Valančiaus gatvėje, turėjau nedidelę studiją, sykiu ir gyvenamąją vietą su masyviu foteliu ir sofa. O vėliau jau su Renata atsikraustėme į Kurpių gatvę.
- Turiu sentimentų ne tik Kaunui, bet ir Rukų kaimui netoli Pagėgių. Mažoji Lietuva, Renatos gimtasis kraštas, man taip pat tapo labai brangi. Sykį vienas draugas pradėjo kalbėti apie labai gražią menininkę, su kurios kūryba aš būtinai turįs susipažinti jos namuose.
- Jau seniai žinojau (jaučiau), kad vieną dieną ši neganda mane aplankys, tik neįsivaizdavau, kada tai nutiks, kad nutiks „čia ir dabar“. Kai visą gyvenimą, tiksliau - penkiasdešimt metų, esi persekiojamas astmos, negali būti garantuotas, kad neužklups ir rimtesnės kvėpavimo takų ligos.
- Atrodytų, nepagydoma liga turėtų pastūmėti tragizmo ir dramatizmo link, ogi nė velnio: nepradėjau tapyti nei giltinės, nei tamsių kryžių, nei karstų, nei besiveriančio pragaro. Tiek, kiek turėjau vaizduotėje makabriškumo ar fantasmagorijos, manau, tiek jų ir liko - jokio paaštrėjimo.
- Tapydamas visada klausausi muzikos, o kurdamas ją mėginu mintimis dėlioti būsimo paveikslo siužetą ar personažo nuotaiką. Nors mudu su Renata šiuo metu gyvename nedideliame Kriūkų miestelyje, dažnai pasiilgstu miesto garsų, o ji - atvirkščiai: labiausiai savimi jaučiasi būdama gamtoje.
tags: #dailininkas #vytautas #butas #paveikslai