Kelionė po Italiją: Nuo Romos iki Toskanos

Šiame straipsnyje pasidalinsime įspūdžiais iš kelionės po Italiją, pradedant nuo Romos ir baigiant Toskana. Kelionė prasidėjo ankstyvu skrydžiu iš Vilniaus į Romos Ciampino oro uostą.

Romos Koliziejus naktį.

Pirma diena: Roma ir Ostia Antica

Skrydis iš Vilniaus labai ankstyvas - 6 val. Kadangi esame ilgamečiu statusu besididžiuojantys kaimiečiai, Vilniaus oro uostas mums nėra arti - iš namų išvažiuojame 3 val. nakties. Skrydis lengvas, ramus, tik kojas laužė ir niekaip nepavyko įsitaisyti nepatogioje Ryanair kėdėje miegui. Po 2 h 20 min leidomės Romos Ciampini - jau 8 ryto tvoskė karštis.

Oro uostas mažiukas, - bagažas tik rankinis, tad pagal instrukciją išeiname ir susirandame įvažiavimą į parkingą Nr. 3 - jis ties sankryža ir degaline. Ties tuo parkingu Nr. 3 turėjo laukti nemokamas mikriukas, bet…nelaukė. Juk Italija! Skambiname nurodytu telefonu ne kartą - autoatsakiklis. Po 15 minučių išties pasirodo „shuttle” - sulipame tie patys lietuviai iš Vilniaus lėktuvo - mes, laimei, paskutiniai, tad…atvykę esame pirmieji ir automobilį gauname pirmieji. Visų dokumentų užpildymas trunka apie 30-40 min. Tad, jei eilėje esate gale, galite tik įsivaizduoti…Gauname džipuką, vardu Škoda. Mašina, žinoma, esame patenkinti - nauja, automatas, ne tokia ir maža - bagažinėje lengvai telpa mūsų rankinio dydžio lagaminukai ir kuprinės.

Plano neturime, tad žemėlapyje susirandame jūrą - ten ir sukame. Romos pakraščiai šiurpina nuo šiukšlių ir netvarkos - Lietuvoje mūsų akys yra pripratusios prie švaros ir vis tiek sugebame pabambėti, kad kažkas negerai. Užsukame į kelis miestukus pakeliui - kai kurie Romos priemiesčiai pasirodo mums kaip apleisti „bomžynai”. Pasiduodame rudos spalvos kelio nuorodos vilionėms ir netrukus atsiduriame prie Ostia Antica.

Ostia Antica - senovės Romos uosto griuvėsiai.

Perkame bilietus po 18 eur kiekvienam, paprašome aptarnavusio italo išpiešti ant žemėlapio, ką labiausiai verta aplankyti ir imame muziejaus atvirą mašinytę, kad nuvežtų į senovės miesto priešingą pusę, kad per 3 h galėtume grįžti (o ne per 6!). Teritorija tokia milžiniška, kad čia galima praleisti ir visą dieną, net kokį pikniką pasiorganizuojant. Kepinant 30+ tikrai nuvargome, - laimei, kad vis pavykdavo rasti šešėlius. Šešėliai yra visų brangiausias dalykas - dažnai tiesiog deficitinis. Ypatingai gelbėjo garsiosios skėtinės pušys - pinijos. Jos puošė visą regioną aplink Romą (Lazio regionas), kurdamos taip reikalingus pavėsius.

Sukame iki naujosios Ostios dalies - suprantame, kad senovės Ostia buvo kur kas gražesnė ir tikra neviltis ištiktų tų laikų žmones, jei jie pamatytų, kaip dabar atrodo arčiau jūros pasislinkęs naujasis jų miestas. Apsukę ratą ir mudu sprunkame. Važiuodami pakrantėmis ir toldami nuo Romos matome tvarkingesnius paplūdimius, gražesnius miestelius ir atsiranda viltis, kad Lazio regionas irgi turi gražių vietų. Alkani ir be miego užsukame į Havanos paplūdimį - kavinėje ant jūros kranto kertame salotas ir garsiąsias brusketas (paskrudintas batonas su pomidorais, baziliku, nuostabiuoju Italijos aliejumi - pirmąkart ragavau Romoje ir nuo to laiko kartais ir namie pagaminu). Ledinis alus - pats tas prie svilinančių 30+.

Prie Santa Severa pilies sustojame tik pasigrožėti pilies, žvelgiančios į vandenis, vaizdais - paplūdimiuose tiršta, nes Roma vis dar arti. Kur akys užmato, italai mirksta vandeny. Kur kas didesnė - Santa Marinella, susiliejanti su uostamiesčiu Civitavecchia ir mums priminusi tą pačią Havaną. Atostogauti čia nenorėčiau, bet miestukas dailus, - laimei, visi esame skirtingi ir gal kažkam patiktų. Lekiam toliau. Ledus kartu su klegančiais paaugliais ir nuo saulės besislapstančiais senjorais kertame pakeliui - irgi ant jūros kranto, Lido de Tarquinia. Paplūdimiai čia nusėti gultais ir kavinėmis, bet ku ku - kur žmonės. Be vieno kito italo popiet čia absoliučiai tuščia.

Pakeliui susirandame nakvynę - nors toliau nuo jūros, bet vieta nuostabi - galime rekomenduoti: La Posta Torrenova Orbetello kaimelio pakrašty (nakvynė 95 eur su pusryčiais ir visais grožiais bei patogumais). Jaukus Balio stiliaus interjeras, mažiukai, dailiai įrengti kambariukai: mes dar pasipliuškename baseine. Vakarienei galėjome pasinaudoti jų restoranėliu, bet buvome nuvargę, tad puikiai tiko pirktinės salotos ir užkandukai.

Antra diena: Monte Argentario pusiasalis ir tufo miestai

Nedaug žinome apie šį Italijos kąsnelį netoli mūsų nakvynės vietos, bet intuityviai sukame - būna, kad pagalvoju, jog čia galėčiau atostogauti. Ne Amalfi (kurį mačiau tik internete kol kas), bet vaizdai ne ką prastesni, jūra viliojanti, uosteliai dailučiai, o žmonių kur kas mažiau. Įvažiavę į šį Monte Argentario pusiasalį-atvirutę, užsukame į Porto Ercole - pradžioje pasigrožime vaizdu į uostelį nuo kalvos ir bažnyčios (mašinai vietos nerandame), tada leidžiamės žemyn, parkuojamės visai prie vandens, ir keliaujame rytinio espresso. Ramu ir gražu.

Kainos vis tik čia nemažos: butike lininius šortukus pamatėme už 150 km, kai visur kitur ne daugiau 50 eur. Restoranėlyje „Caffe Piazzetta” irgi kainos didesnės - apsidairome. Tuščia. Klausiam savęs: „Gal ne sezonas?”. O gal netinkamas dienos metas? Ši vieta yra tikrai labai graži ir išskirtinė - malonumas sukti pagrindiniu keliu ir mėgautis vaizdais - nuo kalvų į mėlynus jūros vandenis, susiliejančius su horizontu.

Pasidairę gražiajame pusiasalyje sukame žemyninėn dalin - Orbetello matome garsųjį malūnėlį vandenyje, skrodžiam tarp dviejų ežeriukų tiltu, stebime flamingų būrelius ir vienišą senuką ant kėdutės pagrindinėje aikštėje - kai pravažiuojant pro atdarą langą jam nusišypsau, jis dar labiau suraukia antakius.

Dar gerokai prieš kelionę už nedidelę sumą buvau nusipirkusi Dalios Smagurauskaitės Toskanos gidą - ten akis užkliuvo apie Italijos tufo (uoliena, susidariusi iš vulkaninių pelenų išsiveržus ugnikalniui) miestus. Visi jie buvo netoli mūsų, tad pirmasis lankomas ir maloniai pritrenkęs - Pitigliano. Nė negalvokite aplenkti! Miestas įsikūręs ant stačios tufo uolos, o namai tarytum išaugę iš jos - geriausia yra stabtelti dar neprivažiavus miesto parkingų ir pasigrožėti juo iš toli. Vaizdas tiesiog pribloškiantis.

Pitigliano - miestas ant tufo uolos.

Jokio plano neturime, tiesiog slampinėjame. Atsitiktinai pataikome ir į žydų kvartalą, kur sinagogą saugo ginkluoti pareigūnai. Laikai neramūs, deja. Jei trumpai, Pitigliano ištakos siekia etruskų laikus (apie VIII a. pr. m. e.), o tai liudija aplink esantys uoliniai kapai ir senoviniai tuneliai (VIE CAVE. Tufo uolienose išgremžtas etruskų kelių tinklas, jungęs Sovaną, Soraną ir Pitigliano; kelių plotis siekia 1-4 m, o aukštis vietomis net iki 25 m.). Viduramžiais Pitigliano tapo svarbiu feodaliniu centru ir priklausė Orsini šeimai, kuri čia valdė nuo XIII iki XVII a. Jie pastatė pilį ir sustiprino miesto sienas. Nuo XVI a. mieste įsikūrė žydų bendruomenė, kuri čia rado prieglobstį nuo persekiojimų.

Mes gi sukame Sorano link, nes Sovana buvo priešingoje pusėje. Sorano yra visai mažytė Pitigliano kopija - tarytum perkeltas vienas garsiojo kaimyno kvartaliukas, kuriam suteiktas kitas pavadinimas. Sorano yra įsikūręs ant uolos virš Lente upės slėnio. Kartu su Pitigliano ir Sovana jis sudaro vadinamąjį „Tufa miestų trikampį“, žinomą dėl įspūdingų uolų, etruskų paveldo ir viduramžių architektūros.

Miestelio ištakos siekia etruskų laikus. Romėnų laikais Sorano buvo mažiau reikšmingas, tačiau viduramžiais išaugo į svarbų strateginį tašką. Nuo XIII a. Sorano priklausė galingai Orsini šeimai (nesistebiu!), kuri pastatė įspūdingą Orsini tvirtovę (Rocca degli Orsini), saugojusią miestą nuo priešų. Vėliau miestas perėjo garsiajai Medici giminei (oho!). Dėl savo sunkiai prieinamos vietovės Sorano išliko autentiškas, su siaurų gatvelių labirintais, uolose įkirstais namais ir senovinėmis sienomis. Šiandien tai - ramus istorinis miestelis, išlaikęs unikalią senovės atmosferą. Kai lankėmės, žmonių nesutikome.

Diena ritasi į antrąją pusę. Cascate del Mulino - tai natūralūs šilto terminio vandens kriokliai prie Saturnia miestelio. Garsūs dėl labai vaizdingų, kalkakmenio suformuotų baseinų ir sieros turinčio vandens, kuris yra gerokai šiltas. Apie sieros junginių naudą jums puikiausiais gali papsakoti ChatGPT. Trumpai tariant - tai natūralus „SPA“ gamtoje, kur šiluma, mineralai ir aplinka veikia kartu, kad kūnas ir protas pailsėtų.

Cascate del Mulino - natūralūs terminiai kriokliai.

Atvykstame dar visai padoriu metu - milžiniškos parkavimosi aikštelės apytuštės, bet aiškiai indikuoja, kokias minias čia galima sutikti kitu metu. Iki tų natūralių terminių baseinukų atstumas labai nedidelis - šalia yra dušai, tualetai, kavinės, bet žodis „švara” čia pamirštas, matyt, dar etruskų laikais. Artėjame prie baseiniukų-kriokliukų su visokių medžiagų prisotrintu, vizualiai ir natūraliai „pablūrintu” smaragdiniu vandeniu. Žmonių….oje, vaje.

Aš gi prisitaikau prie situacijos, nusimetu suknelę ir brendu. O dangau! Ore plius 36, - vanduo čia dar karštesnis! Jei tiksliai - 37 °C. Kunkuliuoja, pursluoja, riebiomis (tikrai tikrai!) srovelėmis vyniojasi aplink kūną…Nors nešalta ir taip, vis tiek vandenyje malonu. Susirandu laisvesnį kampelį, įsikuriu ir užsimerkiu. Suprantu, kad galėčiau taip būti, taip tarpti, brinkti ir ilsėtis valandų valandas…Išlendu tik dėl didelio noro įtikinti vieną paniurėlį patirti to magiškojo vandens prisilietimus. Oda nepaprastai keista, maloni liesti. Pavyksta prikalbinti - Saulius irgi ilgokai neišlenda…Magija, ir tiek.

Antra nakvynė tampa labai įsimintina: Agroturismo La Meria - pigi, bet nuostabi vieta kalnuose Toskanoje. Kažkas pasakytų, velniai žino, kur, bet mums labai labai patiko. Atvykus randame uždarytas duris ir mirtiną tylą. Gyvųjų lygiai nulis, o vakarėja. Bet po kelių skambučių ir pasikalbėjimo neturint vienos abiems pusėms suprantamos kalbos, prisišaukiu žmogelį - atvažiuoja su metų nebeskaičiuojančiu kledaru, išlenda kokių 40 metų bambeklis, apsirėdęs seniai skalbyklės nemačiusiu kombinezonu. Žmogus judrus, energingas, matosi, dirba prie ūkio. Sutrikdėme jam gyvenimą atvykdami taip vėlai.

Kažką itališkai šūkaliodamas nuveda į kambarį - tas tikrai nėra išvaizdus ar jaukus: aklinai uždarytomis langinėmis ir garsiai plerpiančiu kondicionieriumi, bet viskas, ko reikia vienos nakties (na, ir skamba) poilsiui, yra ir funkcionuoja: patogi lova, švari patalynė ir dušas su WC. Šeimininkas atiduoda raktą (pro praviras duris pastebime du vyrukus, be žodžių, tyliai lendančiais į nameliuką šalia mūsų - ne vieni!), o išeidamas dar itališkai su angliškomis priemaišomis paporina, koks jaunas buvo kvailas, paėmė paskolą, o dabar ta paskola kaip virvė smaugia, kokių nedėkingų būna atvykėlių, kuriuos norisi jam iššaudyti ir tai pademonstruoja..Ir seilės jam iš burnos krinta, ir šypsena lenda tuo pačiu metu, tad nėra paprasta susigaudyti, ar jis čia juokelius skaldo, ar maskuoja serijinį žudiką savo dramblavotame kūne. Vis tik nusprendžiu, kad žmogus jis geras, tik pavargęs.

Vietą turi šiam agroturizmui tiesiog pasakišką - atokią, ant kalvos su tokiais Toskanos slėnių vaizdais ir horizontais, kad pageidaujant kitas žmogus mielai įsigytų šį grožį ir vargą. Yra vienas bendras pastatas visai ant šlaito, kur ruošiami pusryčiai, o aplink aplipdyti atskiri nameliukai - su tokia potencija jaukumo gerokai trūksta. Baseinas yra irgi bendras visiems: su vaizdais, kuriuos užstoja…maskuojanti tvorelė. Kodėl savo svečius nori apsaugoti nuo Toskanos grožio, - šito negaliu suprasti.

Pusryčiai, beje, skanūs, itališki, labai naminiai su daug saldėsių ir geros kavos. Pradedame priprasti prie fakto, kad kava Italijoje yra gera net ir užkampių užkampyje - jokių nuolaidų jos kokybei italai nelinkę daryti. Dar vienas dienos siurprizas - vos už kilometro ar dviejų esantis kaimelis su…Michelin žvaigždutes prieš kiek metų pelniusiu restoranu „Trattoria La Posta” (Via Giuseppe Verdi 14, 58055 Catabbio Italy). Atvykę ten gauname vietą ir kartu su vietiniais už 65 eur valgome kaip karaliai. Čia tas pats, kaip Pabradėje atsidarytų „ristorante” ir gautų Michelin.

Trečia diena: Toskanos pajūrys

Po ilgų ir saldžių pusryčių La Merijoje nebebuvo reikalo ten užsibūti. Karštis tvoskia nuo ryto - automobilis signalizuoja - lauke, mielieji, jūsų laukia 34,5+. Keliaujant be plano, esi laisvas kaip paukštis: tokia šilumėlė mudu pakvietė pajūrin, kuris nebuvo toli. Pro Marina di Grosseto, sukame pajūrio miesteliais - jie pasitinka atsitvėrę tvoromis ir užbarikaduotais priėjimais prie vandens.

Tarkime, Castiglione della Pescaia - prie vandens daugybė visokių kempingų-nameliukų-glampingų - priminė kažkuo man mūsų Šventąją. Prie vandens paruošti mokami gultai, skirti čirškintis ir taip nuo saulės gerokai paskrudusiems italams. Tokiu oru prie jūros - masinė migracija. Gal pasenau, bet man Lietuvos pajūryje ir jaukiau, ir gražiau. Kai skaitysite internete, kad tas Castiglione della Pescaia yra Toskanos perlas, įjunkite kritinį mąstymą. Viskas su tuo miestuku gerai, bet iki Toskanos pajūrio perlo jam tikrai dar reikia pasistiebti. Man regis, italams didelis privalumas yra smėlio paplūdimiai.

Mums nepasirodo nei labai gražūs, nei įdomūs paplūdimiai aplink Bibboną, Mazzantą, bet išsimaudyti, žinoma, pavyksta, už parkingą susimokėjus 4 eur (valandinio įkainio nėra - moki už dieną ir kepiniesi). Po dienos pasivažinėjimo ir maudynių, praalkstame.

tags: #darbiniu #kombinezonu #nuoma