Daugiabučių Namų Raida Europoje XX Amžiuje

Šiame straipsnyje panagrinėsime daugiabučių namų raidą Europoje XX amžiuje, apžvelgsime jų architektūrą, istoriją ir tendencijas. Daugiabučiai namai atspindi socialinius, ekonominius ir politinius pokyčius, vykusius per pastarąjį šimtmetį.

Daugiabučiai namai Berlyne

Daugiabučių Namų Raida Lietuvoje

Pats terminas „daugiabutis gyvenamasis namas“ Lietuvoje pradėjo įsitvirtinti XX amžiaus pradžioje. Tuo metu, sparčiai augant miestams ir daugėjant gyventojų, ypač darbininkų, reikėjo naujų būstų. Šiame straipsnyje apžvelgiama daugiabučių gyvenamųjų namų raida Lietuvoje nuo XX amžiaus pradžios iki sovietmečio pabaigos.

Pirmieji Daugiabučiai Namai Lietuvoje

Pirmieji daugiabučiai gyvenamieji namai Lietuvoje pradėti statyti XX amžiaus pradžioje, kai iš kaimų į miestus plūstantiems gyventojams, ėmusiems dirbti fabrikuose ir gamyklose, reikėjo nedidelių butų nuomai. Lietuvoje tokius namus ėmė statyti turtingi užsakovai ir mecenatai.

Pavyzdžiui, Vilniuje pirmuosius pigius namus darbininkams ir smulkiesiems tarnautojams statė Lietuvos visuomenės veikėjas, verslininkas Juozapas Montvila. Jo dėka ėmė rastis daugiaaukščių bei mažaaukščių blokuotų gyvenamųjų namų.

Darbininkų namų kompleksai, dažniausiai statyti prie gamyklų ir fabrikų, užterštose teritorijose, užimdavo nedidelį plotą. Vėliau nuomai imti statyti prabangesni, modernesni daugiabučiai, kuriuose ėmė kurtis pasiturintys miestiečiai bei vidutines pajamas gaunantys gyventojai.

Tarpukario Daugiabučių Statyba

Pirmasis pasaulinis karas nutraukė natūralią architektūros raidą. Lietuvoje daugiabučių gyvenamųjų namų statyba tarpukariu nė kiek neatsiliko nuo Vakarų Europos. Modernios idėjos plito iš Vakarų Europos ir JAV.

Statant daugiabučius namus diegtos naujos technologijos - pradėtos naudoti gelžbetoninės perdangos, formuota koridorinė buto sistema ir kita. Butuose atsirado sanitariniai mazgai. Daugiabučius namus statė bankininkai ir kiti tarnautojai. Pirmuosiuose tokių namų aukštuose būdavo įrengiamos parduotuvės.

XX a. 4 deš. Lietuvoje pradėti statyti kooperatiniai namai. Vienas iš jų yra trečiajame dešimtmetyje statytas trijų aukštų pastatas Kranto g. 29. Vėliau, 1932 m., pradėtas statyti iki šiol išlikęs didelis trijų aukštų kunigo Antano Kungio namas Katedros ir Stoties gatvės kampe. Apie 1937-1939 m. dabartinėje Kerbedžio g. 16 pastatytas gana modernios išvaizdos dviejų aukštų keliabutis namas siaurojo geležinkelio stoties tarnautojams. Nemaži keliabučiai namai 1939 m. pradėti statyti P. Puzino g. 2 ir Respublikos g. 54 (gydytojo Stasio Mačiulio namas). Bet šie pastatai sovietmečiu rekonstruoti ir prarado autentišką išvaizdą.

Vilniaus gyvenamoji architektūra 1919-1939 m. išgyveno modernėjimo transformaciją, kurią lėmė ir ekonominė situacija, ir politinė santvarka. Nors ir nedidelio masto, gyvenamoji statyba atspindėjo įvairias to meto architektūros tendencijas - nuo nacionalinio stiliaus paieškų iki avangardinio modernizmo. Reikia nepamiršti, kad dauguma naujų gyvenamųjų namų vis dar buvo statoma iš medžio. Tačiau būtent tarpukariu buvo sukurtas modernaus komfortiško būsto standartas ir fondas, ką gerai iliustruoja faktas, kad praktiškai visus šiuos namus 1940 m. rudenį bolševikų valdžia atėmė (nacionalizavo), o po Antrojo pasaulinio karo juose apgyvendino aukščiausio rango partinę vadovybę ir nusipelniusius kultūros bei meno veikėjus.

Tarpukario daugiabutis Kaune

Sovietmečio Daugiabučių Statyba

Sovietmečiu daugiabučiai namai projektuoti laikantis politiškai ideologizuotų normatyvų. Buvo svarbu masiškai aprūpinti žmones nors ir minimaliu gyvenamuoju plotu.

Po Antrojo pasaulinio karo, niveliavus visus socialinius sluoksnius, atsirado masinės daugiabučių statybos poreikis. Esminis lūžis būstų statyboje įvyko 1955 m., kai to meto valdžia priėmė nutarimą, kuriuo remiantis buvo parengti nauji tipiniai projektai, pagal kuriuos namai statyti visoje Lietuvoje. Siekiant taupumo ir ekonomiškumo, butai buvo maži, su pereinamais kambariais.

Sparčiai vystantis pramonei, gyvenamosios statybos tempai buvo tiesiog milžiniški. „Nevėžio“ fabrikas Anykščių gatvėje statė šešiolikos butų namą savo darbuotojams. Jau trečią gyvenamąjį namą Agronomijos (dab. Marijonų) gatvėje savo darbininkams statė Linų kombinatas.

Pasak E. Vilkončiaus, sovietmečiu Panevėžyje daugiabučiai pagal tipinius projektus pastatyti Ukmergės g. 9, 19, 21, 25 (trijų aukštų daugiabučiai, skirti sovietiniam kariniam daliniui) bei repatrijavusiems asmenims skirtas namas Ramygalos g. 15. Vėliau keli daugiabučiai pagal tipinius projektus pastatyti šalia Klaipėdos gatvės bei aikštėje prie dabartinės Švč. Septintajame dešimtmetyje mūriniai daugiabučiai pastatyti dabartinėje Vilniaus gatvėje ir Liepų alėjoje.

Ilgainiui plytiniai namai nebeatitiko išaugusių poreikių, teko ieškoti naujų sprendimų. Stambiaplokščių namų statybos pradžia Lietuvoje galima laikyti 1959 m. pabaigą, kai Vilniuje beveik per du mėnesius buvo sumontuotas penkiaaukštis 80-ties butų gyvenamasis namas.

Tipiniai daugiabučių gyvenamųjų namų projektai buvo nuolatos atnaujinami ir koreguojami net keletą kartų. 1974 m. Pirmąjį devynaukštį pastatą Panevėžyje 1966 m. šalia visuomeninio prekybos centro „Bičiulis“, P. Rotomskio (dabar Marijonų) g. 29, pastatė Panevėžio statybos tresto 56-oji statybos valdyba. Nuo šio namo stogo visas Panevėžys matėsi kaip ant delno.

Nuo 1966 m. daugiaaukščių namų statybos persikėlė į laisvas priemiesčio teritorijas, kur pradėjo kurtis stambūs kvartalai. Tokiose priemiesčio zonose namų pirmuosiuose aukštuose parduotuvės jau nebebuvo įrenginėjamos. Panevėžyje iš tokių daugiausia penkiaaukščių stambiaplokščių namų 1966 m. pradėtas formuoti Tulpių gyvenamasis rajonas. 1970 m. Klaipėdos gyvenamajame rajone statyti penkiaaukščiai ir devynaukščiai namai, 1978 m. tarp Velžio kelio, Beržų, Aukštaičių ir Staniūnų gatvių iškilo Žemaičių kvartalas. 1981 m. pradėtas statyti Pilėnų kvartalas.

1984 m. E. Vilkončius pastebi, jog daugiausia tipinių stambiaplokščių namų statyta Tulpių, Klaipėdos ir Kniaudiškių rajonuose. O Žemaičių ir Pilėnų rajonuose statyti mūriniai daugiabučiai. Stambiaplokščius namus Lietuvoje statė keturi namų statybos kombinatai - Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Plytinių namų projektų rengta nedaug.

Išskiriami keli sovietmečiu statytų daugiabučių gyvenamųjų namų raidos etapai: 1959-1967 m. laikotarpis vadinamas pirmąja karta, 1967-1978 m. - antrąja karta, 1978-1990 m. - trečiąja karta ir 1982-1991 m. - ketvirtąja karta. Pasak E. Vilkončiaus, Panevėžyje buvo pastatyta ir keletas individualiai suprojektuotų daugiabučių. Septintojo dešimtmečio pabaigoje Laisvės a. pastatytas vadinamasis „Šypsenos“ daugiabutis (archit. N. Garbaliauskienė). 1986 m. pagal architekto G. Balčiūno projektą Vilniaus ir Ramygalos gatvės kampe pastatytas gelsvos spalvos daugiabutis.

Tipinis sovietinis daugiabutis Vilniuje

Architektūrinės Pertvarkos ir Propagandos Įtaka

Drauge su sovietine okupacija buvo pradėta sisteminga ir nuosekli architektūrinio gyvenimo pertvarka. Visose trijose okupuotose Baltijos šalyse (Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje) pertvarkytas architektūros valdymas ir administravimas, atlikta projektavimo darbų centralizacija, pradėta rūpintis architektų ideologiniu (per)auklėjimu ir pamainos akademiniu rengimu, panaikinta privati nuosavybė ir suardyta tradicinė savireguliacijos sistema „užsakovas-vykdytojas-naudotojas“.

Stalininis laikotarpis sovietinėje architektūroje ryškiausiai įkūnija totalitarinio meno prigimtį. Buvo reikalaujama, kad menas ir literatura atspindėtų įsivaizduojamą Sovietų šalies tikrovę. Architektai, suvaryti į projektavimo institutus, irgi buvo rengiami laikytis „teisingos“ ideologinės programos, tačiau jiems buvo itin keblu pasirinkti kūrybos priemones, atitinkančias vaizdavimo „kaip gyvenime“ (socialistinio realizmo) principą.

Lietuvos SSR architektams teko spręsti ir sovietinei architektūrai privalomą socialistinio turinio ir nacionalinės formos klausimą. Šios sovietinės koncepcijos tikslas buvo padaryti architektūrą lengvai atpažįstamą, t. y. priskirti architektūrą būtent socialistinei politinei santvarkai ir konkrečiai nacionalinei respublikai. Koncepcijos pamatu laikyta klasikos ir liaudies kūrybos dermė: klasicistinė sandara ir elementai įkūnijo imperinį SSRS stilių, o nacionalinės formos klausimas spręstas pritaikant etnografinius dekoro elementus.

Sovietinės emblematikos suplakimas su liaudies meno motyvais - tai socrealistinio dekoro ypatumas. Sovietinė emblematika (pjautuvas ir kūjis, penkiakampė žvaigždė, Pergalės, Tėvynės karo ordinų ženklai, skydas, kalavijas, šalmas, vėliavos, sovietiniai herbai), dailės, muzikos, technikos, aviacijos, laivyno, sporto ar kitų sričių simboliai buvo suplakami su liaudies meno motyvais.

Tačiau Lietuvoje susiformavo specifinė kryptis - taikomojo liaudies meno panaudojimas interjeruose, artimas prieškariniam „tautiniam stiliui“ (art deco).

Daugiabučių Namų Architektūros Stiliai

Per visą XX amžių Europoje ir pasaulyje susiformavo įvairūs daugiabučių namų architektūros stiliai. Kiekvienas stilius atspindi tam tikrą laikotarpį, technologijas ir socialines idėjas.

• Art Nouveau: Labai puošnus, su augalais ir raitytomis linijomis.
• Modernizmas: Švarūs fasadai be jokių puošmenų, gelžbetoninis karkasas, stogai-terasos, laisvas aukštų planavimas.
• Stalininė architektūra: Pompastiškumas, didesni butai, socialistinis istorizmas.
• Brutalizmas: Dideli betono blokai, atviros konstrukcijos, minimali apdaila.

Galima išskirti keletą tipinių daugiabučių gyvenamųjų namų pavyzdžių, priklausomai nuo regiono ir laikotarpio:

• Trijų aukštų namas (angl. Triple-Decker)
• Daugiabučiai „Plattenbau“
• Blokiniai namai, vadinamosios „chruščiovkės“
• Geležinkelininkų būstas (angl. Railroad Apartment)
• „Šaunamasis namas“ (angl. Shotgun House)
• Terasiniai namai (angl. Terraced House)
• Galinėmis sienomis sujungti namai (angl. Back-to-Back-House)
• Ranburno namai (angl. Radburn Housing)

Masinės Statybos Judėjimas Pasaulyje

Masinės statybos gyvenamoji aplinka iš pirmo žvilgsnio ir atrodo nekelianti ypatingų klausimų, iš tiesų ji gana sudėtinga, ją netgi keblu apibūdinti, atskiriant nuo įvairiausių privačių namų statybos formų.

Iki šiol šis sunkiai aprėpiamas ir įvairiapusis judėjimas, kurio fiziškai akivaizdūs rezultatai iškilo visame pasaulyje ir kuris yra tapęs karštų viešų diskusijų ar net priešpriešų objektu atskirose šalyse, iš viso nebuvo vertinamas kaip globalus reiškinys.

Nesugebėjimas masinės gyvenamosios statybos vertinti kaip pasaulinio, bet kartu ir konkrečioje vietoje įvairiomis formomis atskleidžiančio sąjūdžio vis dar gana ryškiai juntamas nušviečiant šią temą akademinėje, o ypač populiariojoje spaudoje.

Patys masinės gyvenamosios statybos tyrimai paprastai buvo atliekami ir tapo paradigminiais trijuose pagrindiniuose tokios statybos „regionuose“: Vakarų Europoje, Rytų Europoje (pokario socialistinio bloko šalyse) ir Šiaurės Amerikoje.

Dėl to neretai atsirasdavo tam tikro subtilaus šališkumo ar sąmoningo pražiūrėjimo. Pavyzdžiui, jums gerai pažįstamose Rytų Europos studijose buvo pabrėžiama valstybės kontroliuojama standartizuotų, surenkamųjų pastatų gamyba: čia savaime suprantamu dalyku laikyta, kad masinės statybos gyvenamieji namai surenkami iš pramoniniu būdu pagamintų elementų, itin dažnai kartojami, tiražuojami, o pati statyba - socialistinė savo politine esme.

Kita vertus, Vakarų Europos tyrėjai pernelyg gilinosi į daugybę kraštutinio architektūrinio ar politinio individualizmo apraiškų. Šiaurės Amerikos mokslininkai valstybės finansuojamos gyvenamosios statybos atžvilgiu buvo nusiteikę priešiškai ir ją vanojo, teigdami, jog ši iš anksto buvusi pasmerkta dėl sunkiai išsprendžiamų rasinių nesutarimų.

Pastaraisiais metais yra siekiama pirmuosius du - Rytų ir Vakarų Europos - naratyvus priartinti vieną prie kito, nagrinėjant juos tame pačiame geopolitiniame istoriniame Šaltojo karo kontekste. Šias pastangas ženklina 2005 m. Taline įvykusi konferencija „Constructed Happiness“ ar DOCOMOMO International/EAHN konferencija masinės statybos klausimais, kurią surengėme 2011 m. rugsėjį.

Maža to, jis nėra tyliai ir klusniai numarintas „paveldas“, bet vis dar kovoja savo mūšius ir kovas, perkeldamas juos į naujo, XXI amžiaus „namų žmonėms“ kovos laukus.

Masinei gyvenamajai statybai neabejotinai būdingas konfliktas, kova ne tik su išorinėmis grėsmėmis, pavyzdžiui, lūšnynais ar „blogais nuomojamų būstų savininkais“, bet ir daugybės konkuruojančių institucijų tarpusavio konfliktas, siekiant kokio nors aukštesnio išgelbėjimo tikslo; veržimasis į priekį, - ne remiantis apskaičiuotu visuomeninių interesų gynimu, ne pasitenkinant lėta įvykių eiga, o beveik visuomet iššauktas kritinės būtinybės, grėsmės ir mobilizacijos.

Paprastai tai nesti sąjūdis, pripažįstantis individo motyvaciją ir laisvę, nes jis itin struktūruotas, reikalaujantis tam tikros prievartos įvairių kategorijų „piliečių“ gyventojų atžvilgiu.

Šio tyrimo tikslas - išplėtoti masinės gyvenamųjų namų statybos istoriją iki kur kas detalesnio, mokslinio lygmens, pradėti kurti nuoseklų, patikimą jos naratyvą, kuris apimtų ir globalų šio sąjūdžio mastą, ir chronologinę sąrangą, nuo pat masinio paplitimo po Pirmojo pasaulinio karo iki pastarųjų laikų vis dar tebesitęsiančio atgimimo Azijoje.

Straipsnyje remiuosi gana abejotina, galimas daiktas, pernelyg supaprastinta koncepcija, kad masinė statyba primena „pasaulinį karą“, visuotinį konfliktą, trukusį ištisą šimtmetį nuo 1914 m. iki šių dienų, - karą, kuris, panašiai kaip tikrieji, išties militaristiniai jo ekvivalentai, išplito iš pavienių židinių ir kritinių zonų Europoje, Vakaruose į nesuskaičiuojamą daugybę regioninių konfliktų, karo padėčių ir kampanijų.

Masinės gyvenamųjų namų statybos karas taip pat buvo kariaujamas „frontuose“ tose išsivysčiusio pasaulio vietose, kuriose dėl greitos modernizacijos kilusios demografinės bei socialinės problemos būsto klausimą iškeldavo į valdančiųjų politinių programų viršūnę.

Beje, šis karas nesiliauja ir mūsų dienomis, tik jau persimetęs į naują sparčiai kylančios Rytų Azijos „frontą“. Kai kurios šio konflikto gijos šiandien mums vis dar menkai pažįstamos, kaip ir faktas, kad, nors visuotinės mobilizacijos dvasia visada suponuodavo tam tikrus kolektyvinius veiksmus, ji ne visuomet sąlygojo būtent socialistinį kolektyvizmą.

Aukščiausi Daugiabučiai Pasaulyje ir Lietuvoje

Daugiaaukščių gyvenamųjų pastatų istorija siekia dar senovės Romos laikus, kai būdavo statomi daugiau nei dešimt aukštų siekiantys daugiabučiai. Tačiau dėl tuometinių nepakankamai išvystytų statybų ir gaisrinės saugos technologijų viduramžiais ir vėliau pamažu daugelyje šalių įsivyravo aukštingumo ribojimai - buvo draudžiama statyti aukštus gyvenamosios paskirties pastatus.

Gana griežti ribojimai buvo taikyti iki pat XIX a. pab.-XX a. pr., kuomet atsiradus naujoms statybų technologijoms aukštingumo ribojimai buvo atlaisvinti. Ypač aukšti daugiabučiai pradėjo populiarėti po Antrojo pasaulinio karo.

„JAV ir Europoje antroje XX a. pusėje vyko sparti urbanizacija ir reikėjo miestuose greitai sukurti daug būstų, suteikiant galimybes apgyvendinti į miestus besikeliančius žmones. Keliolika aukštų siekiantys gyvenamieji namai tapo puikia išeitimi. Šis procesas vyko ir tuometinėje sovietinėje Lietuvoje, tačiau tiek Vakaruose, tiek Sovietų sąjungoje dauguma tuometinių daugiaaukščių nebuvo labai patrauklūs ar kokybiški ir kurį laiką jų populiarumas buvo išblėsęs.

Dabar matome ne tik itin aukštų gyvenamųjų namų atgimimą, bet ir jų perėjimą į visai kitą lygį. Naujai kuriami daugiaaukščiai yra kaip niekada aukšti, išsiskiria savo architektūra, taikomomis technologijomis, kokybe ir siūlomomis papildomomis naudomis gyventojams“, - sako Kornelija Kazlauskytė, „Omberg“ projektų direktorė.

Aukščiausi gyvenamieji pastatai pasaulyje

Trimis aukščiausiais gyvenamaisiais pastatais pasaulyje gali pasigirti Niujorkas. Pirmoje vietoje - 2014 m. pradėtas statyti 134 aukštų dangoraižis „Central Park Tower“, kurio statybų pabaiga numatyta šiemet. Šio pastato aukštis - 472 metrai, jame yra 179 prabangūs ir erdvūs butai. Skelbiama, kad butų kainos čia siekia nuo 6,3 mln. JAV dolerių (5,3 mln. eurų). Antras aukščiausias gyvenamasis pastatas - 84 aukštų ir 435 m aukščio dangoraižis „111 West 57th Street“. Paskui jį seka dar vienas Niujorko pasididžiavimas, tai - 425 m aukščio ir 88 aukštų dangoraižis „432 Park Avenue“.

Aukščiausių gyvenamųjų pasaulio pastatų penketuką užbaigia du Dubajaus kūriniai. Tai 2017 m. baigtas statyti 101 aukšto ir 425 m aukščio dangoraižis „Marina 101“ ir 2012 m. atidarytas 413 m „Princess Tower“, turintis taip pat 101 aukštą.

Aukščiausias Lietuvos gyvenamasis pastatas

Lietuvoje aukščiausias gyvenamasis pastatas priklauso Klaipėdai. Čia stovi 112 m aukščio ir 34 aukštų daugiabutis „Pilsotas“. Istorinės kuršių žemės vardu pavadintas pastatas buvo pabaigtas statyti 2007 m. Klaipėda taip pat gali pasigirti ir kitais itin aukštais gyvenamaisiais namais - tai trys 2009 m. baigti statyti BIG daugiaaukščiai, kurių aukštis siekia nuo 73 iki 82 metrų ir „K ir D“ kompleksas, skaičiuojantis 72 m aukštį.

Vilniuje aukščiausias gyvenamasis pastatas įsikūręs Konstitucijos prospekto urbanistinėje kalvoje - tai 2019 m. užbaigtas „Tower“ projektas, kurio aukštis siekia 99 metrus. Antras aukščiausias gyvenamasis pastatas - Naujamiestyje 2006 m. baigtas 96 m aukščio „Helios City“. Trečias - Konstitucijos pr. 9 esantis 95 m aukščio daugiabutis.

Sostinėje, be Konstitucijos prospekto, urbanistinė kalva formuojasi ir Viršuliškėse. Čia 2006 m. iškilo du 74 m aukščio gyvenamieji namai „Viršuliškių porelės“, šalia kurių šiuo metu statomi dar du 20-ies aukštų 70 m aukščio gyvenamojo tipo dangoraižiai „Skylum“.

Daugiau nei vien panorama

„Daugumos daugiaaukščių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje privalumas - plačiai besidriekianti miesto panorama, daug į butus patenkančios šviesos, mažiau iš gatvės girdimo triukšmo, tačiau šiuolaikiniai dangoraižio tipo būstai stengiasi pasiūlyti gyventojams daugiau naudų“, - pasakoja K. Kazlauskytė.

Pavyzdžiui, aukščiausias gyvenamasis pastatas pasaulyje „Central Park Tower“ be išskirtinių būstų suteikia gyventojams ir sporto salę, vidaus ir lauko baseinus, privatų klubą, bendrą terasą ir kitus privalumus.

„Kurdami „Skylum“ projektą žiūrėjome, ką siūlo dangoraižių kūrėjai tokiose miestuose, kaip Niujorkas, Londonas. Visų pirma, tai yra įdomus eksterjeras, bendros erdvės, terasos ant dangoraižio stogo. Kiti aspektai - kūrybiškas laiptinės išnaudojimas, įvairių paslaugų, kurios būtų patogios dangoraižių gyventojams pritraukimas į pirmuosius aukštus, gamtai draugiškų elementų įliejimas į dangoraižio vidų ir aplinką“, - aiškina K. Kazlauskytė.

Tiesa, „Omberg“ atstovė pažymi, kad statant itin aukštus pastatus taip pat ypač daug dėmesio reikia skirti pastato konstrukcijoms ir inžinerijai.

„Projektuojant daugiaaukštį svarbu užtikrinti, kad pastatas nepaisant savo aukščio būtų itin stabilus, jame nebūtų justi vibracijos, pajūryje reikia įvertinti galimą didelio vėjo poveikį. Šiuolaikinės technologijos ir inovatyvūs konstrukciniai sprendimai leidžia užtikrinti pastato stabilumą, sandarumą, aukštą energetinį efektyvumą ir tuo gyventojams garantuoti aukščiausio lygio gyvenimo kokybę. Pavyzdžiui, „Skylum“ statome pasitelkdami naujosios kartos surenkamas gelžbetonines konstrukcijas, o nuo didesnio vėjo ir kritulių apsaugos dalinai įstiklintos balkonų lodžijos“, - vardija K.

Spalio 18 d. Vilniaus miesto savivaldybė pritarė modernaus 29 aukštų daugiafunkcio pastato Lvivo g. 38, kurį vysto nekilnojamojo turto plėtotojas RELEVEN, projektiniams pasiūlymams. Šis 115 metrų aukščio statinys, įsikursiantis Lvivo gatvėje, taps vienu aukščiausių sostinėje ir jungs gyvenamosios ir viešbučių paskirties bei prekybos ir paslaugų erdves. Pastatas bus pavadintas „Vertical“.

tags: #daugiabuciai #europoje #xxa