Ką Reiškia Būti Savimi: Kelionė į Autentiškumą

Išdrįsti būti savimi reikia be galo daug drąsos, ryžto bei palaikymo. Nors dažnai visuomenėje kalbama, jog reikia mokėti būti savimi, nes tai yra itin vertinama, tačiau žmonėms vis dar sunku priimti save. Aplinka kelia aukštus standartus ir tarsi nesąmoningai skatina jų laikytis.

Buvimas savimi yra viena svarbiausių moralinių vertybių, nes tik tada žmogus jaučiasi laimingas ir gali gyventi pilnavertišką gyvenimą. Be to, tai padeda tobulėti ir ugdyti savo asmenybę, nes žmogus dirba savo mylimą darbą ar užsiima sau patinkančia veikla. Šiame rašinyje atskleidžiama, ką reiškia išdrįsti būti savimi ir kodėl tai yra svarbu norint tobulėti, ugdytis ir gyventi turiningą gyvenimą.

Šito paprastai neklausia vaikai. Kol mes maži, esame vientisi, todėl nesunku būti savimi: natūraliai reaguojame, reiškiame tai, ką jaučiame ir ko norime, nes kitaip ir nemokame. Deja, ilgainiui išmokstame, ypač jei augame šeimoje, kur tėvams svarbiau, ne ką jaučiame ir ko norime, bet kaip veikiame juos ir aplinkinius, jei esame vertinami už įvaizdį, o ne už tai, kas esame iš tikrųjų.

Paauglystėje būti savimi dar sunkiau, nes labai svarbūs tampa draugų vertinimai, norima prisitaikyti prie grupės normų; dėl to tuo laikotarpiu asmeninio tapatumo paieška kelia didelę vidinę sumaištį.

Bendraudamas su savo klientais pastebiu, kad vyrai dažnai bijo būti savimi, nes gali pasirodyti silpni, nesugebantys ko nors pasiekti; moterys labiau bijo atrodyti egoistės, nepateisinti artimųjų lūkesčių, tapti nereikalingos ar nusivilti savimi kaip žmonos, mamos ir pan.

Iššūkiai ir Baimės Kelyje į Autentiškumą

„Neįtikėtinai sudėtinga būti savimi. Atrodo, darydavau man įprastus darbus, gyvenau nelinkėdama niekam bloga. Lyg ir viskas gerai, tačiau savijauta bloga. Kažkas labai sunkaus slėgė mane visą. Dariau, stengiausi, kad kitiems būtų gera, o pačiai taip buvo bloga, nors rėk. Sakiau „gerai“, nors vidus šaukte šaukė: „Aš nenoriu.“ Vien tik dėl to, kad tik jie manęs neatstumtų. Aš sunkiai suvokiau, kad tai buvo savęs ignoravimas. Be galo buvo baisu ką nors padaryti dėl savęs, taip, kaip aš norėjau. Bijojau būti neigiamai įvertinta kitų, bijojau būti pasmerkta kaip egoistė. Bijojau būti nereikalinga jiems. Bijojau likti viena. Bijojau sulaužyti gyvenimo nuostatas, kurias man įskiepijo tėvai, neva koks turi būti „geras“ žmogus. Visos tos baimės varė iš proto ir smaugė mane.

Neretai iš savo suaugusių klientų girdžiu klausimus: „kokia man būti?“, „ką daryti?“, „kaip į tai reaguoti?“ Šie klausimai rodo, jog asmuo jau iš dalies yra praradęs ryšį su savimi.

Savęs sureikšminimas trukdo būti savimi, nes susikurtas savivaizdis reikalauja nuolat kelti sau perfekcionistinius tikslus bei įrodinėti sau ir kitiems, kad esu šaunesnis (-ė) nei iš tikrųjų. Kaip pažymi geštalto terapijos pradininkas Friedrich’as Salomon’as Perls’as, kadangi savivaizdis dažnai būna visiškai klaidingas, t. y. Perdėtas susirūpinimas socialiniu pripažinimu irgi ne mažiau trukdo būti savimi, nes skatina ignoruoti savo jausmus, norus ir pataikauti kitų lūkesčiams; orientuojamasi ne į savo, o į aplinkinių nuomones, įsitikinimus. Kaip minėjau, disfunkcinėse šeimose to mokomasi nuo ankstyvos vaikystės.

Kuo mažiau girdėjome iš tėvų, kokie mes mylimi, nuostabūs, vertingi, tuo mažiau gebame remtis savimi, ir tuo labiau savęs patvirtinimo ieškome pasaulyje, tuo labiau tampame priklausomi nuo kitų vertinimo. Ne viena mano klientė skundėsi, kad ir kiek kiti stengtųsi patvirtinti jos vertę, to vis maža, tai daryti reikia nuolatos. Mat, kaip pažymi minėtas F. S. Ir vienu, ir kitu atveju susiduriama su tuo pačiu sunkumu priimti savo nepatraukliąją, negatyviąją, šešėlinę asmenybės dalį. Ji, pasak C. G. Jung’o, susiformuoja slopinant savyje aplinkai nepriimtinus arba savo idealo neatitinkančius vidinius impulsus. Kuo griežtesnė sąmoninga nuostata, tuo stipresnė priešinga šešėlinė pusė.

Dėl to, pvz., ta moteris, kuri buvo auklėjama labai disciplinuotai, dažnai svajoja apie visišką laisvę ir gali kada nors nustebinti netikėtai paleisdama vadžias. Taigi, daug kas priklauso nuo to, kaip elgiamasi su savo šešėline asmenybės dalimi.

Kartais atsakomybė už savo šešėlinę pusę perkeliama kitiems žmonėms, pvz., kai kaltinami tėvai, kurie suformavo blogą charakterį ar pan. Dažnai tai daroma vengiant kentėjimo, kurį gali sukelti savo problemų pripažinimas ir sprendimas. Deja, sunkumų vengimas veda ne kur kitur, bet į neurotinę pasaulėjautą. Ne veltui C. G. Pripažinti savo šešėlinę pusę yra labai nelengva; Kaip pažymi vokiečių psichoterapeutė Maja Storch, „kuo labiau siekiame šviesos, tuo labiau turime kovoti su tamsa“.

Atskleiskite Save: Kelionės Etapai

„Vieną dieną pajaučiau, kad pati sau kenkiu, negaliu priimti savęs ir kitų. Šiuo metu nedrįsčiau teigti, jog to galutinai išmokau. Kasdien vis labiau bandau pajusti ir suprasti, ko iš tiesų man reikia, ko pati siekiu, kokia aš esu. Supratau, kad ankščiau visiškai savęs nepažinojau, neturėjau jokios savivertės, man atrodė, jog esu blogiausias ir neverčiausias gyventi žemėje žmogus. Turėjau įprotį save naikinti ir visaip kankinti. Visą laiką siekiau dirbtinai sukurti savo tobuląjį aš, bet bėgau nuo tikrojo aš. Pati save vertinau pagal tai, kaip mane vertina kiti žmonės. Bet toks vertinimas labai subjektyvus.

Bet atėjo „laimingiausia“ diena mano gyvenime, kai suvokiau, kad viskas, ką kūriau, ko siekiau, kas atrodė brangu, dėl ko gyvenau, pasidarė neprasminga, tarsi subyrėjo į šukes. Buvau sutrikusi, negalėjau prisiversti dirbti, rašyti baigiamojo darbo. Dėl to blogumo ėmiau ieškoti psichologinės pagalbos. Atsimenu, pirmą sykį nuėjusi sakiau, kad viskas yra labai gerai, nors iš tikrųjų iš to blogumo nežinojau kur pasidėti. Tada prasidėjo labai sunkus darbas, nes labai bėgau nuo savęs, slapčiausi visur, ypač daug laiko leidau dirbdama, dalyvaudama visuomeninėse veiklose.

Laikui bėgant suvokiau, kad puikiai gebu priimti kitus, bet esu jiems neobjektyvi vertintoja, mūsų santykiai nėra lygiaverčiai, nes per daug nuolaidžiauju. Supratau, jog reikia ugdyti atlaidumą ne vien kitiems, bet ir sau. Reikėjo daug drąsos išmokti sau atleisti ir save priimti tokią, kokia esu su visomis savo savybėmis. Iš pradžių turėjau atleisti stipriausiai mane sužeidusiems žmonėms, suvokti, išteisinti ir priimti save tuose įvykiuose kaip auką, o ne kaltininkę. Tą auką teko labai stipriai reabilituoti: priimti, paguosti, nuvalyti ašaras, pastatyti ant kojų, įduoti ramentus ir mokyti vėl vaikščioti.

Santykiai ir Individualumas: Būti Savimi Poroje

Vienas sunkiausių iššūkių, kaip pastebiu konsultuodamas sutuoktinius, yra būti savimi poroje su kitu. Vyras, bendraudamas su drauge ar sutuoktine, dažnai vengia reikšti šilumą, atskleisti savo jautriąsias, švelniąsias savybes; paradoksalu, bet kai to nepadaro iš baimės būti kontroliuojamas, jis ima užsidaryti, tada labai nutolsta nuo moters ir tokiu būdu ne išsaugo, o praranda save santykyje.

Moterys poroje, bijodamos prarasti ryšį, dažnai rūpinasi, kaip įtikti, dėl to slepia savo tikrus jausmus bei norus ir taip pat vis labiau užsidaro; vis labiau praranda tiek save santykyje, tiek ir ryšį su vyru, kurį labiausiai ir bijojo prarasti. Taigi, partneriai yra linkę arba per daug įsitverti į savo individualumą ir jį perdėtai saugoti, arba aukoti savo individualumą dėl kito ir tai traktuoti kaip savitą būdą būti savimi. Kaip matėme, ir viena, ir kita skatina užsidarymą ir vis didėjantį individualizmą.

Štai ką apie tai savo knygoje „Du traktatai apie analitinę psichologiją“ rašo C. G. Jung’as, kaip alternatyvą individualizmui pateikdamas individuaciją, t. y. Kada galime teigti, kad tapome savimi? Visas gyvenimas gali būti kelionė savos būties link, nes mes nuolat tampame, keičiamės. Rožė yra savimi dar būdama mažas daigelis, tačiau tikra rože ji tampa tik išskleidusi žiedą. Tada žinome, kad tai rožė, galime užuosti jos aromatą, ja gėrėtis. Taip ir mes savimi tampame ne saugodamiesi pokyčių, bet į juos eidami, realizuodami savo paskirtį, išskleisdami savo būtį, leisdami jai šviesti.

Laisvės Pojūtis ir Tikra Atsakomybė

„…kuo daugiau mes išplečiame save, kuo daugiau mylime (kaip teigia Morgan’as Scott’as Peck’as knygoje „Nepramintuoju taku“), tuo labiau riba tarp mūsų ego ir išorinio pasaulio mažėja: mes susitapatiname su juo… pradedame išgyventi tą patį jausmą, tą pačią ekstazę, kurią išgyvename, kai ego ribos laikinai išnyksta įsimylint. Kad galėtume dvasiškai augti, t. y., kad paruoštume vietą savyje naujiems dalykams, turime išmokti atidėti save į šalį, tarsi laikinai atsisakydami savojo „aš“.

Kaip pažymi teologas Sam’as Keen’as savo knygoje „Šokančiam Dievui“, „…be tokios savidrausmės kiekviena nauja akimirka tėra atkartojimas to, kas jau matyta ir patirta. Kad atsirastų nauja tikrovė, kad manyje įsišaknytų savitas daiktų, žmonių ir įvykių pojūtis, turiu decentralizuoti savąjį „aš“. Tačiau, kaip pažymi minėtas autorius, kad galėtume save pranokti, pirma turime save atrasti, t. y. Tiek mėgindami atrasti, tiek pranokti save, dažnai susiduriame su stipriomis baimėmis.

„Savarankiškai aš neįstengiau įveikti savo baimių. Tačiau noras išsivaduoti iš tos kančios buvo stipresnis. Todėl kreipiausi psichologinės pagalbos ir pradėjau gilintis į savo baimes. Tai man padėjo suvokti tų baimių menkumą ir savęs svarbumą. Palaipsniui pradėjau jausti, kaip mano baimės silpsta, manyje stiprėja meilė sau; pradėjau suprasti, kokia esu brangi pati sau. Ir kitų vertinimas man taip nublanko, kad atsirado drąsos daryti labai svarbius savo gyvenimo žingsnius, pasikliaunant tik savimi ir Aukščiausiojo valia.

Ankščiau labai nelaukdavau savo gimtadienio, man norėdavosi pasislėpti nuo visų tą dieną. Bijodavau būti neįvertinta. Psichoterapijos užsiėmimai man padėjo atsikratyti tų nereikalingų lūkesčių. Ne kitų vertinimai mane daro laimingą, ne kitų pritarimai nulemia mano pasirinkimus. Žinoma, jų gaunu įvairių arba negaunu visai. Tačiau man svarbiausia iš viso to atsirinkti tai, kas man yra svarbu. Niekas kitas negali objektyviai įvertinti mano pasiekimų, nes tik aš pati žinau, kiek jie verti ir ką man reiškia. Todėl per šį gimtadienį pasijutau tokia dėkinga sau už gerus pokyčius savyje, kad panorau pasidalinti su kitais žmonėmis savo gimtadieniu, vaišindama juos dar nesulaukusi sveikinimų. Dabar esu laisva pasirinkti, esu santarvėje su savimi, ir man taip lengva, kad neslegia tos baimės. Žymiai lengviau priimti sprendimus, nes manęs nekausto baimė, kaip mano sprendimas paveiks kitus. Gera daryti tai, kas man patinka, bet dar geriau yra nedaryti to, ko nenoriu. Aš esu tokia ir jau dabar žinau, kad turiu teisę tokia būti. Aš tokia ir man tai patinka.

Kaip žinomoje pasakoje bjaurusis ančiukas patiki, kad yra tapęs gulbe tik išvydęs savo atvaizdą vandenyje, taip ir mus daug labiau nei kitų žodžiai įtikina naujas savęs pamatymas. Cituojant Šventąjį Raštą, „kūno žiburys yra akis, todėl jei tavo akis yra sveika, visam tavo kūnui bus šviesu“ (Mt 6, 22). Kas yra ta sveika akis, savo knygoje „Dvasinė kelionė“ mums suprasti padeda rusų dvasininkas Anthony Bloom’as. Pasak jo, kiekvieną savo gyvenimo minutę mes galime būti autentiški ir tikri, jeigu tik pasirinksime riziką būti tuo, kas esame, o nesistengsime kopijuoti, susitapatinti su išankstiniu modeliu. Kiekvienas iš mūsų esame Dievo atvaizdas, ir nors atrodome kaip senas, apgadintas, sunkiai beatpažįstamas paveikslas, galime būti restauruoti nuvalant visus nereikalingus sluoksnius ir atrandant tai, kas autentiška. Užuot žvelgiant į tai, kas mumyse klaidinga ar bjauru, svarbu išmokti įžvelgti tai, kas tikra ir likti tam ištikimiems.

Aš galvoju tai, ką galvoju, ir negalvoju, ką apie tai, ką galvoju, pagalvotų kiti. Kartais pasitaiko pagalvoti taip, kad po to pagalvoju, kad esu nelabai geras žmogus. Pasidaro gėda, ir ta gėda tą akimirką esu aš. Aš leidžiu sau ją jausti - jausti gėdą ir kaltę, kad esu netobula. Tada sau atleidžiu - kaip atleidžiu savo suklydusiam vaikui - nes žinau, kad žmogus netobulas, o aš esu tokia, kokia esu. Aš darau ne tai, ką reikia, o tai, ką noriu. Mano gyvenime kasdien vis mažiau žodžio „reikia“. Ne todėl, kad gyvenu vien tik kaip noriu, o todėl, kad randasi vis daugiau tikro, iš kažkur giliai kylančio noro daryti tai, ką reikia. Man nebereikia prisiversti daryti tai, kas man anksčiau nepatikdavo.

Kartais pajuntu ir pagalvoju, kad kažkas manęs nemėgsta, apkalba ar nuvertina. Aš ant jų nepykstu - nes tik aš viena žinau, kas ir kokia aš esu. Ir žinau, kad dauguma žmonių kituose mato save. Ir būtent todėl pyksta. Tačiau esu labai pažeidžiama, ir man skauda. Aš priimu tą skausmą. Paskaudu, paverkiu, pagailiu savęs. Juk tai irgi yra tai, kas aš esu. Ir tada renkuosi būti su žmonėmis, kurie mane myli ir vertina. Nes man su jais gera. Kartais užsidedu kaukę. Kaukės - man apsauginiai Aš. Aš jas taip pat myliu ir saugau. Ir kuo labiau leidžiu sau būti savimi, tuo mažiau jos man reikalingos. Tačiau aš jas vis tiek turiu. Esu joms dėkinga už tai, kad jos saugojo mano sąvastį tada, kai nemokėjau kitaip. Be to, būti įvairia - įdomiau. Tai - tarsi žaidimas. Mažas smagus ir nepiktas vaidinimas gyvenimo scenoje. Tačiau net su kauke aš darau tai, ką noriu. Noriu - šypsausi, nenoriu - ne.

Būna akimirkų, kai aš bijau. Kenčiu. Nekenčiu. Pykstu ir įsižeidžiu. Pavydžiu, liūdžiu ar tingiu. Ir dėl to jaučiu kaltę, kartais man gėda. Tačiau tai - mano. Aš leidžiu sau tai jausti. Svarbiausia, ką toks paprastas buvimas savimi duoda - laisvės pojūtį. Galimybę kvėpuoti pilnais plaučiais. Galimybę veikti. Ir visišką, nesumeluotą atsakomybę už savo gyvenimą. Ir žinote, kas keisčiausia? Tuomet nustoji vaidinti kažką svarbaus ir protingo, ir net jausdamasis ar elgdamasis vaikiškai, jautiesi brandus ir suaugęs.

Kaip Atrasti Pusiausvyrą Tarp Prigimties ir Visuomenės

Ką reiškia „būti savimi“ yra vienas iš dažniausiai keliamų klausimų psichologijoje ir saviugdos pasaulyje. Žmonės dažnai svarsto, kaip būti tikrais savimi, neišduodant savo prigimties, tuo pačiu metu laikantis visuotinai priimtų moralinių ir etikos normų. Kaip atrasti pusiausvyrą tarp savo vidinių troškimų ir išorės reikalavimų? Žmogaus prigimtis yra daugiapusė. Gyvuliška prigimtis - tai instinktyvioji mūsų dalis, kuri padeda mums išgyventi. Ši prigimtis apima bazinius poreikius, tokius kaip maistas, miegas, saugumas. Gyvuliškos prigimties supratimas gali padėti mums geriau suprasti savo kūno signalus ir poreikius.

Žmogiškoji prigimtis - tai mūsų socialinė prigimtis, kuri leidžia mums bendrauti, kurti bendruomenes, išreikšti emocijas ir suprasti kitus žmones. Ši prigimtis skatina mus siekti pilnaverčio gyvenimo, bendradarbiauti ir prisidėti prie visuomenės gerovės. Dieviškoji prigimtis - tai aukštesnioji mūsų dalis, kuri siekia egzistencinių tikslų, tokių kaip dvasingumas, moralė ir savęs tobulinimas. Ši prigimtis pasireiškia tada, kai siekiame tapti geresniais žmonėmis ir prisidėti prie pasaulio gerovės. Gyventi pagal savo prigimtį nereiškia, kad turime nepaisyti visuomenės taisyklių ir vertybių. Priešingai, tikras savęs išreiškimas turi būti suderintas su pagarba kitų žmonių teisėms ir laisvėms.

• Savirefleksija - nuolat analizuokite savo veiksmus ir jausmus, siekdami suprasti, ar jie atitinka Jūsų vertybes ir moralinius principus. Tai padeda išvengti veiksmų, kurie galėtų pakenkti kitiems ar prieštarauti Jūsų pačių įsitikinimams.
• Empatija - gebėjimas įsijausti į kitų žmonių jausmus ir poreikius. Empatija padeda mums suprasti, kaip mūsų veiksmai veikia kitus ir leidžia pasirinkti tokius elgesio būdus, kurie yra naudingi ne tik mums, bet ir aplinkiniams.
• Atsakomybė - prisiimkite atsakomybę už savo veiksmus ir jų pasekmes. Tai reiškia, kad turime būti pasirengę pripažinti savo klaidas ir stengtis jas taisyti, o ne kaltinti kitus ar aplinkybes.

Būti savimi kaip žmogumi reiškia prisiimti atsakomybę už savo žmogiškąją prigimtį. Tai apima ne tik savęs pažinimą ir priėmimą, bet ir pagarbią sąveiką su kitais žmonėmis. Pavyzdžiui, šuniukas, gyvendamas pagal savo gyvulišką prigimtį, gali žaisti, miegoti, valgyti ir rūpintis savo poreikiais, tačiau jo elgesys yra ribojamas aplinkos ir šeimininko nustatytų taisyklių. Panašiai ir žmogus, gyvendamas pagal savo instinktus, susiduria su visuomenės nustatytomis ribomis.

Būti savimi reiškia suderinti savo prigimtį su visuomenės taisyklėmis ir vertybėmis. Tai reikalauja savirefleksijos, empatijos ir atsakomybės už savo veiksmus. Tikras savęs išreiškimas yra ne tik gyvenimas pagal savo prigimtį, bet ir pagarbi sąveika su kitais žmonėmis. Galiausiai, norėdami gyventi pilnavertį gyvenimą, turime nuolat siekti pusiausvyros tarp savo prigimties ir visuomenės reikalavimų. Būti savimi nereiškia daryti ką panorėjus ar sakyti ką panorėjus vien todėl, kad kažkaip ypatingai jaučiamės.

Šiuo metu tiek viešojoje erdvėje, tiek mūsų visuomenėje vyrauja naratyvas, kad turime būti autentiški. Dažnai tai pristatoma taip, kad turime tiesiog būti savimi ir niekuo apsimetinėti. Autentiškumas, nėra vien tik nesivaržymas daryti, ką tik panorėjus. Iš vienos pusės tai yra savęs pažinimas, iš kitos - suvokimas, kad visi esame tarpusavyje susiję. Todėl, kai medituodami treniruojame sąmoningumą, mes neišvengiamai geriau pažįstame save. Geriau pažinodami save, mes geriau suprantame kitus. Tuomet labai tikėtina, kad gebėsime savo prote sukurti daugiau erdvės: vietoj to, kad reaguotume impulsyviai, galėsime sąmoningai atsakyti į išorinius ir vidinius stimulus. O tai reiškia, kad kada tik panorėję nesakysime, ką galvojame ar ko norime. Taigi meditacija sukuria erdvę, kurioje galime būti santūrūs, žengti žingsnį atgal iš minčių, žodžių ar veiksmų, kurie galėtų daryti neigiamą įtaką mums patiems arba aplinkiniams.

tags: #darbo #tema #ka #reiskia #buti #savimi