Lietuvių liaudies dainos - tai neatsiejama mūsų kultūros dalis, atspindinti įvairius gyvenimo aspektus: meilę, gamtą, šeimą ir kovą už Tėvynę. Šios dainos, perduodamos iš kartos į kartą, išsaugojo mūsų tautos dvasią ir istoriją. Straipsnyje aptarsime įvairias lietuvių liaudies dainų temas, simbolius ir jų reikšmę mūsų kultūrai.
Lietuvos dainų šventė - svarbi tautinės kultūros dalis.
Dainos apie meilę ir gamtą
Lietuvių liaudies dainose dažnai apdainuojama meilė ir gamta. Meilės dainose atsiskleidžia jausmų įvairovė: nuo švelnios meilės iki skausmingo išsiskyrimo. Gamtos motyvai taip pat svarbūs - miškai, laukai, upės ir ežerai tampa dainų veikėjais, simbolizuojančiais grožį ir harmoniją.
Štai keletas pavyzdžių:
- "Ant kalno gluosnys, pakalnėj šulnys" - daina apie mergelę, kuri vaikščiojo viena, ir bernelį, kuris ją sutiko.
- "Oi lunkela, lunkela" - daina apie žalią pievelę ir bijūnus.
- "Beržas, beržas po lietaus" - daina apie gamtos grožį po lietaus.
Šiose dainose gamta ir meilė susipina, sukurdamos jausmingą ir poetišką atmosferą. Gamtos elementai dažnai naudojami kaip metaforos, išreiškiančios žmogaus jausmus ir išgyvenimus.
Partizanų dainos: kova už laisvę
Ypatingą vietą lietuvių liaudies dainų kultūroje užima partizanų dainos. Šios dainos atspindi skaudų pokario laikotarpį, kai Lietuvos partizanai kovojo už savo šalies laisvę prieš sovietinę okupaciją. Partizanų dainos - tai ne tik istorinis dokumentas, bet ir stiprus emocinis išgyvenimas, perteikiantis meilę Tėvynei, pasiaukojimą ir viltį.
Štai keletas partizanų dainų fragmentų:
- "Ginsiu brangią žemę, šalį Lietuvos" - daina apie pasiryžimą ginti Tėvynę.
- "Kovokim už Tėvynę, broliai, ir vėl bus laisva Lietuva!" - daina apie viltį atgauti laisvę.
- "Žūsiu už mylimus draugus" - daina apie pasiaukojimą dėl draugų ir Tėvynės.
Partizanų dainose dažnai minimi kapai, kryžiai ir žuvę karžygiai.
Neprašytas Mums Ne Svečias– Lietuvių Partizanų Daina (Lithuanian partisan song)
Lietuvos partizanai - kovotojai už laisvę.
Simboliai ir motyvai lietuvių liaudies dainose
Lietuvių liaudies dainose gausu simbolių ir motyvų, kurie atspindi mūsų tautos pasaulėžiūrą ir vertybes. Štai keletas dažniausiai pasitaikančių simbolių:
- Žirgas - simbolizuoja jėgą, ištikimybę ir laisvę.
- Paukštis - simbolizuoja laisvę, viltį ir ryšį su Dievu.
- Kryžius - simbolizuoja tikėjimą, atgailą ir auką.
- Žemė - simbolizuoja Tėvynę, gimtąją žemę ir ryšį su protėviais.
Šie simboliai dažnai naudojami dainose, siekiant perteikti gilesnes prasmes ir emocijas. Pavyzdžiui, dainoje apie partizanus žirgas gali simbolizuoti partizano jėgą ir pasiryžimą kovoti už laisvę, o kryžius - jo auką ir tikėjimą.
Dainos kaip istorijos ir kultūros dalis
Lietuvių liaudies dainos - tai ne tik meno kūriniai, bet ir svarbus istorinis šaltinis. Jos atspindi mūsų tautos istoriją, papročius ir tradicijas. Dainos padeda mums suprasti, kaip gyveno mūsų protėviai, ką jie jautė ir kuo tikėjo.
Partizanų dainos, pavyzdžiui, yra svarbus istorinis dokumentas, kuris atspindi pokario laikotarpio realijas ir partizanų kovą už laisvę. Šios dainos padeda mums prisiminti ir pagerbti tuos, kurie paaukojo savo gyvybes už Lietuvos laisvę.
Be to, dainos yra svarbi mūsų kultūros dalis. Jos perduodamos iš kartos į kartą, išsaugo mūsų tautos dvasią ir identitetą. Dainos vienija mus, primena apie mūsų šaknis ir padeda mums didžiuotis savo tauta.
Lilijos Larionovos kolekcija "WHITE HORSES/4"
Šiuolaikiniai dizaineriai taip pat įkvėpimo semiasi iš tautos tradicijų. Lilija Larionova, mados dizainerė, jau daugiau nei dešimtmetį dirbanti dizaino ir mados srityse, festivalyje „Mados infekcija“ pristatė savo kolekciją vyrams „WHITE HORSES/4“ (Prêt-a-Porter, ruduo/žiema 2015-2016 m.).
Lilijos Larionovos kolekcijos modelis.
Dizainerę sukurti šią kolekciją įkvėpė Pašaltuonio kaimas Jurbarko rajone, kur prabėgo Lilijos vasaros pas senelius. Tad pagrindinė „White Horses/4“ inspiracija - arčiau žemės, arčiau šaknų. Tikslas - tam tikrus archaiškus dalykus pavaizduoti šuolaikiškai, stilizuojant detales ir dizaino formas. Naudojami itin kokybiški naturalūs audiniai - merino vilna, kašmyras. Kaip visuomet labiausiai akcentuojamas viršutinis rūbas - paltas. Dominuoja sluoksniškumas, faktūrų bei audinių darna.
Ištrauka iš Harriet Beecher Stowe "Dėdės Tomo trobelės"
Šaltą vasario mėnesio pavakarę P. mieste, Kentukio valstijoje, ištaigingai įrengtoje svetainėje, gurkšnodami vyną, sėdėjo du džentelmenai. Atidžiau pažiūrėję, vieną pašnekovų vargiai būtume galėję priskirti prie džentelmenų. Jis buvo pernelyg išsipustęs: akis rėžė neskoninga įvairiaspalvė liemenė, mėlyna, ryškiai geltonais taškais išmarginta ir pūpsančiu mazgu surišta kaklajuostė buvo, rodos, tyčia jam parinkta. Didelių, grubių jo rankų pirštai buvo apmaustyti žiedais, ant storos auksinės laikrodžio grandinėlės kabojo daug stambių įvairiaspalvių papuošalų, kuriais jis patenkintas vis žvangino pokalbio įkarštyje. Jo pašnekovas ponas Šelbis atrodė esąs tikras džentelmenas, o namų vidaus įrengimas ir bendra jų išvaizda rodė, kad jis yra pasiturįs, netgi turtingas.
- Matai, Heili, Tomas nėra paprastas negras, jis tikrai vertas tų pinigų - sąžiningas, gabus, patikimas. - Kai kurie, Šelbi, netiki, kad esama pamaldžių negrų, o aš tikiu, - pasakė Heilis, rankos mostu išreikšdamas tvirtą įsitikinimą. - Šią vasarą toje negrų partijoje, kurią gabenau į Naująjį Orleaną, turėjau vieną negrą. Kad jūs būtumėte girdėjęs, kaip jis meldėsi! Ir buvo toks geras, toks ramus!.. Aš gerai už jį uždirbau, nes pigiai pirkau iš žmogaus, kuris buvo priverstas jį parduoti. Gavau šešis šimtus gryno pelno. - Na, Tomas nuoširdžiai religingas, retai kur tokį rasi, - tarė ponas Šelbis. - Pereitą rudenį nusiunčiau jį vieną į Cincinatį mano reikalų sutvarkyti ir atvežti penkis šimtus dolerių. „Tomai, - pasakiau, - aš pasikliauju tavimi kaip krikščioniu, žinau, kad manęs neapgausi.“ Ir Tomas sugrįžo. Žinojau, kad sugrįš. Atsirado nenaudėlių, kurie jam sakė: „Tomai, kodėl gi tu nepabėgai į Kanadą?“ - „Šeimininkas manimi pasitiki, aš negaliu jo apvilti“, - atsakė jis. Jie paskui viską papasakojo. Prisipažįstu, kad man gaila skirtis su juo.
- Sąžinės aš turiu lygiai tiek, kiek privalo turėti biznierius, - nusišiepė vertelga. - Žinoma, aš visada pasiruošęs padaryti kai kurių nuolaidų savo draugams. - Hm! Atliekamo neturiu. Tiesą sakant, tik būtino reikalo verčiamas aš parduodu savo tarnus. Tuo metu atsivėrė durys, ir į kambarį įėjo mažas puspenktų metų kvarteronas[1]. Jis buvo itin gražus ir patrauklus. Juodi, švelnūs lyg šilkas plaukai blizgančiomis garbanomis gaubė jo apskritą putlų veidelį, o iš po tankių ilgų blakstienų žvelgė didžiulės ugningos ir švelnios juodos akys, kuriomis jis smalsiai apžvelgė kambarį. Berniukas pašoko ir mikliai pagavo dovaną. Berniukas priėjo. - Bravo! Bravo! Tai šaunus berniukas! - sušuko Heilis. - Jis tikra brangenybė! Žinote, ką aš jums pasakysiu, - pridūrė jis, staiga patapšnojęs ponui Šelbiui per petį, - pridėkite man šį vaikiūkštį, ir mudu sutarsime. Pažvelgus į ją ir į berniuką, iš karto buvo aišku, kad tai jo motina. Tokios pat gilios akys ilgomis blakstienomis, tokios pat juodų šilkinių plaukų garbanos. Rausvi jos skruostai dar labiau užkaito, vos tik ji pastebėjo akiplėšiškai į ją įsmeigtą nepažįstamo vyro žvilgsnį, kuriame švietė neslepiamas susižavėjimas. Puikiai pasiūti ir priderinti drabužiai dar labiau išryškino dailų jos stotą.
- Po velnių! Tai bent prekė! - susižavėjęs suriko pirklys, atsigręžęs į poną Šelbį. - Naujajame Orleane jūs gautumėte už ją krūvą pinigų. - Puikus, sere! Pirmos rūšies! - sušuko pirklys ir, familiariai patapšnojęs ponui Šelbiui per petį, pridūrė: - Na, o kaip dėl gražuolės? Sakykite kainą. - Ė-ė! Moterys visada taip šneka, nes nežino aukso vertės. - Aš jums kartoju, Heili, kad apie tai neverta nė kalbėti. - Matote, aš turiu vieną draugą, kuris verčiasi tokiu amatu: jis nuperka gražius berniukus ir augina juos pardavimui. Tai rinktinė prekė - turtingieji už juos brangiai moka, nes jie būna jų tarnai. Turčiai mėgsta, kad gražūs jaunuoliai atidarinėtų jiems duris, lauktų jų, patarnautų. Prekyba tokiais jaunikliais labai pelninga. - Iš tikrųjų?.. Bet juk tai visai natūralu. Aš tai puikiai suprantu. Kartais būna daug vargo su moterimis. Aš irgi negaliu pakęsti, kai jos ima staugti ir klykti… Bet taip viską sutvarkau, kad to išvengiu, sere. O jeigu taip kelioms dienoms arba savaitei išsiųstumėte motiną kur nors toliau? Tada mes be jokio triukšmo sutvarkytume šį reikalą. Kai ji sugrįš namo, viskas bus jau baigta. - Kodėl neišeis? Šitie sutvėrimai nepanašūs į baltuosius: jie greit susitaiko su savo dalia. Tik reikia viską tinkamai sutvarkyti. Sakoma, - kalbėjo Heilis, norėdamas pasirodyti itin atviras ir nuoširdus, - kad mes, prekiaudami tokiomis prekėmis, sušiurkštėjame, bet aš kitaip manau. Tiesą sakant, niekada negalėčiau pasielgti taip, kaip kiti pirkliai. Esu matęs, kaip, norėdami parduoti vaiką, jie plėšte išplėšia jį iš motinos rankų, o ta klykia it pamišusi… Visiškai netikęs būdas… Tik prekę gadina, ir moterys kurį laiką lieka visiškai nedarbingos. Orleane kartą mačiau labai gražią moterį… Toks elgesys ją tiesiog pražudė. Pirkėjas ėmė tik motiną, be vaiko, o jos būta karštos, kunkuliuojančio kraujo moters. Ji pašėlusiai spaudė vaiką savo glėbyje ir vis kažką kalbėjo, šaukė. Baisu buvo žiūrėti. Kai prisimenu, net dabar gyslose stingsta kraujas. O kai berniuką išvežė ir ją uždarė kambaryje, ji išprotėjo ir po savaitės mirė. Grynas nuostolis, sere, tūkstantis dolerių nuostolio! Ir tik dėl to, kad nežinojo, kaip reikia tvarkyti tokius reikalus.
- Žinoma, nedera pačiam savęs girti, bet aš taip kalbu todėl, kad tai gryna tiesa. Tie negrai, kuriuos parduodu, yra laikomi geriausiais - bent man taip sakoma. Aš nusprendžiau, kad mano negrai turi būti linksmi, apkūnūs, sveiki. Ir miršta jie pas mane rečiau negu pas kitus. - Taip, aš turiu savo principus, sere. Iš manęs tyčiojasi, įkalbinėja atsisakyti jų. Ir pirklys nusijuokė iš savo sąmojo. - Keistas dalykas! Aš niekad to negalėjau įkalti žmonėms į galvą. Štai kad ir senas mano kompanionas Natčeze Tomas Lokeris; galvotas buvo vaikinas, bet su negrais elgėsi kaip žvėris. Šiaip jis buvo labai geros širdies, bet mušė juos iš principo; tokia mat buvo jo sistema, sere. Aš visad sakydavau jam: „Tomai, kam tu daužai savo negres per galvą? Kam tu jas muši, kai jos ima verkti? Juk tai juokinga - sakydavau - ir jokios naudos. Kas čia bloga, kad jos verkia? Tai natūralu - jei jos neverks, jų prigimtis prasiverš kitokiu būdu. Be to, suprask, Tomai - sakydavau aš - juk nuo to genda prekė. Jos pradeda sirgti, liūdėti, o kartais pasidaro tokios negražios - ypač jaunosios - jog reikia velniai žino kokių pastangų, kad atsigautų! Kodėl - sakydavau aš - tu negali su jomis geriau elgtis ir švelniau kalbėti?
- Žinoma, sere, savaime aišku! Matote, aš visuomet, jeigu tik galiu, stengiuosi išvengti nemalonumų. Tą dieną, kai parduodu vaikus, išsiunčiu moteris kur nors toliau: kai akys nemato, ir širdies neskauda, kaip sakoma! O kai jau viskas būna padaryta, kai nieko nebegalima pakeisti, jos norom nenorom su tuo apsipranta. Juk tai ne baltieji, kurie iš mažens žino, kad žmona turi gyventi su vyru, o vaikai su tėvais. - Galbūt. Jūs, kentukiečiai, gadinate savo negrus. Norite padaryti jiems gera, bet iš tikrųjų čia nėra nieko gera. Negras, matote, tam ir sutvertas, kad būtų mėtomas ir vėtomas po visą pasaulį ir parduodamas čia Tomui, čia Dikui, čia vėl dievažin kam. Teikti jiems visokių vilčių, per daug humaniškai juos auklėti anaiptol nėra gerumas, todėl kad visi vargai, kuriuos jiems teks ateityje patirti, atrodys dar sunkesni. Aš netgi pasakysiu, kad tose plantacijose, kur kiti negrai traukia dainas ir visa gerkle kvatoja, jūsų negrai geibtų. Žinoma, pone Šelbi, kiekvienam atrodo, kad jis išmano geriau už kitus. - Aš pagalvosiu ir pasitarsiu su žmona, - atsakė ponas Šelbis. - Tik, Heili, jeigu jau nenorite kelti triukšmo, kaip kad sakote, tai nekalbėkite apie šį reikalą, kad gandai nepasklistų. Jeigu mano žmonės išgirs, neįmanoma bus tyliai parduoti nė vieno negro. - O! Galite būti ramus! Jau aš tai neprasitarsiu. „O, kad aš galėčiau nutrenkti jį žemyn nuo laiptų, - tarė pats sau Šelbis, kai durys užsidarė. - Koks akiplėšiškas pasitikėjimas! Tačiau jis žino, kad esu jo rankose. Jeigu man kas anksčiau būtų pasakęs, kad parduosiu Tomą į Pietus vienam tų niekšų, aš būčiau atšovęs: „Argi vergas šuo, kad aš su juo taip elgčiausi?“ Dabar matau, kad teks tai padaryti, kitos išeities nėra! O Elizos berniukas? Turėsiu dėl jo pakovoti su žmona… Taip pat dėl Tomo. Tai vis tos skolos! Turbūt švelniausios vergijos formos yra Kentukio valstijoje. Tie, kuriems teko lankytis Kentukio sodybose ir matyti, kaip maloniai čia apsieinama su vergais, ir kaip nuoširdžiai kai kurie jų tarnauja savo šeimininkams, galėtų patikėti poetine legenda apie patriarchalinę gyvenimo santvarką ir panašiomis pasakomis. Bet tuos santykius gaubia kraupus šešėlis - įstatymo šešėlis. Ponas Šelbis buvo neblogas žmogus, geraširdis ir malonus, atlaidus namiškiams ir tarnams. Jo negrai negalėjo skųstis sunkiu gyvenimu. Bet, deja, pastaruoju metu, ėmęsis stambių spekuliacijų, jis turėjo daug nuostolių, o jo vekseliai pateko į Heilio rankas. Tačiau Elizai atrodė, kad pirklys kalbėjo apie jos berniuką. Nejaugi ji būtų apsirikusi? - O ponia, ponia! - atsakė Eliza. - Šeimininkas svetainėje kalbasi su vergų pirkliu! - Ak, ponia! - Parduoti Harį? Tu pakvaišai! Juk žinai, kad šeimininkas niekad neturi jokių reikalų su Pietų krašto vergvaldžiais ir neketina parduoti nė vieno savo tarno, kol jie tinkamai elgiasi. Na, kodėl tu, kvailute, pagalvojai, kad kas nors įsigeis pirkti tavo Harį? Negi tu, žąsele, manai, kad visam pasauliui jis toks mielas, kaip tau? Na, nusiramink ir užsek man suknelę. - Ne, ne, vaikeli! Kokia nesąmonė! Kam tu apie tai kalbi? Aš jau greičiau savo vaiką parduočiau. Iš tikrųjų, Eliza, tu per daug didžiuojiesi savo mažyliu. Ponia Šelbi buvo labai dorovinga. Iš prigimties geraširdė ir kilni, kaip ir visos Kentukio moterys, ji, be to, buvo kupina krikščioniško gailestingumo ir turėjo tvirtus moralės principus, kurių stengėsi gyvenime laikytis. Ponas Šelbis, būdamas abejingas religijos klausimams, vis dėlto gerbė ir vertino žmonos pažiūrų tvirtumą ir net truputį jos bijojo. Jis nevaržė jos užmojų, leido jai rūpintis tarnais, guosti juos, mokyti, nors pats niekada prie to neprisidėjo. Šelbio žmona nenumanė, kad vyras turi piniginių sunkumų, ir, žinodama, koks jis yra geras, iš tikrųjų netikėjo Elizos būgštavimais. Elizą iš pat mažens augino pati šeimininkė. Tie, kuriems teko keliauti po Pietų valstijas, tikriausiai pastebėjo, kokios nepaprastai grakščios yra kvarteronės ir mulatės[2], koks švelnus jų balsas ir elgsena. Savo šeimininkės globojama Eliza subrendo, nepatyrusi tų pagundų, kurios vergės grožį padaro pragaištingą. Šeimininkas šį jaunuolį atidavė dirbti į maišų fabriką, kur, būdamas miklus ir išradingas, jis pasidarė nepamainomas darbininkas. Jis buvo gražus, mandagus, fabrike visų darbininkų labai mylimas. Ir vis dėlto pagal įstatymą šis jaunas vyras buvo tik daiktas, o ne žmogus, tad su visomis savo nepaprastomis ypatybėmis priklausė grubiam, siaurapročiam tironui. Išgirdęs gandą apie Džordžo išradimą, šis džentelmenas atvažiavo į fabriką pasižiūrėti, ką sukūrė tasai protą turįs jo daiktas. Ponas Haris buvo vedžiojamas po fabriką, ir Džordžas parodė jam savo išradimą. Jis buvo toks susijaudinęs, kalbėjo taip sklandžiai, elgėsi taip laisvai, atrodė toks gražus, drąsus, jog šeimininkas nemaloniai pajuto jo pranašumą. Kokią teisę turi jo vergas važinėti po kraštą, išrasti mašinas ir stovėti aukštai iškėlęs galvą, tarsi lygus tarp džentelmenų! Jis greit uždraus jam visa tai. Pasiims jį atgal, privers kasti ir kaupti žemę - „ir pažiūrėsim, ar jis ir tada taip puikuosis“! - O jeigu ir taip? - Tas neturi reikšmės, sere. - Kaipgi! Mašiną, kuri išvaduoja vergus nuo darbo, taip? Kas gi daugiau tokį dalyką galėjo išrasti? Tik negras ir tegali tokią mašiną išrasti! Jie patys yra mašinos, visi ligi vieno! Išgirdęs tokį sprendimą iš savo šeimininko, kurio užsispyrimą gerai žinojo, Džordžas stovėjo, lyg stabo ištiktas. Jis sunėrė rankas, stipriai suspaudė lūpas, bet jo krūtinėje it vulkane kunkuliavo nuoskauda, ir kraujas virė gyslose. Jis sunkiai kvėpavo, o juodos akys blykčiojo lyg žarijos. - Neprieštarauk, Džordžai, nieko nepadarysi. Važiuok dabar su juo. Džordžas buvo grąžintas namo ir paskirtas dirbti sunkiausių ūkio darbų. Tuo laimingu metu, kai dar dirbo fabrike, Džordžas susipažino su Eliza ir vedė ją. Pasitikėdamas juo, fabrikantas leisdavo jam laisvai išeiti ir grįžti. Ponia Šelbi visa širdimi pritarė toms vedyboms ir, kaip kiekviena moteris, džiaugėsi, galėdama ištekinti savo gražiąją numylėtinę už tokio žmogaus, kuris visais atžvilgiais jai tiko. Jie buvo sutuokti didžiojoje ponios Šelbi svetainėje, pati ponia papuošė gražius jaunosios plaukus apelsinmedžio žiedais ir apgaubė vestuviniu šydu. Tas apdangalas vargu ar kada nors puošė gražesnę galvą. Šiose iškilmėse netrūko nei baltų pirštinaičių, nei pyrago bei vyno. Dvejus metus Eliza dažnai matydavosi su savo vyru, ir niekas netrikdė jų laimės. Ji tik skaudžiai sielojosi, kai mirė du jos karštai mylimi vaikai. Tačiau, gimus mažajam Hariui, Eliza palengva nurimo. - Aš visai nenoriu kištis į jūsų reikalus, sere. - O, aš labai gerai jus suprantu! Mačiau, kaip jūs su juo susimirkčiojot ir šnabždėjotės tą dieną, kai aš paėmiau jį iš fabriko. Bet jūs manęs neapgausite! Mes gyvename laisvoje šalyje, sere! Taip sudužo paskutinė Džordžo viltis. Ponia Šelbi išvažiavo į svečius, o Eliza stovėjo verandoje, liūdnai žiūrėdama į tolstantį ekipažą. Tik staiga kažkieno ranka palietė jos petį. - Tai tu, Džordžai? Kaip tu mane išgąsdinai! Aš labai džiaugiuosi, kad tu atėjai! Šeimininkė išvažiavo ligi vakaro. Tai sakydama, ji nusivedė Džordžą į savo švarų, sutvarkytą kambarėlį greta verandos. - Kaip aš džiaugiuosi!.. Bet kodėl tu nesišypsai? - Nereikia, Eliza! Man skaudu, kad aš ir tave verčiu kentėti, vargšele! - meiliai pasakė Džordžas. - O, kad tu niekad nebūtum manęs pažinusi! - Džordžai! Džordžai! Kaip tu gali taip kalbėti? Kas gi baisaus įvyko ar dar įvyks? - Jis toks panašus į tave, Eliza! O tu esi gražiausia moteris iš visų, kokias kada nors esu matęs; ir geriausia iš visų. - Taip, Eliza, mūsų laukia vien vargas, tik vargas! Mano gyvenimas kartus kaip pelynas. Aš žūstu. Esu vargšas, nelaimingas, užkankintas vergas. Aš ir tave nutrauksiu į tą pačią bedugnę, štai ir viskas. Kam dar mėginti ko nors siekti, sužinoti ką nors, tapti kuo nors? Kokia prasmė gyventi? - O brangusis Džordžai, nereikia taip kalbėti! Aš žinau, kaip tau skaudu, kad tu netekai darbo fabrike ir kad turi žiaurų šeimininką. Bet, maldauju tave, pakentėk. - Pakentėk! - pertraukė jis. - Argi aš nekentėjau? Ar pasakiau bent vieną žodį, kai jis atvyko ir be jokios priežasties pasiėmė mane iš fabriko, kur visi man buvo tokie geri? - Mano šeimininkas! O kas jį padarė mano šeimininku? Kokią teisę jis turi į mane? Štai apie ką aš galvoju. Aš esu toks pat žmogus, kaip ir jis. Net geresnis už jį: aš geriau išmanau darbą negu jis; esu sumanesnis už jį; geriau ...