Sparčiai besivystančios ekonomikos aplinkoje įmonių valdytojams bei savininkams nuolat tenka analizuoti vykdomos veiklos rentabilumą, ieškoti būdų gamybai ar prekybai plėsti, priimti sprendimus įvairiais įmonės veikos klausimais.
Tam reikalinga labai tiksli ir gerai parengta informacija apie įmonės būklę. Pagrindinis tokios informacijos šaltinis, be abejo, yra apskaita.
Buhalterinė apskaita - tai nuoseklus ūkinių operacijų fiksavimas, bei jų analizavimas, prognozavimas, o ne vien rutininis dokumentų ir įvairių žurnalų pildymas.
Vieną iš didžiausių bei svarbiausių įmonės turto dalių yra ilgalaikis turtas, o nuo jo panaudojimo efektyvumo dažnai priklauso ir veiklos pelningumas, todėl nepaprastai svarbu tinkamai ir teisingai jį apskaityti bei įįvertinti.
Taigi vienas iš pagrindinių apskaitos uždavinių yra teikti informaciją apie turimą ilgalaikį materialųjį turtą, jo buvimo vietą, darbo laiką, judėjimą, naudojimą pagal paskirtį, nusidėvėjimą, remonto išlaidas, likvidavimo rezultatus, nenaudojamus objektus ir kt.
Šiandien, nuolat besikeičiančių įstatymų aplinkoje, darbo patirtis rodo, kad sudaryti finansinę atskaitą, kuri tiksliai atspindėtų įmonės realią padėtį, nėra taip lengva.
Dabar Lietuvoje baigiami ruošti Verslo apskaitos standartai, kurių nuostatos pilnai atitinka Tarptautinius Apskaitos Standartų nuostatas. Pagrindiniai verslo apskaitos standartai įsigalioja nuo 2004 m. sausio 1 d.
Kadangi minėti standartai ką tik įsigaliojo, dar nėra literatūros, komentuojančios juos. Nors Verslo apskaitos standartai ilgalaikio materialaus turto apskaitoje revoliucijos nedaro, atsiranda ir kai kurių naujovių apskaitoje.
Ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, savo veikla siekiantys pelno, tvarkydami apskaitą vadovaujasi Verslo apskaitos standartais. Patvirtintuose Verslo apskaitos standartuose numatyta, kad jie įsigalioja nuo 2004 m. sausio 1 d. Ilgalaikio materialaus turto apskaitą reglamentuoja 12 Verslo apskaitos standartas.
Pagal G. Kalčinską, jei per vieną ataskaitinį laikotarpį turtas visiškai sunaudojamas, jis laikomas trumpalaikiu, o jeigu visas nesunaudojamas, - ilgalaikiu turtu. Turto sunaudojimas per laikotarpį, kurio metu uždirbamas pelnas, yra pagrindinis požymis, pagal kurį turtas skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį.
Pagal dabar galiojantį 1998 07 30 priimtą LRV Nutarimą Nr.955 “Dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir jo remonto darbų apskaitos tvarkos patvirtinimo”, kuris taikomas mokestinėje apskaitoje, ilgalaikis materialus turtas apibrėžiamas taip: ilgalaikį materialųjį turtą sudaro objektai, nuosavybės teise bei pagal nuomos su išsipirkimu sutartį valdomas turtas, kuris daugelį kartų dalyvauja gamybos bei aptarnavimo procese ir išsaugodamas savo natūrinę formą nusidėvi naudojamas ne trumpiau nei vienerius metus ir kurio įsigijimo (pasigaminimo) vertė yra ne mažesnė už įmonės nusistatytą vertę.
Ilgalaikis ir trumpalaikis materialus turtas skirtingai panaudojami pelno uždirbimo procese. Verslo apskaitos standartai apibendrina ir papildo šiuos kriterijus.
Ilgalaikis materialus turtas dažnai sudaro pagrindinę viso įmonės turto dalį ir todėl yra labai svarbūs apibūdinant jos finansinę būklę. Ilgalaikis turtas gali būti įvairus, o jo įvairovė dažnai nulemia skirtingus to turto apskaitos būdus, jo įkainojimą ir atvaizdavimą atskaitomybėje.
Pagrindinis ilgalaikio turto skirstymas vyksta pagal fizinę jo substanciją. 3 pagrindinės ilgalaikio turto grupės - tai materialusis, finansinis ir nematerialusis turtas. Jeigu turtas turi jį nusakančią materiją, yra pagamintas iš tam tikros medžiagos ir yra apčiuopiamas , jis laikomas materialiuoju turtu.
Finansinis turtas atspindi įmonės teises ir privilegijas kitų įmonių veiklos atžvilgiu, kurios atsiranda įsigijus tų įmonių vertybinių popierių.
Pagal nuosavybę turtas skirstomas į: visiškai įmonei priklausantį, išsinuomotą ir dovanotą jai turtą. Šis skirstymas padeda nustatyti kas yra turto tikrasis savininkas.
Visiškai įmonei priklausantis turtas yra pačios įmonės jėgomis ir įmonei nuosavybės teise priklausantis turtas. Tik šis turtas gali būti užstatomas.
Paprastos ar išperkamos nuomos pagrindu įmonėje esantis turtas nėra visiška įmonės nuosavybė, nors pagal sutartyje numatytas sąlygas įmonė disponuoja šiuo turtu. Dovanotas turtas - tai ne pačios įmonės užsidirbtas turtas. Jis apskaitomas atskirai, nes apie tai turi būti pranešta akcininkams.
Pagal ilgalaikio turto vaidmenį įmonės veikloje - į pasyvųjį (nekilnojamąjį) ir aktyvųjį (kilnojamąjį) ilgalaikį turtą. Taip pat turtas skirstomas ir pagal jo naudojimą įmonėje. Skiriamas dalyvaujantis įmonės veikloje, nenaudojamas įmonės veikloje, socialinės paskirties ir kitoms įmonėms išnuomotas ilgalaikis turtas.
Materialiam ilgalaikiu turtui priskiriama žemė, pastatai ir statiniai, mašinos ir įrengimai, transporto priemonės, nebaigta statyba, įrankiai ir kitas materialią formą turintis turtas.
Palyginus su ankstesniu balansų, kurio formą reglamentavo Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 1993m. lapkričio 12d. raštas Nr.83N “Dėl metinės finansinės atskaitomybės pavyzdinių formų ir svarbiausiųjų pozicijų paaiškinimo” išnyko eilutė „Išperkamosios nuomos ir panašios teisės“.
Pavyzdiniame sąskaitų plane ilgalaikiam materialiam turtui apskaityti skirtos 1 klasės sąskaitos. 12 sąskaitų grupė „Ilgalaikis materialus turtas“ skirta materialiam ilgalaikiam turtui, kuriuo disponuoja įmonė (nesvarbu, kaip tas turtas įsigytas: išperkamosios nuomos ar kitų panašių ilgalaikių neanuliuojamų sutarčių pagrindu arba įprastiniu būdu) ir kuris yra numatomas naudoti įmonės veikloje ilgiau kaip vienerius finansinius metus, apskaityti.
Kadangi laikinai nenaudojamas ilgalaikis materialus turtas balanse turi būti rodomas kartu su naudojamu, tai rekomenduojama jį apskaityti šioje sąskaitų grupėje, išskiriant jį į atskiras sąskaitas. Ši sąskaita gali būti detalizuota pagal įmonėje naudojamo turto rūšis, atsižvelgiant į įmonės informacinius poreikius.
Kiekvienos turto rūšies sąskaita turi būti suskirstyta taip, kad iš apskaitos duomenų galima būtų gauti įvairaus pobūdžio informaciją. 13 sąskaitų grupė „Nebaigta statyba“ skirta apskaityti iki finansinių metų pabaigos neužbaigto statyti ilgalaikio materialaus turto vertei bei įmonės avansinėms įmokoms rangovams už jų pagal sutartį vykdomus statybos darbus.
Ilgalaikio materialiojo turto nurašymo rezultatai bus laikomi kita veikla. 52 sąskaitų grupė „Kitos veiklos pajamos“. 62 sąskaitų grupė „Kitos veiklos sąnaudos.
64 sąskaitų grupė „Netekimai“ bus naudojama netekimams dėl turto praradimo atspindėti. Kadangi ilgalaikis turtas tarnauja įmonei kelis metus, tai jo apskaita procesas yra sudėtingesnis, nei paprastas įmonėje turimų pirkimo ar pardavimo dokumentų užfiksavimas apskaitoje.
Apskaitininkas nuolat turi sekti ilgalaikio materialaus turto būkle, koreguojant apskaitoje jo pasikeitusią vertę.
1 schema. Ilgalaikio turto vertės.
Taigi iš schemos matome, kad vienas ir tas pats ilgalaikis materialus turtas per visą savo tarnavimo laikotarpį apibūdinamas įvairiomis vertėmis. Apart sintetinės ilgalaikio turto apskaitos egzistuoja ir analitinė apskaita.
Išsamesnę informaciją apie ilgalaikį turtą tikslinga kaupti analitinėse apskaitos kortelėse. Kiekvienas naudojamas veikloje ilgalaikio turto objektas turi turėti atskirą analitinę kortelę. Šios kortelės pavyzdys pateiktas priede Nr.1. Jos padeda sumažinti sąskaitų skaičių.
Šiose kortelėse užfiksuojami duomenys apie ilgalaikį turtą: gavimo data, eksploatavimo pradžia, pradinė vertė, nusidėvėjimo norma, eksploatavimo vieta, jose kaupiama ir kiekvieno objekto nusidėvėjimo suma. Įsigijus ilgalaikį turtą, kiekvienam objektui suteikiamas inventorinis numeris.
1-je Schemoje mes matome pradinę ilgalaikio materialaus turto vertę, kurią sudaro šio turto įsigijimo (pasigaminimo) savikaina. Ilgalaikis materialus turtas dėvisi, jo vertė dalimis patenka į sąnaudas. Iš pradinės vertės atėmus nusidėvėjimą, gauname ilgalaikio materialaus turto likutinę vertę. Ši vertė parodoma balanse.
Balanse parodomas likutine verte, t.y. 12 Verslo apskaitos standartas numato, kad jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kitaip, ilgalaikis materialusis turtas, atsižvelgiant į įmonės pasirinktą apskaitos politiką registruojamas apskaitoje ir parodomas finansinėje atskaitomybėje ne tik įsigijimo savikaina bet ir perkainota verte, jeigu tam yra priežasčių.
Perkainota vertė atsiranda kai turto balansinė vertė reikšmingai didesnė už jo atsiperkamąją vertę. Dažnai ilgalaikis turtas nudėvimas iki tam tikro laipsnio ir toliau naudoti jau nebetinka.
Kartais būna ir taip, kad pilnai nudėvėtas turtas dar naudojamas įmonėje dar ilgus metus. Kadangi apskaitoje viskas turi būti įvertinta piniginiais matais, toks turtas nudėvimas ne visiškai, o iki 1 lito.
12 Verslo apskaitos standartas dar papildomai vartoja sekančias ilgalaikio turto vertės sąvokas: Atsiperkamoji vertė - turto grynoji galimo realizavimo vertė arba to turto naudojimo vertė, atsižvelgiant į tai, kuri iš jų didesnė.
Tikroji vertė - suma, už kurią gali būti apsikeista turtu ar paslaugomis arba kuria gali būti užskaitytas tarpusavio įsipareigojimas tarp nesusijusių šalių, kurios ketina pirkti / parduoti turtą arba užskaityti tarpusavio įsipareigojimą.
Galime padaryti išvadą, kad ilgalaikio materialaus turto įvertinimo pagrindas visada yra jo įsigijimo (pasigaminimo) savikaina. Panašiai suformuojama ir ilgalaikio materialaus turo pasigaminimo (nesvarbu ar turtas gaminamas savo reikmėms, ar pardavimui) savikaina.
Ją sudaro šio turto gamyboje (statyboje) sunaudotų pagrindinių žaliavų, medžiagų, komplektuojamųjų gaminių įsigijimo savikaina, tiesioginio darbo išlaidos ir šio turto gamybai (statybai) tenkančių pridėtinių (netiesioginių) išlaidų dalis, padarytos gaminant šį turtą iki jo naudojimo pradžios.
Į ilgalaikio materialaus turto įsigijimo savikainą įtraukiamos visos išlaidos, susijusios su turto parengimu naudoti, pvz.:
- Transportavimo išlaidos.
- pridėtinės vertės mokestis, išskyrus tuos atvejus, kai pridėtinės vertės mokestis yra negrąžinamas.
- Palūkanos. Tai naujovė ilgalaikio materialaus turto apskaitoje.
G. Kalčinskas savo knygoje teigia, kad vadovaujantis kaupimo ir pajamų bei sąnaudų palyginimo principais, logiška būtų palūkanų sąnaudas pripažinti tais laikotarpiais, kada objektai, su kuriais susiję šios palūkanos, uždirbs pajamas. Iki 2004 m. palūkanos buvo kapitalizuojamos ir nudėvimos per turto tarnavimo laiką.
Tačiau Tarptautinių Apskaitos Standartų ir Verslo Apskaitos Standartų kūrėjai laikosi kitokios nuomonės. Nuo 2004 m. palūkanos pripažįstamos atitinkamų laikotarpių sąnaudomis.
Reikia atkreipti dėmesį, kad net jeigu turtas įsigyjamas brangiau nei jo tikroji vertė išsimokėtinai per ilgesnį kaip 12 mėnesių laikotarpį ir sutartyje palūkanos nenurodytos arba jų dydis reikšmingai skiriasi nuo rinkos palūkanų normos, tai reikia diskontuoti visą mokėtiną sumą iki dabartinės vertės, taikant rinkos palūkanų normą ir taip nustatyti turto įsigijimo savikaina.
Kai įmonė ilgalaikį materialųjį turtą gauna savininkų turtinių įnašų forma, tai tokio turto įsigijimo savikainą sudaro savininkų susirinkimo patvirtinta turto vertė. Kai įmonė gauna neatlygintinai (dovana) ilgalaikį materialųjį turtą, tai jo įsigijimo savikainą dažniausiai yra nurodyta dovanojimo sutartyje ar kitame analogiškame dokumente.
Patikėjimo teise valdomo turto įsigijimo savikaina dažniausiai nurodoma perdavimo akte. Aukščiau išvardintuose dokumentuose nurodyta turto vertė negali būti didesnė už tikrąją vertę. Taip pat, kaip ir įsigyjant turtą, prie įsigijimo savikainos pridedamos visos su jo įregistravimu ir paruošimu naudoti susijusios išlaidos.
Ilgalaikis turtas gali būti įsigyjamas: perkant, neatlygintinai gaunant, iš kapitalinių įdėjimų (pasistatant), akcininkų įnašais turtu. Paminėsiu bendrą tokių buhalterinių įrašų taisyklę: visų ilgalaikio turto rūšių įsigijimas registruojamas atitinkamose turto rūšių sąskaitų debeto pusėje, kredituojant sunaudoto turto bei dėl to atsiradusių įmonės įsipareigojimų sąskaitas. Tai yra įsigyjant žemę, pastatus, statinius, transporto priemones ir kt.
12 Verslo apskaitos standartas teigia, kad kai apskaitomas ilgalaikis materialusis turtas nebeatitinka turto priskyrimo ilgalaikiam materialiajam turtui požymių, jis nurašomas. Ilgalaikis materialus turtas nurašomas kai jis pilnai nusidėvi, kai nebenaudojamas įmonės veikloje, kai jo netenkama stichinių nelaimių metu, kai jis yra parduodamas ir kitais atvejais.
Ilgalaikis turtas gali būti likviduojamas labai įvairiais būdais, nes pats turtas būna skirtingai nudėvėtas.
Kai turtas nenudėvėtas iki likvidacinės vertės ir po likvidavimo susidaro atsargos - apskaitoje registruojamas nurašomas turtas, taip pat pajamuojamos atliekos ir (arba) jei nurašyto turto likutinė vertė didesnė už gautų dalių ir medžiagų grynąją galimo realizavimo vertę, skirtumas pripažįstamas ataskaitinio laikotarpio nuostoliu dėl turto nurašymo, jei likutinė vertė mažesnė - ataskaitinio laikotarpio pelnu dėl turto nurašymo. Iki 2004 metų tokiems ilgalaikio materialaus turto nurašymo rezultatams registruoti buvo naudojamos netekimų ir pagautės sąskaitos. Tai vėl gi naujovė ilgalaikio turto apskaitoje, susijusi Verslo apskaitos standartų įvedimu.
D 62. K 52.
Kai turtas nenudėvimas iki likvidacinės vertės ir atsargų po likvidavimo nebūna - apskaitoje registruojamas nurašomas turtas ir ataskaitinio laikotarpio nuostoliu dėl turto nurašymo. 64 sąskaita bus naudojama tik tuo atveju jei turtas prarandamas dėl stichinių nelaimių ar kitų gamtos reiškinių, kurie nebūdingi toje vietovėje ir jei negalima šių nuostolių kompensuoti. Praktiškai nuo 2004 metų ši sąskaita bus naudojama ypač retai.
Jei numatoma, kad nuostoliai bus atlyginti, numatoma atgauti suma registruojama kaip gautina suma, atitinkamai mažinant netekimus.
Kiekviena įmonė gali naudotą turtą perleisti kitiems, kai jis nebereikalingas, aarba spekuliatyviais tikslais. Ilgalaikio turto kaina didžiąja dalimi priklauso nuo jo paklausos rinkoje.
Perleidus ilgalaikį materialųjį turtą, pelno (nuostolių) ataskaitoje parodomas sandorio rezultatas. Pelnas ar nuostoliai, perleidus ilgalaikį materialųjį turtą, apskaičiuojami iš gautų pajamų atėmus parduoto turto likutinę vertę ir visas su perleidimu susijusias išlaidas.
a)Kai ilgalaikis turtas perleidžiamas už kainą, lygią jo vertei (likutinei vertei), fiksuojamas tik ilgalaikio turto pakeitimas į pinigus. Todėl savininkų nuosavybė dėl to nesikeičia. Pavyzdžiui, įmonė “XX” nutaria parduoti automobilį, kurio likutinė vertė - 20 000 Lt, ( pradinė vertė - 30 000 Lt., nusidėvėjimo suma - 10 000 Lt.) už kainą, lygią likutinei vertei (20 000 Lt.), ir pinigai už parduotą automobilį gaunami tą pačią dieną.
b)Kitas ilgalaikio turto perleidimo atvejis - kai jis perleidžiamas didesne kaina nei jo likutinė vertė. Pavyzdžiui, įmonė “XX” nutaria parduoti automobilį už 25 000 Lt., t.y. 5 000 Lt. daugiau nei jo likutinė vertė.
ITP perkainojimo apskaita
tags: #dazniausiai #ilgalaikis #materialus #turtas #perkainojamas #del