Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre), XX amžiaus prancūzų filosofas, rašytojas ir dramaturgas, yra laikomas vienu iš pagrindinių egzistencializmo atstovų. Jo kūryba, įskaitant garsųjį veikalą "Būtis ir niekis" (L'Être et le Néant), nagrinėja žmogaus egzistencijos prasmę, laisvę ir atsakomybę. Sartro idėjos turėjo didelę įtaką ne tik filosofijai, bet ir literatūrai, teatrui bei politikai.
Žanas Polis Sartras
Egzistencializmo esmė
Egzistencializmas, kaip filosofinė kryptis, pabrėžia individo laisvę ir atsakomybę už savo veiksmus. Skirtingai nei kitos filosofijos, egzistencializmas nebuvo atskira mokykla ar judėjimas. Egzistencialistai, tokie kaip Žanas Polis Sartras, Albertas Kamiu (Albert Camus) ir Martinas Heidegeris (Martin Heidegger), visi trys buvo maištininkai, jie priešinosi ir vienu ar kitu būdu sprendė egzistencijos problemas.
Anot J.Baranovos (2002), klasikinis egzistencializmas siejamas su XX a. filosofo J.- P. Sartre’o vardu. XIX a. Danų mąstytojas S. Kierkegaard’as įtraukė į filosofinį diskursą egzistencializmo sąvoką. XX a. Vokiečių filosofas M. Heidegger’is sukūrė pagrindinę egzistencinės filosofijos prielaidą- egzistencijos pirmumą esmės atžvilgiu ( nors jis pats nesutiko vadintis egzistencialistu). Šią mintį pakartojo J.- P. Sartre’as savo esėje “Egzistencializmas yra humanizmas:” “ Ką turime omenyje sakydami, kad egzistencija pirmesnė už esmę? Egzistencializmas visų pirma yra subjektyvi filosofija, pradine pozicija laikanti individualų požiūrį. Tai filosofija, kuriai rūpi žmogus “Aš” ir jo gyvenimas.
Paties gyvenimo tikslas, pasak J.-P.Sartre’o yra autentiškumas, reiškiantis pasirinkimą. Nėra tokios žmogaus esmės, kurią būtų galima įforminti į racionalius ar iracionalius rrėmus. Žmogus nėra nei geras, nei blogas, nei konstruktyvus, nei destruktyvus. Jis tiesiog yra, toks, koks yra. Savo būvio žemėje faktą jis suvokia kaip savąją egzistenciją.
Žmonės nuolat renkasi, kaip pasielgti, kokiems būti. Žmonės yra laisvi. Egzistencialistai dažnai formuluoja tokią tezę: žmogaus esmė yra jo egzistencija. Šią tezę galima paaiškinti tuo, kad žmonės egzistuodami, tačiau nežinodami kodėl jie tokie yra, kokia jų paskirtis, žvelgdami į save, ištikrųjų žvelgia į nieką, mato nebūtį, ir šitą nebūtį jie patys privalo kažkuo užpildyti. Taip atsiradusi pasirinkimo laisvė, leidžia žmogui modeliuoti savo gyvenimą. Tai, kas aš esu lemia pati egzistencija.
Egzistencija yra atvirumas galimybėms ir laisvė kurti save patį.
Pagrindiniai egzistencializmo principai
- Egzistencija prieš esmę: Žmogus pirmiausia egzistuoja, o tik po to kuria savo esmę per pasirinkimus ir veiksmus.
- Laisvė: Žmogus yra pasmerktas būti laisvas ir atsakingas už savo pasirinkimus.
- Atsakomybė: Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo veiksmus ir jų pasekmes.
- Autentiškumas: Žmogus turi gyventi autentiškai, t. y. būti ištikimas sau ir savo įsitikinimams.
- Nerimas: Laisvė ir atsakomybė sukelia nerimą, nes žmogus supranta, kad jis pats kuria savo gyvenimą.
"Būtis ir niekis": Pagrindinės idėjos
Sartro "Būtis ir niekis" (1943 m.) yra vienas iš svarbiausių egzistencializmo veikalų. Jame filosofas nagrinėja būties ir sąmonės santykį, laisvę, atsakomybę ir tarpasmeninius santykius. Sartras išskiria dvi būties rūšis: "būtį savyje" (être-en-soi) ir "būtį sau" (être-pour-soi).
- Būtis savyje: Tai ne sąmoninga, pasyvi ir uždara būtis, tokia kaip daiktai ar objektai. Ji yra pilna, stati ir neturi jokios prasmės.
- Būtis sau: Tai sąmoninga, aktyvi ir atvira būtis, būdinga žmogui. Ji yra "niekas", nes nuolat peržengia save ir siekia tapti kažkuo kitu.
Žmogaus sąmonė, būdama "būtis sau", nuolat siekia užpildyti savo "nieką" ir tapti "būtimi savyje". Tačiau šis siekis yra beviltiškas, nes žmogus visada lieka laisvas ir atviras galimybėms. Sartras teigia, kad žmogaus laisvė yra jo "prakeiksmas", nes ji sukelia nerimą ir atsakomybę.
Arno Anzenbacher’io knygoje “Etikos įvadas” ( 1998; p. 224) pateikta J.-P. Sartre’o interpretacija apie laisvę; ji turi ateistinį atspalvį: “ jei būtų Dievas, tai žmogus būtų sukurtas pagal Dievo apmestą, išanksto numatytą esmę, turinčią normatyvią reikšmę egzistavimui. Kadangi Dievo nėra, žmogui užkrauta neribota atsakomybė už save patį”. Žmogus būdamas laisvas, kartu neša atsakomybę už tai, ką daro. Žmogus tampa savo paties kūryba; jis turi pasirinkti, kadangi kiekvienas vienaip ar kitaip turi gyventi savo gyvenimą. Deja, dauguma žmonių pasiduoda determinizacijos iliuzijai, jie nesuvokia esą laisvi ir tenkinasi saviapgaule.
Gyvenimo tikslas- veikla. J.-P. Sartre’as tikina, kad būtent veikla parodo, kokie iš tiesų yra žmonės. Žmogų apibūdina jo poelgių visuma.
Sartras rėmėsi Hegelio ir Heidegerio idėjomis, tačiau su jais ir polemizavo. Iš Hegelio jis perėmė pono-vergo dialektikos, kaip amžinojo konflikto, idėją. Iš Huserlio - sąmonės intencionalumo sampratą. Iš Haidegerio - prielaidą, kad egzistencijos aprašymas neišvengiamai yra ontologinis klausimas.
Sartro mintys apie kitą žmogų:Pasak J.- P. Sartre’o, M. Mes esame įmesti į pasaulį, skelbia M. Heidegger’is. Mes aiškiai nežinome, iš kur atėjome į būtį. Mes nežinome, kokiam tikslui buvome nublokšti į egzistenciją- nebent mirti. Kaip galime gyvenimą padaryti prasmingu? Kaip įmanoma pereiti į aukštesnį būties lygmenį ( čia- būtį- kam ) ? M. Heidegger’is naudoja terminą ( Sorge)- “ rūpestis”, “nerimas”. Rūpestis yra būdas kaip ir gyvenimo neautentiškume veržtis į savęs suradimą, savęs įgijimą. Taigi, rūpestis pagrindžia ir padaro būtiną “ laisvos būties galimybę”. Nesirūpinantis žmogus nėra laisvas.
Kaip pažymi G. Kitas reikšmingas dalykas egzistencialistiniame mąstyme yra kaltė. Kai kurie egzistencialistai kaltę suvokia kaip neišvengiamybę, kaip duotąją, pagrindinę egzistavimo struktūrą. Žmogus laisvai kurdamas save, pagal turimas galimybes, norom nenorom tampa kaltas dėl nepasirinktų galimybių. Šio egzistencinio kaltumo negalima painioti su moraliniu blogiu ar kalte. Būdamas egzistenciniu “Aš” atmetu tai, kas yra kita ( žmones, galimas egzistencijas). Aktyviai verždamiesi į gyvenimą, atmetam kitus, sieloje atsiradę konfliktai sužeidžia galimą egzistenciją. Jei to išsigąstama, galiūma nieko nedaryti, taip manant, kad bus išvengta kaltės. Tačiau pati neveikla yra veikla., būtent nepadarymas. Taigi, neišvengiamai žmogus yra kaltas.
Žmogus nori laisvės dėl pačios laisvės ir išnaudodamas kiekvieną atskirą aplinkybę. Norėdamas laisvės subjektas pastebi, kad ji visiškai priklauso nuo kitų laisvės, ir kad kitų laisvė priklauso nuo pačio subjekto laisvės. Žinoma, laisvė kaip žmogaus apibrėžtis, nepriklauso nuo kitų, bet jei esama susisaistymo, tai žmogus įpareigotas kartu su savo laisve norėti kitų laisvės, ir tada jis savo laisvės negali laikyti tikslu, jei kitų laisvės žmogus nelaiko tikslu.
J.- P.Sartre’o teigia, kad sakydami, jog žmogus renkasi save, tačiau taip pat norime pasakyti, kad rinkdamasis save, jis renkasi visus žmones. Faktiškai nėra nė vieno mūsų veiksmo, kuris, sukurdamas žmogų, kokiu mes norime būti, tuo pat metu nekurtų tokio žmogaus paveikslo. Koks jis mūsų manymu turi būti. vertybei to, ką mes renkamės, nes mes niekada negalime rinktis to, kas bloga.
Išvedant bendras tezes apie egzistencializmą, galima teigti, kad egzistencinis mąstymas esmingai kreipia modernų posūkį į subjektą. Egzistencialistų subjektas egzistuoja kaip baigtinis- kontingentiškas, pasmerktas laisvei, kaltas ir dėl savo nuobloškio nerimaujantis “Aš”.
Egzistencializmas iš esmės pabrėžia laisvo apsisprendimosvarbą, individualaus- baigtinio subjektyvumo autonomiją ir jo praktinę atsakomybę. Taip jis protestuoja prieš paplitusią tendenciją praktiką interpretuoti kaip atskirųjų mokslų ( tyrimais) paaiškinamą gamtinio priežastingumo sąlygotą elgesį ir taip ją suniveliuoti.
Fundamentaliai etinei sistematikai vaisingas pasirodė dviejų moralumo lygmenų išskyrimas. Pirmas lygmuo- tai pagrindinis apsisprendimas išsiveržti iš “ čia- būties” netikrumo, kad būtų galima egzistuoti absoliučiai- renkantis save, o antrasis- konkretus moralinis pasirinkimas tarp gėrio ir blogio, jo prielaida yra pagrindinis apsisprendimas.
Ypatingas egzistencialistų svarbus indėlis etikai- egzistencialijų analizės: pasauliškumo, laikinumo, istoriškumo, kūniškumo, buvimo-mirties-link, das Man, meilės, seksualumo, nevilties, baimės, turėjimo, pasibjaurėjimo, gėdos ir kt. Analizė.
Sartro filosofijoje susidūrimas su Kitu yra kova ir konfliktas, uždaras ratas, kuriame kiekvienas siekia likti vieninteliu subjektu, Kitą versdamas objektu. Beauvoir papildo a/ J.P.Sartre’o Kito suvokimą, teigdama, kad visuomenėje moteris yra formuojama kaip Kitas. Ji aprašo tokio formavimo neigiamus aspektus ir siekia, kaip išsivaduoti iš Sartre’o įvardinto uždaro rato, kaip panaikinti konfliktą. Beauvoir sprendimas - tai abipusis vienas kito laisvės ir subjektyvumo pripažinimas.
Sartro ir Beauvoir skleidžiamomis idėjomis įkvėpė daug žmonių. Beauvoir suteikė tvirtą pagrindą feministiniam judėjimui, o Sartre’o mintimis rėmėsi dauguma kovotojų prieš neteisybę ir diskriminaciją. Tyrinėdama kritinę literatūrą supratau, kad jie padarė didžiulę įtaką pasaulio ir Kito suvokimui. Įdomu tai, kad toks ir buvo jų gyvenimo tikslas.
Simona de Bovuar ir Žanas Polis Sartras Kinijoje (1955 m.)
Sartro teorijos pavyzdys:Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Charles Aymard Sartre, 1905-1980) romano „Šleikštulys“ herojus Antuanas Rokantenas rašo dienoraštį. „Nieko ypatinga: daiktas - tai aš pats“. „Aš egzistuoju“. Šis atradimas užgriūva Rokanteną. Kodėl? „Aš neturėjau teisės egzistuoti, - mąsto Rokantenas. - Aš pasirodžiau pasaulyje atsitiktinai ir egzistavau kaip akmuo, kaip augalas, kaip mikrobas. Mano gyvenimas skleidėsi stichiškai, įvairiausiomis kryptimis“. Tokiomis dienomis jis žiūrėdavo į save veidrodyje. Kitų žmonių veiduose jis įžvelgdavo prasmę. Jo paties veidas buvo beprasmis. Jis išeidavo į gatvę. Kodėl? Todėl, kad lygiai taip pat beprasmiška pasilikti namuose.
Rokantenas žino, kad jo neslegia jokie nemalonumai, kad jis turtingas, neturi viršininkų. „Aš egzistuoju - štai vienintelis mano nemalonumas. Tačiau šis nemalonumas toks išsklidęs, toks metafiziškai abstraktus, kad aš jo gėdijuosi“. Egzistencija slegia todėl, kad joje nėra jokios prasmės. Atsidūręs tarp žmonių Rokantenas sugaudavo save galvojant: „Ką aš čia veikiu? Kodėl įsivėliau į ginčą apie humanizmą? Kodėl šie žmonės čia? Kodėl valgo?“ Jis prisimena, kad žmonės nežino, jog jie egzistuoja. Jis nori išeiti ir grįžti ten, kur jaustųsi esąs savo vietoje. Tačiau supranta, kad tokios vietos nėra. Kad ir kur atsidurtų, visur yra nereikalingas. Šleikštulys - tai visiškas akivaizdumas. Akivaizdu yra tai, kad jokia būtybė negali paaiškinti egzistavimo. Atsitiktinumas nėra regimybė, kuri gali pranykti. Atsitiktinumas yra absoliutas. Tai tobulas nepriežastingumas. Beprasmybė atvėrė Rokantenui jo paties egzistencijos tuštumą. Drauge ir laisvę - galimybę save sukurti. Prasmė nėra duota. Ji sukuriama. Prasmės šaltinis yra radikaliai priešingas daiktų pasauliui.
Žmogus jausdamas gėdą pažįsta save tokį, kokį jį mato Kiti. Gėda ypatinga dar ir tuo, kad užklumpa netikėtai, nepalikdama galimybės palyginti tai, koks iš tiesų esu sau, ir to kaip mane mato Kiti ir pamatau pats. Gėda tai neigiamas, nemalonus jausmas. Sartras nenagrinėja to jausmo teigiamos priešingybės, pavyzdžiui, didžiavimosi savimi, kuris užklumpa, kai girdi plojimus, ar pagyrimus, arba matai dėkingą šypseną kito žmogaus veide.
Nuo ko prasideda gėda? Nuo žvilgsnio pajautimo, supratimo, kad esu stebimas, kad esu nebevienas, kad yra Kitas, kuris mane mato ir suvokia. Suvokiu, kad atsiradau jo sąmonėje. Tą suvokiu visu kūnu, visa savo sąmone. Keičiasi mano požiūris į save. Bet Aš negaliu, nei matyti to ką jis mato, nei suvokti taip kaip jis suvokia, nei įtakoti jo suvokimą taip, kad jis suvoktų mane pilnai taip, kaip aš pageidauju. Jis - Kitas yra šios situacijos valdovas ir žvilgsnis yra jo pagrindinis įrankis. Žvilgsnis jį gimdo, lipdo, kuria jį tokį, koks jis yra, mato jį taip, kaip aš niekada jo nematysiu. Iš tiesų Kitas iš šalies gali pamatyti ir įžvelgti daug daugiau, nei pats asmuo. Kitas gali pastebėti tokius defektus, kurių stebimasis pats gali ir nesuprasti turįs. Žmogus negali pamatyti savęs tokio, kokį jį mato Kitas. Kito žvilgsnis yra tarsi veidrodis, kuriame žmogus pamato save. Kito atsiradimas šalia ne tik parodo man, koks aš esu, bet taip pat parodo mane, kaip naują būtybę, atveria man naujas mano savybes. Tokių neigiamų savybių kaip vulgarumas, nerangumas, nemandagumas (kurias pabrėžia Sartras) arba teigiamų savybių, tokių kaip gražumas, protingumas, neatpažįstame savyje, be Kito pagalbos, Kito įvertinimo.
Apibendrinant, Žano Polio Sartro filosofija, ypač "Būtyje ir niekyje", pabrėžia žmogaus laisvę, atsakomybę ir būtinybę kurti savo esmę per pasirinkimus. Sartro idėjos turėjo didelę įtaką XX amžiaus intelektualinei kultūrai ir tebėra aktualios šiandien.