Darbuotojo Atsakomybė Už Įmonės Turtą Lietuvoje

Konstitucijos 23 straipsnis nustato, kad nuosavybė yra neliečiama ir saugoma įstatymų. Vadovaujantis šia nuostata, asmenys, pagal darbo sutartį samdomi dirbti darbdavio įmonėje, privalo saugoti ir tausoti darbovietės turtą. Už šių reikalavimų nevykdymą, kai šiąja veika kalti darbuotojai padaro turtinę žalą darbdaviui, privalu ją atlyginti Darbo kodekso (toliau - DK) XVII skyriuje nustatyta tvarka.

Pagrindinis materialinės atsakomybės uždavinys - garantuoti darbdaviui, t. y. įmonei, įstaigai, organizacijai (toliau - įmonė) ar fiziniam asmeniui dėl darbuotojo kaltės padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Šiame straipsnyje aptariama darbuotojo materialinė atsakomybė už įmonės turtą, sąlygos, rūšys, sutartys ir žalos atlyginimo dydžio nustatymas.

Materialinės Atsakomybės Sąlygos

Darbuotojų materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo darbuotojas, netinkamai atlikdamas savo darbo pareigas, darbdaviui padaro žalos. Darbo kodeksas detaliai nusako darbuotojų materialinės atsakomybės sąlygas, kurios iš esmės skiriasi nuo turtinės atsakomybės, nustatytos Civiliniame kodekse (toliau - CK).

Kaip nurodyta DK 246 straipsnyje, tokiai atsakomybei atsirasti būtinos visos šios sąlygos:

1. Realios turtinės žalos padarymas darbdaviui;
2. Žala padaryta darbuotojo neteisėta veika;
3. Priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo;
4. Darbuotojo kaltė dėl žalos padarymo;
5. Darbuotojas ir darbdavys teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais;
6. Žalos atsiradimas yra saistomas su darbuotojo darbine veikla.

Darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui padarytą materialinę žalą, atsiradusią dėl:

• Turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo);
• Medžiagų pereikvojimo;
• Baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės;
• Išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų;
• Netinkamo materialinių vertybių saugojimo;
• Netinkamos materialinių ar piniginių vertybių apskaitos;
• Nesiimtų priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai išleisti, materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti ir kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijų pažeidimo ir dėl kitų priežasčių (DK 253 str.).

Pagal bendras sąlygas darbuotojas už padarytą įmonei žalą atsako tik tuomet, kai ji atsirado dėl jo neteisėto elgesio, kuriuo buvo pažeisti įstatymai ir kiti teisės aktai, taip pat ir įmonės lokaliniai norminiai aktai (darbo tvarkos taisyklės, kolektyvinė sutartis, pareiginė instrukcija, saugos darbe instrukcija ir kt.). Darbuotojas šiuos neteisėtus veiksmus gali įvykdyti tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo (nerūpestingumo, aplaidumo). Atskirais atvejais nuo darbuotojo kaltės formos priklauso ir atlygintinos žalos dydis.

Savo ruožtu darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojui tinkamas darbo sąlygas, kurios jam užtikrintų galimybę išsaugoti patikėtą įmonės turtą. Kaip konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT), kai žala atsirado dėl to, kad nebuvo sudarytos būtinos sąlygos patikėtų vertybių išsaugojimui, teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir darbuotojo kaltės laipsnį, gali sumažinti atlygintinos žalos dydį (LAT 2005-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2005 ir kt.).

Materialinė atsakomybė netaikoma, kai darbuotojas žalą darbdaviui padaro teisėtais veiksmais (pavyzdžiui, gelbėdamas įmonės turtą nuo gaisro, išlaužia cecho duris, apgadina įrengimus ir pan.). Manytume, kad neturėtų būti reikalaujama iš darbuotojo materialiai atlyginti žalą, atsiradusią dėl įmonės normalios gamybinės ir ūkinės veiklos rizikos. Ji dažniausiai susijusi su naujos gamybos ar produkcijos įsisavinimu. Tokia rizika laikoma normaliu dalyku, jei dėl jos nuostoliai atsirado siekiant įmonei naudos ir kai jų išvengti kitomis priemonėmis buvo neįmanoma.

Darbo įstatymai įpareigoja darbdavį įrodyti darbuotojo padarytą tikrąją žalą, jo neteisėtą ir kaltą elgesį dėl tos žalos atsiradimo bei priežastinį ryšį tarp tos veikos ir žalos atsiradimo. Jei žala padaroma turtui, kai tarp darbo sutarties šalių yra pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, darbuotojo kaltė yra preziumuojama. Tokiu atveju darbuotojas gali būti atleistas nuo pareigos atlyginti darbdaviui atsiradusią turtinę žalą, jei jis įrodo, kad ši žala atsirado ne dėl jo kaltės (LAT 2001-01-31 nutartis civ. byloje Nr. 3-3K-126/2001).

Materialinės Atsakomybės Rūšys

Darbo kodeksas nustato, kad už darbdaviui padarytą turtinę žalą darbuotojams gali būti taikoma ribota arba visiška materialinė atsakomybė. Ribota materialinė atsakomybė taikoma tada, kai teisės aktai nenustato darbuotojo pareigos visa apimtimi atsakyti prieš darbdavį už jam padarytą turtinę žalą.

DK 254 straipsnis nustato, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip trijų jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, įvardytus DK 255 straipsnyje, kai darbuotojai privalo atlyginti visą žalą. Be to, DK 85 str. 3 dalyje nustatyta, kad įmonės, struktūrinio padalinio vadovams ir kitiems pareigūnams, dėl kurių kaltės kilo streikas arba kurie nevykdė ar uždelsė įvykdyti taikinimo komisijos, darbo arbitražo, trečiųjų teismo sprendimus arba kai jie pažeidė DK 83 straipsnio reikalavimus, gali būti taikoma materialinė atsakomybė iki šešių mėnesių pareiginės algos dydžio, jeigu dėl jų kaltės darbdaviui buvo padaryta žala.

Darbuotojų darbo užmokesčio vidurkis apskaičiuojamas Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 (Žin., 2003, Nr. 52-2326) nustatyta tvarka. Pagal ją darbuotojo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš trijų paskutiniųjų mėnesių, einančių prieš tą mėnesį, per kurį paaiškėjo padaryta žala, uždarbio vidurkio.

Jeigu žala įmonei padaroma nevienkartiniais ir tarpusavyje nesusijusiais veiksmais, už kiekvieną žalos padarymo faktą darbuotojui gali būti taikoma ribota iki jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio materialinė atsakomybė. Tokiais atvejais visos išskaitos iš darbo užmokesčio, neviršijančio Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos, yra sumuojamos, tačiau darbuotojui turi būti paliekama 50 proc. išmokėtino darbo užmokesčio iki galutinio atsiskaitymo (DK 225 str. 2 d.).

DK 255 straipsnis įpareigoja darbuotojus atlyginti visą žalą, jeigu ji padaryta:

1. Tyčine veika;
2. Dėl nusikalstamos veikos, konstatuotos Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka;
3. Darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis;
4. Prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos proceso metu;
5. Kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už žalą visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose;
6. Neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo;
7. Dėl priežasčių, numatytų kolektyvinėje sutartyje.
8. Darbdaviui padaryta neturtinė žala. Pavyzdžiui, darbuotojas padarydamas šiurkštų darbo drausmės pažeidimą kartu diskredituoja darbdavio vardą, dėl ko jis patiria realias neigiamas pasekmes.

Pateikta teisės norma rodo, kad DK neišvardyti visi darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės atvejai. Darbdavio įgaliotų asmenų ir darbuotojų kolektyvo (profsąjungos, o jei jos nėra - darbo tarybos) atstovų paruoštoje ir po darbuotojų kolektyvo pritarimo pasirašytoje įmonės kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyti ir kiti atvejai, kai už darbuotojo padarytą žalą jam galės būti taikoma visiška materialinė atsakomybė (pavyzdžiui, kai darbuotojas pradangina įmonės materialines vertybes, gautas pagal važtaraštį ar vienkartinį įgaliojimą ir pan.).

Savitas teisinis statusas taikomas akcinių bendrovių (tiek uždarųjų, tiek ir atvirųjų) vadovams, kurie bendrovėje dirba pagal darbo sutartį ir jiems taikomos darbo įstatymų nuostatos. Mat bendrovės vadovo, kaip bendrovės vienasmenio valdymo organo, teisinį statusą reglamentuoja Civilinio kodekso normos, skirtos akcinių bendrovių veiklai reguliuoti, ir Akcinių bendrovių įstatymas (Žin., 2003, Nr. 123-5574).

Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnis (Žin., 2006, Nr. 82-3252) nustato, kad bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei. Su bendrovės vadovu gali būti sudaryta jo visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Kai bendrovės vadovas sudaro sandorį viršydamas savo kompetenciją, normalią ūkinę riziką ar atlieka kitus neteisėtus veiksmus ir tuo bendrovei padaro žalos (įskaitant ir negautą pelną) arba dėl to vadovas gauna tiesioginės ar netiesioginės naudos bendrovės ar jos akcininkų sąskaita, bendrovė ir jos akcininkai turi teisę teismine tvarka reikalauti atlyginti dėl tokio sandorio arba tokių veiksmų patirtą žalą, įskaitant ir negautą pelną. Tokiais atvejais bendrovės vadovui taikomi ne darbo įstatymai, bet Akcinių bendrovių įstatymas.

Visiškos Materialinės Atsakomybės Sutartis

Visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas yra darbdavio prerogatyva, nes tokia sutartis gina darbdavio interesus. Tačiau DK 256 straipsnis nustato dvi vienu metu būtinas sąlygas, kad su pilnamečiu darbuotoju galėtų būti pasirašyta visiškos materialinės atsakomybės sutartis: pirma, tas darbas turi būti tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe; antra, tokių konkrečių darbų ir pareigų sąrašas nustatytas kolektyvinėje sutartyje.

Tačiau mūsų šalyje tik nežymi dalis įmonių yra sudariusios kolektyvines sutartis, o gamybos interesai reikalauja apsaugoti materialines vertybes, kurios gamybinės veiklos proceso metu yra perduodamos naudotis atskiriems darbuotojams. Todėl praktikoje dažnai su darbuotojais sudaromos visiškos materialinės atsakomybės sutartys ir tose įmonėse, kuriose nėra pasirašytos kolektyvinės sutartys, tačiau jei jų darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, arba dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Teismai tokiai praktikai pritaria.

Kai teisės aktai leidžia su priimtu dirbti asmeniu sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartį, darbo sutarties pavyzdinėje formoje (10 p.) nurodoma, kad darbuotojas pagal atskirą rašytinę sutartį prisiima visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtą įmonės turtą. Tokioje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje nurodoma, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokie įsipareigojimai tenka darbdaviui, kuris turi užtikrinti sąlygas, kad darbuotojas turėtų realią galimybę išsaugoti jam patikėtą įmonės turtą, tai yra materialius daiktus ir nematerialaus pobūdžio (pavyzdžiui, pinigus, akcijas ir kt.) vertybes.

Jeigu darbas (pareigos) yra nurodytas sąraše, patvirtintame kolektyvinėje sutartyje, tačiau darbuotojas atsisako pasirašyti sutartį dėl visiškos materialinės atsakomybės, įmonės administracija gali su juo nutraukti darbo sutartį DK 129 straipsnio pagrindu ir tvarka.

Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 (Žin., 1999, Nr. 50-1622) patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 5 punktas nustato, kad keičiantis materialiai atsakingiems asmenims, turi būti inventorizuojama ta turto dalis, kuri yra perduodama vieno materialiai atsakingo asmens kitam pagal reikalų perdavimo ir priėmimo dienos būklę.

Jeigu dėl kartu dirbamo materialiai atsakingo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės, gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis su darbuotojų grupe, pavyzdžiui, su sandėlyje dirbančiais vedėju, sandėlininkais, pagalbiniais darbuotojais. Šioje sutartyje aptariamos sąlygos, kas turi būti daroma, jei keičiasi darbuotojų grupės sudėtis. Tokiais atvejais žalą atlygina visi sutartį pasirašę darbuotojai ir kiekvieno jų dalis atlyginant žalą nustatoma proporcingai jų dirbtam laikui per kurį susidarė žala, jeigu tokioje sutartyje nenustatyta kitaip.

Bet jeigu įmonės turtu bendrai naudojasi grupė žmonių, pavyzdžiui, kelios darbuotojų brigados, kurioms keičiantis turtas neperduodamas, jie visiška materialinė atsakomybė sutartiniu pagrindu negali būti taikoma.

Atlygintinos Žalos Dydžio Nustatymas

Darbuotojo padaryta turtinė žala nustatoma revizijos aktais, inventorizacijos žiniaraščiais, kitais dokumentais, o nuo šių dokumentų įforminimo dienos skaičiuojami ir terminai tiems nuostoliams išieškoti (ieškinio senaties termino pradžia). Darbuotojo padaryti nuostoliai nustatomi pagal darbdavio patirtą žalą, kuri apima ir jo negautas pajamas (DK 257 str. 1 d.). Turtinės žalos dydis nustatomas pagal prarasto ar sugadinto turto faktinę vertę rinkos kainomis. Apskaičiuojant žalą atsižvelgiama į turto nusidėvėjimą ir jo natūralų sumažėjimą bei patirtas išlaidas (tiesioginius nuostolius).

Kalbant apie žalos atlyginimo dydį, yra svarbu pažymėti, kad teismai, nagrinėdami bylas dėl žalos priteisimo iš darbuotojų, gali sumažinti priteistinų nuostolių dydį iš darbuotojų, kuriems kyla visiško nuostolių atlyginimo pareiga. Priteistina nuostolių suma gali būti sumažinta, atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į darbuotojo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Nuostata, suteikianti teismui teisę mažinti darbdaviui priteistiną žalos atlyginimą, taikytina tiek darbuotojo ribotos materialinės atsakomybės atvejais (DK 153 straipsnis), tiek darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės atvejais (DK 154 straipsnis), išskyrus atvejį, kai žala yra padaroma tyčia.

Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad siekiant užtikrinti tinkamą abiejų darbo teisinių santykių šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, darbdavys, vykdantis didesnio pavojaus veiklą, turi prisiimti tam tikrą žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos, galinčios materializuotis per darbuotojo veiksmus, kuriuos jis atlieka, vykdydamas darbo sutartimi pavestas darbo funkcijas, dalį. Tokios rizikos prisiėmimas reiškia, kad darbdavys, vykdantis didesnio pavojaus veiklą, turi prisiimti (atlyginti) tretiesiems asmenims darbuotojo veiksmais padarytos žalos dalį (be regreso teisės į darbuotoją). Darbdaviui tenkančios prisiimti (atlyginti) žalos dydis nustatytinas, atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį, pavojingumą ir atitinkamai potencialios žalos padarymo tretiesiems asmenims rizikos laipsnį, darbuotojui pavestų vykdyti darbo funkcijų pobūdį, darbuotojo veiksmų, kuriais tretiesiems asmenims padaryta žala, atitiktį pavestoms vykdyti darbo funkcijoms ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes.

Tad tais atvejais, kai darbdavys reikalauja iš darbuotojo atlyginti visą darbuotojo tretiesiems asmenims padarytą žalą, atsiradusią valdant didesnio pavojaus šaltinį (automobilį, laivą, lėktuvą, motociklą ir pan.), darbuotojas visiškai pagrįstai gali atsisakyti tą padaryti, t.y. atsisakyti atlyginti visą nuostolių sumą, argumentuodamas tuo, kad darbdavys turi prisiimti nuostolių atsiradimo rizikos dalį, atsižvelgiant į darbdavio pasirinktos veiklos pavojingumą.

Nors naujasis Darbo kodeksas jau galioja daugiau nei trys metai, tačiau vis dar yra susiduriama su darbdavių pageidavimu sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartis ir didele nuostaba, jog tokių sutarčių su darbuotojais nebeliko ar, kad jų negalima sudaryti. Gavus tokį atsakymą kyla didžiulis nepasitenkinimas ir darbdavių pasipiktinimas - kaip tuomet apsaugoti įmonės turtą, juk darbuotojams yra patikimas didelės vertės turtas, o pastarieji elgiasi neatsakingai, jį praranda, sugadina ar išvis sunaikina ir pan. Ar tikrai taip yra? Kokios visgi yra galimybės bei alternatyvos apsaugoti įmonės turtą ir interesus?

Darbdavio veiksmai norint išreikalauti žalą iš darbuotojo:

1. Darbuotojui turi būti nustatytos konkrečios ir aiškios pareigos, dėl kurių pažeidimo gali atsirasti žala.
2. Darbuotojui turtas turi būti perduodamas perdavimo-priėmimo aktu.
3. Darbuotojo padaryta žala turi būti pagrįsta konkrečiais įrodymais.
4. Iš darbuotojo turi būti raštu pareikalauta pasiaiškinti dėl darbo pareigų pažeidimo.
5. Turi būti įvertinama, kokio dydžio žalos galima reikalauti iš darbuotojo.

Atlikęs „namų darbus“, išsamiai ištyręs pažeidimą ir nustatęs, kad darbuotojas pažeidė jam numatytas pareigas ir sukėlė žalą, darbdavys gali iš darbuotojo reikalauti jos atlyginimo. Tą darbdavys gali vienu iš būdų: Vienašališkai priimdamas sprendimą atlikti išskaitą iš darbuotojo darbo užmokesčio; Kreipdamasis į darbo ginčų komisiją dėl žalos priteisimo; Sudarydamas su darbuotoju susitarimą, kuriuo darbuotojas įsipareigoja atlyginti padarytą žalą.

Šiame straipsnyje aptarėme darbuotojo atsakomybę už įmonės turtą Lietuvoje, sąlygas, rūšis, sutartis ir žalos atlyginimo dydžio nustatymą. Svarbu, kad darbdaviai žinotų savo teises ir pareigas, o darbuotojai būtų atsakingi už jiems patikėtą turtą.

tags: #darbuotojo #nuostoliai #del #sugadinto #imones #turto