Gimtoji kalba - vienas gražiausių savos kalbos apibūdinimų. Lietuvių kalba mums ir yra gimtoji, tad ji yra mūsų pats didžiausias ir svarbiausias turtas. Ji mūsų gyvenimuose yra viskas, net jei dėl to niekad nesusimąstome. Lietuvių kalba mums yra gimtoji, tad ji yra mūsų pats didžiausias ir svarbiausias turtas.
Tauta - tai istoriškai susidaręs žmonių junginys, žmonių bendruomenė, turinti esminius savo identiteto ženklus. Tie tautinio identiteto ženklai yra siejami su bendra kilme, žeme, istorija, kultūra bei svarbiausia - bendra kalba. Šie tautinio identiteto ženklai yra svarbiausias ir reikšmingiausias tautos turtas. Ypatingai kalba, kuri yra visko pagrindas.
Juk gimtąja kalba tautos žmonės komunikuoja, bendrauja, keičiasi mintimis bei idėjomis. Tai skatina tautos bendrumą, augimą ir tobulėjimą, reikalingą kiekvienai tautai. Jeigu nebūtų gimtosios kalbos, vyrautų nesusikalbėjimas, tarpusavio nesupratimas. Tauta pradėtų nykti.
Kadangi gimtoji kalba yra svarbiausias tautos turtas, labai svarbu tą tautos turtą - gimtąją kalbą - saugoti ir puoselėti, ginti nuo įvairiausių opozicijų, besistengiančių gimtąją tautos kalbą sunaikinti ar kitaip iškraipyti.
Todėl šiame kalbėjime, remiantis įvairiais lietuvių literatūros kūriniais, tekstais bei juose išreiškiamomis mintimis bei idėjomis, argumentuotai pagrindžiama mintis, kad gimtoji kalba - tai svarbiausias žmogaus turtas bei sykiu pasakojama, kodėl gimtoji kalba yra identifikuojama ir prilyginama svarbiausiam tautos turtui.
Gimtoji Kalba Literatūroje ir Istorijoje
Gimtosios kalbos grožį atspindi mūsų senolių kalba, tarmė, kuria jie kalbėdavo. Labai gražiai mūsų gimtoji kalba nugulusi lietuvių liaudies pasakų knygų puslapiuose. Liaudies pasakos atspindi mūsų kalbos grožį. Taip pat pasakos nukelia į įsivaizduojamą pasaulį. Vaikas ima įsivaizduoti, kaip atrodo karalaitė, žirgas, riteris. Vėliau jis ima tapatintis. Kai skaitome pasakas, susitapatiname su kuriuo nors herojumi, dažniausiai geru. Viskas lėtai vyksta galvoje. Negalime to padaryti greitai.
Taip pat kiekvienos tautos kalba yra jos kultūros, literatūros kūrimo priemonė. Taigi ji atlieka ir estetinę funkciją. Lietuvių literatūroje, ypač poezijoje, gausu kūrinių, išaukštinančių gimtąją kalbą. Carinės priespaudos naktyje „Aušros“ poetas J. A. Vištelis ją vadino šventa, už žemčiūgus brangesne.
O kokia meile ir tikėjimu lietuvių kalbą gaubia XX a. Poetų J. Degutytės, J. Marcinkevičiaus, H. Kapų šnabždesys, marių virpulys, duonos kvapas, miškų giesmė - tokiais vaizdais lietuviško žodžio ištakas išsako Janina Degutytė eilėraštyje „Gimtoji kalba“. Justinas Marcinkevičius eilėraštyje „Kalba gimtoji - kkasdieninė“ kalbą lygina su žibintu pasaulio tamsoje. Henrikas Radauskas eilėraštyje „Žodis“ kalba apie kalbos nemirtingumą: žodį gali engti, žudyti, bet jis kiekvieną kartą prisikelia, tuo įrodydamas savo galią.
„Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta. Tautos kalboje yra išdėstyta visa jos prigimtis - istorija, būdo ypatybės, siela, dvasia“ - sakė Jonas Jablonskis. Taip pat kalboje atsispindi santykiai su kitomis tautomis. Lietuvių kalba šiuo atžvilgiu pasaulio mokslininkų labai vvertinama dėl jos archainių formų, kokių nėra išlaikiusi nė viena gyva indoeuropiečių kalba. Lietuvių kalba ne tik archaiška, bet ir viena gražiausių pasaulio kalbų.
Taigi kalba labai svarbi tiek tautos, tiek atskiro žmogaus gyvenime. Mes privalome ją mylėti, saugoti ir ginti kaip artimą žmogų.
Kalbos Likimas ir Svarba
Mokydamiesi kalbotyros, sužinome, kad toks skaudus likimas ištiko prūsų, jotvingių, sėlių, kuršių ir žiemgalių kalbas. Kalbos likimą lemia geografiškai, istoriškai bei politiškai susiklosčiusios aplinkybės. Mažai tautai, atsidūrusiai agresyvių jėgų apsuptyje, visada gresia išnykimo pavojus. Lietuvių tauta nuolat tai patyrė: į ją kėsinosi Lenkija, Rusija, Vokietija.
„Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją, - sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją, - užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi ggyvybę ir garbę“ „Postilėje“ (1599m) perspėjo Mikalojus Daukša. Ja rūpinosi, jos grožį išaukštino kalbininkai, rašytojai ir poetai, savo gyvybe vardan kalbos gyvybės rizikavo knygnešiai, daraktoriai.
Kalba ir Žmogaus Kapitalas
Pareigūnai dažnai kalba, kad didžiausias jų šalies turtas - jos žmonės. Paaiškėjo, kad taip ir yra visose ataskaitoje minimose šalyse, išskyrus Nigeriją, Rusiją ir Saudo Arabiją. Šalies gyventojų žmogiškąjį kapitalą JT skaičiuoja pagal tai, kiek metų vidutiniškai skiriama mokslams, kokį atlyginimą gali užsitikrinti dirbantieji ir kiek metų jie greičiausiai bus išdirbę iki pensijos (arba mirties). Didžiojoje Britanijoje žmogiškasis kapitalas sudaro 88 proc. turto, o JAV - 75 proc.
Antai Vokietija savo žmogiškąjį kapitalą padidino daugiau kaip 50 proc. Mintis, kad gamtinius turtus galima pakeisti kuo nors kitu, daliai gamtosaugininkų (įskaitant kelis prisidėjusius prie ataskaitos) kelia nerimą. Jie pažymi, kad daug iš aplinkos gaunamų paslaugų, kaip antai švarus vanduo ir oras, yra nepakeičiama būtinybė.
Tik užgimę mes panyrame į begalinį kalbos okeaną. Mus apsupa garsų pasaulis, į kurį mes įsiklausome, vėliau bandome pamėgdžioti, ir taip - patys to nesuvokdami - imame šnekėti gimtąja - savo tėvų ir savo tautos - kalba. Įaugimas į kalbą išgyvenamas kaip kažkas be galo sava ir įprasta, - gyvename panardinti joje, dažnai nejausdami, nemąstydami apie ją, kaip ore, kuriuo kvėpuojame. Visų ppirma - ji mūsų bendravimo priemonė, kitaip tariant, atlieka komunikacinę funkciją.
Pradedančiųjų vadovas po Lietuvių kalbą
tags: #didziausias #tautos #turtas