Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas Lietuvoje

Nuosavybės teisių atkūrimas yra laikmečio aktualija, nulemta tam tikrų istorinių aplinkybių, todėl ją spręsti tenka toli gražu ne visoms valstybėms, o ir sprendžiama ji įvairiai. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pripažinta, kad prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nėra panaikintos, bet turi tęstinumą.

Siekiant šio tikslo buvo priimti:

• 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. I-1454 “Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”
• 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359

Šiais įstatymais buvo siekiama nuosavybės teisę atkurti asmenims, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSRS) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Juos sekė poįstatyminiai teises aktai, reglamentuojantys restitucijos įstatymais įtvirtintų teisių įgyvendinimo tvarką ir mechanizmus.

Nors po minėtų teisės aktų įsigaliojimo praėjo daug laiko, taip pat pakankamai dažnai teisės aktai buvo koreguoti, tačiau restitucijos klausimas iki šių dienų dar nėra galutinai išspręstas ir vis dar sukelia daug atgarsių visuomenėje.

Pilietybės reikalavimas ir diskusijos

Daug diskusijų, ypač tarp užsienio šalių piliečių, susilaukė LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo sąlyga, jog Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš nustatytų prielaidų, kad asmuo galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu.

Kyla klausimas: kokias vertybes siekiama apsaugoti ir kokius visuomenei svarbius tikslus siekiama užtikrinti šiuo ribojimu? Pagal susiformavusią praktiką, “žmogaus teisių ribojimai laikomi pagrįstais, jeigu jie: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje.“ Taigi, ar šis konkretus ribojimas yra būtinas ir, ar nesusidaro įspūdis, „kad atėjo metas gilesnei viešai diskusijai dėl restitucijos ir pilietybės institutų atribojimo?“

Lietuvos administracinis suskirstymas

Tyrimo tikslas ir uždaviniai

Šio tyrimo tikslas yra įvertinti, ar LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. įtvirtinta nuostata, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, nėra diskriminuojanti? Temos aktualumą rodo tai, kad Lietuvos teisės doktrinoje ši problema plačiai nebuvo nagrinėta. Turint omenyje tai, kad ne visais atvejais nevienodas teisinis reguliavimas pažeidžia asmenų lygiateisiškumo principą, darytina hipotezė, kad įvardinta nuostata nėra diskriminuojanti.

Nurodytam tikslui pasiekti keliami šie uždaviniai:

• Aptarti nuosavybės teisių ir asmens santykių sampratą.
• Aptarti nuosavybės teisių atkūrimo ir sampratos suvokimo istorinę raidą Lietuvoje.
• Tyrimo ribose atlikti nacionalinės teismų praktikos analizę.
• Nustatyti argumentus pagrindžiančius ar paneigiančius iškeltą hipotezę.
• Pateikti ir įvertinti Europos žmogaus teisių teismo praktiką bei Jungtinių Tautų žmogaus teisių komiteto išvadas.

Pateikiant atsakymą bus naudojami šie metodai: istorinė, loginė, palyginamoji analizės, kokybinė ir sisteminė teisės aktų, teismų praktikos analizė.

Tyrimo rezultatai ir išvados

Tyrimo metu nustatyta, kad:

• Nuosavybės teisė - viena iš prigimtinių žmogaus teisių, jo egzistencijos, gyvenimo pilnatvės bei kokybės, saviraiškos pagrindas.
• Nors LR Konstitucijoje nėra tiesiogiai įtvirtinta nuostata, numatanti teisę atkurti nuosavybę, sistemiškai nagrinėjant Konstituciją, įstatymų leidėjas saistomas pareigos apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, t. y. atviros, darnios pilietinės visuomenės tikslų užtikrinimą, moralinių normų ir teisingumo principo įgyvendinimą. Priešingu atveju, nuosavybės teisių atkūrimo išbraukimas ar apribojimas neatitiktų LR Konstitucijos dvasios, Konstitucijos, kaip vientiso teisės akto ir teisėtų lūkesčių principo.
• Palyginamoji Europos žmogaus teisių teismo bei Jungtinių Tautų žmogaus teisių komiteto bylų analizė atskleidė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos institucijos sugebėjo išvengti problemų, susietų su restitucija, teigdami, kad restitucijos teisė nėra garantuojama pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį. Tokio pobūdžio bylose ne kartą buvo akcentuota, kad institucijos nėra kompetentingos nagrinėti prašymus ir pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 str., kuriame yra įtvirtintas nediskriminacijos principas, kadangi jis tik papildo kitus minėtos Konvencijos straipsnius ir pats savaime nėra savarankiškas. Priešingai, Jungtinių tautų žmogaus teisių komitetas jau yra pasirinkęs poziciją, kad bet kokia diskriminacija tautybės pagrindu restitucijos įstatymuose laikytina Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 26 str., numatančio visų asmenų lygybę prieš įstatymus, pažeidimu. Todėl pilietybės ar nuolatinės gyvenamosios vietos reikalavimas kaip būtina restitucijos ar kompensacijos už nacionalizuotą nuosavybę sąlyga nėra pagrįsta.

Atlikus nacionalinė teismų praktikos analizę, galima teigti, kad nuostata dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik Lietuvos Respublikos piliečiams yra grindžiama šiais principais: teisėtumo, viešojo intereso viršenybės. Teigiama, kad tokia pozicija buvo pasirinkta siekiant likviduoti okupacijos padarinius ekonominių santykių srityje ir būtinybe atsižvelgti į Lietuvoje susiformavusius socialinius-ekonominius santykius.

Bet, autoriaus nuomone, atsižvelgiant į tai, kad atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pripažinta, kad prieš okupaciją įgytos nuosavybes teisės nėra panaikintos, bet turi tęstinumą, taip pat į tai, kad Konstitucinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad nacionalizacija ir privačios nuosavybės likvidavimas pažeidė žmogaus prigimtinę teisę į nuosavybę, galima daryti išvadą, kad nuosavybės teisės turi būti atkuriamos visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų pilietybės, nes tik taip būtų atstatyta jų prigimtinė teisė į nuosavybę, kurią kiekvienas žmogus turi ipso facto. Tokia išvada daroma vadovaujantis moralės, teisingumo, asmenų lygybės prieš įstatymą principu. Teigiant priešingai - būtų pažeidžiamas asmenų teisėtų lūkesčių principas.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darbe iškelta hipotezė buvo paneigta.

tags: #del #pilieciu #nuosavybes #teisiu #i #islikusi