Sovietmečio Daugiabučių Išplanavimai ir Tipai Lietuvoje

Sovietmečio architektūra Lietuvoje - tai laikotarpis, kuris paliko ryškų pėdsaką šalies miestų kraštovaizdyje. Tai buvo masinės statybos era, kurios metu buvo siekiama kuo greičiau ir efektyviau aprūpinti gyventojus būstu. Šiame straipsnyje panagrinėsime sovietmečiu statytų daugiabučių išplanavimus, tipus ir jų ypatybes.

Lietuvos architektų sąjungos Vilniaus skyriaus architektūros ir urbanistikos ekspertų taryba (VAUET) apsvarstė du projektus, parengtus „Senojo miesto architektų“ ir „Arches“ kolektyvo bei „Vilniaus architektūros studijos“ architektų. T.KOSCIUŠKOS G. Sklypo T.Kosciuškos g. 32, Vilniuje, detaliojo plano koregavimo sprendinius, kuriuos parengė UAB „Senojo miesto architektai“, pristatė architektė Diana Sabaliauskienė, o daugiabučių gyvenamųjų namų komplekso projektinius pasiūlymus, kuriuos parengė UAB „Arches“, - architektas Edgaras Neniškis.

Dauguma VAUET posėdyje dalyvavusių ekspertų iš esmės pritarė sklypo T.Kosciuškos g. 32, Vilniuje, detaliojo plano koregavimo sprendiniams(arch. D.Sabaliauskienė, V.Miciūtė) ir daugiabučių gyvenamųjų namų komplekso projektiniams pasiūlymams (arch. E.Neniškis, A. Uogintas, E.Geštautaitė) su pastabomis. Buvo pažymėta, kad darbų autoriai pateikė išsamią teritorijos urbanistinę analizę, pagrįstą ir išanalizuotą projektuojamų pastatų ryšį su aplinkos kontekstu bei darnią ir korektišką tūrių kompoziciją.

Tolimesnėje projektavimo eigoje rekomenduota:

• Derinti tarpusavyje koreguojamo sklypo T.Kosciuškos g. 32, Vilniuje, detaliojo plano ir daugiabučių gyvenamųjų namų komplekso projektinių pasiūlymų užstatymo intensyvumo skaičiavimų neatitikimus;
• Architektūrinėje išraiškoje paieškoti priemonių pastatų gyvenamajai paskirčiai pabrėžti, išsaugant projektiniuose pasiūlymuose pateiktą tūrinę kompoziciją;
• Įvertinti visuomenės atstovų pastabas dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano 6.1. ir 6.2. STOGO PAKĖLIMUI DIDŽIOJOJE G.

Administracinio pastato Didžioji g. 18, Vilniuje rekonstravimo projektinius pasiūlymus, kuriuos parengė UAB „Vilniaus architektūros studija“, pristatė architektai Kęstutis Pempė ir Vytautas Lukoševičius. Visi posėdyje dalyvavę ekspertai pritarė rekonstruojamo administracinio pastato Didžioji g. 18, Vilniuje, stogo pakėlimui su pastabomis.

Susilaikė Vytautas Biekša - jo nuomone, tai savo laikmetį menantis stogo tipas ir jo nereikėtų keisti. Tolimesnėje projektavimo eigoje padirbėti prie stoglangių formos, pabrėžiant jų laikmetį bei detalių ir spalvinio sprendimo paieškoje.

Ideologija ir Architektūra

Kalbant apie sovietmečio architektūrą, neišvengiamai tenka paliesti ideologijos klausimą. Architektūros ir politikos sąveikos čia reiškėsi itin glaudžiai. Tad akivaizdu, jog architektūra buvo svarbi socializmo statybų dalis. Didelė dalis sovietinio architektūros diskurso akivaizdžiai siejasi su bendraisiais modernizmo procesais. Tačiau sovietmečio architektūrai būdingas ir architektūros panaudojimas naujajam identitetui kurti. Ir tai, aišku, sovietinio piliečio identitetas.

Konstruojant identitetą buvo taip pat labai svarbu sukurti tokią atmosferą, kuri leistų socialistinės Lietuvos gyventojams pasijusti bendrosios Sovietų Sąjungos piliečiais. Reikėjo, kad žmogus pamatytų ne tik kokie blogi Vakarai arba koks vargas buvo gyventi buržuazinėje Lietuvoje, bet ir kaip gražu yra Sovietų Sąjungoje. Davidas Crowley savo paskaitoje kalbėjo apie pirmąjį socmodernizmą ir antrąjį socmodernizmą.

Antrąją ideologiją siečiau su sociokultūriniais, konkretaus vizualiai atpažįstamo ir materialaus pavidalo neįgijusiais procesais. Nors egzistuoja aiški ideologinė doktrina, tačiau tuo pat metu esama ir tam tikros žodžio laisvės. Tuo tarpu visur esanti ideologija reiškiasi „spektakliškai“, tarsi atitrūkus nuo realybės.

Netgi architektūros tarybų posėdžiuose pamatysime keisčiausių su architektūra menkai susijusių ir su sveiku protu prasilenkiančių procesų. Akivaizdu, kad lygiai taip pat galėjo sakyti ir 7-ajame dešimtmetyje.

Kita vertus, labai svarbu atkreipti dėmesį, kad kai kalbame apie sovietmečio modernizmą, žmogus čia visų pirma suvokiamas kaip darbo resursas, kaip sraigtelis sistemoje. Tačiau Sovietų Sąjungoje šis dėmesys proletariatui iš tiesų tik formalus. Svarbiausia miestų planavimo grandimi tapo Plano komitetas, ir čia formuojami pramonės vystymo planai. Tad svarbiausia čia valstybės, o ne žmogaus tikslai.

Šalia pramonės išdėstomi gyvenamieji rajonai. Taip pat mieste turėjo būti ir žaliosios teritorijos, kur darbininkas turės pailsėti. Na ir, žinoma, miesto centras, kuris tuo pat metu yra ir ideologinis centras, na, ir senamiestis, jei toks yra. Šalies industrializavimo ir augimo progresas turėjo būti parodomas konkrečiais skaičiais.

Planinė ekonomika įpareigoja kiekvienais metais padaryti daugiau. Tad įsiveliama į beprotišką ir beprasmį lenktyniavimą. Naudoti atiduodami netgi nepabaigti objektai. Su šiuo skubėjimu kartu kenčia ir kokybė. Ludwigas Mies van der Rohe yra pasakęs, kad „Dievas slypi detalėse“ ir „Architektūra prasideda ten, kur dvi plytas gražiai padedi vieną šalia kitos“.

Planinės ekonomikos rezultatus galime atpažinti net ir tokiuose elementuose, kaip aplinkos sutvarkymas, socialinės insfrastrūktūros sukūrimas. Socialistinio lenktyniavimo sąlygomis, akivaizdu, tai nėra pirmosios reikšmės dalykas. Pirmosios reikšmės dalykai yra pramonė ir gyvenamosios teritorijos.

Kita vertus, jeigu pažvelgsime į planinę ekonomiką kaip į su modernizmu susijusią idėją, tai teks prisiminti, kad jau tarpukariu, 1938 metais, žymus moderniosios architektūros specialistas Steponas Stulginskis sakė, kad reikia planuoti visą Lietuvos ekonomiką. Le Corbusier minėjo, Karelas Teige ir daugybė kitų modernistų tarpukariu siūlė atsisakyti privačios žemės nuosavybės ir pereiti prie valstybinės. Sovietų Sąjunga tai padarė.

Daugiabučių Statybos Technologijos ir Tipai

Lietuvoje per ilgus metus daugiabučių statybos technologijos keitėsi - medinius keitė blokiniai ir monolitiniai, o ne taip seniai kone populiariausiais tapo daugiabučiai iš blokelių. Skaičiuojama, kad nuo 1960-ųjų medinukai tampa nebepopuliarūs, o iki pat Nepriklausomybės šalyje daugiabučiai dažniausiai statomi iš gelžbetonio bloko ir monolitinio betono.

Remiantis Registrų centro duomenimis, šiuo metu Lietuvoje daugiausia stovi mūrinės statybos daugiabučių - jų yra apie 22 tūkst. Blokinių - apie 7,5 tūkst., medinių - apie 6 tūkst. ir beveik 2 tūkst. daugiabučių, pastatytų iš blokelių.

Sostinėje skaičiuojama daugiau blokinės (stambiaplokštės) statybos namų, nes, pasak T. S. Kvainicko, sovietmečiu tokių daugiabučių plėtra buvo didelė. Štai nors Lietuvoje daugiausia stovi mūrinių daugiabučių, butų skaičius juose ir blokiniuose daugiabučiuose labai panašus. Tokia situacija susiklostė dėl to, sako T. S. Kvainickas, jog mūriniai pastatai dažnai statyti mažaaukščiai.

Pagrindinis niuansas, kurį turėtų žinoti pirkėjai, yra garso daugiabučiuose pralaidumas. Kaip teigia pašnekovas, prasčiausia garso izoliacija yra blokiniuose daugiabučiuose, kadangi juose panaudotos ganėtinai plonos konstrukcijos. Pašnekovas papildo, kad tiek mūriniuose, tiek monolitiniuose daugiabučiuose garso izoliacija yra geresnė, mat minėtuose pastatuose naudojamos geriau garsą sulaikančios medžiagos.

Vis tik senos statybos daugiabučiai, nepaisant to, iš kokios medžiagos jie pastatyti, turi sandarumo problemą. Anot A. Šneiderio, visi tokių daugiabučių statybiniai elementai pagaminami gamykloje, o statybų aikštelėje tik surenkami. Specialisto teigimu, vieną penkių aukštų blokinį daugiabutį gali sumontuoti penki žmonės, todėl darbo sąnaudos tokiam darbui žymiai mažesnės nei mūrinio namo statybai.

Pasak A. Šneiderio, monolitiniai daugiabučiai yra patys standžiausi pastatai, tačiau tokių namų statybos - labai ilgos. Kita vertus, jei monolitinių daugiabučių statyba yra gerokai ilgesnė nei blokinių, vis tik monolitiniai turi vieną didelį pranašumą. Anot A. Šneiderio, monolitiniuose daugiabučiuose esančius butus galima planuoti kiek laisviau nei tuos, kurie įrengti blokiniuose ir mūriniuose daugiabučiuose.

Architektas Maksimas Zacharovas papasakojo, kaip vyko daugiabučių evoliucija, kokiais būstais sovietmečiu valdžia viliojo emigrantus sugrįžti į Lietuvos TSR ir kokie namai galėtų drąsiai vadintis šių dienų statomų gyvenamųjų daugiabučių „protėviais“.

Pasak jo, „bauhaus“ tipo namas sovietmečiu buvo industrializuotas ir atkartojamas tūkstančius kartų - tai baltų plytų minimalistinis, skurdžios apdailos penkiaaukštis, kurio visi fasadai vienodi. Pasak architekto, Vilniaus tarpukario architektūra griežtesnė negu Kauno, kuriame pastatus dar papildo įvairūs karnizai ir papuošimai. Jo teigimu, Vilniuje šis stilius toks saikingas, kad nežinant galima net neatpažinti.

Sovietmečiu neatsisakyta plytų mūro, bet ir pradėtos naudoti surenkamos perdangos be metalinių sijų. Vėliau sekė dar didesnis optimizavimas - stambiaplokščių daugiabučių statyba, kurie dar vadinami „blokiniais“ namais arba „chruščiovkėmis“. Jie buvo statomi iš gamyklose pagamintų plokščių, iš kurių vietoje jau buvo surenkami pastatai.

Pirmasis tokių pokario modernizmo daugiabučių kvartalas buvo pastatytas 1959 metais Naujamiestyje - jis apima Naugarduko, Vytenio, T. Ševčenkos ir Birželio 23-ios gatves. Nuo 1970-ųjų sekė eksperimentai su betonu ir atsirado postmodernistiniai monolitinio gelžbetonio daugiabučiai, kurie buvo statomi sulenktais kampais.

Ankstyvajame etape dominavo stalininė architektūra, kuriai būdingas pompastiškumas, didesni butai. Vieni ryškesnių tokio socialistinio istorizmo stiliaus daugiabučių pavyzdžių - prie Operos ir Baleto teatro, Goštauto g. krantinėje pastatyti namai, kurie buvo skirti emigrantams sugrąžinti. Šis namų kvartalas dar buvo vadinamas „Amerikanke“, kadangi į „socialistinį rojų“ buvo viliojami į Lotynų ir Šiaurės Amerikos žemynus išvykę lietuviai.

Sovietmečiu buvo statomi ne tik standartiniai 5 aukštų namai su mažiausiai 40 butų - po karo Žvėryne prie Liubarto tilto ir Antakalnyje Šilo g. išdygo nedideli daugiabučiai.

Masinė daugiabučių statyba sovietmečiu, pilku betonu užpildžiusi Lietuvos miestus, yra bene labiausiai matomas to laikotarpio pėdsakas. Tai - vienas iš populiariausių būstų Lietuvoje.

Tipinio būsto idėja gimė ne Sovietų Sąjungoje, o daug anksčiau Vakaruose. Iš pradžių tai buvo eksperimentas, kurį vykdė nedidelė grupė architektų - Walter Gropius, Bauhaus mokyklos direktorius ir žymusis Le Corbusier. Po II Pasaulinio karo iš griuvėsių kylanti Europa susidūrė su visiškai nauju iššūkiu - statyti kuo greičiau ir daugiau. Tipinio būsto idėją Prancūzijoje išpopuliarino inžinierius Raymond Camus. Jo patirtis automobilių pramonėje labai padėjo racionalizuojant statybos industrializaciją.

Tipinio būsto idėja atspindi ideologinį tikslą sukurti naują visuomenę ir jos elementą - homo sovieticus, kuris būtų ne kokios nors tautos atstovas, o Sovietų Sąjungos pilietis. Pagal šią ideologiją visi žmonės nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno turėtų gyventi tokiuose pačiuose būstuose. Bet nuo 1970-ųjų ši idėja patylomis buvo pripažinta nevykusia ir pastatai labiau pritaikomi prie vietinės kultūros, tradicinės architektūros.

1954-aisiais Nikita Chruščiovas savo kalboje apie masinę industrinę statybą paskelbė formulę „pigiau, greičiau, geriau“. Daugelis „churščiovkių“ buvo užprogramuotos gyvuoti 25-erius, daugiausia - 30 metų. Buvo numatyta, kad šių „vienkartinių“ namų niekas neremontuos.

Sovietinių butų gavimo realijos: nemokamo būsto paprasti žmonės laukdavo eilėse kelis dešimtmečius. Kai ateidavo eilė gauti butą, rinktis, kokio nori, negali. Ir niekada netampi jo savininku, jei tai ne kooperatinis butas, už kurį reikėdavo pačiam ir susimokėti. Namai, butai, laiptinės - viskas vienoda.

Sovietinių Daugiabučių Tipai Pagal Statybos Elementus

Tyrinėjimai rodo, kad tarp šių 500 yra keli projektai, kurie skirtingose šalyse buvo priderinti prie skirtingų klimato, seisminių sąlygų, grunto savybių ir atitinkamai pavadinti skirtingais pavadinimais. Taigi iš esmės skirtingų projektų skaičius apsiribotų 200. Įdomu, kad Vakarų Europoje, pavyzdžiui, Šveicarijoje nauji iš elementų surenkami daugiabučiai yra itin aukštos kokybės ir juose gyvena aukštesnė socialinė klasė. Londono olimpinis miestelis taip pat pastatytas iš gamyklose pagamintų įdomios, patrauklios išvaizdos elementų.

Apsisprendimo teisė dėl būsto ir jo interjero, kuri šiandien mums atrodo labiau duotybė nei dovana, Lietuvoje sovietinės okupacijos metais neegzistavo. Tokią miestiečio kasdienybę sovietiniame bute piešia istoriniai faktai. Gyvenimas su tėvais mažame keliasdešimties kvadratų bute buvo kasdienybė, esą žmogui pakanka 9 kvadratinių metrų gyvenamojo ploto - toks buvo valdžios sprendimas. O net ir gavusiems „svajonių“ namus, džiaugtis nelabai buvo kuo: į ankštus kambarius baldus tekdavo įkelti per langus, nes durys buvo per siauros.

Vilniaus universiteto istorikas Algirdas Jakubčionis primena, kad butų problema Lietuvoje pradėjo formuotis 1945 metais. Vis dėlto ištuštėjusių gyvenamųjų būstų paskyrimas kitiems gyventojams gyvenamosios vietos trūkumo problemą išsprendė tik iš dalies.

Trokštantys kuo greičiau gauti būstus, duodami kyšius, istoriko teigimu, sugebėdavo prasibrauti net iki vykdomųjų komitetų pirmininkų ar pavaduotojų, kurie sudarinėjo laukiančiųjų eiles. Be komunalinių ir kooperatinių butų, prie gyvenamosios vietos trūkumo problemos sprendimo turėjo prisidėti ir bendrabučiai, kuriuos buvo pradėta statyti darbininkams, siekiant juos laikinai apgyvendinti.

Jei 6-7 dešimtmetyje buto laukti tekdavo 3-5 metus, tai 9-ajame dešimtmetyje eilėje galėjo tekti stovėti keliolika ar net keliasdešimt metų. Dėl ilgų eilių ir komplikuotų galimybių gauti gyvenamąjį plotą dauguma jaunų žmonių buvo priversti gyventi su tėvais.

Šiandien juokeliai ir kandžios replikos apie vienodus sovietmečio butus pasigirsta pakankamai dažnai. Iš tiesų toks butų interjeras buvo labai tikslingas ir politiškai parankus.

Istorikė Regina Lakačauskaitė - Kaminskienė savo straipsnyje „Miestiečio butas Sovietų Lietuvoje: ideologijos atspindžiai gyvenamojoje erdvėje“ pastebi, kad būtent tai ir lėmė „masinės, serijinės, standartizuotos architektūros bumą. „Tipinių projektų taikymas buvo laikomas vienu didžiausių pasiekimų, sudariusių sąlygas aprūpinti gyvenamuoju plotu didelį skaičių žmonių minimaliomis laiko ir medžiagų sąnaudomis,“ - savo straipsnyje rašo istorikė.

Standartizacija palietė ne tik pastatų išvaizdą, tačiau panaikino individualizmą ir gyvenamosiose patalpose. Tokia schema buvo pasitelkta ne tik siekiant taupyti pinigų ir laiko sąnaudas, suvienodėję butai ir bendro naudojimo patalpos juose turėjo ugdyti kolektyvinę visuomenę, o tam trukdė individualūs namai ir uždari privatūs kambariai.

Nors tiesioginio valdžios kišimosi į privatų žmogaus gyvenimą nebuvo, tačiau N. Cruščiovo laikais žiniasklaida primetė mokymą, kuriuo siekta paveikti žmonių estetinį tarybinio žmogaus skonį, keisti būsto interjero ir dekoro sampratą, esą vartotojo skonis ne visada išlavintas, todėl masinė produkcija jį nukreips tinkama linkme.

R. L. Kaminskienė pastebi, kad buvo architektų siūlymų naujai pastatytuose namuose butus įrengti taip, kad šie atitiktų socializmo reikalavimus, tačiau ši idėja nepavyko. Istorikas taip pat primena, kad Chruščiovo laikais buvo ir neįtikėtinai mažos virtuvės, o tai - ne atsitiktinumas.

Pirmiesiems Vilniaus sovietiniams daugiabučiams - jau apie 60 metų. Buvęs garantinis terminas - 50, kai kurių net tik 25 metai. Daug metų yra sakančių, kad net po renovacijos daugiabučiai namai tik atrodo kitaip, praneša LNK.

Todėl sakoma, kad racionaliau galbūt tokius daugiabučius griauti ir statyti naujus. Anot A. Avulio, jau ne vienai Vyriausybei siūlytas toks modelis. Verslininkai šalia ir vietoj seno daugiabučio pastato naujus, tik aukštesnius, kad, pardavus papildomus butus, projektas atsipirktų. Gyventojai turėtų sutikti, o valdžia - išduoti leidimus statyti aukštesnį ir tankesnį kvartalą.

Seimo Ekonomikos komitetas planuoja surengti posėdį ir suformuluoti siūlymus, kaip būtų galima seniausius daugiabučius ne renovuoti, o griauti ir statyti naujus.

Vilniuje daug gyvenamųjų namų yra likę iš sovietmečiu pastatyto būsto fondo. Vilniaus mieste galimai yra apie 6 tūkstančiai daugiabučių, pastatytų iki 1980-ųjų metų. Vilniaus miesto savivaldybė planuoja kasmet atnaujinti apie 100 senų daugiabučių gyvenamųjų namų. Tačiau ekspertai įspėja, kad neužtenka tik modernizuoti daugiabučius - būtina atlikti ir jų konstrukcijų tyrimus. Senųjų sovietinių daugiabučių griovimas Vilniuje nėra planuojamas artimiausioje ateityje.

Būsto patikros ekspertas Ž. Dževečka sakė, kad paprastai seni butai, kuriuose remontas nebuvo atliktas 20 metų ir daugiau, reikalauja nemažų investicijų, mat, juose jau reikia keisti elektros instaliaciją, santechniką, o ką jau kalbėti apie sienų, grindų lyginimą, lubų tvarkymą ir pan.

Tęsdamas vonios kambario apžiūrą, Ž. Dževečka pastebėjo nesandarią vamzdžių jungtį po vonios kriaukle. Ekspertas sakė, kad tokią santechniką būtina pakeisti. Jis taip pat primena, kad visais atvejais, kai vonios patalpoje stovi vonia, ne dušas, reikia patikrinti, ar prie vonios yra prijungtas vandens perpilimo vamzdis.

Pastato eksploatacijos terminas nustatomas pagal statybos normas ir projektinę dokumentaciją. Pavyzdžiui, plytiniai namai laikomi ilgaametesni nei mediniai. Šie namai laikomi problemiškesni, nes jie blogiau išlaiko šilumą nei plytiniai. Jų šiluminės varžos yra tris kartus mažesnės, nei reikalaujama pagal šiuolaikinius standartus. Dėl to gyventojai ne tik šildo savo butus, bet ir dalį energijos praranda per prastas sienas. Šį trūkumą galima ištaisyti atlikus fasado šiltinimą.

Sakoma, kad plytinių „stalinkų” tarnavimo laikas yra apie 100-120 metų, o „chruščiovki” gali stovėti 50-70 metų be didesnio remonto. „Stalinkų” lubos yra ne žemesnės kaip 3 metrai, o „chruščiovkų” - apie 2,5 metro. Paskutiniai sovietmečiu pastatyti namai yra daugiabučiai paneliniai namai. 5 aukštų „chruščiovkų” eksploatacijos terminas baigėsi maždaug 2010-2020 metais. Visų pirma namo eksploatacijos laikui įtaką daro pamatų tipas. Tačiau svarbiausias dalykas - nuolatinė priežiūra.

Sovietinis daugiabutis Kaliningrade

tags: #daugiabuciu #isplanavimas #sovietmeciu