Būnant Žemaitijoje, sunku atsispirti pagundai aplankyti unikalias vietas, kur gamta ir žmogaus kūryba susilieja į harmoningą visumą. Dvi tokios vietos, kurios nepalieka abejingų, yra Orvidų sodyba-muziejus ir Vaclovo Into akmenų parkas. Šios vietos atspindi ne tik Žemaitijos krašto savitumą, bet ir ypatingą ryšį tarp žmogaus ir akmens, kuris čia puoselėjamas tūkstančius metų.
Orvidų sodyba-muziejus
Orvidų Sodyba-Muziejus: Akmenų Pasaulis, Remiantis Dangų Kryžiais
Orvidų sodyba-muziejus, įsikūrusi Kretingos rajone, netoli Salantų miestelio, yra tikra oazė lygumoje, apaugusi medžiais ir remianti dangų kryžiais. Šią vietą dar sovietmečiu sukūrė menininkas, skulptorius ir brolis pranciškonas Vilius Orvidas. Užsukus į šį akmenų pasaulį, galima pajusti išskirtinį stebuklą, fantastišką ir nepakartojamą įspūdį.
Kūrėjas išėjo, tačiau dalis auros išliko jo darbuose, kuriuos saugo jauniausioji menininko sesuo Palmira Orvidaitė - Beniušienė. Kaip ir sovietmečiu, prie įėjimo į sodybą pasitinka rusiškas tankas, kuris tapo mėgstama vaikų pasilaipiojimų vieta. Kadais tankas stovėjęs Salantuose ir V. Orvidui tikrai nereikėję karo trofėjų, tačiau ant postamento iškiliai stovėjusį tanką kažkokiu būdu jis sugebėjo partempti į duobę sodybos prieigose kaip blogio įsikūnijimą,- pastatė jį į žemę įbestu vamzdžiu.
Dailės mokytoja Vida Grigaliūnaitė atsiminimuose rašo, jog V. Orvidas sakęs, kad tas tankas yra mistinis simbolis, o jo akcijos tikslas buvęs tanko, kaip idėjos, sunaikinimas. Todėl tankas buvęs nuo kelkraščio paverstas nukreiptu tiesiai į žemę vamzdžiu. Man tas tankas buvo ir tebėra šios mistinės sodybos svetimkūnis. Yra kaip yra. Tebūnie…
Sumokėjus kelis eurus, galima visą dieną pasinerti į V. Orvido kurtą pasaulį, jau atmieštą ir kitų, šiuolaikinių menininkų pleneruose sukurtais darbais. Iš su žeme melioratorių sulyginamų sodybų parsiveždavo sendaikčių, medžių, kelmų. Dėl pragyvenimo ir pinigų, kuriuos išleisdavo sumokėti melioratoriams už atvežtus akmenis ar kelmus, kūrė originalius, nepakartojamus antkapinius paminklus, išskirtinio stiliaus skulptūras daugiau iš pajautimo, įgimto talento, nes meno studijų niekada nebuvo ragavęs, nors tėvas ir primindavęs gauti bent jau Liaudies meistro vardą. Sodybą, kurioje su tėvais gyveno ir dirbo, pamažėle pavertė originaliu muziejumi po atviru dangumi.
Pasak P. Orvidaitės - Beniušienės, vykstant melioracijai, vairuotojai riedulių, medžių kelmų veždavo bet kam, kas tik daugiau sumokėdavo, o V. Orvidas šykštus nebuvo. Iš atvežtų riedulių ir senų medžių jis lipdė pylimus, piramides, terasas… Didelė dalis akmenų virto nepakartojamomis skulptūromis.
Vis labiau tapdamas žinomu žmogumi dėl iš lūpų į lūpas perduodamų apsilankiusiųjų įspūdžių, V. Orvidas tapo rakštimi tuometinei tarybinei valdžiai. Jai greitai užkliuvo gimstantis muziejus, turintis ryškių religinių motyvų, juolab kad ir iš lėktuvo milžiniško trikampio formos sąmoningai suformuota, akmenų ir žemių pylimais apjuosta teritorija atrodė kaip Dievo apvaizdos akis.
Beje, V. Orvidas yra ne kartą užsiminęs, kad kūrybinių idėjų semiasi bei gyvenimo apsiprendimams jam turi įtakos Žemaitijos mąstytojas Justinas Mikutis. Pasak V. Orvido sesers, kurti unikalų muziejų V. Orvidui padėjo visi šeimos nariai, dažnai ir svetimi, nepažįstami, čia užklydę, ieškodami dvasinės atgaivos.
Pasak kūrėjo sesers, jis nė vieno neišvijo, sakydavo: „Aš čia nieko netvarkau, tegu Aukščiausiasis daro“. Sodyba, kaip ir anksčiau, traukte traukė čia rinktis jaunimą, meno žmones, padaugėjo svečių iš užsienio.
Pernai, rugpjūčio 5 - ąją, minint 25 - ąsias V. Orvido mirties metines, jį pažinojęs ir iki mirties artimai bičiuliavęsis dailininkas Vaidotas Žukas interneto portale „bernardinai.lt“ menininką, skulptorių ir brolį pranciškoną prisimena kaip retos dvasinės šviesos, plataus polėkio ir plačios mecenatystės asmenybę: „Deja, iki šiol žmonės nesupranta, kokį lobį turi Lietuvoje. Įsteigus Viliaus Orvido muziejų ir jį šiuolaikiškai sutvarkius, Viliaus skulptūros užtikrintai taptų europinio lygio reiškiniu, visaverčiu traukos centru ir visos Lietuvos garbe“, - sakė dailininkas.
Sodybą - muziejų prižiūrinti P. Beniušienės šeima lankytojų srautais nesiskundžia, bet tvarkyti 4 hektarų teritoriją, pilną akmens ir medžio skulptūrų, sudėtingų konstrukcijų, kompozicijų, nėra lengva, tam reikia ir laiko, ir lėšų. Sodyboje - muziejuje kuriamas botanikos parkas - Dievo apvaizdos akis. Abejingų jo kūrybai nebūna. Skulptūrose ir kompozicijose tiek daug dvasingumo, paslėptos mistikos, kad blogų minčių turintys žmonės ilgai čia neištveria, o ieškantieji sugrįžta kaskart iš naujo.
Dabar sodyboje - muziejuje galima apsistoti ir ilgesniam laikui. Tai suteikia galimybę V. Orvido sukurtame pasaulyje palydėti saulę ar ją pasitikti, pabūti čia naktį.
Štai keletas įdomių faktų apie Vilių Orvidą:
- Gimė 1952 metais Gargždelės kaime.
- Akmens apdirbimo išmoko iš savo senelio ir tėvo.
- Niekada nestudijavo meno, tačiau turėjo įgimtą talentą.
- 1989 metais priėmė pranciškonų vienuolio įžadus.
Vaclovo Into Akmenų Parkas: Gydytojo Aistra Akmeniui
Kita unikali vieta Žemaitijoje - tai gydytojo Vaclovo Into akmenų parkas Mosėdyje. Sodyba pradėta formuoti 1957 m., įsikūrus joje Mosėdžio apylinkės ligoninei ir gydytojui Vaclovui Intui (1925-2007). Jis pradėjo tvarkyti ligoninės teritoriją, kūrė joje alpinariumus, akmenų kompozicijas, iškasė porą tvenkinių, užveisė nemažą parką, kuriame auga vietiniai ir tolimųjų kraštų dekoratyviniai medžiai ir krūmai.
Vaclovo Into akmenų parkas Mosėdyje
V. Into sodyboje surikiuoti akmenys pargabenti iš Ukrainos, Kazachijos, Karelijos, Mosėdžio ir visos Lietuvos laukų bei kitų vietovių. Akmenys čia išdėstyti pavieniui ir kompozicijomis.
Gydytojas Vaclovas Intas 1957 metais paskirtas dirbti Mosėdyje. Tada ir prasidėjo didieji darbai. Rankomis buvo iškasti nemaži tvenkiniai, tačiau vanduo juose nesilaikė. Teko jų dugną iškloti ką tik pradėta gaminti polietileno plėvele - tai buvo pirmas toks bandymas Lietuvoje. Pavyko jis sėkmingai, nes viskas buvo detaliai ir kruopščiai apskaičiuota. Tvenkiniuose neužilgo sužydo viena geriausių įvairiaspalvių vandens lelijų kolekcijų, plaukiojo paukščiai.
Sodyboje yra akmenų ir medžių kompozicijos: „Pilies kuorai“, „Pagonių šventykla“ sodybos V dalyje, „Vulkano krateris“, „Kalnai“, „Taupyklė“ sodybos centrinėje dalyje ir kt., pavieniai akmenys, tarp jų pirmasis akmuo, atgabentas 1957 m., akmenų grupės, sukomponuotos kartu su įvairiais želdiniais, akmeniniai laiptai į "Alkos" kalnelį, du tvenkiniai sodybos centrinėje dalyje.
Gydytojo V. Into valia jo kūnas po mirties buvo sudegintas, o palaikai palaidoti akmenyje sodybos akmenų parke. Gydytojo Vaclovo Into sodyba 2009 m rugpjūčio 27 įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir suteiktas unikalus kodas 32860.
Lietuvos Respublikos Seimas nutarė 2025 m. pagerbti Vaclovo Into atminimą, jo 100-ąsias gimimo metines įtraukė į 2025 metais minimų svarbių sukakčių sąrašą.
Štai keletas svarbių faktų apie Vaclovą Intą ir jo akmenų parką:
| Faktas | Aprašymas |
|---|---|
| Gimimo metai | 1925 |
| Mirties metai | 2007 |
| Įkūrimo metai | 1957 |
| Akmenų skaičius | ~150 000 |
| Didžiausias akmuo | 50 tonų |
Šį penktadienį, sausio 10 d., Mosėdyje įvyks renginių ciklo, kuris tęsis visus metus, Vaclovui Intui pagerbti atidarymas. Renginio pradžia - 16 val., Skuodo rajono savivaldybės R. Granausko viešosios bibliotekos Mosėdžio filiale bus atidaryta nuotraukų paroda „Vaclovo Into akmenų muziejaus kūrimo kelias“.
Antroji renginio dalis 16.30 val. persikels į Mosėdžio seniūnijos salę, kur vyks vakaras-portretas „Akmuo amžinas, žmogus - laikinas“. Bus dalinamasi asmeniniais, išskirtiniais pasakojimais, prisiminimais tų, kurie gerai pažinojo Vaclovą Intą.
Taip pat renginių, iniciatyvų gausa numatoma visus metus. Planuojama atidengti paminklinį akmenį, suformuoti V. Into vardui skirtą skverą, įkurti basakojų taką, išleisti fotografijų albumą, skirtą V. Into 100-osioms gimimo metinėms paminėti, Juozo Vyšniausko knygą „Vaclovas Intas“, bus organizuojamos įvairios akcijos, per kurias numatoma konstruoti inkiliukus ir pakabinti Vaclovo Into akmenų muziejaus parke, bus sodinami įvairūs augalai, organizuojami žygiai, numatomos fotografijų parodos, bus sukurtas teatralizuotas interaktyvus žaidimas vaikams.
Dabar su akmenų muziejaus pradininko vaikais sudaryta sutartis, pagal kurią „Ognelės“ moterys ir tvarkosi. Galima sakyti, jau visas Mosėdis pamilęs akmenis. Čia jų, didelių ir originaliais gamtos raštais numargintų, daug kur stovi prie namų, gatvių sankryžose, sodeliuose.
V. Into sodyboje stovi akmeninė stela, ant kurios iškalta: „Šlovė akmeniui, fantazijai, entuziazmui, ištvermei.“ Vos ne visas Mosėdis dabar gyvena tuo šūkiu, ne tik ši moterų asociacija.