Lietuvių liaudies dainos - tai neatsiejama mūsų kultūros dalis, atspindinti tautos istoriją, papročius ir tradicijas. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius lietuvių muzikinio folkloro žanrus, ypatingą dėmesį skirdami kalendorinių švenčių ciklui ir Jurginių papročiams.
Vienas svarbiausių lietuviams yra kalendorinių švenčių ciklas, apimantis Kalėdines, Velykines ir kitas dainas pagal laiką, kuriam jos priklauso.
Joninės - viena svarbiausių kalendorinių švenčių Lietuvoje.
Kalendorinių Švenčių Dainos
- Kalėdinės dainos: gausu tilindžiuojančių dainų važiuojant vėlų vakarą į Piemenėlių mišias, taip pat skatinančių keliauti į svečius - kalėdoti.
- Užgavėnių dainos: - žiemos palydėtuvės, pasižyminčios dainomis ir šokiais.
- Velykinės dainos: skatina žmones leistis į gretimus kaimus kleketu - kaimynų lankymas, žmonių sveikinimas dainomis.
- Kupolinės dainos: prašyti gero derliaus (Kupolinės švente), prieš saulėtekį susijusios tam tikros dainos ir giesmės.
Švenčių Dainų Priedainiai
Kai kurių švenčių dainos turi itin charakteringus priedainius:
- Kupolinės - priedainis „Kupolio rožė“, „Oi kupole kupolėli“.
- Pavasarinės - ,,lalu“, ,,žalia rūta žalioji“.
Jurginės - Pavasario Sutiktuvės
Šv. Jurgis, senolių Jorė arba Joris - pavasario Perkūnas, valdantis žemės raktus, prikeliantis augmeniją, atveriantis žemę, pasiunčia į ją lietų, žvėrelių globėja. Lietuvoje šv. Jurgis itin garbinamas. Daug kur net ir šiandien statomos koplytėlės su šv. Jurgio skulptūrėlėmis.
Pagal seną paprotį per Jurgines šiukštu net ir medžio šakelę nulaužti. žvėrys juos išpjaus. dieną itin linksminasi arkliaganiai ir iki vėlumos linksmindavosi. gyvulių ganytojui, arkliaganių užtarėjui šv. Jurgiui pagerbti.
Jurginės - gyvulių išginimo į ganyklas šventė.
- Jorės rytas: Išlikęs paprotys Jorės rytą sėti rūtas. rūtų darželių prižiūrėtojui šv. Jurgiui.
- Žemės šnekos klausymas: Jurginių dieną į pyragą ar duoną įkepamas kiaušinis, du ar daugiau. tą kepaliuką, šeimininkas ar šeimininkė eina parugėn ir apeina rugių lauką. Jurgines klausomasi žemės šnekos - rugių kalbą.
- Merginų papročiai: girią išskubėdavo merginos, pasipuošusios ir gėlėmis pasidabinusios.
Šie prašymai būdavo išdainuojami ištęstomis vakaro giesmėmis. prašyti gero derliaus. Pirmąją diena, kai po žiemos gyvuliai išgenami laukan, apraliuodavo galvijus - dainuodavo dainas su priedainiu ,,ralio“. Iki šiol daugelis senyvo amžiaus žemdirbių tiki, kad šv. dar labiau mėgo vadinamus ,,oliavimus“. olia“ jie susišūkaudavo tarpusavyje ar pranešdavo apie laiką ginti namo. senyvo amžiaus žemdirbiai tiki, kad šv. ją kukuojant.
Šiandien daugelis senyvo amžiaus žemdirbių tiki, kad šv. Išlikęs paprotys Jorės rytą sėti rūtas. girią išskubėdavo merginos, pasipuošusios ir gėlėmis pasidabinusios.
Lietuvių liaudies dainos - tai gyvas ir nuolat besikeičiantis kultūros reiškinys, kuris ir toliau džiugina bei įkvepia mus savo grožiu ir išmintimi.