Didelės uždaros teritorijos, tokios kaip parkai ir sodai, turi didelį potencialą nuomai įvairiems renginiams ir veikloms. Šiame straipsnyje panagrinėsime Vilniaus Bernardinų sodo, kaip unikalios miesto erdvės, istoriją ir raidą, iliustruojančią didelių uždarų teritorijų nuomos galimybes.
Bernardinų sodo istorija ir raida
Centrinėje Vilniaus miesto senamiesčio dalyje veši Bernardinų sodas. Turtingos miesto architektūros komplekso pakraštyje teritorija vaidina galbūt svarbiausio miesto parko vaidmenį. Gedimino kalno bei Kalnų parko papėdė, Vilnelės ir Neries upės santakos prieigos turėjo būti vaizdingos nuo seniausių laikų. Šias dienas pasiekia tik legendos apie Šventaragio slėnyje degintus ir laidotus valdovus. Ar parko vietoje galėjo būti pagoniška šventykla, lieka atviras klausimas.
Yra žinoma, jog 1469 metais karalius Kazimieras Jogailaitis pakvietė į Vilnių vienuolius bernardinus ir teritoriją padovanojo jiems. Tai galėtų būti vadinama miško ar laukinių pievų sukultūrinimo pradžia. Manoma, kad vienuoliai pirmiausia teritoriją naudojo kaip ūkinę vietą - daržą, sodą.
Botanikos sodo įkūrimas
Daržo virtimas sodu gali būti siejamas su Vilniaus universitetu. Pilies g. 22-ojo namo kieme įkurtas Botanikos sodas turėjo potencialo plėstis, todėl buvo priimtas sprendimas nupirkti žemės sklypą Sereikiškių parke. Profesorius Stanislovas Bonifacijus Jundzilas 1799 m. pradėjo sodo kūrimo darbus. Mieste suplanuotas peizažo tipo Botanikos sodas. Buvo iškasti tvenkiniai, kanalai, pastatyta pavėsinių, įrengti tilteliai. Augalai iš Pilies gatvės buvo perkelti į naująjį sodą. Vėliau dėl nuolatinio karo ir taikos virsmo teritorija buvo tai prižiūrima, tai apleidžiama.
Rekonstrukcija ir dabartinis vaizdas
Naujausia parko rekonstrukcija, lėmusi dabartini vaizdą, atlikta 2013 metais. Vienas iš darbų tikslų buvo atkurti XIX amžiaus aplinką, kurios autorius buvo dailininkas Vladislovas Štrausas. Bernardinų sodo ir vienuolyno dalys yra ryškiai atskirtos. Įeinant į parką pro pagrindinius vartus, nuo Barboros Radvilaitės gatvės, dešinėje pusėje yra stilizuota parko dalis su klasikiniu geometriniu želdinių išdėstymu, primenančiu klasikinį baroko ar renesanso vaizdą. Kairėje pusėje yra Bernardinų vienuolyno sodo dalis, dabar vadinama tiesiog Botanika.
Pagrindinis takas, atkartojantis senovinę Vilnelės vagą, šiandien veda prie centrinio fontano. Bernardinų sodas atlieka reprezentacinio parko vaidmenį. Jam būdingos atviros ir uždaros erdvės, rožynai, alpinariumai, tvenkiniai, fontanai. Parkas - tai savitas kraštovaizdis, neeilinis peizažas. Iš įvairių vietų atsiveria patrauklios Vilnelės, Trijų kryžių kalno tolimosios perspektyvos.
Žvilgsnį nuo žemės keliant aukštyn matome apatinį gėlynų, tarpinį krūmynų ir viršutinį medžių aukštą. Želdiniuose vyrauja lapuočiai. Sode daugiausia auga šalies florai būdingi medžiai : liepos, uosiai, ąžuolai, klevai, šermukšniai. Auginami įvairūs krūmai - rododendrai, hortenzijos, alyvos, jazminai, ievos, lanksvos, rožės, kukmedžiai. Auginamos gėlės: vienadieniai, irisai, echiopsai, melvenės, levandos, arunkos, hostai, gausu viksvų. Dėl medžių, krūmų, gėlynų buveinių įvairovės ir dėl upės teritorijoje gausi paukščių įvairovė. Didžiausia puošmena - inkiluose perintys didieji dančiasnapiai. Gausu smulkių paukščių: kikilių, liepsnelių, žaliukių, svilikų, devynbalsių, pečialindų.
Bernardinų sode, ties vartais į Šv. Brunono Bonifaco gatvę, auga seniausias miesto ąžuolas. Jam apie 400 metų. Medis paskelbtas botaniniu gamtos paveldo objektu. Ąžuolo kamienas įplyšęs, skilęs, drevėtas, o šaknų sistema pažeista. Dėl šių priežasčių medžiui atlikta profesionali arboristinė priežiūra. Iš rytų pusės sodą juosia Vilnelė. Upė labai srauni, vanduo joje šniokščia tarsi kalnų upokšnyje. Vagoje gausu žvyro ir akmenų. Rudenį čia galima pamatyti migruojančias lašišas.
Bernardinų sodas yra vienas gražiausių atokvėpio kampelių Vilniaus senamiestyje. Pasak XIX a. tyrinėtojų romantikų, šiame vingyje kadaise augusi šventoji giraitė, kurios reliktu (ar palikuoniu) laikomas išlikęs seniausias Senamiesčio ąžuolas, 1,5 m diametro (2003-09-20 apjuostis 474 cm), stūksantis parko kampe prie tiltelio į naujuosius Dailės akademijos rūmus.
Bernardinų sodas pasižymi unikalia gamtos padėtimi Vilnios žemupio kilpoje, nepakartojama glaudžia apsuptimi Senamiesčio architektūros ansamblių ir už upės dunksančių mitologinių kalvų. Drauge su Vilniaus pilių ir Kalnų parkais jis sudaro vienintelį tokį istorinį želdynų kompleksą, gaubiantį pačią Lietuvos valstybingumo širdį. Tai didingo Senamiesčio amfiteatro dalis, kurį, kaip išaiškino geografas A. Basalykas, suformavo glaudi gamtos jėgų sąveika su istorija ir architektūra.
Šiais metais lankytojams atvertas sutvarkytas Bernardinų sodas. Rudenį parke nuolat talkino mokyklų moksleiviai bei studentai. Kartu su VšĮ „Savanorių centru“ vykdant projektą „Dovana Vilniui“ Bernardinų sodas sulaukė dovanų: UAB „Baltic ILP“ sodui padovanojo 1500 svogūninių gėlių, o Nyderlandų ambasados dėka buvo pasodintas stilizuotas vyčio herbas iš 80 000 svogūninių gėlių bei papildyta botanikos ekspozicija dvejomis olandų selekcininkų būtent Lietuvai sukurtomis tulpių veislėmis: „Gintarinė Lietuva“ bei „Alma Adamkienė“. Generalinis sodo sutvarkymo darbų rangovas „Litcon“ padovanojo ąžuolą (Quercus palustris) - tai simbolinė ir kol kas vienintelė tokio tipo dovana.
Parko istorinė raida siejosi daugkartine transformacija iš gamtamanių šventos giraitės, viduramžių Bernardinų vienuolyno sodo, XVIII a. pab. universiteto botanikos sodo, XIX a. vid. pramoginio vasaros sodo, pagaliau vieno pirmųjų viešųjų miesto želdynų, o sovietmečiu sudarė dalį paskelbto miesto kultūros ir poilsio parko, vadinamąjį Jaunimo sodą. Šiuo metu parkas užima apie 9 ha plotą, vakaruose siekdamas sovietmečiu įrengtus teniso kortus ir buvusius Kirdiejų rūmus, už kurių tęsiasi Pilių parko teritorija.
Pro vartus išeinama į Maironio gatvę, o toliau parkas šliejasi prie Bernardinų architektūrinio ansamblio bei įterptos pirmosios Vilniaus vandenvietės teritorijos su vandentiekio muziejumi. Šios gretimybės labai susiję su parko raida, nes vienas jo pradmenų ir buvo gamtamanių giraitė, manoma, po Lietuvos krikšto didžiojo kunigaikščio perduota įsteigto Bernardinų vienuolyno sodui. Likusioje dalyje buvo pilies ūkio kiemas, vėliau Sereikiškių priemiestis su užtvankomis, malūnais, dirbtuvėmis.
Gaisrui nuniokojus priemiestį, malšinant 1794 m. sukilimą, 1797 m. darbštaus botaniko S. B. Jundzilo rūpesčiu įgyvendinta idėja čia perkelti Vilniaus universiteto Botanikos sodą. Tuo laiku jis buvo gerokai apskurdęs laikinoje pirmojoje vietoje ankštame Pilies g. 22 kieme, paliktas Tėvynėn sugrįžusio įkūrėjo J. Žilibero (J. E. Gilibert). Perkeltas sodas sėkmingai puoselėjamas, kelis kartus praplečiamas, o 1811 m. net kitapus Vilnios, į Plikojo (t.y. buv. Kreivosios pilies arba Trijų Kryžių) kalno šlaitus.
Botanikos sodo kolekcijos išauga iki kelių tūkstančių augalų rūšių, architektūriškai jį apipavidalino žymūs architektai M. Knakfusas, M. Šulcas, M. Kado, K. Podčašinskis. Vyravusiame geometriniame plane buvo sukurta peizažinių elementų šlaituose, iškasta kanalų, įrengta pavėsinių ir kabamasis (vad. egiptietiškas) tiltelis per Vilnią. S. B. Jundzilui pasitraukus pensijon, veiklą tęsė jo giminaitis J.
Deja, Rusijos caras, keršydamas lietuviams ir lenkams už 1831 m. sukilimą bei gausų studentų dalyvavimą jame, 1832 m. įsakė Vilniaus universitetą uždaryti. Botanikos sodas dar atiteko kurį laiką paliktai Medicinos-chirurgijos akademijai, toliau tęsė veiklą vadovaujamas S. B. Gorskio. Bet 1842 m. iškelta iš Vilniaus ir ši akademija - vykdant, anot A. Botanikos sodas praranda augalų kolekcijas, paverstas generalgubernatūros pramoginiu vasaros sodu.
1864 m. baudžiant už naują sukilimą, uždarytas ir Bernardinų vienuolynas, kurio sodas taip pat paverčiamas pramoginiu, jo dalyje vėliau įrengiama Vilniaus centralizuoto vandentiekio vandenvietė. Panaikinus ir dalį Botanikos sodo užėmusią tvirtovę, šie pramoginiais virtę želdynai jungiami tarpusavyje ir su Pilių parku, mieste gausėja viešųjų renginių, parodų, atrakcionų, galiausiai įrengiami teniso kortai.
Sovietmečiu parkas paskelbtas Jaunimo sodu, kuriame rengiami ideologizuoti propagandiniai renginiai kartu su pilių teritorijoje buv. A. Šliosbergo name įkurdintais Pionierių namais. Tik sulaukus Lietuvos atgimimo buvo grąžintas istorinis Sereikiškių parko vardas.
Paminklų konservavimo institute buvo užsakytas tvarkymo projektas, kuriam parkotyrininkas K. Labanauskas 1988 m. atliko išsamius tyrimus (L. Čibiro ištisinio medžių perskaičiavimo metodu), nustatė 72 taksonų dendroflorą (51 medžio ir 21 krūmo), individualiai 1089 medžiai. Iš jų 100 nedelsiant šalintini kaip ligoti, avariniai ar menkaverčiai, kitus stelbiantys. Daugiausia rasta liepų, klevų ir uosių. Deja, panaudota tik maža dalis tyrimo duomenų.
Vėliau Sereikiškių parkas buvo projektuotas kaip Vilniaus pilių istorinio nacionalinio parko dalis; naujas variantas - kultūrinio pilių rezervato dalis, galiausiai administraciniu sprendimu nuo jo atskirtas bei dalinai aptvarkytas pagal architektės G. Miknevičienės parengtą projekto korektūrą. Savivaldybės užsakymu 2007 m. architektės J. S. Šimeliūnės-Večerskytės vadovaujama darbo grupė ėmė rengti parko sutvarkymo projektą, kurį baigti ir sparčiai įgyvendinti skatino tiek unikalus parko vaidmuo Vilniaus senamiestyje - Pasaulio paveldo objekte, tiek ir glaudžios sąsajos su 2009 m.
Pagal seną tradiciją teigiama, kad šioje vietoje XIII-XIV a. buvusi šventoji pagonių giraitė ąžuolynas. Po krikščionybės įvedimo ji buvo iškirsta ir teritorija prijungta prie Žemutinės pilies valdos, o XV a. Kazimieras Jogailaitis 1469 m. pakvietė bernardinų vienuolius į Vilnių ir įkurdino juos į pietryčius nuo Pilies kalno, Vilnios vingyje, netoli karališkojo malūno. Nuo 1469 m. iki 1864 m. teritorija priklausė vienuoliams bernardinams. XV a. pabaigoje pastatyta bažnyčia ir vienuolynas, kartu buvo tvarkomas ir pelkėtas šaltiniuotas sklypas.
Vienuoliai sukultūrino vietovę ir įveisė 4 sodus ir 2 daržus. Vėliau tvenkinius ir vandens kanalus bei oranžeriją. Visoje teritorijoje įrengti drenažo kanalai, natūraliems tvenkiniams suteikta taisyklinga forma. XVIIIa. 1864 metais Rusijos valdžios bernardinų vienuolynas uždarytas, o sodas perduotas generalgubernatūrai, kuri vėliau, intensyviai nepanaudodama, perleido miesto valdybai.
Pilies kalno papėdės teritorijoje, Vilnios vingio apsuptyje 1794 m. Sereikiškių priemiestį nuniokojus gaisrui, 1797 m. darbštaus botaniko S. B. Jundzilo rūpesčiu šioje vietoje pradėtas Vilniaus universiteto Botanikos sodo steigimas (perkeltos kolekcijos iš Pilies g. 22). Tuo laiku jis buvo gerokai apskurdęs savo laikinoje pirmojoje vietoje ankštame Pilies g. 22 kieme, paliktas tėvynėn sugrįžusio įkūrėjo J. Žilibero (Gilibert J. E.), kuris dažnai vadinamas Lietuvos botanikos tėvu.
Klestėjimas prasidėjo nuo 1800 m., kai oficialiai vadovauti buvo paskirtas S. B. Sukurtas pagal K. Linėjaus sistemą botanikos sodas buvo etaloninis XVIII a. universitetinio sodo pavyzdys. VU Botanikos sodo sklypas Sereikiškėse buvo aptvertas medine tvora. Planavimas - geometrinis, stačiakampiai plotai apsodinti gyvatvorėmis, daugiamečių ir vienmečių lysvės, sėjinukams skirti inspektai. Medžiai šiame sode atlikdavo apsauginę funkciją. Trijų tipų šiltnamiai su atitinkama oro temperatūra buvo skirti skirtingų kraštų augalams.
1808 m. baigtos statyti 2 oranžerijos pagal architektūros profesoriaus M. Cado projektą. Karštame šiltnamyje (Tepidarium) buvo nuo +15º iki +19º, jis buvo skirtas tropinio klimato augalams. Teritorijos plotas tais metais išsiplėtė iki 4,4 ha. 1810 m. priešais oranžerijas buvo pastatytas žemas šiltnamis. 1821 m. pastatyta trečia oranžerija, kurioje buvo +7,5º temperatūra, skirta Australijos ir Kapo karalystės augalams.
1825 m. sodo reikalus perėmė S. B. Jundzilo sūnėnas J. Jundzilas. Jo sudarytame rankraštiniame kataloge užfiksuotas XIX a. rekordinis VU Botanikos sode augusių augalų kiekis - 8979. 1827 m. J. Jundzilui paskirtas padėjėjas Karolis Vitcelis, kuris buvo sodo pertvarkymo pagal A. Žiusje kraštovaizdinio pobūdžio sistemą iniciatorius. 1829 m. K. Vitcelio iniciatyva Botanikos sodas buvo atidarytas viešam lankymui.
Deja, po 1831 m. sukilimo 1832 m. Vilniaus universitetas buvo uždarytas, Botanikos sodas atiteko Medicinos-chirurgijos akademijai, toliau tęsė veiklą vadovaujamas S. B. Gorskio. 1831 m. dalis sodo teritorijos paimta tvirtovės statybai. Prasidėjo botanikos sodo nuosmukio laikotarpis. 1841 m. uždarius Medicinos-chirurgijos akademiją botanikos sodo kolekcija pradėta išparceliuoti (dalis kolekcijos perduota Tartu ir Kijevo universitetams). 1842 m.
1880 m. miesto taryba priėmė sodų komisijos siūlymą steigti viešą poilsio parką buvusioje bernardinų vienuolyno teritorijoje. Pagal dailininko A. Strausso ir inžinieriaus Jasinskio projektą 1886-1888 m. įrengtas pirmas Vilniaus viešasis miesto sodas. Sukurtas projektas istorizmo stiliumi su neobaroko bruožais. A. Straussas panaudojo tuometėje Europoje vyravusias sodų dizaino madas ir naujai kuriamų viešųjų sodų principus. Sodams buvo būdinga įvairių elementų gausa ir scenarijų romantiškumas.
Ryškūs bruožai: ovalios įmantrios formos, elegancija, lengvumas ir pagarba vietovėje nusistovėjusiems erdviniams ryšiams bei ypatingai architektūrinei ir išskirtinei gamtinei aplinkai. Autoriai panaudojo vietovėje nusistovėjusius ryšius - buvo perimtos pagrindinės takų trasos iš vienuolyno sodo, kurios įvilktos į modernios estetikos rūbą įgavo kitą plastikos išraišką. Pagal A. Strausso projektą 1888 m. buvo sutvarkyta apie 4,2 ha dalis buvusios vienuolyno valdos (šiuo metu sodo teritorija yra apie 9 ha).
Remiantis istorine ikonografine medžiaga ir išlikusiais planais galima nustatyti, kuri teritorijos dalis buvo sutvarkyta po A. Strausso projekto įgyvendinimo 1886-1888 m. Iš vienuolių rengto 1800 m. detalaus plano aišku, kad užpiltas kanalas buvo gamtinė riba tarp Botanikos ir Bernardinų sodų. Viešas poilsio sodas buvo ribojamas Vilnios vingio ir dabartinės vandenvietės teritorijos. Pagrindinis įėjimas nuo dabartinės Barboros Radvilaitės gatvės, įrengtas užpilto kanalo vietoje, buvo lenktas takas, ėjęs šalia buvusio Botanikos sodo teritorijos, kuri tuo metu buvo nuomojama miestiečiams įrengti daržams.
Pagal A. Strausso projektą įrengti mediniai įėjimo vartai, centrinės aikštelės gėlynai ir fontanai, nutiestos medžių eilėmis apsodintos pagrindinės alėjos, prie lenktų antraeilių takų pasodintos medžių ir krūmų grupės, sutvarkyti tvenkiniai, pastatyti suoleliai ir pavėsinės, pastatytas sodininko namelis ir kiti pastatai. Sodas tapo miestiečių poilsio ir pasilinksminimų vieta.
1902 m. pastatytas moderno stiliaus amatų paviljonas (arch. K. Korojedovas). 1907 m. paviljonas pagal A. Kleino projektą buvo rekonstruotas į Vasaros teatrą, kuris 1939 m. II pasaulinio karo metu Bernardinų sodo teritorija buvo apleista. Po karo XX a. II pusės pradžioje atlikti teritorijos sutvarkymo darbai. Tvarkoma teritorija suformuota su stipria centrine ašimi - bulvaru, kuris prie įėjimo nuo B. Radvilaitės gatvės buvo apsodintas liepų alėja, o gale, bu...
Bernardinų sodo dendroflora
Parkotyrininkas K. Labanauskas 1988 m. atliko išsamius tyrimus ir nustatė 72 taksonų dendroflorą (51 medžio ir 21 krūmo), individualiai 1089 medžiai. Iš jų 100 nedelsiant šalintini kaip ligoti, avariniai ar menkaverčiai, kitus stelbiantys. Daugiausia rasta liepų, klevų ir uosių.
Augalų įvairovė Bernardinų sode
- Medžiai: Liepos, uosiai, ąžuolai, klevai, šermukšniai.
- Krūmai: Rododendrai, hortenzijos, alyvos, jazminai, ievos, lanksvos, rožės, kukmedžiai.
- Gėlės: Vienadieniai, irisai, echiopsai, melvenės, levandos, arunkos, hostai, gausu viksvų.
Didelės uždaros teritorijos nuomos galimybės
Didelės uždaros teritorijos, tokios kaip Bernardinų sodas, gali būti nuomojamos įvairiems renginiams ir veikloms, įskaitant:
- Vestuves ir šeimos šventes
- Kultūrinius renginius ir festivalius
- Muges ir parodas
- Sporto varžybas ir treniruotes
- Seminarus ir mokymus
Tokios teritorijos nuoma gali būti naudinga tiek nuomininkams, tiek savininkams, suteikiant galimybę organizuoti unikalius renginius ir gauti papildomų pajamų.
tags: #dideles #uzdaros #teritorijos #nuoma