Butų privatizavimo Lietuvoje procesas: teisiniai aspektai ir iššūkiai

Atkūrus Nepriklausomą Lietuvą, viena svarbiausių užduočių buvo grąžinti ją į rinkos ekonomikos sąlygas.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, prie rinkos ekonomikos santykių pereiti buvo nelengva, nes sovietmečiu veikęs administracinis - ekonominis valdymas buvo priešingas laisvos rinkos dėsniams.

Iki 1990-ųjų visi tiekimai, pardavimai buvo centralizuoti, kai valdžia nuspręsdavo, ką gaminti, kam tiekti ir už kiek parduoti.

„Vienintelis kelias buvo paleisti rinkos ekonomikos santykius, bet tam turėjo būti nors šiokia tokia privati nuosavybė. Todėl pavasarį pradėjome pirminį privatizavimą, kurio esmė buvo paskirstyti valstybės turtą“.

Tai pirmas žingsnis 1991-aisiais buvo valstybines įmones paversti akcinėmis bendrovėmis ir sukurti kažką panašaus į dabartines akcines bendroves, kurių vadovybė siekia pelno.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, šalies gyventojams atsirado galimybė privatizuoti valstybės ir savivaldybių butus.

Butų privatizavimas Lietuvoje buvo svarbus procesas, suteikęs galimybę gyventojams įsigyti nuosavą būstą.

Šiame straipsnyje aptariamas Butų privatizavimo įstatymas, jo galiojimas, sąlygos ir įgyvendinimo galimybės.

Vis dar pasitaiko atvejų, kai asmenys nėra įgyvendinę savo teisių privatizuoti gyvenamuosius butus.

Butų privatizavimo įstatymas ir sąlygos

Butų privatizavimo įstatyme, galiojusiame iki 1998 m. liepos 1 d., buvo nustatyta įstatyminė asmenų teisė lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti (privatizuoti) jų naudojamas gyvenamąsias patalpas.

Pažymėtina, kad specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis).

Sprendžiant asmens teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą įgyvendinimą, būtina nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas sąlygas:

• Asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (1991 m. gegužės 21 d.
• Tačiau asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė, t. y. ji gali atsirasti tik įstatyme nustatytų sąlygų pagrindu.
• Įvertinus konkrečias aplinkybes būtina nustatyti ar asmuo butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu įgijo subjektines teises.

Teisėti lūkesčiai ir teisinis saugumas

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.

Šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui.

Asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise ( Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimas, pakartota 2013 m. gegužės 16 d. ir 2013 m. gegužės 30 d.

Privatizavimo proceso ypatumai

Gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikrą laikotarpį užtrunkantis procesas.

Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys - fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą.

Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui.

Asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių butų privatizavimo galiojimo metu, teisės negali būti ginamos.

Sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, būtina aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, o atsižvelgiant į butų privatizavimą numačiusių įstatymų pagrindinį tikslą, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais.

Nustačius, jog nuomojamas butas galėjo būti privatizavimo objektu, tačiau dėl savivaldybės darbuotojų kaltės galiojant Butų privatizavimo įstatymui asmeniui negalėjus tinkamai įgyvendinti teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamosios patalpos, tokia asmens teisė turi būti ginama.

Privatizavimą vykdančioms savivaldybės tarnyboms buvo nustatyta pareiga informuoti apie privatizavimą vykdžiusios savivaldybės tarnybos atliktus atitinkamus veiksmus ir savivaldybės institucijos turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką.

Gyvenamųjų patalpų privatizavimas - tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės-ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas - sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn.

Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2008; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.

Naujas įstatymas ir galimybės

Taip, visai neseniai, 2015 m. sausio 1 d., įsigaliojo Seimo priimtas Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas.

Minėto įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad už turto vertintojo nustatytą rinkos kainą, įvertinus parduodamo objekto vertę pakeitusias nuomininko investicijas, gali būti parduodami savivaldybei nuosavybės teise priklausantys būstai, kurių žmonės nespėjo privatizuoti.

Minėtame visiškai naujame įstatyme yra sąlyga, kad nuomininkai (būsimi pirkėjai) privatizuotiname būste turi būti išgyvenę ne trumpiau kaip 5 metus nuo būsto nuomos sutarties sudarymo dienos.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, pristatydama naują įstatymą, aiškinamajame rašte Nr. XIIP-1859 rašė, kad leidus parduoti nuomojamus butus ir kitas susijusias patalpas, būtų sprendžiama socialinio būsto problema, nes savivaldybės gautų pajamų, kurias galėtų naudoti socialinio būsto fondo plėtrai, t. y.

Priimant Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą, kuriame numatyta galimybė privatizuoti anksčiau neprivatizuotus būstus, buvo atsižvelgta ir į Valstybės kontrolės 2008 m. gruodžio 1 d. valstybinio audito ataskaitą Nr. VA-P-30-21, kurioje Valstybės kontrolė nurodė: „didžioji dalis (apie 70 proc.) savivaldybės gyvenamųjų patalpų išnuomota iki 2002-12-31. Su šių patalpų nuomininkais sudarytos sutartys neriboja nuomos santykių kokiu nors terminu, sutarties galiojimas nebuvo siejamas su asmens turtine padėtimi. Sprendimą dėl nuomos sutarties sąlygų pakeitimo ar sutarties nutraukimo priimti gali sutarties šalys tik abipusiu sutarimu arba teismas.

Socialinio būsto privatizavimas Vilniuje

Per praėjusius metus sostinėje privatizuota 13 socialinių būstų.

Artimiausiu metu miesto taryba ir vėl svarstys, ar leisti lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti tris būstus.

Visi butai yra Pilaitės mikrorajone, per pastaruosius penkerius metus pastatytuose daugiabučiuose - taigi naujos statybos namuose.

Vieną 43 kv. m dviejų kambarių butą, kurio rinkos vertė, Registrų centro duomenimis, - 160 tūkst. litų, savivaldybės valdininkai siūlo privatizuoti už 14 tūkst. litų.

Kitą 30 kv. m vieno kambario butą, kurio rinkos vertė yra 111 tūkst. litų, siekiama privatizuoti už 10 tūkst. litų.

Trečią, 40-ies kv. už 18 tūkst.

Kauno atvejis

Advokatės Dianos Višinskienės kontora pasiekė pergalę itin specifinėje gyvenamojo būsto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis byloje.

2019 m. balandžio 9 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai priėmė sprendimą, kuriuo pripažino K. D. teisę privatizuoti nuomojamą būstą, nuosavybės teise priklausantį Kauno miesto savivaldybei, lengvatinėmis sąlygomis.

2019 m. spalio 3 d. Būstas K. D. šeimai buvo suteiktas daugiau nei prieš kelis dešimtmečius.

Prasidėjus privatizavimo procesui dar 1993 m. K. D. kreipėsi į Kauno miesto valdybą dėl būsto privatizavimo lengvatine tvarka ir atliko visus reikiamus būsto privatizavimui veiksmus.

Vis dėlto, moteriai pranešta, kad išsipirkti būsto negalės, nes yra prasidėjusios nuosavybės teisių atkūrimo į daugiabutį, kuriame kartu su šeima gyvena ir K. D., procedūros.

Į ieškovės K. D. „Butų privatizavimo procesas yra dvišalis veiksmas: ne tik gyventojai turėjo pareigų, bet ir savivaldybė turėjo informavimo pareigą apie galimybę privatizuoti butą.

Kaunietė K. D. Teismas nurodė, kad konstatavus, jog ieškovė turėjo teisę privatizuoti ginčo butą lengvatine tvarka pagal Butų privatizavimo įstatymą, tačiau negalėjo pasinaudoti šia teise laiku dėl atsakovės Kauno miesto savivaldybės neinformavimo apie ginčo buto nuosavybės teisės atkūrimo pabaigą ir jo rezultatus, t. y.

Šiuo atveju advokatė Diana Višinskienė pabrėžia, kad „asmenims, laiku, t. y. galiojant Būsto privatizavimo įstatymui, išreiškusiems savo valią privatizuoti būstą lengvatinėmis sąlygomis, nepraleidusiems ieškinio senaties termino (10 m.), skaičiuojamo nuo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jų teisių pažeidimą, vis dar yra reali galimybė apginti savo teises ir teisėtus interesus ir pratęsti privatizavimo procedūras bei privatizuoti būstą lengvatinėmis sąlygomis“.

Advokatė džiaugiasi, kad galėjo pagelbėti K. D. šeimai pagaliau pasiekti teisingumą.

Privatizavimo etapai Lietuvoje (1991-1995 m.)

Privatizavimo procesas Lietuvoje vyko keliais etapais:

Privatizavimo iššūkiai ir problemos

Lietuvos ekonomikoje privatizavimo procesas, nors ir būtinas pereinant prie rinkos ekonomikos, nebuvo be trūkumų.

Ekonomistas J. Čičinskas teigia, kad smulkių ūkio objektų privatizavimas išugdė nusikaltėlių organizacijas, trikdžiusias visą procesą.

Atsižvelgiant į tuometines sąlygas, pirmoji K. Prunskienės Vyriausybė nusipelno septyneto ar aštuoneto, tačiau esą kaimyninė Lenkija su tais pačiais procesais tvarkėsi kur kas geriau.

J. Čičinsko Kritika Privatizavimo Procesui

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius J. Čičinskas sako, kad devynetas K. Prunskienės Vyriausybei yra pernelyg didelis įvertinimas, nes Lietuvoje visas procesas nevyko taip puikiai.

Mokslininkas sako, kad nors atsižvelgiant į tuometines sąlygas pirmoji Vyriausybė nusipelno septyneto ar aštuoneto, tačiau esą kaimyninė Lenkija su tais pačiais procesais tvarkėsi kur kas geriau, o Lietuvoje prasidėjęs smulkių ūkio ir gamybos objektų privatizavimas išugdė nusikaltėlių organizacijas ir jų metodus, nes pats procesas nebuvo tinkamai sutvarkytas.

„Devyni gal per daug. Vis dėlto ten buvo daug skubaus darbo, nebuvo viskas idealiai padaryta ir su kainų kėlimu. O su privatizavimu tai tikrai buvo galima geriau. Prasidėjo smulkių ūkio ir gamybos objektų privatizavimas, tai ten labai savotiškas jis buvo. Kaip Amerikoje alkoholio draudimas, taip čia privatizavimas išugdė nusikaltėlių organizacijas ir jų metodus, nes procesas nebuvo gerai sutvarkytas ir organizuotas”, - DELFI pasakojo J. Čičinskas.

Profesorius sako tikrai suprantąs sunkias tuometės Vyriausybės darbo sąlygas, nes viskas buvo daroma pirmąkart, o Vakarų specialistai ėmė lankytis mūsų šalyje tik po kurio laiko, o ir jie neturėjo patirties pertvarkant valstybės ekonomiką iš komandinės į rinkos.

Lenkijos Patirtis

J. Čičinskas teigia, kad kaimyninė Lenkija su įvairiomis problemomis tvarkėsi vis tik geriau nei Lietuva.

Pasak jo, lenkai kur kas lengviau susitvarkė su infliacija, mat įvedė saugiklius darbo užmokesčio kilimui, kuris sekė paskui liberalizuotų kainų šoktelėjimą viršun.

„Kylant kainoms visi puolė kelti darbo užmokestį, ypač tie, kurių produkciją vis dar pirko. Darbo užmokesčio kilimas skatino kelti jį visur, ne tik ten, kur yra uždirbama, dėl to, didėjo gamybos sąnaudos. Vadinasi, darbo užmokesčio kilimas vejantis kainų kilimą užsuka spiralę ir paskui sunku sustabdyti. Tai lenkai už per didelį, nei leistinas, darbo užmokesčio kėlimą įvedė mokestį. Man rodos, jis buvo dukart didesnis nei pats darbo užmokesčio pakėlimas ir iškart atmušė ūpą“, - pasakojo profesorius.

Tuo tarpu Lietuvoje, jo teigimu, į vykstančius procesus buvo reaguojama stichiškai, nors J. Čičinskas pripažįsta, kad žaibiškas kainų kilimas buvo natūralus dalykas, kai pereinama į rinkos ekonomiką.

K. Prunskienės Vyriausybės Darbas Blokados Metu

J. Čičinskas sako, kad K. Prunskienės Vyriausybei vis tik parašytų 7 arba 8, nes ji neblogai tvarkėsi blokados metu.

„Aš parašyčiau nemažai - tarp 7 ir 8, nes man patiko jų darbas blokados metais, tikrai sukosi labai neblogai. Blokada pagal sumanymą turėjo prismaugti ekonomiką, bet nepavyko. Vis tik labai pagirčiau ministrą Algį Dobrovolską, kuris tvarkė socialinę pusę - pašalpas ir kitą socialinę paramą, nes tam perversme viso šito labai reikėjo“, - teigė J. Čičinskas.

Pasak K. Prunskienės, pirmajai Vyriausybei teko didelė atsakomybė - reikėjo formuoti valstybės institucijas, perimti reikalų kontrolę, ypač ekonomikos srityje, atlaikyti pustrečio mėnesio trukusią ekonominę blokadą - tuomet netiekta nafta, didžiąja dalimi ir dujos.

„Tai buvo Maskvos centrinės valdžios bausmė Lietuvai už tai, kad ji paskelbė nepriklausomybę. Mes suradome būdų, kaip didžiąja dalimi aprūpinti Lietuvos poreikius ir Lietuva nesužlugo, o per metus praktiškai atstatėme praradimus ir ekonomika dėl to ne taip labai ir nukentėjo“, - teigė profesorė.

Pirmosios Vyriausybės Nariai

Pirmojoje Vyriausybėje dirbo:

• Premjerė Kazimiera Prunskienė
• Vicepremjerai Algirdas Brazauskas ir Romualdas Ozolas
• Ekonomikos ministras Vytas Navickas
• Energetikos ministras Leonas Vaidotas Ašmantas
• Finansų ministras Romualdas Sikorskis
• Kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys
• Materialinių išteklių ministras Romualdas Kozyrovičius
• Miškų ūkio ministras Vaidotas Antanaitis
• Pramonės ministras Rimvydas Jasinavičius
• Prekybos ministras Albertas Sinevičius
• Ryšių ministras Kostas Birulis
• Sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas
• Socialinės apsaugos ministras Algis Dobravolskas
• Statybos ir urbanistikos ministras Algimantas Nasvytis
• Susisiekimo ministras Jonas Biržiškis
• Teisingumo ministras Pranas Kūris
• Užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas
• Vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis
• Žemės ūkio ministras Vytautas Knašys

Alitos Privatizavimo Skandalas

Buvęs Valstybės turto fondo generalinis direktorius Povilas Milašauskas turės valstybei grąžinti Luidžitercui Boskai sumokėtus beveik 2 mln. litų.

Aišku, šis nuosprendis dar negalutinis, nes jį P. Milašauskas apskųs aukštesniems teismams, o kokie bus jų sprendimai, kol kas niekas nežino.

„Komisijos išvadose buvo nurodyta, kad privatizuojant „Alitą“ valstybei buvo padaryta 36 mln. litų žala ir įvardyti kaltininkai: tuometis Vyriausybės vadovas Algirdas Brazauskas, ūkio ministras Petras Čėsna, VTF vadovas Povilas Milašauskas, kelių komisijų pirmininkai ir nariai. Ir visi Vyriausybės nariai, kurie, pažeisdami Konstituciją, pritarė „Alitos“ privatizavimui“, - sako šios komisijos pirmininkas „darbietis“ Jonas Pinskus.

Seimo laikinoji komisija „Alitos“ privatizavimo aplinkybėms tirti nustatė, kad, pašalinus L. Boską, ir toliau buvo nesilaikoma įstatymų.

Reikėjo ne derėtis su kitais konkurso dalyviais, o skelbti viešąjį konkursą neįvykusiu.

Išvados

Privatizavimo procesas Lietuvoje buvo sudėtingas ir prieštaringas.

Nors jis buvo būtinas pereinant prie rinkos ekonomikos, tačiau jį lydėjo nemažai problemų, tokių kaip nusikaltėlių organizacijos, korupcija ir valstybės nuostoliai.

tags: #del #butu #privattizavimo #nukentejo