Kaimo turizmas Lietuvoje populiarėja, o sodybos tampa vis svarbesne poilsio dalimi. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairias sodybas, jų ypatumus ir lankytojų atsiliepimus. Nagrinėsime ne tik konkrečias sodybas, bet ir bendrą kaimo turizmo situaciją Lietuvoje.
Ūkininkavimas kaip džiaugsmas
Drėmų brolių pavyzdys
4,5 ha riešutyną, darniai pluša broliai Linas ir Dainius Drėmos, kaip auga, ir kuria ateities planus. Linas teigia, kad ūkininkavimas yra užsiėmimas, kuris ne vargina, o džiugina. Broliai pirmuosius 100 lazdynų pasodino Marijonos Laimos gimtajame Ukmergės rajone. Pasak Dainiaus, vienas tikrai nepajėgtų, be brolio pagalbos nieko nebūtų. Ūkis priklauso lygiomis dalimis, o dirbama pagal jungtinę sutartį, nes Linas ne tik brolis, bet ir partneris, bendramintis.
Svarbu turėti kantrybės, nes tai ne javai, kai derlių turi kas metus. Riešutmedžiai pradeda derėti 3-4 metais, o masiškai po 7-8 metų. Teigiama, kad jie - mažiausiai priežiūros reikalaujantys sodo augalai. Broliai svarsto, ką dar būtų galima auginti - gal šilauoges, gal spanguoles ar ką kitą, atsižvelgiant į dirvožemį, kokia grunto mineralinė sudėtis.
Broliai kreipėsi į žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Molėtų r. biurą. Paaiškėjo, kad drėgmės pakankamai, o dirvožemis įvairus - yra molio, smėlio, durpžemio. Drėkinimui naudojamas kapiliarinis laistymas, davikliai įsijungia pagal drėgmės užduotą lygį. Dėl didelio vandens poreikio Ukmergės sav. laistomi lazdynai pradėjo augti po 60-70 cm per sezoną.
Broliai dėkingi ūkininkui iš Kauno r., kuris lazdynus augina jau daugiau kaip 20 metų. Genint reikia formuoti medį, o ne krūmą. Vienas iš jėgų reikalaujančių darbų yra sodinimas, kiekvieną apipilant smulkinta beržo žieve. Papildomas užsiėmimas - graikiniai riešutmedžiai, auginami kelis šimtus - 16 porūšių, susidaiginant patys iš augančių motininių medžių, kuriems po 50 metų. Duobė, kurioje senas gruntas pakeistas į komposto-juodžemio tūrį, leidžia šaknims greičiau įsišaknyti ir duoti derlių. Tarpai tarp riešutmedžių turėtų būti mažiausiai 7 m, dar geriau - 9 m. Riešutmedžiai gali augti apie 200 metų ir daugiau. Brolis Dainius domėjosi jų aliejumi Prancūzijoje.
Planuojama įsigyti techniką - traktorių, kuris pravažiuojant tarp eilių surenka nuo žemės ir išvalo riešutus. Taip pat galvojama apie elektrinės įsirengimą, nes džiovinimui reikia daug valandų, sunaudojama daug vandens ir elektros. Nuo elnių, stirnų daromos žalos broliai apsisaugojo aptverdami visą plotą tvora, gavę ES paramą. Taip pat planuojama statyti angarą technikos sandėliavimo, riešutų perdirbimo reikmėms.
Kaimo turizmo sodybų įrengimas ir ypatumai
Sodybų savininkai stengiasi sukurti jaukią ir patrauklią aplinką poilsiautojams. Įrengiami tvenkiniai, kuriuose galima žvejoti, įrengiami kriokliai, pavėsinės su židiniais ir rūkyklomis. Taip pat statomos sūpynės vaikams ir kiti įrenginiai, skirti aktyviam poilsiui.
Apželdinimas ir dizainas
Sodybų apželdinimui naudojami įvairūs augalai, pradedant tradiciniais vaismedžiais ir baigiant dekoratyviniais krūmais bei gėlėmis. Populiaru formuoti augalus, suteikiant jiems įvairias formas. Taip pat naudojami akmenys, medžio skulptūros ir kiti elementai, kurie suteikia sodybai unikalumo.
Gyvūnija
Kai kuriose sodybose galima rasti ir gyvūnų, pradedant naminiais paukščiais ir baigiant žuvimis tvenkiniuose. Tai suteikia sodybai papildomo žavesio ir leidžia lankytojams susipažinti su kaimo gyvenimu.
Ūkininko patarimai sodinant medelius
Privataus "Babtų medelyno" bendraturtis Darius Pažėra džiaugiasi prasidėjusiomis šalnomis. "Dabar prasideda tikroji prekyba medeliais. Iki šalnų jie dar buvo su lapais. Tai kaip juos tokius kasti, kaip parduoti? Galima lapus jėga nuplėšti, bet tada susidaro žaizdelės. Toks augalas tampa labiau pažeidžiamas, greičiau pašąla.
D.Pažėra pastebi, kad sodininkai mėgėjai daro dvi klaidas: rudenį nori medelius sodinti per anksti, o pavasarį - per vėlai, kai jie jau sprogsta. Pavasarį medelius žmonės perka labai vėlai, kai ant medžio lapeliai jau išsprogę - tada tikrai matyti, ar medelis gyvas, per žiemą nenušalęs. Bet toks medelis jau sunkiai prigis, - pasakojo medelyno vadovas. - Pasodintas vėlai, jis iki vidurio vasaros bandys prigyti, skurs." Kaulavaisius - trešnes, vyšnias, slyvas, abrikosus, persikus - pavasarį.
Menininko sodyba
Narnaišiuose, atokiame vienkiemyje, gyvenantį Juozą Laivį daugelis pažįsta kaip menininką ir kūrėją. Pats jis save jau nuo 2015 metų pristato ir kaip vienintelį Europoje, o gal ir pasaulyje, Meno kūrinių kapinių prižiūrėtoją. „Niekur daugiau pasaulyje nėra tokių kapinių, vadinasi, ir jų prižiūrėtojas - toks tik vienas“, - sako menininkas ir pakviečia apžiūrėti, ką šalia jo sodybos esančiose kapinėse laidoja menininkai.
Šios kapinės - lyg paslauga menininkams. Būna, atsiranda kūrinių, kurie ima kažkodėl trukdyti, gal paprasčiausiai - nebetelpa. Arba būna, kad jų laikyti lyg jau ir nebėra prasmės, o imti ir išmesti - gaila... Tokie darbai ir atkeliauja čia“, - aiškina J. Laivys.
Kapinių sargas pabrėžia, kad šių kapinių negalima vadinti nei meno galerija, nei muziejumi, nei kokia nors kolekcija. Tai yra tik Meno kūrinių kapinės ir niekas kitas. Vieta, kur menininkas gali aplankyti savo kūrinį, neprarasti su juo ryšio. Todėl, sako, ji nėra liūdna, nors tą ir bylotų šios vietos pavadinimas.
Kaip ir pridera laidotuvėse, kai kurie menininkai su savo kūriniu atsisveikina laikydamiesi įvairių ritualų. Vienų nori prie kapo pabūti vieni, kitus palydi visa laidotuvių procesija. „Kartais ir 15 ar 20 žmonių atvažiuoja. Savo kūrinį norėjo laidoti ukrainiečiai, bet dėl pandemijos atvykti negalėjo. Jiems laidotuves galėsime transliuoti internetu, mat kapinės - filmuojamos vaizdo kameros".
Žymūs palaidojimai
- Skulptoriaus Donato Jankausko trijų metrų skulptūrinė kompozicija „Obelėlė“.
- Menininko Mindaugo Lukošaičio eskizų rinkinys.
- Aktoriaus Rytis Saladžius palaidojo savo rolę.
Kapinės domina menininkus iš visos Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos ir, žinoma, vietinius plungiškius. Vienas muzikas jose palaidojo fagotą. Pasak J. Laivio, tie kūriniai čia kartu įgauna daugiau prasmės.
Asvejos sodybos apžvalga
Valstybinių miškų urėdijos akcija "Eglutė gyvenimui"
Valstybinių miškų urėdijos (VMU) miškininkai penktadienį Santarų klinikų Kraujo centre dovanos kalėdines eglutes kraujo donorams. Akciją „Eglutė gyvenimui“ VMU organizuoja penktus metus, jų teigimu, tai padėka donorams, kurių geranoriškas sprendimas gelbsti gyvybes ir kuria šventinę viltį tiems, kuriems jos labiausiai reikia.
Anot Miškų urėdijos, vazonėlyje auginamas medelis yra atsinaujinančio gyvenimo ir gyvybės simbolis: eglute galima grožėtis ne tik šventiniu laikotarpiu, bet ir pavasarį pasodinti šalia namų ar sodybos. Kraujo centro vyriausiosios specialistės Vaidos Strakšytės teigimu, „tą dieną Kraujo centre tvyro ypatinga gerumo atmosfera, kuri sujungia visus ir primena, kaip svarbu dalintis“.
Kasmet Santaros klinikų Kraujo centre kraujo aukoja apie 25 tūkst. žmonių, iš kurių 80 procentų - nuolatiniai kraujo donorai.
Fryderiko Šulco įspūdžiai apie Kauną 1793 m.
Iš Magdeburgo kilusio vokiečių literato bei mokytojo Fryderiko Šulco (Fryderik Schulz) 1793 m. kelionės aprašymai atskleidžia to meto Kauno vaizdą. F. Šulcas nusileidęs nuo kalno, netrukus privažiuoja Viliją, per kurią reikia persikelti, jeigu nori patekti į Kauną. Anoje upės pusėje stovintieji rusai turėjo įsakymą nieko neįleisti po devintos valandos.
Šulcas buvo nuvestas į juodą, nuo karščio ir visokių garų dvokiančią žydų pirkią, kur vadovaujančiam kapralui turėjo pasisakyti pavardę. Po ilgų aiškinimųsi, padedant žydo vertėjui ir lenkiškiems grašiams, jam leista persikelti. Tačiau keltininkai žydai pareiškė, kad perkelti negalės dėl pakilusio vėjo.
Upė, per kurią galų gale Šulcas turėjo persikelti, norėdamas patekti į Kauną, vadinasi Vilija ir įteka į Nemuną, padidindama jį visu trečdaliu. Kaunas yra vienas seniausių Lietuvos miestų, tai rodo kai kurie senoviniai gotiški namai. Miesto pakraščiuose visi namai mediniai, tarp kurių kur ne kur matyti senųjų mūrų liekanos, rodančios, kad miesto kažkada būta daug didesnio, tirščiau gyvenamo ir labiau klestinčio negu dabar. Kaunas stovi labai gražioje vietoje, slėnyje tarp Neries ir Nemuno. Miestas garsėja savo midumi, kuris yra puikus ir vadinamas liepų midumi.
Pusvalandį pavažiavus už Kauno, reikia keltis per Nemuną. Ant kelto Šulcas sutiko rusų kapralą, kuris uoliai atlikinėjo savo pareigas, ragindamas žmones dirbti dar geriau ir tikėdamasis arbatpinigių.
tags: #dainius #medelis #sodyba #kaip #privaziuoti