Laimė - ko gero, populiariausias noras, kurį sugalvojame pūsdami gimtadienio torto žvakutes ar danguje išvydę krintančią žvaigždę. Visi trokštame laimės ir šis noras kartais net stipresnis už siekį gyventi prasmingą gyvenimą. Atsižvelgus į laimės privalumus patvirtinančius tyrimus, toks jos aukštinimas nestebina.
Tačiau, kaip išlikti darnoje su savimi, savo vertybėmis, su kitais ir pasauliu? Bendraudama su žmonėmis, skaitydama knygas, keliaudama vis surasdavau tą patį atsakymą - kiekvienas žmogus yra unikalus ir kiekvienas turi SAVO kelią. Su jį ištinkančiomis situacijomis, reakcijomis, su jo mintimis apie laimės pojūtį ar gyvenimo prasmę, su iliuzijomis atkartoti kitų žmonių gyvenimo scenarijus, taip bandant sukurti savo laimę. Su tokiomis iliuzijomis retsykiais susidurdavau ir pati.
Psichologiniai stabdžiai: kas jie tokie ir ar jie trukdo gyventi?
Psichologiniai stabdžiai reikalingi, kad nevažiuotume per greitai ir išvengtume kliūčių. Panašų vaidmenį atlieka ir psichologiniai stabdžiai: pristabdo, verčia elgtis atsargiau, gyventi saugiau, neleidžia nepamatuotai rizikuoti ir visiškai pamesti galvos. Tačiau jei vidiniai stabdžiai spaudžiami per stipriai, jie tampa problema, nes trukdo siekti tikslų. Dažniausiai psichologiniai stabdžiai tarsi įgauna autonomiją ir veikia nepriklausomai nuo asmens valios.
Galima išskirti tris vidinių stabdžių grupes. Visų pirma tai - baimės. Dažniausiai baiminamasi nesėkmių ir nežinomybių. Antra grupė trukdžių - tai žmogaus įsitikinimai. Jie - tarsi vidiniai įstatymai, principai, kurių žmogus laikosi. Trečia psichologinių trukdžių grupė - įpročiai. Tai įprasti, nuolatos pasikartojantys veiksmai. Jie veikia automatiškai ir linkę reprodukuoti patys save. Vadinasi, žmonėms norisi daryti įprastus dalykus. Taip jaučiasi saugiau. Priprantama prie tam tikro gyvenimo būdo, draugų, atlikti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, vakarais prie televizoriaus gerti alų. Baimės, įsitikinimai ir įpročiai - trys didžiosios vidinių stabdžių grupės, o variacijų gali būti labai daug.
Iš kur atsiranda varžančios baimės, įsitikinimai ir įpročiai?
Žmogaus asmenybė pradeda formuotis jau jam būnant mamos pilve. Kūdikiui įtaką daro motinos mintys ir jausmai. Pavyzdžiui, jeigu ji pykstasi su vyru ir neigiamai vertina visą vyriškąją giminę (esą visi vyrai kiaulės), vaikas, būdamas įsčiose, tai jaučia ir ateityje gali taip pat nepasitikėti vyrais arba turėti tam tikrų baimių, kurias jautė mama. Taigi psichologinių stabdžių šaknys gali slypėti patirtyje iki gimimo. Visgi dažniausiai vidiniai stabdžiai įgyjami. Juos lemia tėvų pavyzdys, auklėjimas, visuomenė ir asmeninė patirtis. Asmens įgyta patirtis tarsi įauga į charakterį, įsitikinimus ir gali virsti baimėmis arba įpročiais.
Kartais užduodu sau klausimą: „Ką aš šią akimirką galiu padaryti, kad jausčiausi geriau?“ Nes iš tokių akimirkų ir žingsnių susideda mūsų dabartis, kuri kažkada taps praeitimi, ir ta dabartis kuria pagrindą ateičiai. Kartais man padeda dėkingumo praktikos - kai surandi, už ką šią akimirką gali būt dėkingas. Kartais - įvairios patirtys, kai, atrodo, tuo metu buvusi nesėkmė vėliau virto į svarbią patirtį, atvėrusią naujus kelius. Kartais padeda suvokimas, kad tai, kas vyksta, yra tik akimirkos laikas, ir tai su laiku pasikeis. O kartais tenka tiesiog susitaikyti su tam tikrais dalykais ir išsiugdyti savyje kantrybę. Kiekvienas, manau, atras savo būdus, kurie jį pastiprins ir palaikys.
Baimė patirti sėkmę
Taip, egzistuoja netgi baimė patirti sėkmę. Atrodytų, puiku, jeigu žmogus laimi, ko nors pasiekia, tampa geresnis, stipresnis, išmintingesnis, gražesnis arba turtingesnis negu kiti. Tačiau sėkmės lydimi asmenys gali baimintis išsiskirti iš minios ir tapti kitokiais. Kaip mokykloje būdavo žiūrima į kuo nors išsiskiriančius mokinius? Juk „baltų varnų“ niekas nemėgdavo. Taip pat ir visuomenėje. Tokie žmonės dažniausiai apkalbami, į juos kreivai žiūrima. Tarkime, asmuo laimėjo rinkimuose. Kol jis kažkur ramiai sėdėjo, niekam nebuvo įdomus, o patekus į politiką pradedamas juodinti. Taigi patiriant sėkmę baiminamasi neigiamų jos pasekmių: dėmesio, tikėtino puolimo ir pan. Baimė išsiskirti glūdi pasąmonėje.
Sėkmės baimė gali būti susijusi ir su pokyčių baime. Jeigu žmogui pradeda sektis, tarkime, gauna aukštesnį postą darbe arba sukuria savo verslą, atsiranda daug nežinomybės ir tenka ką nors gyvenime keisti: tam tikrus įpročius, elgseną, bendrauti su kitais žmonėmis ir pan. Todėl taip pat gali įsijungti psichologiniai stabdžiai, kurie trukdo siekti teigiamų pokyčių.
Kaip atleisti psichologinius stabdžius?
Tai padaryti sunku, nes šie vidiniai trukdžiai glūdi pasąmonėje. Paprastai psichologinių gniaužtų varžomas asmuo yra tarsi užsiciklinęs. Jam atrodo, kad elgiasi tinkamai, todėl kitokių elgsenos variantų nė nesvarsto. Įsitikinimai yra gajūs, įpročiai linkę reprodukuoti patys save, o prie savo vidinių baimių kiekvienam baisu prisiliesti. Todėl atleisti vidinius stabdžius - nelengvas darbas, reikalaujantis daug laiko ir energijos. Reikia gilintis į asmens psichologiją. Pačiam tai padaryti sunku. Dažniausiai padeda impulsas iš šono - psichologo, ugdomojo vadovavimo specialisto arba mentoriaus konsultacijos.
Aplinkos įtaka ir teisingo kelio paieškos
Tačiau, kai stinga ir saulės ir vandens, ir neturi sukaupęs savyje tiek gyvybinės energijos, kad galėtum išgyventi, pasirenki tai, ką duoda aplinka ir likimas: turi sutikti su paties prasčiausio darbo sąlygomis, gyventi kitų primestą gyvenimo modelį, ignoruojant savuosius įgimtus talentus. Žinoma, darbas padeda įgyti tam tikrus gebėjimus, ugdytis tam tikras savybes, tačiau neatradęs savojo pašaukimo, išduosi save kaip individualybę. Didelė dalis visuomenės dirba ne tam, kad realizuotų save kaip asmenybę ir dvasinę būtybę, bet kad pragyventų ar įgytų tam tikrą prestižą kitų akyse.
Tad kyla klausimas, kokia aplinka trukdo pasirinkti teisingą profesinį kelią? Mokyklos bei kita vaikui artimiausia aplinka daro didelę įtaką ateities sprendimams. Tada, kai pabaigę mokyklą skubame įstoti ten, kur papuola, gerai nepagalvojame, kad tai, ką pasirinkome, vėliau gali atsiliepti ne tik psichologinėmis problemomis dirbant sau netinkamą darbą, bet ir staiga užklupusiomis fizinėmis ligomis.
Didžiausia problema, kai vaikas renkasi, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, jis paklūsta tėvų ar pedagogų įtakai - įteigiama, jog kuo perspektyvesnė specialybė, tuo daugiau pasieksi. Tačiau galime sutikti daugybę atvejų, kai vaikai, net nebaigę aukštojo mokslo, tampa gerais verslininkais ar kitų profesijų atstovais, kuriose puikiai realizuojasi be jokio „auksinio“ diplomo. Tad viskas priklauso nuo to, kiek aplinka leidžia vaikui ieškoti savęs, kaip ji sudarys sąlygas atrasti savo pašaukimą ir kiek ji bus įžvalgi nukreipti vaiką pagal jo įgimtus talentus ir išmoktus gebėjimus.
Kita vertus, niekada nevėlu kažką keisti - ir jau brandžiame amžiuje galima imtis naujos veiklos, kuri sukuria naują gyvenimo kokybę, leidžia realizuoti save kaip asmenybę ir pilnai išpildyti save.
KAIP ATRASTI SAVO PAŠAUKIMĄ ? Kaip rasti savo profesiją ?
Aplinkos spaudimas ir savirealizacija
Tikriausiai kiekvienam tenka patirti tam tikrą aplinkos spaudimą - nuo darbo pasirinkimo iki tokių absurdiškų situacijų, kuomet mūsų išvaizda vertinama pagal tam tikrą standartą, iškreipiantį asmenybių įvairovę. Aplinka, kuri yra orientuota į vieną gyvenimo modelį - linkusi reikštis nemaloniomis replikomis bei kartoti patarimus imti tai, kas yra, ir gyventi taip, kaip gyvena visi. Ir nesvarbu, kad esi nelaimingas, visą dieną dirbdamas sau netinkamą darbą, - gyvenimas bėga, o viskas tarsi stovi vietoje.
Tokia „tinginiaujanti“ dvasia nesukuria nieko, išskyrus vidinį erzelį ir nepasitenkinimą visu kuo. Ji neranda sau vietos, uždaryta tarp sienų, ribojančių jos raišką, ir negali teikti energijos kūnui, kuris tampriai siejasi su jos sveikata. Tad vienu ar kitu atveju, mes renkamės, kokį gyvenimą gyventi, ir tie pasirinkimai lemia gyvenimo kokybę ir dvasinę pusiausvyrą.
Taip pat dažnai ir patys nenorime pastebėti akivaizdžių dalykų paviršutiniško matymo kontekste, tokiu būdu nuvertindami žmogaus darbą. Todėl, užuot koncentruodamiesi į save, pabandykime būti tų vietoje, kuriems iš tiesų nelengva, kuriems mūsų nuoširdus bendravimas, o ne kaltinimas teikia dvasinio palaikymo beprotišku greičiu lekiančiame pasaulyje.
Bet koks prisitaikymas prie to, kas blokuoja vidinę laisvę, kas trukdo veikti iš pašaukimo, kas surikiuoja visa į vieną standartinį visuomenės modelį, atitinkantį „dirbk, pirk, mirk“ eigą, veda į dvasinę tuštumą. Tik savarankiškas sprendimas pasinaudoti duotais talentais, neiššvaistant juos vėjais, sukuria aukštesnę gyvenimo kokybę. Toks savarankiškas pasirinkimas naudotis savuoju metodu - įrankiu, kuriuo geriausiai moki naudotis, su laiku atneša sėkmę, kuri pasitarnauja tiek paties būčiai, tiek kitų dvasiniam būviui.
Ar piniguose slypi laimė?
Vieni nieko neturintys sakosi esą laimingi, o kiti, nors ir visko pertekę, jaučiasi nelaimingi. Nebūtinai tas žmogus, kuris sako, kad yra laimingas, taip iš tiesų jaučiasi. Jis gali taip teigti dėl to, kad nesikankintų, jog ko nors gyvenime nepasiekė. Tada nutaria, kad jam nieko nereikia, bei sako, jog ir taip yra laimingas. Kai kurie asmenys tiesiog vengia kalbėti apie nelaimes. Pripažįstantys, kad nėra laimingi, galbūt yra atviresni sau bei kitiems ir neslepia turintys tam tikrų problemų.
Kita vertus, laimės indeksas iš tiesų menkai priklauso nuo materialių vertybių. Jis labiau susijęs su galimybe gyventi, kaip nori, jaustis laisvu, atsipalaidavusiu žmogumi, kurti ir elgtis spontaniškai. Laimės jausmą suteikia galimybė išlaisvinti savo vidinį vaiką, kuris žaidžia, eksperimentuoja, kuria ir džiaugiasi smulkmenomis. Kuo žmogus turi daugiau vidinių nusistatymų, kuo dažniau elgiasi taip, kaip reikia, o ne kaip nori, kuo yra atsakingesnis ir pareigingesnis, tuo nelaimingesnis jaučiasi.
Kaip atrasti drąsos būti savimi?
Drąsa būti savimi - tai ne apie „visagalybę“, kai gali įgyvendinti visas savo idėjas ar įveikti visas kliūtis, tobulai atlikti darbus visada su šypsena, pasitikėjimu savimi ir laimės pojūčiu. Drąsa būti savimi, mano akimis, - tai gebėjimas iš tikrųjų pamatyti realybę ir veikti joje šiandien geriausiai įmanomu būdu, būnant lanksčiam ir atviram sau ir pasauliui. Juk, kaip sakoma, laimi lanksčiausias sistemos elementas, nes gyvenimas yra tėkmė, o ne statika.
Drąsa būti savimi - tai gebėjimas priimti save visokį - klystantį ar abejojantį, piktą ar liūdną - ir su tuo būnant judėti toliau. Tačiau būti savimi reiškia, kad gali būti su savimi pačiu visokiu bei leisti pažinti save skirtingą ir kitiems.
Žinau, tos mintys, kad gali būt nesuprastas, pažeidžiamas ar vienišas iš tiesų gąsdina. Tačiau gal verta susimąstyti ir apie tai - ar tas santykis, kai gali būti tik „tam tikru būdu“ ar „tam tikru“ (o tą „tikrumą“ nulemia kitas žmogus) - reiškia tvirtą, saugų ir atvirą santykį? Ar tiesiog „iliuziją“, kad esi šiam santykyje saugus? Nes juk ar esi „geras“, ar „blogas“, priklausys tik nuo kito žmogaus tos dienos nuotaikos, pasaulio matymo ir pan. Tai ar verta savo gyvenimo laimę atiduoti į kito žmogaus rankas?
Gerbdami vienas kitą, atjausdami, suprasdami, kai kur einant į kompromisą, kai kur priimant, kad tam tikri dalykai nepasikeis, mes galime būti atvirame ir pagarbiame santykyje su savimi ir kitais bei realizuoti save geriausiu būdu.
Linkiu atrasti savyje drąsos būti savimi einant savo gyvenimo keliu ir priimant save, kitus ir pasaulį visokį, o su tuo surandant geriausią būdą šiandien jaustis laimingam! Juk tai priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų požiūrio, nuo mūsų reakcijos, nuo mūsų lankstumo.
Mes visi esame tik Žmonės, galintys būti visokios nuotaikos, keliantys sau skirtingus tikslus ir pan. Ir mes visi esame verti gyventi laimingai, pagarboje su savimi bei kitais geriausiai šią dieną įmanomu būdu. Rytoj bus kita diena.
7 žingsniai į laimės būseną
Laimė, sėkmė ar bet kokia kita būsena, kurią žmogus nori pasiekti nesusideda tik iš „grynos“ tos būsenos ar jausmo. Pavyzdžiui, laimė - kas mums suteikia laimę? Kada mes jaučiamės laimingi? Ką mums reiškia būti laimingam? Laimė nėra TIK laimė. Tai holistinis jausmas, kuriam įtaką daro tam tikri veiksmai, žmonės, būsenos, vietos, garsai, spalvos ar bet kas, kaip būtent žmogus supranta laimės būseną. Ją pasiekti neužtenka 1 kartą per savaitę medituoti ar praeiti 7 dienų kursą. Visiems laimė yra prieinama skirtingai.
Būtini etapai, norint pajausti laimės būseną:
- Pasiruošimas asmenybės virsmui.
- Tikslo generavimas.
- Būtinas santykis. Pozityvus ir teigiamas santykis su visais.
- Ar žinote, kaip to pasiekti?
- Realūs veiksmai. Ką tikrai galite padaryti? Padarykite tai.
| Etapas | Aprašymas |
|---|---|
| Pasiruošimas virsmui | Supratimas, kad gyvenime nėra laimės, bet noras kažką keisti. |
| Tikslo generavimas | Konkretus suvokimas, ką laimė suteiks. |
| Santykis | Pozityvus santykis su savimi, kitais žmonėmis, Pasauliu ir Visata. |
| Žinojimas | Suvokimai ir atsakymai, kas jums asmeniškai yra laimė, kada tokiu jaučiatės. |
| Veiksmai | Realūs veiksmai, kuriuos galite padaryti. |
Kliūtys laimei išgyventi
Manau, kad mūsų egoizmas. Mes labai dažnai rūpinamės tik savimi: kaip pasiekti ką nors, kaip patirti ką nors, kaip gauti ką nors, kaip laimėti ką nors. Juk turbūt pats didžiausias įgimtas visų žmonių siekis - kaip nors išnešti sveiką kailį arba laimėti. Mes visą laiką gretinamės prie laimėtojų ir nušvilpiame pralaimėjusiuosius. Jie neįdomūs - pralaimėtojai yra lūzeriai. Rūpintis reikia ne savimi, o kitais. Tai turbūt pati didžiausia laimės mokykla.
Kitas dalykas, kuris, beje, pats baisiausias reikalas, yra puikybė - savęs aukštinimas ir kitų niekinimas. Puikybė palietusi visus. Beje, puikybe labiausiai pasižymi dvasininkai, kunigai. Ją labai sunku numatyti, nes puikybė labai maloniai pasislėpusi, ji pasirodo netgi kaip priešingybė, kaip nuolankumas. Kitas dalykas - tingumas.