Šiame straipsnyje aptariama atsakomybė už neteisėtą patekimą į patalpas, atsižvelgiant į Lietuvos darbo kodeksą ir kitus susijusius teisės aktus. Taip pat nagrinėjami fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamumo principai ir informacijos rinkimo bei skelbimo apribojimai.
Fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamumas
Pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį visiems asmenims Europos Sąjungoje garantuojama pagarba privačiam ir šeimos gyvenimui, o 8 straipsnį - teisė į jų asmens duomenų apsaugą.
2.23 straipsnis.
- Fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu.
- Draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus. Asmuo turi teisę susipažinti su apie jį surinkta informacija, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.
- Draudžiama skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, nebent, atsižvelgiant į asmens einamas pareigas ar padėtį visuomenėje, tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti.
Chartijoje reikalaujama, kad tokie duomenys būtų tvarkomi tinkamai ir naudojami tik konkretiems tikslams, užtikrinama kiekvieno asmens teisė susipažinti su jo ar jos asmens duomenimis ir teisė tokius duomenis taisyti. Taip pat keliama sąlyga, kad nepriklausoma institucija privalo kontroliuoti šios teisės laikymąsi.
Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, taip pat šio straipsnio 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos iš svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų. Jomis asmens privatus gyvenimas yra saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi.
Pastaruoju metu Europos Sąjunga sustiprino šių teisių apsaugą, priimdama Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą ir direktyvą dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo.
Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas - tai bendros taisyklės, kuriomis nustatoma visoje ES vienoda asmens duomenų apsaugos tvarka ir kurios valstybėse narėse taikomos tiesiogiai. Dėl to didėja pasitikėjimas, nes žmonės gali kontroliuoti savo asmens duomenų naudojimą, ir kartu užtikrinamas laisvas asmens duomenų judėjimas tarp ES valstybių narių.
Nors žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas, bet ši žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Pagal Konstituciją riboti konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų teisę į privatumą, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų:
- tai daroma įstatymu;
- ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus;
- ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė;
- yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Jeigu asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kai tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui.
Taigi, remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimais, nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų. Šiame kontekste asmenų teisės yra nevienodos ir negali būti vienodos.
Anot R. Viename iš naujausių nutarimų Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas neprieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Valstybės tarnybos įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto nuostatas, pagal kurias kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką gali būti išslaptinama ir panaudojama tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais.
Anot šio teismo, pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kurį taikant valstybės tarnautojas (pareigūnas), nesilaikantis Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnybai ir joje dirbantiems asmenims keliamų konstituciškai pagrįstų reikalavimų, galėtų išvengti teisinės atsakomybės.
Siekiant konstituciškai svarbaus valstybės tikslo užkardyti korupcijos apraiškas ar korupcinio pobūdžio veikas valstybės tarnyboje, kad būtų užtikrintas tinkamas valstybės tarnybos funkcionavimas, jos skaidrumas ir viešumas, valstybės tarnautojui (pareigūnui), galimai darančiam nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, be kita ko, tarnybinius nusižengimus, gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis ribojamas naudojimasis teise į privataus gyvenimo apsaugą ar teise stoti į valstybės tarnybą.
Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas gerbti asmens teisę į privatų gyvenimą ir susirašinėjimo slaptumą. Pagal šio straipsnio 2 dalį jame įtvirtintų teisių apribojimas turi būti nustatytas įstatyme, juo siekiama teisėto tikslo ir jis būtinas demokratinėje visuomenėje.
Vadovaujantis nuoseklia EŽTT praktika, įgaliojimai slapta sekti savo piliečius pagal Konvenciją toleruojami tik tada, kai yra griežtai (neišvengiamai) būtini (angl. strictly necessary) siekiant apsaugoti demokratines institucijas.
EŽTT praktikoje, be kita ko, akcentuojama, kad įstatymas, kuriuo reglamentuojamas slapto sekimo (stebėjimo) priemonių taikymas, susijęs su Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintų teisių apribojimu, turi būti išdėstytas pakankamai tiksliai, kad tinkamai parodytų asmenims, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis valstybės institucijos turi teisę taikyti tokį slaptą ir potencialai pavojingą jų teisės į privataus gyvenimo ir susirašinėjimo slaptumo gerbimo apribojimą.
Atsižvelgiant į piktnaudžiavimo pavojų, būdingą kiekvienai žmonių slapto sekimo sistemai, tokios priemonės turi būti grindžiamos įstatymu, kuris yra itin tikslus (tiksliai apibrėžtas). Būtina, kad egzistuotų aiškios, detalios taisyklės šiuo klausimu, juolab kad atitinkamos technologijos tampa vis sudėtingesnės.
Šiuolaikiniame gyvenime, ko gero, nekvestionuojama, kad kriminalinė žvalgyba, kaip kovos su nusikalstamumu priemonė ir informacijos rinkimo instrumentas, yra būtina. Žinoma, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai gali būti atliekami išimtiniais atvejais, kai nėra galimybių surinkti arba patikrinti surinktus duomenis kitais tyrimo veiksmais arba jei tokių galimybių ir yra, tačiau naudojant kitus tyrimo veiksmus norimą tikslą pasiekti būtų akivaizdžiai sunkiau dėl tiek žmogiškųjų, tiek materialinių sąnaudų.
Slovėnijos mokslininkas D. Potparic kriminalinę žvalgybą apibūdina kaip policinę (tiriamąją) veiklą ir filosofiją, kurios pagrindiniai elementai yra organizuotas informacijos gavimas, vertinimas, analizė siekiant visais lygiais paremti veiksmingas pastangas sumažinti nusikalstamumą. Galutinis šios veiklos (kriminalinės žvalgybos) produktas yra žvalgybos informacija apie nusikalstamas veikas, įvykius, vykdytojus, įtariamuosius ir pan.
Galiojančiame Kriminalinės žvalgybos įstatyme tiksliai įtvirtinti kriminalinės žvalgybos tyrimo pagrindai. Viena vertus, Kriminalinės žvalgybos įstatymas kriminalinės žvalgybos subjektams suteikia plačias galimybes (teises) naudoti įvairius kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdus. Kita vertus, didelių galių suteikimas teisėsaugos pareigūnams didina ne tik jų galimybes atskleisti nusikalstamas veikas, bet ir riziką proceso metu pernelyg apriboti konstitucines asmens teises.
Kaip teisingai pažymi doc. G. Goda, pareigūnams persistengus baudžiamasis procesas galėtų sukelti daugiau neigiamų padarinių nei pati nusikalstama veika, dėl kurios procesas ir buvo pradėtas. Toks procesas paneigtų žmogaus teisių ir laisvių esmę bei prasmę, išplaukiančią iš šiuolaikinės žmogaus teisių sampratos.
Kita vertus, proceso dalyvių procesinių garantijų stiprinimas galėtų gerokai pasunkinti tiesos paieškas baudžiamojoje byloje. Todėl sklandžiam baudžiamajam procesui būtinas protingas taikomų priemonių funkcionalumo ir proceso dalyvių teisių apimties derinys.
Gana dažnai baudžiamojo proceso veiksmai turi būti atliekami ir sprendimai baudžiamojoje byloje priimami ne tik taikant konkrečias normas (taisykles), bet ir vadovaujantis universalesnėmis nuostatomis - baudžiamojo proceso principais.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnyje įtvirtinta prokurorų ir ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnų pareiga atskleisti nusikalstamas veikas. Prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymuose numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.
Neteisėtas patekimas į patalpas: įsibrovimo sąvoka
Lietuvoje įsibrovimas yra neteisėtas, kai į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją patenkama be formalaus pagrindo, neturint teisėto intereso, teisės ten įeiti. Neteisėtumas reiškia, kad kaltininkui į patalpą draudžiama įeiti be tam tikro leidimo.
Daugeliui žmonių priverstinis iškeldinimas asocijuojasi su antstolių valia, tačiau svarbu suprasti, kad antstoliai tik vykdo teismų sprendimus, kuriems nepaklūstama geranoriškai. Šiame straipsnyje aptarsime situacijas, kai patekimas į būstą galimas teismo sprendimu, iškeldinimo procedūras bei asmenų teises ir pareigas.
Iškeldinimas iš Būsto: Kada Tai Įmanoma?
Teismų sprendimuose aiškiai nurodoma, kokius asmenis ir jiems priklausantį turtą reikia iškeldinti iš patalpų. Visi pagrindai, kuriems esant fiziniai asmenys gali būti iškeldinami iš gyvenamųjų patalpų, yra išvardinti Civiliniame kodekse.
Pagal Civilinio kodekso 6.611 straipsnį, nuomininkai gali būti iškeldinami iš gyvenamųjų patalpų nutraukus nuomos sutartį, jeigu jie nesilaiko jos sąlygų:
- Ne mažiau kaip tris mėnesius (jeigu nuomos sutartis nenustato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių arba mokesčių už komunalines paslaugas.
- Ardo ir gadina gyvenamąją patalpą.
- Netinkamu elgesiu sudaro neįmanomas sąlygas gyventi kitiems kartu su jais gyvenantiems arba greta jų gyvenantiems asmenims.
Įstatymas taip pat leidžia teismo tvarka iškeldinti asmenis, kurie savavališkai apsigyvena patalpose be savininko leidimo arba nevykdo nuomotojo reikalavimo išsikelti iš gyvenamosios patalpos. Patalpų nuomininkas ir su juo gyvenantys asmenys gali būti iškeldinami ir tada, kai nuomos sutartis pripažįstama negaliojančia.
Iš tarnybinių gyvenamųjų patalpų teismo tvarka gali būti iškeldinami asmenys, kurie neišsikelia iš jų pasibaigus darbo sutarčiai. Pagal Civilinio kodekso 3.71 straipsnį po santuokos nutraukimo teismas gali perkelti gyvenamųjų patalpų nuomininko teises sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai arba kuris yra nedarbingas, o kitą sutuoktinį iškeldinti, jeigu jis yra įpareigotas gyventi skyrium.
Teismo sprendimu iš gyvenamųjų patalpų taip pat iškeldinami subnuomininkai bei asmenys, laikinai gyvenę kitų asmenų nuomojamose patalpose ir atsisakantys iš jų išsikelti, kai baigiasi su jais sudaryta nuomos sutartis.
Praktiški patarimai, kaip teisingai pasirinkti advokatą (pokalbis studijoje)
Jeigu teismas savivaldybės prašymu nutraukė nuomos sutartį su įsiskolinusiu nuomininku, tai ir sumokėjus skolą sutartis lieka negaliojančia, o teismo sprendimas iškeldinti skolininkus galioja. Padėti išsaugoti turėtą būstą šiuo atveju galėtų tik nauja nuomos sutartis, todėl patartina kreiptis į savivaldybę ar kitą būsto nuomotoją, kad po skolos sumokėjimo būtų atnaujinti nuomos santykiai.
Sudarius naują sutartį, nuomotojas galėtų atsiimti iš antstolio vykdomąjį raštą dėl iškeldinimo, nes ši procedūra nebetektų prasmės. Suprantama, kad daug paprasčiau būtų panašias finansines problemas išspręsti be teisminių procesų: iš anksto derinant su savivaldybe ar komunalinių paslaugų tiekėjais skolų grąžinimo grafiką, persikeliant į mažesnio ploto būstą. Galbūt yra galimybė gauti socialinę pašalpą.
Iškeldinimas po Nekilnojamojo Turto Pirkimo-Pardavimo
Jeigu pasirašius nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjai nevykdo savo įsipareigojimų ir nepavyksta su jais susitarti gražiuoju, pirkėjai savo teises apginti taip pat gali tik kreipdamiesi į teismą - pateikdami ieškinį ir prašydami iškeldinti tam tikrus asmenis iš jų nuosavybe tapusių patalpų.
Priverstinio Iškeldinimo Tvarka
Priverstinio iškeldinimo iš gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų tvarką reglamentuoja Civilinio proceso kodekso 769 straipsnis. Iškeldinimas paprastai vykdomas esant iškeldinamajam. Tais atvejais, kai iškeldinamasis slepiasi arba nevykdo antstolio raginimo išsikelti iš patalpos, antstolis iškeldina jį priverstine tvarka, esant policijos ir turto saugotojo atstovui.
Pagal Civilinio proceso kodekso 659 straipsnį, priverstine tvarka iškeldinamam asmeniui antstolis nustato ne trumpesnį kaip trisdešimties dienų ir ne ilgesnį kaip keturiasdešimt penkių dienų terminą sprendimui įvykdyti. Jeigu dėl skolų iškeldinamas asmuo ar jo šeimos narys suserga, antstolis, gavęs dokumentą iš gydymo įstaigos, kai liga nėra chroniška, gali visiškai ar iš dalies sustabdyti vykdomąją bylą arba atidėti vykdymo veiksmus.
Policijos Įgaliojimai Patekti į Būstą
Policijos pareigūnai turi teisę patekti į būstą tam tikrais atvejais. Pagal 18 straipsnio 3 punktą, jie gali bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias gyvenamąsias ar negyvenamąsias patalpas, teritorijas, sustabdyti bei patekti į transporto priemones, persekiodami asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar nusikaltėlį, besislepiantį nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekdami užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai. Atsisakius paklusti, policijos pareigūnai turi teisę jėga atidaryti patalpas ir transporto priemones. Ši teisė taip pat suteikiama stichinės nelaimės ar katastrofos atveju.
Slaptas Patekimas į Būstą
Pagal Kriminalinio proceso kodekso 11 straipsnį, slaptas patekimas į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždaras teritorijas, transporto priemones, jų apžiūra, dokumentų, daiktų, medžiagų pavyzdžių, kitų kriminalinei žvalgybai reikalingų objektų paėmimas tirti ar juos apžiūrėti ir (ar) pažymėti, neskelbiant apie jų paėmimą, sankcionuojami ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui.
Neatidėliotinais atvejais, kai iškyla pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės ar valstybės saugumui, leidžiama atlikti šiuos veiksmus vadovaujantis prokuroro nutarimu.
11 straipsnis.
- Neatidėliotinais atvejais, kai iškyla pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės ar valstybės saugumui, leidžiama atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus vadovaujantis prokuroro nutarimu. Tokiu atveju prokuroras, priėmęs šį nutarimą, per 24 valandas šio straipsnio 1 dalyje nurodytam teisėjui pateikia teikimą dėl veiksmų teisėtumo ar pagrįstumo patvirtinimo motyvuota nutartimi. Jeigu terminas baigiasi poilsio ar švenčių dieną, teikimas pateikiamas kitą darbo dieną po poilsio ar švenčių dienos.
- Slaptas patekimas į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždaras teritorijas, transporto priemones, jų apžiūra, dokumentų, daiktų, medžiagų pavyzdžių, kitų kriminalinei žvalgybai reikalingų objektų paėmimas tirti ar juos apžiūrėti ir (ar) pažymėti, neskelbiant apie jų paėmimą, sankcionuojami ne ilgesniam kaip 3 mėnesių laikotarpiui.
- Šio straipsnio 5 dalyje numatytas veiksmų pratęsimas sankcionuojamas ta pačia tvarka kaip ir šių veiksmų skyrimas.
- Jeigu prokuroras atsisako teikti teikimą dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų sankcionavimo, kriminalinės žvalgybos subjekto vadovas ar jo įgaliotas vadovo pavaduotojas turi teisę kreiptis į aukštesnįjį kriminalinės žvalgybos subjektų veiksmų teisėtumą kontroliuojantį prokurorą. Prokuroro atsisakymas turi būti motyvuotas raštu. Sprendimą atsisakyti teikti teikimą sankcionuoti nurodytus veiksmus priėmęs prokuroras apie atsisakymą praneša generaliniam prokurorui ar jo įgaliotam Generalinės prokuratūros prokurorui.
- Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teisėjas priima motyvuotą nutartį atsisakyti sankcionuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, teikimą teikiantis prokuroras gali apskųsti sprendimą apygardos teismo pirmininkui. Kai nutartį atsisakyti sankcionuoti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus priima apygardos teismo pirmininkas, šis sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkui. Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko sprendimas yra galutinis.
Teisės ir Pareigos
Svarbu žinoti, kad būsto savininkai turi teisę aiškiai išreikšti nesutikimą, kad privačioje valdoje būtų filmuojama. Tylėjimas šiuo atveju nereiškia sutikimo.
Taigi, esminis klausimas būtų toks: kas gali legaliai patekti į tavo būstą? Ar policija, esant viešosios tvarkos pažeidimui gali užeiti į namus nekviesti? IR AR gali "žvaigždė policininkas", ar kitas pašalinis asmuo užeiti į namus kartu su jais ? Pagal 18 straipsnio 1 dalies 3 punktą, policija gali bet kuriuo paros laiku įeiti į fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančias patalpas, teritorijas, sustabdyti bei patekti į transporto priemones, persekiodama asmenį, įtariamą padarius nusikalstamą veiką, ar nusikaltėlį, besislepiantį nuo teisėsaugos institucijų, taip pat siekdami užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai. Atsisakius paklusti, policijos pareigūnai turi teisę jėga atidaryti patalpas ir transporto priemones. Ši teisė taip pat suteikiama stichinės nelaimės ar katastrofos atveju.
Jeigu atkreipėte dėmesį, tai minėtoje laidoje kai kurių asmenų veidai uždengti - tai ir yra piliečiai, nesutikę, kad jų atvaizdas būtų rodomas viešai. Visi kiti džiaugiasi nors taip į TV patekę.
Apibendrinant, neteisėtas patekimas į patalpas yra reglamentuojamas įvairiais teisės aktais, o asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra ginama Konstitucijos ir tarptautinių susitarimų. Svarbu žinoti savo teises ir pareigas, kad būtų išvengta neteisėtų veiksmų.