Dainiaus Medelio Sodyba: Atsiliepimai ir Įspūdžiai

Daugelis žmonių ieško vietų, kur galėtų pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasinerti į gamtos ramybę. Sodybos, ypač tos, kurios siūlo unikalų patyrimą, tampa vis populiaresnės. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairius atsiliepimus ir įspūdžius apie Dainiaus Medelio sodybą, įskaitant riešutų auginimo patirtį, apželdinimo specialistų įžvalgas ir keliautojų atsiminimus apie panašias vietas.

Riešutų Ūkis: Darnus Brolių Darbas

Marijonos Laimos gimtajame Ukmergės rajone, 4,5 ha plote, darniai pluša broliai Linas ir Dainius Drėmos, įkūrę riešutyną. Ūkininkavimas jiems - ne varginantis darbas, o džiuginantis užsiėmimas, kuriame dera ir džiugina akį. Linas dalijasi, kad vienas tikrai nepajėgtų, be brolio pagalbos nieko nebūtų. Ūkis priklauso lygiomis dalimis, o dirbama pagal jungtinę sutartį. Dainius pabrėžia, kad Linas jam - ne tik brolis, bet ir partneris, bendramintis.

Auginant riešutus reikia kantrybės, nes tai ne javai, kai derlių turi kasmet. Riešutmedžiai pradeda derėti 3-4 metais, o masiškai - po 7-8 metų. Teigiama, kad jie - mažiausiai priežiūros reikalaujantys sodo augalai.

Broliai svarsto, ką dar galėtų auginti - gal šilauoges, gal spanguoles ar ką kitą, atsižvelgdami į dirvožemį ir grunto mineralinę sudėtį. Šiuo tikslu jie kreipėsi į žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Molėtų r. biurą.

Ūkio Priežiūra ir Technologijos

Linu džiaugiasi, kad dirvožemis pakankamai įvairus - yra molio, smėlio, durpžemio. Jie taip pat įdiegė kapiliarinį laistymą, kurio davikliai įsijungia pagal drėgmės užduotą lygį. Dėl didelio vandens poreikio Ukmergės sav., laistomi lazdynai pradėjo augti po 60-70 cm per sezoną.

Broliai dėkingi ūkininkui iš Kauno r., kuris lazdynus augina jau daugiau kaip 20 metų. Būtent jis patarė mulčiuoti tarpueilius smulkinta mediena - per tarpueilius mažiau kartų reikia važiuoti, o ateityje šienauti jau nereikės. Dabar tarpueilius jie šienauja plaktukine šienapjove.

Genint reikia formuoti medį, o ne krūmą. Vienas iš jėgų reikalaujančių darbų yra sodinimas, kiekvieną apipilant smulkinta beržo žieve. Papildomas užsiėmimas - graikiniai riešutmedžiai, kurių auginama kelis šimtus - 16 porūšių, iš augančių motininių medžių, kuriems po 50 metų. Sodinukai susidaiginami patys, parenkant tinkamą augimo vietą, kur senas gruntas pakeistas į komposto-juodžemio tūrį. Tokiu būdu medeliai geriau šaknijasi ir greičiau duoda derlių. Tarpai tarp medelių turėtų būti mažiausiai 7 m, dar geriau - 9 m, nes graikiniai riešutmedžiai gyvena apie 200 metų ir daugiau.

Ateities Planai ir Iššūkiai

Broliai domisi riešutų aliejumi ir jo gamyba, Dainius tuo domėjosi Prancūzijoje. Taip pat galvojama apie techniką - traktorių, kuris pravažiuojant tarp eilių surinktų nuo žemės ir išvalytų riešutus, bei apie elektrinės įsirengimą. Didelį iššūkį kelia elnių ir stirnų daroma žala.

Pradinis riešutų savikaina yra 5-6 eurai. Siekiant apsaugoti ūkį, ūkio skyriuje buvo rekomenduota kreiptis į LŽŪKT Ukmergės r. biurą. Kartu su konsultante Baldauskiene buvo parengta paraiška ES paramai gauti, kurios dėka aptverta visą plotą. Jei ne tvora - būtų dideli nuostoliai. Taip pat planuojama statyti angarą technikos sandėliavimo ir riešutų perdirbimo reikmėms.

Dekoratyvinių Augalų Ūkis "Puošmedis": Stancikų Patirtis

Stancikų šeima, įkūrusi dekoratyvinių augalų ūkį “Puošmedis”, dalijasi savo patirtimi. Kiekvieną svečią kieme pasitinka apskriti, ant vieno kamieno suformuoti net keli tujų kupolai, žiedais aplipę beveik dviejų metrų sidabrakrūmiai, nuostabiai kvepiančios magnolijos, egzotiški migdolai, žaliu spyglių patalu ant žemės gulintys ar aukštyn kerojantys kadagiai, įmantriai augančios pušaitės ir visas pulkas įvairiaspalviais lapais pasidabinusių įvairių rūšių medelių. Anelė gali pasakoti apie juos nepaliaujama, nes jie - jų gyvenimo dalis. “Augalų, kaip katės maiše, neparduodame. Tai dabar čia it rojuje: viskas žydi, aukštyn stiebiasi.

Kai prieš dvidešimt trejus metus jie įsigijo dar nebaigtą įrengti namą Rečionyse, aplink buvo plynas laukas. Nors tais laikais mažai kam rūpėjo Anelės sodinami medeliai, žmonėms buvo svarbesnės karvių ganyklos nei jos kuriamas parkas, tačiau jie nepasidavė. Ūkiui sugriuvus, jie tapo ūkininkais ir nusprendė įkurti savo medelyną.

Tiesa, tik iš šalies žiūrint gali pasirodyti, kad pasodinai daigelį, o jis tau ima ir pinigus augina. Tai ligos užpuola, tai nušąla, tai vėjai nulaužia. O kad galėtum parduoti, prie spygliuočių reikia po dvejus trejus metus tupinėti, tik lapuočiams dvejų užtenka.

Vaikai nuo mažens dirbo su tėvais, išmoko traktorių vairuoti ir visada patalkindavo. Dabar jau sūnus Dainius jų žemėje javus augina, o dukra Janina rūpinasi medelyno plėtra. Janina teigia, kad tokia perspektyva nė kiek neviliojo: leisti dienas biure, neturėti savo namų, dirbti pusvelčiui - tai ne jos kelias. Visai kas kita triūsti savame medelyne, rūpintis jo plėtra, diegti naujoves.

Janina su broliu apvažiavo ne vieną medelyną Lietuvoje, susipažino, kaip dirbama Lenkijoje. “Šioje srityje lenkai turi daugiau patirties. Be to, jie nuoširdžiai linkę patarti, paaiškinti, nes nelaiko mūsų konkurentais. Iš jų jau įgyvendinome vieną idėją - pradėjome prekiauti savo medeliais vazonėliuose. Taip patogiau pirkėjui.

Anelė ir Jonas patikina, kad nereikia laukti, kad kas nors padės ar duos, o pačiam galvoti ir dirbti. “O kad žmonės kelią pas tave surastų ir vieną kartą atvažiavę dar daugybę sykių sugrįžtų, nereikia jų apgaudinėti. Taip gyvenome mes, to mokėme ir vaikus.

Kelionių Įspūdžiai: Kaunas XV-XX a. Keliautojų Akimis

Amžininkų atsiminimai, įspūdžiai, įžvalgos - tai tarsi gyvi istorijos liudytojai, kartais papildantys, o kartais paneigiantys istorikų teiginius. Trumpi ir fragmentiški ar ilgi ir išsamūs, - visi atsiminimai mums įdomūs ir vertingi. Pažvelkime, kaip Kaunas atrodė XV-XX a. keliautojams, žurnalistams ar vietiniams gyventojams.

Fryderiko Šulco Įspūdžiai (1793 m.)

Iš Magdeburgo kilęs vokiečių literatas bei mokytojas Fryderikas Šulcas (Fryderik Schulz) 1793 m. aprašė savo kelionę per Lietuvą. Jis minėjo žydišką miesto dalį su tvarkinga sinagoga ir amatais užsiimančiais žydais. Taip pat jis susidūrė su rusiškos tvarkos nepatogumais ir sunkumais keliaujant per upes.

Šulcas pastebėjo senovinius gotiškus namus, bažnyčias ir rotušę su puikiu bokštu. Jis taip pat išskyrė Kauno midų, kuris buvo laikomas labai geru gėrimu.

Stepono Medekšos Dienoraštis (1655-1657 m.)

Steponas Medekša, karaliaus sekretorius, keliavo per Lietuvą 1655-1657 m. ir aprašė savo keliones dienoraštyje. Jis minėjo sugriautus Kauno pastatus, bažnyčias ir maro siaubą. Taip pat jis aprašė maskvėnų ir švedų kariuomenių stovyklavimą prie Nemuno ir Vilijos upių.

Žilibero de Lanua Įspūdžiai (1413-1414 m.)

Žiliberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy), prancūzų didikų kilmės riteris, 1413-1414 m. keliavo po Lietuvą ir trumpai aprašė Kauną kaip didelį sustiprintą miestą su labai gražia didele pilimi.

Nežinomo Bernardinų Vienuolio Aprašymas (1812 m.)

Nežinomas bernardinų vienuolis aprašė 1812 m. įvykius Kaune, prancūzų kariuomenės įžengimą ir plėšimus. Jis minėjo sunaikintus tiltus, rekvizuotus arklius ir maistą, taip pat vienuolynų apiplėšimus. Vienuolis taip pat aprašė miesto gyventojų mobilizaciją kariniams įtvirtinimams ir tiltams statyti.

Vienuolio atsiminimuose vaizdžiai atsispindi Kauno tapsmas kariniu-tranzitiniu punktu. „Kasdien varydavo po kelis tūkstančius ar kelis šimtus galvijų ir maniau, jog pasaulyje nebeliko galvijų. Buvo įsakyta iš pavietų į Kauną ir Vilnių vežti ir ten sandėliuoti grūdus, degtinę, šieną, avižas, jaučius. Nemunu atplaukdavo iki 200 botų ir jie nuolat tai išplaukdavo, tai grįždavo su pikliuotais miltais, į statines supiltais Gdanske ir Karaliaučiuje“ (p. Sandėliavimo vietos problemos buvo sprendžiamos sandėliais paverčiant augustijonų, pranciškonų, bernardinų ir dominikonų bažnyčias. Pranciškonų bažnyčioje buvo sukrauta daugiau nei šimtas tūkstančių karabinų. Be to, „karabinams laikyti užimta daug namų. Paraką, sprogmenis, bombas, kartečes į pilį ir sandėlį prie Chrapovickių rūmų sudėjo. Buvo parako keletas tūkstančių statinių. Gausybė uniformų, kelnių, audinių, antpečių, batų, kurių kulnai buvo pakalti smulkiomis vinytėmis. Šis sandėlis vežimais bei baržomis dalimis buvo gabenamas į Vilnių ir toliau“ (p. Prancūzai greitai ir efektyviai išsprendė tiltų trūkumo problemą. „Buvo [mieste] virš tūkstančio kapų arba net daugiau sijų bei rąstgalių, kuriuos atplukdė pirkliai net iš Minsko ir kitų pavietų. Dėl sutrikusios prekybos su Karaliaučiumi jie keletą metų gulėjo prie Neries ir Nemuno. Šią medieną sunaudojo lentoms, kepykloms bei statinių tvorai netoli miesto. Iš šios medienos pastatė du milžiniškus ir puikius tiltus. Vienas per Nemuną prie pranciškonų bažnyčios. Kitas - per Nerį už Kauno žydų mokyklos iš parapijos gatvės. Brangūs tie tiltai buvo ir gražūs, visi poliai buvo apkalti [nesuprantami terminai], atgabentu net iš Prūsų krašto. Neilgai važinėta ir vaikščiota šiais tiltais, gruodžio pirmąją pagal senąjį kalendorių [prancūzai juos] sudegino besitraukdami“ (p. Miesto gyventojai buvo mobilizuoti kariniams įtvirtinimams ir tiltams statyti. „Tiltus statė ir apkasus kasė kasdien iki tūkstančio ir daugiau žmonių. Jiems išduodavo degtinės, mėsos, duonos, žirnių ir mokėjo kasdien po 15 lenkiškų grašių. Tarp Rotušės ir mūsų sodo pastatyti tvartai. Išmūryta keliasdešimt pečių, kurių kiekviename būdavo iškepama keli šimtai pikliuotos duonos batonų, o kepėjai dirbo dieną ir naktį. Ir taip vos užtekdavo“ (p. 254). „Kasant apkasus, daug namų Slabadoje nugriovė [...], už ką neatlygino, bet griaudami daug žalos pridarė, o medieną iš pastatų sudegino arba suvartojo kitiems poreikiams“ (p. „Didelė kariuomenė traukė per Kauną beveik kasdien, be to, iki 2000 kareivių turėjo gubernatorius“ (p. 254). Šioje vietoje, norint palyginti, verta prisiminti, jog tuomet Kaune gyveno apie 3000 gyventojų. Didžiulė kariuomenės koncentracija mieste turėjo didelį poveikį jo kasdieniam gyvenimui.

Kitos Iniciatyvos ir Įspūdžiai

Kalėdinės Eglutės Donorams

Valstybinių miškų urėdijos (VMU) miškininkai kasmet Santarų klinikų Kraujo centre dovanoja kalėdines eglutes kraujo donorams. Tai jau tapo tradicija ir viena laukiamiausių metų akcijų. Anot Miškų urėdijos, vazonėlyje auginamas medelis yra atsinaujinančio gyvenimo ir gyvybės simbolis.

Sodybos Puošimas Augalais

Pavirčiuvės kaimo (Joniškio rajonas) gyventojai Loreta ir Vaidas Urvakiai savo sodyboje didelį dėmesį skiria augalams formuoti, kuriant neįprastas formas. Čia pat akį traukia paprastasis ligustras, įgudusia ranka apkarpytas jis spirale kyla į viršų. Šliaužiantį karklą sodybos šeimininkai pakėlė ant masyvios metalo atramos, jo šakos krenta žemyn tarsi nuometas. Kiemo alpinariume spyglius rodo du kaktusai, neseniai džiuginę geltonais žiedais, stypso grybo formos senovinis medelis, kurį šeima parsivežė iš Nemeikšių dvarvietės.

V. Urvakas suformavo per akmenis krentantį krioklį, prie kurio vakarais šeimininkai mėgaujasi ramybe ir zujančių paukščių čiulbesiu. Zylutės, žvirbliai, geniai - nuolatiniai sodybos lankytojai.

Menininko Juozo Laivio Kūrybinės Kapinės

Narvaišiuose, atokiame vienkiemyje, gyvenantį Juozą Laivį daugelis pažįsta kaip menininką ir kūrėją. Pats jis save jau nuo 2015 metų pristato ir kaip vienintelį Europoje, o gal ir pasaulyje, Meno kūrinių kapinių prižiūrėtoją. „Niekur daugiau pasaulyje nėra tokių kapinių, vadinasi, ir jų prižiūrėtojas - toks tik vienas“, - sako menininkas ir pakviečia apžiūrėti, ką šalia jo sodybos esančiose kapinėse laidoja menininkai.

Kone prie kiekvienos kapvietės - mažytis paminklėlis, ant jų - užrašai. Kaip ir tradicinėse kapinėse, kur laidojame savo artimuosius. Bet ką ir kodėl čia užkasa menininkai? Narvaišiškis paaiškina, kad kapinėse ne tik užkasti galima. Nori - savo kūrinį degink ir pelenus čia išbarstyk, nori - aukštyn kabink, nori - žeme visą ar tik dalį užversk, patinka - lyg postamentą statyk. „Šios kapinės - lyg paslauga menininkams. Būna, atsiranda kūrinių, kurie ima kažko dėl trukdyti, gal paprasčiausiai - nebetelpa. Arba būna, kad jų laikyti lyg jau ir nebėra prasmės, o imti ir išmesti - gaila... Tokie darbai ir atkeliauja čia“, - aiškina J. Laivys.

Kapinių sargas pabrėžia, kad šių kapinių negalima vadinti nei meno galerija, nei muziejumi, nei kokia nors kolekcija. Tai yra tik Meno kūrinių kapinės ir niekas kitas. Vieta, kur menininkas gali aplankyti savo kūrinį, neprarasti su juo ryšio. Todėl, sako, ji nėra liūdna. Nors tą ir bylotų šios vietos pavadinimas.

Kaip ir pridera laidotuvėse, kai kurie menininkai su savo kūriniu atsisveikina laikydamiesi įvairių ritualų, dalyvauja atsisveikinimo apeigose. Vieni nori prie kapo pabūti vieni, kitus palydi visa laidotuvių procesija. „Kartais ir 15 ar 20 žmonių atvažiuoja. Savo kūrinį norėjo laidoti ukrainiečiai, bet dėl pandemijos atvykti negalėjo. Jiems laidotuves galėsime transliuoti internetu, mat kapinės - filmuojamos vaizdo kameros".

Kapinėse Palaidoti Kūriniai

Į Meno kūrinių kapines skulptorius Donatas Jankauskas yra atgabenęs trijų metrų skulptūrinę kompoziciją „Obelėlė“. Didelė iki pusės žemėje šalia tvenkinio įkasta gorila, iš kurios burnos auga medelis, atrodo išties įspūdingai, savaip puošia šią vietą. Kitas menininkas Mindaugas Lukošaitis kapinėse užkasė į piešinių ciklus nepakliuvusį eskizų rinkinį, o Vilniaus dailės akademijos grafikos katedros dėstytojas Dainius Liškevičius čia atsisveikino su menininkų grupės DDD kūrybine veikla, Gintautas Lukošaitis sudegino nebaigto išdrožti rūpintojėlio figūrą. Čia ilsisi netgi... aktoriaus rolė. „Taip, gerai supratote: aktorius Rytis Saladžius čia palaidojo savo rolę. Dėl vieno vaidmens jį žmonės tapatino su policininku. Todėl ir palaidojo“, - paaiškino kapinių sargas. Šios kapinės glaudžia ir muzikantų kūrinius. O vienas muzikas jose palaidojo... fagotą. „Ir jūs čia galit kokį straipsnį palaidoti“, - pasiūlo J. Laivys.

Kapinių Priežiūra ir Dokumentacija

Kapinių prižiūrėtojas ne tik suranda vietą menininkams brangiems jų kūriniams, pasirūpina, kad norintieji su kūriniais deramai atsisveikintų, bet ir prižiūri kapines bei išduoda palaidojimo liudijimus. Kiekvienas savo kūrinį į Narvaišius atvežęs asmuo gauna liudijimą, kuriame parašyta, ką, kada ir kur jis čia laidojo, kada kūrinys buvo sukurtas, kas atsakingas už kapvietės priežiūrą ir kas išdavė liudijimą, netgi nurodyta palaidojimo priežastis. Viskas antspauduota Kleopo draugijos atspaudu. Visai kaip įprastame mirties liudijime. Anot narvaišiškio, tokia dokumentacija reikalinga ir jam, ir patiems menininkams - kad nepasišmestų. Palaidojimo liudijimas atitenka meno kūrinių autoriams, o kopija lieka kapinių prižiūrėtojui. Jis visus liudijimus turi ant sienos susikabinęs, o šalia jų - ir nuotraukas iš laidotuvių ceremonijų.

Šios kapinės domina menininkus iš visos Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos ir, žinoma, vietinius plungiškius.

tags: #dainius #medelis #sodyba