1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija (LR Konstitucija) vaikystę išskiria kaip vieną pagrindinių visuomenės konstitucinių vertybių. Vaikai yra lengvai pažeidžiama socialinė grupė, kurios apsaugai yra skiriamas didelis dėmesys, siekiant užtikrinti tinkamas vaikų vystymosi sąlygas.
Vaikų teisių apsaugos reglamentavimu pasižymi ne tik dabartinė LR Konstitucija. Reglamentavimo užuomazgos pradėjo formuotis nuo pirmųjų lietuviškų kodifikuotų aukščiausios teisinė galios aktų, t. y. Minėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio aktai pasižymi progresyvia vaiko teisių ir laisvių apsauga, prilygstančia dabartinei susiformavusiai teisei.
Vaikų teisės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Iš teisėtos santuokos atsiradę vaikai buvo ginami dar jiems negimus, jų teisiniai interesai buvo užtikrinami per nėščiosios perspektyvą.[1] Nėščiai moteriai buvo draudžiama įgyvendinti mirties bausmę, našlėms buvo leidžiama sudaryti naują santuoką, o tėvams tyčia nužudžius savo vaiką buvo skiriama laisvės atėmimo bausmė.
Nepilnamečių apsauga buvo išplėtota globos institutu, apsaugančiu vaiką ir jo turtą tėvų mirties atveju. Statutuose ekonominių teisių reglamentavimas pasižymėjo tuo, kad vaikų teisės ir jų apsauga priklausė nuo jų lyties ir amžiaus.
Pilnametystės sulaukę vaikai pasižymėjo plačiausiu vaikų teisių užtikrinimu. Berniukai tapdavo pilnamečiais sulaukę 18 metų, o mergaitės - 15 metų, o pagal Trečiojo Statuto reglamentavimą - 13 metų. Mergaitės įgaudavo pilną teisę sudaryti santuoką be jokių tėvų draudimų, tačiau esant tėvų ar globėjų nepritarimui galėdavo prarasti savo kraitį.
Tiek sūnūs, tiek dukros turėjo teisę paveldėti tėvo bei motinos turto dalį. Tėvų atskirtas turtas sūnums buvo jų savarankiško gyvenimo pagrindas, o dukros teisę valdyti priskirtą turtą įgaudavo tik po santuokos sudarymo.
Statutuose atsiskleidžia ir vienas iš pagrindinių teisės principų - asmens atsakomybės tik už savo veiką principas, kuris pasireikšdavo tėvų nusikaltimo padarymo atveju, kai vaikai neatsakydavo nei savo turtu, nei laisve už tėvų neteisėtas veikas. Analogiška teisinė apsauga buvo įtvirtinta brolių ir sesių nusikaltimo atveju.
Vaikų teisės vėlesniuose istoriniuose laikotarpiuose
Vis dėl to analizuojant istorines Lietuvos konstitucijas galima pastebėti, kad vaikų teisės nebuvo nuolatinis visuomenės prioritetas. 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijoje vaikų teisėms skiriamas dėmesys daugiau apėmė visuotines konstitucines žmogaus teisės, kaip asmens laisves, saugumo užtikrinimo ir paveldėjimo teises, kurios buvo taikomos bajorams ir tam tikrais atvejais miestiečiams.[3] Vienintelis Konstitucijos straipsnis, tiesiogiai reglamentuojantis vaikų teises, buvo susijęs su karaliaus sūnų teise į išsilavinimą, siekiant juos paruošti paveldėti būsimą sostą.
Lietuvos Tarpukario Konstitucijose pradėtas plačiau vystyti vaikų teisių instituto reglamentavimas. Vaikams buvo užtikrinta teisė į sveikatos apsaugą, socialinę gerovę, nemokamą pradinį mokslą.
Vaikų teisės atkūrus nepriklausomybę
Didžiausia pažanga, susijusi su vaiko teisių instituto išplėtojimu, buvo padaryta Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir išleidus 1990 m. kovo 11 d. Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Akte buvo numatyta vaiko teisių apsauga, garantuojanti vaiko teisę į vaikystę, rūpybą, sveikatą, socialinę paramą ir nemokamą mokslą.[5] Toks reglamentavimas buvo perkeltas į 1992 m.
Apibendrinant vaiko konstitucinių teisių raidą nuo LDK laikotarpio iki šių dienų galima daryti išvadą, kad kiekvienas atitinkamo laikotarpio aukščiausios galios teisės aktas atspindėjo tuometines visuomenės vertybes ir realijas.
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Ilmos Skuodienės sveikinimo žodis
Tekstą parengė Ramunė Stonkutė. Straipsnis buvo parašytas remiantis autorės 2025 m. kursiniu darbu „Šeimos konstituciniai garantai”, padedant kursinio darbo vadovei doc. dr.
Šaltiniai
- [1] VILBIKAS, Alfredas (2021-07-23). Vaikų teisės ir jų apsauga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. pabaigoje. TEISMAI.LT, 26[interaktyvus].
- [2] Žr. plačiau ANDRIULIS, Vytautas; MAKSIMAITIS, Mindaugas; PAKALNIŠKIS, Vytautas ir kt. (2002). Lietuvos teisės istorija. Vadovėlis. Vilnius: Justitia, p.
- [3] Žr. plačiau RAILA, Egidijus (sud.) (2001). 1791 m. gegužės 3d. Konstitucija.
- [5] Žr. toliau Lietuvos Respublikos įstatymasdėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Įstatymo. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtas 1990 m. kovo 1 d. Nr. I-14.
- [6] Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume.
- [8] JOVAIŠAS, Karolis (red.) (2000). Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras. I dalis. Vilnius: Teisės institutas, p.