Ikiteisminio Tyrimo Pradėjimas Dėl Turto Sugadinimo Lietuvoje

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnis skelbia, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta. Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis jam ambicingai antrina - valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Kaip žinia, Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Konstitucijos 6 ir 7 straipsniai).

Net ir tie bendruomenės nariai, kurie nėra skaitę ar nežino šių savo pagrindinės sutarties su valdžia nuostatų, su kiekvienais rinkimais į Lietuvos Respublikos Seimą ar Respublikos Prezidento pareigas, taip pat ir su kiekvienu aukščiausiųjų valstybės pareigūnų paskyrimu sieja tam tikrą „viltį gyventi geriau“. Su kiekvienu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau - generalinis prokuroras) paskyrimu bendruomenė įprastai viliasi tapti saugesne nuo nusikalstamų kėsinimųsi, tikisi didesnės pagarbos ir teisėtumo tiems, kurie patenka į kriminalinės justicijos smagratį. Tad neatsitiktinai su Generalinio prokuroro paskyrimu yra siejamos didžiausios viltys ir lūkesčiai kriminalinėje justicijoje.

Prieš beveik metus laiko formuoti baudžiamojo persekiojimo praktiką Lietuvoje Respublikos Prezidentas kartu su Seimu patikėjo naujajai Generalinei prokurorei, su kurios stojimu prie Lietuvos Respublikos prokuratūros vairo, matydami pražūtingus Lietuvos Respublikos prokuratūros stagnacijos (tam tikrais aspektais net ir degradacijos) dešimtmečio padarinius, didžiules viltis dėjo visi, trokštantys išsaugoti visų pirma prokurorą, kaip nepriklausomą pareigūną baudžiamajame procese; trokštantys profesionalumo, kompetencijos ir teisėtumo kriminalinėje žvalgyboje ir baudžiamajame procese; neišskiriant ir advokatų - tradicinių prokurorų procesinių oponentų.

Prisiimdama šias pareigas, Generalinė prokurorė prisiekė inter alia „vykdyti Konstituciją ir įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališka, sąžininga ir saugoti gerą prokuroro vardą“. Pirmieji vieši žodiniai Generalinės prokurorės pareiškimai buvo tikrai drąsūs, ambicingi ir suteikiantys viltį, kad Lietuvoje vėl „atkūriamas“ realus ir veiksmingas Konstitucijos 118 straipsnio galiojimas, kad Lietuvos prokuratūra nebebus ikiteisminio tyrimo įstaigas, ypač policiją, aptarnaujančia institucija. Deja, panašu, kad šis entuziazmas labai greitai atvėso, išblėso, o ilgainiui ir visiškai išsisklaidė. Situacija Lietuvos Respublikos prokuratūroje „sėkmingai“ sugrįžo į prieš dešimtmetį pradėtą arti vagą ir primena vaikystėje žiūrėtą sovietinį animacinį filmuką apie auksinę antilopę.

Tačiau šis straipsnis ne apie Generalinę prokurorę ir prokuratūros vertybinę kryptį. Jis apie viltį turėti skaidresnę ir sąžiningesnę kriminalinę justiciją. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas / nepradėjimas (kalbant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - Baudžiamojo proceso kodeksas ar BPK) žodžiais, „atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą“) yra itin svarbus teisinis institutas.

Štai, nuo baudžiamojo persekiojimo institucijų valios pradėti / nepradėti ikiteisminį tyrimą tiesiogiai priklauso asmuo, kuris nukentėjo nuo nusikalstamos veikos: įstatymų leidėjui panaikinus privataus kaltinimo bylų procesą, ikiteisminis tyrimas liko vienintelis procesinis kelias, kuriuo nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo tegali patekti į teismą, įgyvendinti savo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą ir tikėtis teisingumo. Vien nuo žemiausio procesinio rango baudžiamojo persekiojimo institucijų - ikiteisminio tyrimo pareigūno ir jo vadovo - valios priklausantis ikiteisminio tyrimo pradėjimas apsprendžia ir procesinę prievartą, kuriai neatidėliotinais atvejais net nereikia išankstinio teismo leidimo.

Baudžiamajame procese taikoma procesinė prievarta (pvz., kratos, elektroninių ryšių kontrolė ir t. t.) yra pats efektyviausias, svarbiu visuomenės interesu in abstracto pateisinamas net pačios jautriausios informacijos gavimo būdas, tad ikiteisminis tyrimas tampa itin patraukliu lauku, leidžiančiu veiksmingai spręsti įvairius klausimus ar santykius, nebūtinai susijusius su tikra nusikalstama veika.

Nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo / nepradėjimo tiesiogiai priklauso ir nusikalstamumo Lietuvoje rodikliai: paprastai tariant, nepradėjai ikiteisminio tyrimo - nėra nusikalstamos veikos; nepradėjai daug ikiteisminių tyrimų Lietuvos mastu - žiūrėk, ir nusikalstamumas Lietuvoje formaliai sumažėjo, vis mažėja ir mažėja. Ar nuo to, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas nepradėjo ikiteisminio tyrimo dėl nusikalstamos veikos, padaugėjo saugumo ir teisingumo? Ar tikrai tai sumažino nusikalstamumą? Vargu bau, o gal net priešingai - jis apsprendžia ir paaiškėjančio, ir ypač latentinio nusikalstamumo didėjimą.

Šiuo aspektu (gal kiek šaržuojant, tačiau nepaneigiant reikalo esmės) netgi galima sakyti, jog nusikalstamumo lygis Lietuvoje apskritai yra „toks, kokio tam tikru momentu prisireikia“ baudžiamajai valdžiai: jei reikia, kad nusikalstamumas tam tikram laikui būtų sumažėjęs, nes tai esą rodo Lietuvos Respublikos prokuratūros ir kitų baudžiamojo persekiojimo institucijų darbo veiksmingumą, tuo galima nuraminti bendruomenę ir pelnyti didesnį jos pasitikėjimą, reikia apdovanoti vadovaujančius pareigūnus ir pan., tą galima gana lengvai pasiekti (ir tas de facto yra siekiama) atsisakymais pradėti ikiteisminį tyrimą ar tiesiog ikiteisminio tyrimo nepradėjimais; jei reikia sukelti didesnę grėsmę ir pakurstyti bendruomenės baimę, parodyti išaugusį baudžiamojo persekiojimo institucijų darbo krūvį ir svarbą, ir tuo, pvz., pateisinti didesnį prievartos naudojimą, iniciatyvą padidinti finansavimą, pakelti darbo užmokestį ir pan., į pagalbą galima pasitelkti ikiteisminio tyrimo pradėjimą (nepagrįstai pradėtus ikiteisminius tyrimus juk bus galima tyliai nutraukti).

Ikiteisminio tyrimo pradėjimas / nepradėjimas daro tiesioginę įtaką „ant žemės dirbančių“ baudžiamojo persekiojimo institucijų pareigūnų darbo krūviui - nepradėjai ikiteisminio tyrimo, dirbti nereikia; pradėjai ikiteisminį tyrimą - arba sau susikūrei, arba kolegai sukūrei darbą, tačiau nuo darbo krūvio darbo užmokestis pareigūnams juk nekinta. Nors tai nėra šios analizės dalykas, tačiau aptariamu aspektu tiesiog negalima nutylėti ir to, jog viena vertus šis - registruotas ir ikiteisminio tyrimo pradėjimu / nepradėjimu lengvai koreguojamas - nusikalstamumas yra viso labo tik paviršiuje matoma nusikalstamumo aisbergo viršūnėlė - jis tesudaro tik nedidelį nuošimtį tikrojo, realaus nusikalstamumo (deja, baudžiamoji valdžia šio tikrojo, realaus nusikalstamumo apskritai ne tik netiria (nematuoja), bet net ir nediskutuoja; elgiamasi taip, tarsi jo apskritai nebūtų; gal tik išskyrus korupciją ir nepilnamečių delinkvenciją); kita vertus į viešąjį diskursą nepatenka ir policijos pareigūnų skaičiaus santykis su jų „administruojamomis“ nusikalstamomis veikomis (nors būtent šis kriterijus yra vienas svarbesnių, vertinant ikiteisminio tyrimo įstaigų veiklos efektyvumą, šiai veiklos sričiai skiriamų resursų pagrįstumą ir racionalumą, ir t. t.; šiuo aspektu jau nesileidžiu į žemesnį buitinį lygmenį ir nediskutuoju, kiek faktiškai darbo laiko ikiteisminio tyrimo pareigūnas skiria savo tiesioginėms funkcijoms atlikti - tirti nusikalstamą veiką, ir kokia yra šio procesinio darbo kokybė).

Ikiteisminio tyrimo pradėjimas / nepradėjimas yra viena tų „nedėkingų“ baudžiamųjų procesinių temų (jų, žinoma, yra gerokai daugiau; jas bus galima aptarti kituose straipsniuose), kuomet teisinė praktika gerokai skiriasi ir nuo įstatyminio reguliavimo, ir juolab nuo baudžiamojo proceso teisės doktrinos. Šiuo aspektu labiausiai gaila teisės mokyklų studentų - būsimų prokurorų, advokatų ar teisėjų, kurie skaito tokius vadovėlių ar mokslinių studijų tekstus, kuriems į galvas yra kemšamos ir reikalaujama žinoti tokias teorines tiesas - fundamentalius principus, standartus, garantijas ir pan., kurios kasdienėje Lietuvos teisinėje praktikoje pasitinkamos su ironiška šypsena (ypač tų, sąlyginai pavadinkim, „gatvės universitetus baigusių ekspertų“, kurie apie šiuos principus ir standartus nėra girdėję ar gal kažkur ir girdėjo jų skambesį, bet jų toli gražu nesuvokia ir turbūt niekada nesuvoks).

Paradoksalu, bet prie primityvios teisinės praktikos contra legem itin greitai prisitaiko ir dalis tų - dabar prokurorų ar teisėjų - kurie studijų suole stebino jauną amžių ir patirties stoką pralenkiančiomis išmintingomis įžvalgomis apie procesinę formą ir jos reikšmę, kurių akys degė noru saugoti žmogaus orumą ir teises, kuriems profesinė pagarba ir padorumas buvo vienos svarbesnių procesinių vertybių.

Baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalis skelbia: „baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas“. BPK 2 straipsnis expressis verbis įpareigoja „prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigas kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika“.

Pagal BPK 168 straipsnio 1 dalį atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik šioje teisės normoje expressis verbis nurodytais atvejais - „tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės“. Lietuvoje vyraujanti baudžiamojo proceso teisės doktrina visuose baudžiamojo proceso teisės vadovėliuose pabrėžia legalumo (baudžiamojo persekiojimo privalomumo) principą, kuris inter alia reiškia, kad Lietuvos ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorai privalo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl kiekvienos paaiškėjusios nusikalstamos veikos ir ją ištirti. Viešajame diskurse (ir ypač tame, kurį vysto baudžiamoji valdžia) itin mėgstama argumentuoti baudžiamosios atsakomybės (bausmės) neišvengiamumo principu.

Apibendrinant šį teisinį reguliavimą, galima daryti kategorišką išvadą, jog Lietuvoje ikiteisminis tyrimas privalo būti pradėtas visais atvejais, kai paaiškėja, kad in concreto galėjo būti padaryta nusikalstama veika. Lietuvoje ex lege negalima tokia situacija, kad baudžiamojo persekiojimo institucijoms yra žinoma - joms yra pranešta, kad in concreto galėjo būti padaryta nusikalstama veika, bet ikiteisminio tyrimo dėl paaiškėjusios nusikalstamos veikos jos nepradeda. Deja, šios procesinės teisinės nuostatos visa savo kategoriška galia yra skirtos tik bendruomenei ir teisės studentams.

Baudžiamojo persekiojimo institucijos nesijaučia jomis susaistytos. Žinoma, tam tikrą baudžiamojo persekiojimo specifiką sukuria taip vadinamos privačiai viešo kaltinimo bylos, kuriose baudžiamasis persekiojimas priklauso nuo nukentėjusio asmens valios - ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BPK 167 straipsnio 1 dalyje, pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas.

Tiesa, jei šios nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis yra padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, ikiteisminį tyrimą prokuroras gali pradėti ir ex officio, nelaukdamas ir nepaisant nukentėjusio asmens valios (BPK 168 str. 2 d.). Plačiau nediskutuojant to, ar apskritai gali būti tokios veikos, kurių nusikalstamas / nenusikalstamas pobūdis priklauso nuo nukentėjusio asmens valios, tad ir baudžiamasis persekiojimas yra paliekamas nukentėjusio asmens valiai ir apsisprendimui, paminėti būtina bent du ikiteisminio tyrimo pradėjimo / nepradėjimo tema svarbius aspektus.

Visų pirma nukentėjusio asmens valia ir apsisprendimas persekioti / nepersekioti turi būti visiškai laisvas: nei įstatyminis reguliavimas, nei juolab baudžiamojo persekiojimo institucijos tam negali daryti jokios įtakos - nei siūlyti, nei patarti, nei skatinti, nei tiesiogiai ar netiesiogiai, grubiai ar subtiliai versti. Priešingai - baudžiamojo persekiojimo institucijos privalo aktyviai saugoti ir užtikrinti nukentėjusiojo asmens valios laisvę ir apsisprendimo autonomiją. Antra vertus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) jurisprudencijoje BPK 168 straipsnio 1 dalyje nurodyto nukentėjusiojo skundo samprata yra interpretuojama itin plačiai: apima iš esmės bet kokį nukentėjusio asmens valios persekioti pareiškimą - tiek suformuluotą rašytiniame dokumente, tiek išreikštą žodžiu ir t. t.

Nors šią plačią nukentėjusiojo skundo sampratą LAT skelbia tais atvejais, kai nuo to priklauso kaltinamojo nuteisimas, tačiau BPK 168 straipsnio 1 dalyje nurodyto nukentėjusiojo skundo samprata yra viena (vieninga) ir negali būti interpretuojama skirtingai pagal tai, ar reikia nuteisti kaltinamąjį, ar reikia suteikti galimybę ikiteisminio tyrimo pareigūnui nepradėti ikiteisminio tyrimo. Tad visais atvejais, kai sprendžiamas ikiteisminio tyrimo pradėjimo / nepradėjimo klausimas, turi būti vadovaujamasi plačia nukentėjusiojo skundo ir visiškos nukentėjusiojo laisvės ir autonomijos samprata.

Viena vertus, greta šio, atrodytų, gana aiškaus įstatyminio reguliavimo Generalinis prokuroras sukūrė „papildomą“ teisinį instrumentą, kuris leidžia baudžiamojo persekiojimo institucijoms norima linkme veiksmingai reguliuoti pradėtų / nepradėtų ikiteisminių tyrimų skaičių. Generalinio prokuroro „Rekomendacijose dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos“ nurodyta inter alia, kad nukentėjusysis ar jo teisėtas atstovas, pranešdamas apie daiktų ar dokumentų praradimą arba turto sunaikinimą ar sugadinimą, gali „pageidauti gauti pažymą dėl kreipimosi į ikiteisminio tyrimo įstaigą“.

Šį „pageidavimą“ jis gali išreikšti „užpildydamas prašymo išduoti pažymą neatliekant tyrimo formą“. Kai ikiteisminio tyrimo įstaiga gauna tokį „prašymą išduoti pažymą neatliekant tyrimo“, ikiteisminio tyrimo ji nepradeda, tyrimo neatlieka ir š...

Pavyzdys: Ikiteisminis Tyrimas Dėl Troleibuso Apgadinimo Kaune

Teisėsauga pareiškė įtarimus Kaune į troleibusą galimai šaudžiusiam vyrui, pranešė prokuratūra. Ketvirtadienį popiet pranešta, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų ikiteisminio tyrimo teisėja iš dalies tenkino prokurorės prašymą ir įtariamajam skyrė griežčiausią kardomąją priemonę - suėmimą - 1 mėnesio laikotarpiui. Įtarimai dėl antradienį Kauno mieste apgadinto troleibuso pareikšti kauniečiui (gim. 1993 m.).

Antradienį policijoje buvo gautas pranešimas, kad tądien, apie 21 val., Kaune, Liepojos gatvėje, troleibuso vairuotojas, važiuodamas nustatytu maršrutu, išgirdo panašų į dūžtančio stiklo garsą. Sustabdęs troleibusą jis pastebėjo galimai peršautą troleibuso šoninio lango stiklą. Šioje vietoje antrą vakarą iš eilės šauta į troleibusą: jame važiavo 2 keleiviai. Anot prokuratūros, ikiteisminio tyrimo duomenys leidžia pagrįstai įtarti, kad vyras, panaudodamas daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, visuotinai pavojingu būdu apgadino maršrutinį troleibusą, kito automobilio stiklą bei pastato vitrininį langą.

Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai tame pačiame mikrorajone sulaikė Kauno miesto gyventoją. Sulaikius asmenį, pas jį buvo rasti du folijos ritinėliai ir vienas plastikinis paketėlis su, kaip įtariama, narkotinėmis medžiagomis, bei šratinis ginklas. Atlikus kratą įtariamojo gyvenamojoje vietoje, buvo rastas ir paimtas dar vienas pneumatinis ginklas.

Vyras įtariamas trijuose epizoduose dėl turto sunaikinimo ar sugadinimo, taip pat jam pareikšti įtarimai dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti ir dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis.

„Įtariamasis savo kaltę pripažįsta iš dalies. Praeityje jis 16 kartų teistas už turtinio, smurtinio pobūdžio nusikaltimus, disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis“, - teigiama prokuratūros pranešime spaudai.

Kauno apylinkės prokurorė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydama, kaip įtariama, troleibusą visuotinai pavojingu būdu apgadinusiam vyrui skirti griežčiausią kardomąją priemonę - suėmimą - 3 mėnesių laikotarpiui. Suėmimo prašoma manant, kad įtariamasis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo bei daryti naujas nusikalstamas veikas.

Baudžiamasis kodeksas už turto sunaikinimą ar sugadinimą visuotinai pavojingu būdu numato baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų. Už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti Baudžiamajame kodekse numatyta griežčiausia bausmė - laisvės atėmimas iki dvejų metų. Baudžiamasis kodeksas už neteisėtą disponavimą šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis numato baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų.

Prokuratūros sistema Lietuvoje

Bausmės už turto sunaikinimą ar sugadinimą pagal LR Baudžiamąjį kodeksą

tags: #del #turto #sugadinimo #ikiteisminis #tyrimas #pradedamas