Dainiaus Sodyba: Gyvenimo Kaimo Džiaugsmai ir Atsiliepimai

Dainiaus sodyba - tai ne tik vieta šventėms, bet ir istorija apie šeimos sugrįžimą į Lietuvą, meilę gamtai ir savitą gyvenimo būdą. Šiame straipsnyje apžvelgsime, ką siūlo Dainiaus sodyba, pasidalinsime atsiliepimais ir papasakosime apie Dainiaus ir jo šeimos patirtį kuriant savo svajonių ūkį.

Sugrįžimas į Lietuvą ir Naujas Gyvenimo Etapas

Jau trejus metus statistika rodo, kad į Lietuvą grįžta daugiau žmonių nei išvyksta. Viena iš tokių šeimų - Airos ir Dainiaus Janulynų, kurie po gyvenimo užsienyje per pandemiją internetu įsigijo sodybą Alytaus rajone. Šeima galėjo užveisti plantaciją gavusi jauniesiems ūkininkams skirtą Europos Sąjungos paramą.

Trejus metus vėl Lietuvoje gyvenantis vyras dirba tai, ką dirbo ir Anglijoje - atlieka pastatų vidaus remonto ir apdailos darbus. Vyras neslepia, kad uždarbis Lietuvoje mažesnis, nei Londone, tačiau šeimos poreikiams liekančių pinigų suma gaunasi didesnė. Gyvena šeima už santaupas įsigytoje sodyboje, todėl nereikia nuomotis brangaus būsto ir mokėti didelių mokesčių, ką teko daryti Anglijoje.

D.Janulyną džiugina ir tai, kad dukra mokosi lietuviškoje mokykloje, yra pirmūnė. Vaikai gali lankyti lietuvišką mokyklą ir mokytis lietuvių kalba, o svarbiausia - žaisti erdviame sodybos kieme, gamtos apsuptyje, o ne spraustis 35 kvadratinių nuomojamo namo kieme smogo kankinamame Londone.

Nuo Studijų iki Ūkininkavimo

Iš Luksnėnų (Alytaus raj.) kilęs D.Janulynas Lietuvą paliko vos baigęs vidurinę mokyklą. Jaunuolis patraukė studijuoti į Sankt Peterburgą (Rusija), kur tuo metu statybose uždarbiavo jo tėvas. Vaikinas gan greitai studijas iškeitė į darbą tėvo brigadoje. Ėmus dirbti, studijos baigėsi. „Jaunas buvau, labiau pinigų reikėjo nei mokslų“, - atviravo D.Janulynas.

Taip Sankt Peterburge prabėgo treji metai, o Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare ir atsivėrus sienoms, Dainius iškart patraukė į Angliją. Patirties jau įgyti spėjęs jaunuolis greitai tapo geidžiamu meistru.

Apsisprendimas Grįžti į Lietuvą

„Viskas kaip ir ėjosi gerai. O grįžti į Lietuvą nusprendėme dėl vaikų. Kai dukra ėmė eiti į priešmokyklinę klasę, mes gan greitai apsisprendėme grįžti. Vasarą buvome kaime pas močiutę Lietuvoje, pamatėme, kaip jie džiaugiasi ta Lietuva. Žmona užsiminė, gal grįžtam į Lietuvą. Aš neprieštaravau. Apsisprendėme spontaniškai. Metus ruošėmės. Ieškojome kur apsistoti, kokį namą įsigyti. Norėjome savo, ne pas uošvius. Susiradome sodybą. Dairėmės arčiau Alytaus ar Marijampolės. Iškrito gera kaina, todėl ir pasiryžome pirkti“, - savo apsisprendimą argumentavo D. Janulynas.

Ūkis - Nuo Pievų iki Lazdynų ir Svarainių

Sodybos savininkai buvo iškėlę sąlygą kartu su sodyba pirkti ir apie tris hektarus ją supančios žemės. „Sodybą pirkome jos nematę. Buvo koronoviruso epidemija, atvykti į Lietuvą negalėjome, tai pirko uošvienė pagal mūsų suteiktą įgaliojimą. Mintis, kaip panaudoti kartu su sodyba mums atitekusią žemę, atsirado jau grįžus į Lietuvą. Grįžome 2021 metų birželio mėnesį. Namą teko vos ne pastatyti iš naujo. Iki žiemos turėjau spėti viską sutvarkyti, kad jau būtų galima čia įsikelti. Remontuojant namą sukome galvą, ką daryti su žeme. Kadangi tai buvo pievos, reikėjo pjauti žolę, o jos dėti nėra kur, nes kaimynai savos turi į valias. Perspektyva pirktis traktoriuką ir tik važinėtis su juo pjaunant žolę manęs neviliojo. Apie gyvulių auginimą niekada negalvojome. Nusprendėme paieškoti tokių naudingų augalų, kuriems reikėtų mažesnės priežiūros“, - apie ūkį kilusias mintis prisiminė Dainius.

Vyras sakė visada svajojęs turėti savo riešutyną. Jam priežiūros nedaug tereikia - tik patręšti, žolę aplink juos nupjauti ir kas trejus metus genėti. „Mes dar Anglijoje su vaikais važinėdavome į lazdynynus, braškynus, kur galima praleisti laiką ir už tam tikrą mokestį jų prisiskinti. Tai ir paslauga, ir pramoga. Tokią viziją turėjau ir aš, mes netgi automobilių stovėjimo aikštelę įrengėme būsimiems lankytojams. Žmona norėjo sodinti svarainius. Jiems taip pat nereikia didelės priežiūros. Be to, žmona labai mėgsta nealkoholinį „Vorutos“ svarainių vyną ir visada svajojo pati tokį daryti. Peržiūrėję skelbimus pastebėjome, kad svarainių paklausa gerokai viršija jų pasiūlą“, - sakė D. Janulynas.

Nors daug kas gąsdino, kad paramos iš Europos sąjungos fondų savo sumanymo įgyvendinimui gauti nepavyks, naujakuriai nusprendė pamėginti. „Paramos gavome daugiau negu tikėjomės. Už paramos bei savo pinigus įveisėme maždaug dviejų hektarų lazdynyną, apie pusę hektaro apsodinome svarainiais ir dar liko vietos kelioms šitaki grybų lysvėms. Į ūkį investavome apie 50 tūkstančių eurų. Didesniąją jų dalį sudaro parama. Be paramos savo svajonės nebūtume įgyvendinę“, - džiaugėsi D. Janulynas.

Lazdynų sodinukus šeima pirko iš jų auginimu ir pardavimu besiverčiančių Lietuvos ūkininkų. Dalį pirko Plungėje, dalį - Lazdijuose. Lazdynus Janulynai sodino patys. Pavasarį pasodino penkis šimtus medelių, rudenį - dar tiek pat. „Padarėme klaidą. Internete paskaitėme, kad lazdynus galima sodinti ir pavasarį, ir rudenį, tačiau pastebėjome, kad rudenį sodinti lazdynai atrodo geriau. Keli medeliai neprigijo, tai juos teks atsodinti rudenį. Svarainius taip pat sodinome per kelis kartus, kaip ir šiitaki grybus. Pastarieji auga rąsteliuose išgręžtose skylėse. Pirkomės šimtą rąstelių, planuojame įsigyti dar šimtą. Grybai iš rąsteliuose išgręžtų skylių ima lįsti lauk maždaug po 18 mėnesių, todėl grybų derliaus dar teks palaukti“, - sakė Dainius.

Nuo lazdyno pasodinimo iki derliaus turi praeiti mažiausiai penkeri metai. Ūkis taps papildomu pajamų šaltiniu.„Aš dėl to nepergyvenu - lazdynynas yra mūsų investicija į ateitį. Džiaugiasi ir mūsų vaikai. Sūnus dalyvavo sodinant lazdynus, vaikščiojo, žiūrėjo, ar gerai dirbame. Jis sako, kad niekur iš sodybos nevažiuos - prižiūrės lazdynus...“, - džiaugėsi į Lietuvą sugrįžęs emigrantas.

D.Janulyną džiugina ir tai, kad dukra mokosi lietuviškoje mokykloje, yra pirmūnė. Sugrįžę į Lietuvą per tuos trejus metus nė karto nepasigailėjome dėl savo sprendimo. Pinigine prasme Lietuvoje gal netgi ir geriau gyvenasi, nes nereikia mokėti tokių didelių mokesčių. Čia turime nuosavą namą, daug erdvės, savo ūkį. Čia gyvena artimieji. Iki Alytaus ar Marijampolės - tik pusvalandis kelio automobiliu. Londone į darbą kasryt turėdavau važiuoti pusantros valandos, dar tiek pat užtrukdavau sugrįždamas namo. O svarbiausia - čia patinka vaikams, dėl kurių ir grįžome į Lietuvą“, - sakė D.Janulynas.

Vyras sako galįs paraginti į Lietuvą grįžti tuos emigrantus, kurie svarsto tai padaryti, tačiau tam nesiryžta: „Lietuva jau tikrai nebe tokia, iš kokios jūs išvažiavote. Čia nieko netrūksta. O jei turi rankas ir nori dirbti, tai galimybių realizuoti savo sumanymus tikrai surasi“.

Dainiaus sodyba atvira ištisus metus.

Dainiaus Sodyba: Vieta Šventėms ir Poilsiui

Dainiaus sodyba įsikūrusi visai netoli Panevėžio - 0,5 km už Karsakiškio. Miške, ant upės kranto, rasite patogiai įrengtus erdvius svečių namus su pokylių sale ir miegamaisiais kambariais. Pokylių salė gali priimti iki 100 svečių, apnakvindinti galime 44-56 žmones. Atskirame namelyje yra pirtis, jo antrajame aukšte įrengtos gyvenamosios patalpos su 3 miegamaisiais. Lėvens upė, kurioje smagu irstytis valtele, maudytis ir meškerioti, grybais ir uogomis turtingas miškas, vaikų ir tinklinio žaidimų aikštelė, žydinčios gėlės ir gražiai sutvarkyta aplinka suteiks džiaugsmo kiekvienam svečiui. Priešais pastatą yra erdvi automobilių parkavimo aikštelė.

Vestuvių šventės vietos pasirinkimas - atsakingas sprendimas. Svarbu įvertinti ne tik pačią sodybą, bet ir tai, kad atvykti iki jos nebūtų pernelyg toli ar painu. Į tai nereikėtų numoti ranka, nes jaunieji, ruošdamiesi šventei, į sodybą atvažiuoja ne vieną kartą, o štai svečiams gali būti sudėtinga rasti kažkur miškuose pasislėpusią sodybą, kad ir kokia nuostabi ji bebūtų.

Dainiaus Sodybos Privalumai:

• Vos 15 km nuo Panevėžio
• Patogus privažiavimas nuo pagrindinio kelio
• Pokylių salė talpina iki 100 žmonių
• Apgyvendinimas 44-56 asmenims
• Pirtis su gyvenamosiomis patalpomis
• Lėvens upė šalia
• Miškas
• Žaidimų aikštelės
• Erdvi automobilių aikštelė

Mūsų sodybos privalumas, jog ji yra vos 15 km nuo Panevėžio, o įsukimas - tiesiai iš pagrindinio kelio, todėl tikrai nereikės klaidžioti ar ieškoti su navigacija.

Mūsų sodybą vestuvėms renkasi poros nuo 24-25 iki… 70 metų! Kaimo sodyba, natūralu, savo aplinka nesilygiuoja su dvarais, tačiau pas mus vykstančios šventės labai skirtingos. Vienos poros nori iškilmingų vestuvių, kur viskas - nuo A iki Ž - būna padaryta už juos, tačiau nemažai pageidauja patys organizuotis ir pagalba iš šalies būna minimali. Sodybos pokylių salėje telpa 100 žmonių, o tvarkinga erdvė suteikia galimybę pasidaryti tokią šventę, kokios norisi, be privalomų įsipareigojimų ar pompastikos elementų.

Užsisakant sodybą, kartu yra teikiama ir maitinimo paslauga. Ruošiamas maistas labai įvairus, be to atsižvelgiama į klientų pageidavimus. Jaunieji dažnai pageidauja, kad ant stalo būtų daug įvairių užkandėlių, kurias svečiams būtų patogu pasiimti ir valgyti. Tai gali būti ir žuvies lazdelės su migdolais, ir krepšeliai, kuriuos patys kepame. Apskritai, daug ką gaminame patys, todėl sudarydami meniu galime atsižvelgti, kad patiekalai įtiktų ir jaunimo, ir vyresnių žmonių skoniui.

Jei šventė trunka dvi dienas, dažnai šventės kaltininkai suka galvas, kuo užimti svečius antrą dieną. Pirmą šventės dieną veiksmas paprastai vyksta pokylių salėje, o antrąją - šventinę aprangą keičia patogesni rūbai ir dažnai kompanija persikelia į nedidelį namelį prie Lėvens upės. Neretai, ypač su jaunaisiais, kalbamės apie tai, kokių pramogų reikėtų antrą šventės dieną, tačiau ne vienų metų patirtis rodo, jog paprastai žmonės kitą dieną tikrai nenori kažko itin aktyvaus.

Maloniai nustebino, kad Dainiaus sodyba priima svečius su gyvūnais. Lauke turime padarę du aptvarus, vieną kartą ten teko priglausti ožką, kurią jaunieji gavo dovanų (juokėsi). Gyvūnai taip pat gali būti gyvenamuosiuose kambariuose (sodyboje yra daugiau nei 50 miegamų vietų).

Energetinė Sodyba Paįstrio Seniūnijoje

Paįstrio seniūnijoje, nuošaliame Pūkių kaime, glaudžiasi sodyba, kurią vietiniai ir svečiai jau vadina ypatinga energetine vieta. Čia, tarp šimtamečių akmenų ratų, ypatingo kupolo ir ramybe dvelkiančios gamtos, savo gyvenimą bei kūrybą suvienijo Dainius Karinauskas ir jo draugė Rita.

Dainiaus kelias į Pūkių kaimą nebuvo atsitiktinis, ir jis pats tai vadina likimo dovana. Kilęs iš Panevėžio rajono (gyveno Uliūnuose, baigė Ramygalos mokyklą), vyras du dešimtmečius praleido Zarasų krašte. Prieš penkerius metus Dainiaus gyvenimo kelyje įvyko svarbus posūkis, dar stipriau sujungęs jį su Rita. Šis laikas tapo simboline nauja pradžia - Dainius persikėlė į Ritos sodybą, kurioje abu pajuto impulsą kurti kartu.

Viskas prasidėjo nuo paprastų pasivaikščiojimų miškuose ir laukuose. Iš pradžių pora rinko mažus akmenukus - tokius, kuriuos lengva pakelti ar įsiridenti į automobilį. „Prisirinkom pilną kiemą akmenukų“, - šypsojosi Dainius. Vėliau į sodybą pradėjo keliauti ir didesni akmenys, o kai visas kiemas prisipildė šiuo gamtos grožiu, kilo mintis: kodėl jų neparodžius kitiems?

Dainiui ir Ritai akmuo nėra tik šaltas lauko objektas. Jų pajautimu, akmuo yra galingas laidininkas, kuris iškelia į paviršių tai, kas slypi žmogaus viduje: nuo tyros ramybės iki užslėpto pykčio ar egoizmo.

Sodybos širdis - akmenų ratas, sukonstruotas kaip unikali energetinė spiralė, kuri į vieną pusę „įsisuka“, o į kitą „išsisuka“, sukurdama ypatingą tėkmės pojūtį. Antrajame rate stūkso trys esminiai akmenys, tarp kurių ypatingą vietą užima iš Ramygalos laukų atkeliavusi „Širdis“. Šis akmuo man vienas iš mielesnių.

Sutvarkę apleistus krūmynus, apgenėję pušynėlį ir iškasę tvenkinį, šeimininkai suprato, kad jiems reikia erdvės susibūrimams. Taip sodyboje iškilo įspūdingas nendrinio stogo kupolas. Jo statybas paskatino draugas Liudvikas, su kuriuo Dainius kartu kopė į Himalajus. Jau dvejus metus stovintis kupolas tapo edukacijų ir garso terapijų vieta.

Nors sodyboje jau dabar yra keli tūkstančiai akmenų, surinktų 50 kilometrų spinduliu iš ūkininkų laukų ar senų krūvų, kūryba nesustoja. Dainius ir Rita pabrėžia: šis parkas nėra komercinis. Ateityje čia planuojamos stovyklos vaikams ir šeimoms, dailės terapijos bei molio dirbtuvės.

Dainiaus Pomėgis: Senoviniai Daiktai ir Šeimos Istorija

Prieš kurį laiką Dainiaus namuose savo vietą rado daiktas, apie kurį jis svajojo jau seniai - jo sodybą papuošė nuostabi skrynia. Dainius skaičiuoja, kad ši skrynia buvo pagaminta maždaug 1880 metais. Iš nuotraukos žvelgia skrynios savininkė, dar jauna Dainiaus močiutė su savo vyru. „Gavau dovanų močiutės pasoginę skrynią, kurią jai dovanojo jos močiutė. Skrynioje radau su jos mergautiniais inicialais E.S. (Elžbieta Svirplytė) išaustus lininius rankšluosčius ir pagalvių užvalkalus. Skrynios rakinimo mechanizmas veikia puikiai. Dar keturios kėdės, šakės ir keli smulkūs eksponatai papuoš mano muziejų“, - socialiniame tinkle pasidžiaugė D. Jurevičius.

Grįžo į kaimą Dainius ir jo žmona yra kilę iš Smilgių. Po santuokos jiedu išvažiavo gyventi į miestą, tačiau kone kiekvieną savaitgalį sugrįždavo į Smilgius, pas tėvus. Galiausiai nutarė patys ieškotis namo. Apleistą ir griūvantį pastatą, kuriame įkurtas nedidelis muziejus, D. Jurevičius įsigijo 2006 metais, kai amžinybėn iškeliavo paskutinė jo šeimininkė.

Ne tik žmonės, bet ir daiktai turi savo pradžią ir istoriją. Dainiui pavyko sužinoti, kad 1916-aisiais šį nedidelį namą ūkininkas pastatė savo dviem dukterims. Tvarkydamas namo palėpę, D.Jurevičius rado seną nuotrauką, iš kurios žvelgia dvi jaunos ir tikro grožio moterys.

Taip visiškai neplanuotai atsirado erdvė Dainiaus pomėgiui - seniems daiktams. Juos kolekcionuodavo ir seniau, tik ne tiek daug, nes neturėjo kur laikyti. Dabar Dainius į muziejumi virtusį namą užeina kasdien, nuvalo dulkes, iš vienos vietos į kitą dėlioja daiktus. Be to, karštą dieną čia taip vėsu, lyg nematomoje vietoje būtų įrengtas kondicionierius. Visi muziejaus eksponatai, išskyrus kelis senovinius ąsočius, yra dovanoti arba surinkti iš artimųjų, giminių. Čia užsuka ir Dainiaus šeimos draugai.

Muziejuje kabo senelių iš mamos ir tėvo pusės nuotraukos. Savo šeimos atmintį vyras nusprendė gaivinti pats, tyrinėdamas savo ir žmonos genealoginius medžius, bažnytines knygas, suskaitmenintus įrašus Lietuvos kultūros paveldo platformoje epaveldas.lt. Šeimos istorija siekia maždaug 1790-uosius. Dainiaus teigimu, ieškoti savo šeimos šaknų labai įdomu, tačiau nelengva.

Dainiaus namų muziejuje galima rasti jo senelės rankinę, pavartyti 1936 metais išleistą knygą apie baudžiavą. Muziejaus savininkas rodo metalinį krepšį, kuriame žmonės laikydavo lašinius, kad nepragraužtų pelės. Prieš maždaug penkerius metus į šeimos muziejų ateidavo Dainiaus uošvė, kad ką nors susiūtų, nes čia stovi ir iki šiol veikianti siuvimo mašina „Singer“, kuri priklausė Dainiaus močiutės seseriai.

„Man patinka visi šie sendaikčiai, nes mes, ypač mūsų vaikai, jų nematę“, - teigia Dainius.

Jei būsite Smilgiuose, užsukite - muziejaus savininkas tikrai leis prisiliesti prie atminties.

Apibendrinimas

Dainiaus sodyba - tai ne tik vieta šventėms ir poilsiui, bet ir įkvėpimo šaltinis tiems, kurie svajoja apie gyvenimą arčiau gamtos, savo ūkį ir šeimos tradicijų puoselėjimą. Tai vieta, kur susijungia praeitis ir dabartis, gamta ir žmogus, tradicijos ir modernumas.

tags: #dainiaus #sodyba #dainius