Psichinė savigyna (angl. Psychic Self-Defense) nėra tik teorinis traktatas; tai 1930 m. išleistas Dion Fortune (tikrasis vardas - Violet Mary Firth) praktinis vadovas, paremtas jos pačios patirtimis okultinėje aplinkoje. Knyga laikoma vienu svarbiausių XX a. Vakarų ezoterikos tekstų, nes joje pirmą kartą sistemingai sujungti psichologiniai aiškinimai ir praktinės apsaugos nuo dvasinių įtakų metodikos.
Fortune, būdama žinoma okultistė ir psichologijos idėjų interpretatorė, šį kūrinį parašė po intensyvių vidinių konfliktų ordino Stella Matutina veikloje - vienoje iš Auksinės Aušros tradicijos atšakų. Fortune mokymas remiasi Ezoterinės krikščionybės, kabalos ir teosofinės kosmologijos sinteze. Nors Fortune pateikiami metodai yra techninio pobūdžio (ritualai, vizualizacijos, apsaugos schemos), jie neatsiejami nuo tikėjimo dvasiniu pasauliu. Autorė teigia, kad už fizinės tikrovės ribų egzistuoja realios dvasinės būtybės - tiek aukštesnės, tiek žemesnės - ir kad žmogaus sąmonė gali su jomis sąveikauti.
Psichinio Puolimo Požymiai ir Prigimtis
Psichinis puolimas (angl. Psychic Attack), pasak Dion Fortune, dažniausiai prasideda ne nuo dramatiškų vizijų, o nuo subtilių, bet nuoseklių fizinių ir emocinių pokyčių. Fortune aprašo situacijas, kai žmogus po kontakto su tam tikru asmeniu ar aplinka pajunta staigų jėgų nuosmukį, nerimą ar nepaaiškinamą slogią atmosferą. Fortune teigia, kad kai kuriais atvejais puolimą gali lydėti aplinkos pokyčiai - gyvūnų nerimas, neįprasti garsai ar sunkiai paaiškinamas „svorio“ pojūtis kambaryje. Ji nurodo, kad tokie reiškiniai okultinėje tradicijoje laikomi ženklu, jog žmogaus energetinis laukas (aura) patiria išorinį spaudimą.
Fortune mokymas remiasi prielaida, kad mintys turi energetinę prigimtį. Ji vadina jas „minties formomis“ (angl. Svarbiausias principas - rezonanso dėsnis. Fortune teigia, kad psichinė įtaka gali paveikti žmogų tik tada, jei jo viduje yra atitinkamas emocinis ar moralinis silpnumas. Kitaip tariant, puolimas „prilimpa“ tik prie to, kas jau egzistuoja žmogaus viduje.
Praktiniai Psichinės Savigynos Metodai
Fortune pateikia praktines priemones, kurios, jos manymu, padeda atkurti psichinę pusiausvyrą:
- Apsauginė vizualizacija. Fortune rekomenduoja įsivaizduoti aplink save šviesos lauką, kuris simboliškai atskiria žmogaus vidinę erdvę nuo išorinių įtakų.
- Vanduo ir druska. Druska Fortune tradicijoje laikoma valančiu elementu.
- Saulės rezginio apsauga. Fortune teigia, kad emocinis jautrumas dažnai susijęs su saulės rezginiu.
Fortune labai aiškiai pabrėžia, kad psichinės ligos ir okultiniai reiškiniai neturi būti painiojami. Ji nebuvo medikė, tačiau bendradarbiavo su psichiatrais ir nuolat ragino pirmiausia įvertinti medicinines priežastis.
Kiti Svarbūs Aspektai
- Poveikis aplinkai.
- Fiziniai pėdsakai.
- Reakcija į dvasines praktikas.
- Baimės sumažėjimas. Fortune teigia, kad baimė yra pagrindinis veiksnys, kuris leidžia psichinei įtakai įsitvirtinti.
- Energetinio lauko stiprinimas.
- Sąmoningumas. Fortune aiškiai teigia, kad psichinė savigyna neveiks, jei žmogus pats elgiasi neetiškai, manipuliuoja kitais ar užsiima destruktyviomis praktikomis.
Laikausi nuomonės, kad psichiniai puolimai yra daug dažnesni, nei paprastai manoma, net ir tarp pačių okultistų. Be abejo, visuomenė visiškai neįsivaizduoja, kokius dalykus daro žmonės, turintys žinių apie žmogaus proto galias ir pasiryžę jas išnaudoti. Ji norėjo, kad paliudyčiau, jog jo elgesys buvo toks, kad ji turėjo teisę jį taip atleisti. Jos metodas rinkti mano parodymus buvo toks: ji įdėmiai žiūrėjo man į akis ir sakė: „Atsitiko tokie ir tokie dalykai.“ Laimei visiems, aš vedžiau dienoraštį ir turėjau kasdienius viso įvykio įrašus. Jei ne tai, nebūčiau žinojusi, kas yra tiesa.
Įėjau stipri ir sveika mergina. Kažkoks instinktas mane įspėjo, kad jei pripažinsiu esanti nekompetentinga ir neturinti pasitikėjimo savimi, mano nervai bus palaužti ir aš niekada vėliau niekam netiksiu; supratau, kad šis ypatingas manevras iš mano darbdavės pusės buvo keršto aktas. Pamažu viskas pradėjo atrodyti netikra. Žinojau tik tiek, kad bet kokia kaina privalau išlaikyti savo sielos vientisumą. Jei sutiksiu su jos įtaigomis, man galas.
Šiame rinkinyje sutilpę straipsniai buvo Krupavičiaus parašyti arba Vokietijoje, arba J. A. Valstybėse. Tačiau savo pažiūromis jie nesiskiria nuo tų idėjų, kurias Krupavičius skelbė Vilkaviškio kunigų seminarijoje po to, kai jis buvo išėjęs iš valstybinės tarnybos ir, be abejo, nuo tų, kurios jam vadovavo, kai jis aktyviai dalyvavo valstybės kūrimo darbe.
Šiame rinkinyje sutalpinti Krupavičiaus straipsniai yra suskirstyti turinio atžvilgiu į šias grupes: 1. Lietuvių tauta, 2. Krikščioniškoji demokratija, 3. Katalikų veikimas, 4. Darbininkas ir darbas, 5. Enciklikos „Rerum novarum" studijos, 6. Komunizmo problemos ir 6. Auklėjimo problemos.
Keletas straipsnių iš Krupavičiaus palikimo, kurie sudaro valstybės mokslą, į šį rinkinį nebuvo paimta dėl to, kad, atrodo, jie nėra originalūs jo darbai, bet yra jo padaryti ar parūpinti vertimai iš kitų kalbų. Čia paminime tik jų vardus: „Nauja pasaulio santvarka", tai yra valstybės mokslas, sekant Gonella komentarą 1942 m. Pijaus XII kalėdinės kalbos. „Valstybės laisvė ir bendrasis gėris''. Tai yra studija apie tarptautinį gėrį. Ji svarsto suverenumo problemą, tarptautinės konstitucijos klausimą. Ji yra vertimas Louis de Fur studijos. „Laisvė ir bendrasis gėris''. Plati studija, parašyta Eugene Duthoit, išversta S. Galecko. Šių studijų parinkimas išversti lietuviškai liudija, kad Krupavičiaus valstybingumas nebuvo siaurai tautiškas. Tarptautinis valstybinis gėris jam buvo gyva sąvoka. Šalia to klausimas, kaip derinti bendrąjį gėrį su asmenine žmogaus laisve, taip pat buvo vienas iš gerai Krupavičiaus suprastų valstybinio gyvenimo problemų. Tai yra ta pati problema, kuri sudarys didžiausią visuomenininko rūpestį, kai reikės rasti žmonijai išeitį iš komunistinio kolektyvizmo.
Straipsnis „Nukryžiuotoji Lietuva” buvo parašytas prancūziškam žurnalui „Apostle” po 1951 metų.
Nepaisant savo tautiškumo Lietuvos valstybinio gyvenimo supratime, į Lietuvos žydus Krupavičius žiūrėjo, kaip į teisėtą lietuviško valstybingumo dalį. Jis labai skaudžiai išgyveno, kai Nacių okupacijos metu Lietuvos žydai buvo barbariškai naikinami, jis prieš tai protestavo ir labai piktinosi. Jo straipsnis „Lietuvių žydų santykiai Hitlerio okupacijos metu’’ yra gyvas liudijimas to, kaip Krupavičius žiūrėjo į šią tragediją.
Krikščioniškoji demokratija yra didelis katalikiškos visuomeninės minties posūkis demokratijos kryptimi. Tai yra jos atsisakymas nuo federalistinės galvosenos, kuri Vakarų krikščionijoje jau seniai buvo sunaikinta imperialistinių centralizuotų valdžios sistemų. Tai buvo taip pat išėjimas prieš kapitalistinį visuomenės vadovavimą, pasisakant už darbininkų teises. Tai buvo formalus pripažinimas demokratijos. Šis Bažnyčios mokymo posūkis ligi šiol daugelio nėra įvertintas ar bent teisingai suprastas. Kartais katalikai visuomenininkai bando grįžti į naujos formos vadizmą. Tokią kryptį Belgijoje atstovavo Degrellis, Prancūzijoje Bideau, Italijoje Musolini. Krupavičius, nepaisant savo valingos prigimties, nesusigundė asmeninio vadovavimo vilione ir visada pasiliko demokratijos atstovas. Tai šiame rinkinyje liudija pora jo originalių straipsnių ir čia netilpusių pora vertimų: „Šv. Sostas ir krikščioniškoji demokratija” yra istorinė krikščioniškosios demokratijos apžvalga; „Enciklika Graves de comuni” yra Leono XIII posūkio į krikščioniškąją demokratiją istorija. Į šį straipsnį yra įjungta Pijaus XI skatinimas katalikams aktyviai dalyvauti politikoje, kaip dorinė krikščionio pareiga.
Pasauliečių vaidmuo katalikybėje Krupavičiaus buvo suvoktas toli prieš Antrojo Vatikano susirinkimo laikus. Katalikų pasauliečių veikimas jam reiškė ypač organizuotą veikimą. Šis veikimas, nors Krupavičiaus laikais vos tik prasidėjęs kai kuriuose kraštuose ir ligi šio laiko nedaug pasistūmėjęs, Krupavičiui reiškė labai daug. Savo straipsnyje „Kristus karalius" jis pateikia katalikiško veikimo studiją. Šio veikimo pasėkoje jis pranašauja didelį žmonijos perversmą ateinančiais laikais. Tas perversmas bus didesnis už tą, kuris vyko pereinant iš viduramžių į naujuosius amžius.
Straipsnyje „Katalikų vyrų organizacija" Krupavičius apžvelgia katalikų vyrų organizacijas lietuviškoje ir tarptautinėje plotmėje. Šia proga verta atkreipti dėmesį į kai kuriuos šios veiklos aptarimus, padarytus Lietuvos episkopato nepriklausomybės laikais. Jie yra panašios krypties, kaip Krupavičiaus galvosena. Ir tai nenuostabu, nes Lietuvos vyskupų tarpe buvo toki visuomenininkai, kaip Staugaitis, Paltarokas ir Reinys.
Straipsnyje „Lille’io vyskupija" Krupavičius aprašo Lille'o vyskupijos katalikišką veikimą, šios vyskupijos kultūrinę veiklą Krupavičius turėjo progos pažinti, kai jis, pasitraukęs iš valstybinės veiklos, Lille’o universitete gilino savo visuomeninį mokslą.
Darbo ir darbininko temomis Krupavičius yra domėjęsis proporcingai daugiau negu kitomis. Tai yra skaudi tema, su kuria jis susitiko Rusijos revoliucijos metu. Plačiame straipsnyje „Krikščionybė ir darbas” jis apžvelgia šioje srityje pasiektus laimėjimus: Lietuvos vyskupų ganytojišką laišką, Lietuvos konstituciją ir visa tai priveda iki šv. Pranciškaus įsteigto Trečiojo ordeno viduramžyje.
Studijuodamas „Rerum Novarum" encikliką, Krupavičius, bent formaliai, neatkreipė dėmesio į patį naujausią šios enciklikos įnašą visuomeniniams mokslams, būtent į subsidijinį principą, šis principas šiek tiek skiriasi nuo solidarizmo principo, kuriam pradžią davė vokiečių sociologas Pesch. Jeigu solidarizme labiau skamba lygumo gaida, tai subsidiarizmas labiau išryškina atskiro asmens vaidmenį. Subsidiarizmo formulė yra „Vienas ir kiti".
Rasė, kaip zoologinis dalykas, yra grynai prigimties davinys. josios prigimtiškume kaip tik ir laikosi anų dviejų ypatybių šaknys. labai pastovi, kaip ir visa prigimtis. individai ją palaiko dauginimosi keliu. ji ją ir perteikia. atsikartoja naujuose individuose. kultūros priemonėmis tobulinti jau nulemtą individą. S. R. kartų"7.
Vienodi dvasios bruožai gali būti įgyti visai kitokiu keliu. skaičių sutelkiąs į zoologinį vienetą. vienetas. Iš tikrųjų žodis rasė šiandien yra vartojamas abejopa prasme. Juo vadinamas ir žmogaus nusiteikimas, ir tam tikra žmonių grupė. vienu, ir kitu atveju rasė visados yra zoologinis dalykas. iškelsime dvi charakteringas josios ypatybes: pastovumą ir paveldimumą.
J. G. Herderis neigė rasę. pagal odos spalvą - „dirbtinis padaras". Vietoj rasės Herderis vartoja žodį Volk - tauta. skirtingą žmonių kilimą9. visišką tiesą. Bet jau ir šitie atspalviai turi nemažai reikšmės. vienetą, kuris yra skirtingas nuo kitų šios rūšies vienetų. rasinio skirtingumo grupės savaime tolsta viena nuo kitos. pirmutinis veiksnys, kuris skaldo žmoniją ir jungia žmones.
Rasės skirtingumas dar anaiptol nėra jų vertingumas. negalima laikyti nelygiaverčiu. vertina negu kitą, reikia kartu su Fr. Pseudowissenschaft der Herrenschicht („ponijos pseudomokslas")11. ar jis būtų bušmėnas, ar Europos baltasis. žmogaus egoizmu. neapkentimas kitų rasių. Ne iš kur kitur, kaip iš ten, iš kur kyla ir pati rasė. Rasė savo esme yra zoologinis-gyvulinis dalykas. rasinė neapykanta taip pat yra zoologinis išdidumas ir zoologinė neapykanta. Tai gyvulinio žmogaus prado dalykai, bendri jam su gyvulių pasauliu.
Gyvenamoji aplinka yra erdvės veiksnys. veiksnys. aplinkos), nes tauta gyvena ne tik erdvėje, bet ir laike. atrama. Kur nėra erdvės, ten nėra nė laiko. erdvę. prideda dar vieną kategoriją: „po vienas kito" (Nacheinander). tikro bendrai išgyvento istorinio tarpsnio. bendrumo nėra, ten nėra nė tautos.
Kultūra ir istorija yra iš esmės susijusios. tautos tapsmas. Bet ne kiekvienas tapsmas yra istorinis. istorija yra vartojamas netikrąja prasme. vyksmas, tas nėra istorija. Tai yra tik evoliucija. atsiranda laisvai ir sąmoningai veikiąs žmogus. tvirtina J. šitokio valingo bei sąmoningo įsikišimo nėra, tol nėra nė istorijos. neturi istorijos. įeina į prigimtąjį gyvenimą, jį tvarko ir keičia. iš esmės visados yra kultūrinis vyksmas. būtinos evoliucijos žengia į laisvą kūrybą. istoriniu likimu galima vadinti kultūrinius tautos žygius. Bet kultūriškumas dar neišsemia viso istorinio likimo turinio.