Dirbamos Žemės Sklypo Apibrėžimas ir Teisinis Reglamentavimas Lietuvoje

Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemė paprastai skirta ūkininkavimo ir žemės ūkio veiklai. Dirbamos žemės sklypai yra dirbami, iš jų gaunama nauda.

Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra dirbamos žemės sklypas, kokie teisiniai aktai reglamentuoja jo naudojimą ir kokios galimybės bei apribojimai taikomi žemės ūkio paskirties žemei.

Žemės Teisiniai Santykiai

Literatūroje yra labai įvairiai apibūdinami teisiniai santykiai ir žemės teisiniai santykiai. Vienas iš populiariausių teisinių santykių apibrėžimu tapo toks: teisiniai santykiai-tai teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi valstybės garantuotas subjektines teises ir teisines pareigas. Taigi teisiniai santykiai atsiranda tik iš valstybės nustatytų teisės normų. Žemės teisiniams santykiams apibūdinti tokia samprata yra pernelyg abstrakti.

Šiems santykiams suvokti reikia panagrinėti:

1. istorinės žemės teisinių santykių atsiradimo aplinkybes;
2. šiuolaikinius žemės teisinių santykių atsiradimo pagrindus;
3. žemės teisinių santykių turinį.

Žemės nuosavybės teisiniai santykiai atsirado irstant pirmykštei bendruomeninei santvarkai, kai dar nebuvo valstybės. Plėtojantis žemdirbystei, amatams pradėta gaminti daugiau materialių gėrybių negu jų reikėjo. Kartu atsirado galimybė nedalyvaujant šių gėrybių gamyboje pasisavinti jos produktų. Stiprios gentys ir bendruomenės pasisavino dirbamos žemės plotus, gyvulius ir kt. ir taip ekonomiškai privertė silpnesniuosius dirbti savo naudai. Taip atsirado privatinė žemės ir kito turto nuosavybė, buvo plėtojama prekių gamyba ir mainai.

Negalima teigti, kad visi žemės teisiniai santykiai atsiranda tik iš teisės normų arba jų pagrindu. Teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai yra vadinamieji juridiniai faktai. Tai gyvenimo faktai, kurie vadinami juridiniais, nes kyla iš teisės normų. Faktiniai ir juridiniai žemės teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai. Faktiniai pagrindai yra šie: subjektų veiksmai, kurie sukelia civilines teises ir pareigas; įstatymuose nenumatyti, bet jiems neprieštaraujantys sandoriai; įvykiai, su kuriais įstatymas sieja teisinių padarinių atsiradimą.

Juridiniai pagrindai:

• civiliniai, žemės ir kiti įstatymai;
• įstatymuose numatyti sandoriai;
• teismų sprendimai;
• administraciniai valstybės institucijų aktai.

Žemės teisės santykių turinį sudaro šių santykių subjektai, subjektinės teisės ir pareigos bei objektai. Fiziniai asmenys žemės santykiuose turi civilinį teisnumą ir veiksnumą. LR Konstitucija yra pagrindinis žemės teisės šaltinis ir jos normos tiesiogiai taikomos žemės ginčuose, kurių nekonkretina įstatymai ir poįstatyminiai aktai, neprieštaraujantys Konstitucijai. Konstitucija įtvirtina, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Tuo remiantis žmogaus prigimtinės teisės ir laisvės taip pat gali būti ir žemės teisės šaltiniai, kai jos įgyvendinamos konkrečiuose žemės teisiniuose santykiuose.

Žemės teisės šaltinių sistema:

1. LR Konstitucija ir joje numatytos prigimtinės žmogaus teisės.
2. Konstituciniai įstatymai papildo atitinkamus Konstitucijos straipsnius ir yra jos sudedamoji dalis.
3. LR Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys ir teisės normos, kurios reguliuoja žemės santykius.
4. LR įstatymai.
5. Poįstatyminiai norminiai teisės aktai. Jie skirstomi į centrinius, t.y. Vyriausybės, ministerijų ir kitų centrinių valstybės institucijų, bei savivaldos institucijų aktus.
6. Teisės principai, t.y. bendrieji teisės pradmenys, kai nagrinėjant žemės ginčą teisme, nėra įstatymo, reguliuojančio santykį.
7. Subjektinės teisės ir pareigos, kai teismas, nagrinėdamas konkretų iš civilinių ir žemės santykių kylantį ginčą, pripažįsta, gina arba pakeičia arba panaikina tam tikras teises ir pareigas.
8. Europos žmogaus teisių ir ES Teisingumo teismo, kurių jurisdikcija pripažįsta LR, sprendimai ir išaiškinimai žemės ginčų bylose.

Visa LR teritorijoje esanti žemė sudaro LR žemės fondą. Lietuvos valstybės žemės fondą sudaro tiek privati, tiek ir valstybinė žemė, esanti jos teritorijoje. Taigi LR žemės fondas susideda iš privačios ir valstybinės žemės. Tai pagal Konstituciją žemė, miškai, vandenys nuosavybės teise gali priklausyti LR piliečiams ir valstybei.

Pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį LR žemės fondą sudaro:

1. žemės ūkio paskirties žemė;
2. miškų ūkio paskirties žemė;
3. konservacinės paskirties (saugomų teritorijų ir kt.) žemė;
4. kitos paskirties (gyvenamųjų vietovių ir kt.) žemė.

Žemės Nuosavybės Teisė

Žemės įstatyme įtvirtinta, kad žemės nuosavybė - tai žemės savininko teisė valdyti jam priklausančią žemę, ja naudotis ir disponuoti. Valdymo teisė - tai galėjimas turėti žemę savo žinioje ir daryti jai fizinį bei ūkinį poveikį (arti, sėti ir pan.). Žemės turėjimas savo žinioje suprantamas ne tik fizine, bet ir juridine prasme. Naudojimo teisė - tai galėjimas gauti iš žemės naudą, pritaikyti naudingąsias jos savybes naudotojo poreikiams patenkinti. Disponavimo teisė - tai savininko galėjimas sudaryti žemės pirkimo-pardavimo, nuomos, dovanojimo, įkeitimo ir kitus sandorius.

Valdymo teisė - tai galėjimas turėti žemę savo žinioje ir daryti jai fizinį bei ūkinį poveikį (arti, sėti ir pan.). Žemės turėjimas savo žinioje suprantamas ne tik fizine, bet ir juridine prasme. Žemės valdymo teisė, kaip savarankiška teisė, reiškia, kad tam tikros valstybės institucijos valdo valstybinę žemę, nebūdamos šios žemės savininkės. Valstybės žemės savininkė yra LR valstybė, kuri suteikia valstybės ir savivaldos institucijoms valdyti valstybinę žemę patikėjimo teise. Pvz., žemės įstatyme numatyta, kad valstybinės žemės valdymo teisė yra suteikiama valstybės institucijoms, savivaldybėms, miškų urėdijoms, nacionalinių parkų administracijoms ir kitoms valstybinėms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms.

Naudojimo teisė - tai galėjimas gauti iš žemės naudą, pritaikyti naudingąsias jos savybes naudotojo poreikiams patenkinti. Žemės naudojimo teisė, kaip savarankiška teisė, reiškia, kad privačios arba valstybinės žemės naudotojas, kuriam suteikta teisė naudotis žeme, gali šią žemę naudoti ūkinei ir kitokiai veiklai, gauti iš jos pajamas, taip pat disponuoti naudojamame žemės sklype išauginta produkcija ir pajamomis įstatyme, nuomos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Tačiau kitaip nei žemės savininkas, žemės naudotojas be savininko sutikimo neturi teisės sudaryti žemės perleidimo sandorių.

Privačios arba valstybinės žemės naudotojas, kuriam suteikta teisė naudotis žeme, gali disponuoti naudojamame žemės sklype išauginta produkcija ir pajamomis įstatyme, nuomos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Tačiau kitaip nei žemės savininkas, žemės naudotojas be savininko sutikimo neturi teisės sudaryti žemės perleidimo sandorių.

Valstybinės valdymo ir disponavimo teisės, palyginti su analogiškomis privačios žemės savininko teisėmis, yra ribotos. Pvz., parduoti valstybinę žemę privačion nuosavybėn gali tik apskrities viršininkas įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Subjektai - valstybės ir savivaldos institucijos: valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos.

Valstybinės žemės valdymo teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai yra valstybės įgaliotos institucijos sprendimas skirti žemę ir sudaryti jos panaudos arba nuomos sutartį.

Žemės naudojimo teisės įgyjimo pagrindai yra valstybinės žemės skyrimas, panauda bei nuoma ir privačios žemės nuoma. Valstybinę žemę naudoti pagal įstatymo nustatytą kompetenciją skiria ir sutartis sudaro įgaliota valstybės arba savivaldos institucija, o privačią žemę - šios žemės savininkas. Žemės naudojimo teisė pasibaigia paėmus žemę visuomenės poreikiams, pasibaigus skyrimo panaudos ir nuomos terminui, nutraukus sutartį.

Žemės savininkams suteikta daugiau teisių negu žemės naudotojams ir tai suprantama, nes žemės savininkų teisės išplaukia iš žemės nuosavybės teisės, o žemės naudotojų - iš prievolinės. Suteikiamos šios teisės:

1. parduoti, palikti testamentu, dovanoti, įkeisti, mainyti, išnuomoti žemę arba jos dalį, leisti laikinai ja naudotis kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims sutarčių ir įstatymų nustatyta tvarka.
2. verstis ir leisti kitiems asmenims verstis įstatymų nedraudžiama ūkine veikla privataus žemės sklypo teritorijoje: statyti pastatus ir įrenginius, melioruoti žemę, tiesti kelius, sodinti želdinius ar miškus, rengti tvenkinius, tiesti komunikacijas, laikantis servitutų ir kt. ribojimų.
3. nustatyti savo žemės sklypo servitutus.
4. pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį įstatymų nustatyta tvarka.
5. reikalauti panaikinti arba pakeisti nustatytas žemės naudojimo, tvarkymo ar veiklos sąlygas, ribojimus, žemės servitutus.
6. naudoti ūkio reikalams (ne parduoti) žemės sklype esančias naudingąsias žemės gelmių savybes, požeminį ir paviršinį vandenį, naudingąsias iškasenas, kurių naudojimą, pardavimą ir nuomą nustato įstatymai ir norminiai aktai. Naudingąsias iškasenas, esančias privačiame žemės sklype, savininkas gali eksploatuoti ne ūkio reikalms tik gavęs leidimą.
7. disponuoti savo žemės sklype išauginta produkcija ir iš šio žemės sklypo gautomis pajamomis.

Žemės savininkams suteikta daugiau teisių negu žemės naudotojams ir tai suprantama, nes žemės savininkų teisės išplaukia iš žemės nuosavybės teisės, o žemės naudotojų - iš prievolinės. Žemės savininkų teises ir pareigas konkretina ir plėtoja atskirų žemės teisės institutų normos, reguliuojančios konkrečius žemės santykius, taip pat žemės sandoriai ir sutartys. Tačiau teisių ir pareigų juridinė reikšmė nevienoda. Suteiktomis teisėmis jų turėtojai savo nuožiūra gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Žemės savininkų ir naudotojų teisės ir interesai ginami, taip pat ir pareigų vykdymas užtikrinamas atitinkamomis valstybės priemonėmis, įstatymų nustatyta tvarka.

Žemės įstatymas numatytos ir žemės naudotojų pareigos, kurios yra bendros tiek žemės savininkų, tiek ir kitų žemės naudotojų. Naudotojų pareigos:

1. naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį;
2. laikytis žemės servitutų, specialių žemės naudojimo sąlygų ir kitų ribojimų, kurie nustatyti įstatymuose arba sutartyse;
3. racionaliai naudoti ir tausoti žemės ūkio ir rekreacines naudmenas, mišką, vandenis, naudingąsias iškasenas ir kitus gamtos išteklius bei kraštovaizdį;
4. įgyvendinti teisės normose ir sutartyse numatytas priemones žemės, miško ir vandenų apsaugai nuo užteršimo, erozijos ir nualinimo, taip pat sandoriai ir sutartys.

Žemės savininkų teises ir pareigas konkretina ir plėtoja atskirų žemės teisės institutų normos, reguliuojančios konkrečius žemės santykius, taip pat žemės sandoriai ir sutartys. Tačiau teisių ir pareigų juridinė reikšmė nevienoda. Suteiktomis teisėmis jų turėtojai savo nuožiūra gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Žemės savininkų ir naudotojų teisės ir interesai ginami, taip pat ir pareigų vykdymas užtikrinamas atitinkamomis valstybės priemonėmis, įstatymų nustatyta tvarka.

Žemės teisės šaltiniai viduramžių Lietuvoje buvo paprotinė ir rašytinė teisė. Pirmieji rašytinės teisės, ir žemės teisės, šaltiniai Lietuvoje atsirado XXIV a. Pabaigoje, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila išleido savo garsiąsias privilegijas bajorams. Žemės teisės šaltiniu laikytinas ir 1468 m. Kazimiero teisynas, kuris daugiausia reguliavo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimus bei teismo proceso klausimus. Tačiau Teisyne buvo reguliuojamas ir žemės ginčų procesas. Bajorų žemės ginčus turėjo nagrinėti pakviesti teisėjai. Teisyne galima rasti įdomių paprotinės teisės normų, reguliavusių to meto žemės ginčų nagrinėjimo procesą. Tačiau pagrindiniai rašytiniai to meto žemės teisės šaltiniai buvo visi trys Lietuvos Statutai.

Žemės nuosavybė buvo pagrindinis tuometinės Lietuvos valstybės ekonominis pagrindas. Dirbama žemė, laukai, miškai ir vandenys buvo didžiojo kunigaikščio, bajorų ir bažnyčios nuosavybė. Laisvieji valstiečiai ir baudžiauninikai žemės nuosavybės teisės neturėjo. Tuo metu nebuvo žinoma ir valstybinė žemės nuosavybės teisė.

Žemės nuosavybės teisės įgyjimo pagrindai buvo:

1. didžiojo kunigaikščio žemė
2. tėvonija, arba paveldėta žemė
3. užtarnauta žemė
4. pirkta žemė
5. įgyjamąja senatimi pripažinta žemė.

Atskirai reikėtų paminėti pirmąją Lietuvos istorijoje žemės reformą, pradėtą vykdyti XVI a. antroje pusėje, pavadintą Valakų reforma. Valakas - XVI a. antrosios pusės žemės ploto vienetas. Pati reforma truko 20 metų. Žemės ginčus ir bajorų civilines bylas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nagrinėjo Žemės teismas. Jis susidėjo iš teisėjo, pateisėjo ir raštininko. Kiekvieną pareigūną rinko apskrities seimelis iš vietos bajorų. Bylos buvo nagrinėjamos kolegialiai.

Žemės teisės šaltiniai LR 1918 - 1940 metais buvo iš kitų užsienio valstybių pasisavintos teisinės sistemos. Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių jos teritorijoje galiojo trijų užsienio valstybių civiliniai įstatymai. Suvalkijoje galiojo Prancūzijos (Napaleono) CK, Klaipėdos krašte - 1900 m. Vokietijos CK, o centrinėje Lietuvoje - 1840 m. Rusijos imperijos įstatymų savado dalis. Nuo 1922 m. 1920 m. rugpjūčio 11 d. įstatymu LR naudai nusavinami privatiems asmenims priklausantys:

1. miškai ir kirtimai, didesni negu 25 dešimtinės;
2. pelkės ir durpynai;
3. atvirieji, nedžiūstantys vandenys su upių srovės vieta ir ežerai;

1940 m. liepos 22 d. buvo priimta nauja Lietuvos SSR Konstitucija. Tais metais Liaudies seimui priėmus deklaraciaą dėl nacionalizacijos Lietuvoje pradėta vykdyti socialistinė žemės reforma: nacionalizuota ir suvalstybinta visa žemė, panaikinta privati žemės nuosavybė. Buvusiems savininkams palikta valdyti, bet ne nuosavybės teise iki 30 ha žemės. Atimtose iš savininkų žemėse ir dvaruose įkuriami valstybiniai (sovietiniai) ūkiai. Atimta žemė buvo nemokamai dalijama bežemiams ir mažažemiams. Tuo siekta politinių tikslų, t.y. supriešinti stambius ūkinikus, bežemiu ir mažažemius valstiečius ir parodyti, kad Lietuvos kaime vyksta “klasių kova”. Dėl to žemės reforma turėjo ne ekonominių ir socialinių, bet grynai politinį pobūdį. Tačiau valstiečiai šią reformą pasitiko su nepasitikėjimu, taigi jie atsisakė jiems skirtų žemės sklypų. Prasidėjus Vokietijos - Sovietų Sąjungos karui, gautą žemę valstiečiai grąžino buvusiems savininkams.

Nuo 1960 m. prasidėjo palaipsnis žemės ūkio gamybos kilimas. Lietuvoje atsirado kolūkiai. Tačiau ir tuo metu buvo daug problemų žemės ūkyje. Valstybė brangiai parduodavo ūkiams techniką, trašas ir kt...

Statyba Žemės Ūkio Paskirties Žemėje

Tačiau tam tikrais atvejais gali būti reikalinga statyti gyvenamąjį namą, kuris būtų susijęs su ūkininkavimu, arba keisti žemės paskirtį, kad būtų leidžiama statyti pastatus, kurie nesusiję su žemės ūkio veikla. 2025 metais galiojančios taisyklės numato, kad žemės ūkio paskirties sklype galima statyti gyvenamuosius ir ūkinio tipo pastatus, tačiau tam yra nustatyti tam tikri reikalavimai ir apribojimai.

Pagal Lietuvos įstatymus, žemės ūkio paskirties žemėje galima statyti įvairius statinius, tačiau jie turi būti tiesiogiai susiję su žemės ūkio veikla. Ūkiniai pastatai - tai įvairūs statiniai, kurie naudojami žemės ūkio veiklai, tokie kaip sandėliai, tvartai, šiltnamiai, angarai ir kt. Gyvenamieji pastatai - gyvenamasis namas žemės ūkio paskirties sklype gali būti statomas tik tada, kai jis tiesiogiai susijęs su ūkininkavimo veikla. Žemės ūkio paskirties žemėje gyvenamojo namo statyba yra griežtai reglamentuojama.

Svarbūs aspektai, leidžiantys statyti gyvenamąjį namą žemės ūkio paskirties žemėje:

1. Vienas svarbiausių aspektų, leidžiančių statyti gyvenamąjį namą žemės ūkio paskirties žemėje, yra statinio dydis. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, galima statyti gyvenamąjį namą, kurio plotas neviršija 80 kvadratinių metrų be žemės paskirties keitimo.
2. Jeigu gyvenamasis namas žemės ūkio paskirties sklype bus naudojamas ūkininkavimui (pavyzdžiui, kaip apgyvendinimas ūkininkui ar darbuotojams), jį galima statyti be žemės paskirties keitimo.
3. Statant gyvenamąjį namą žemės ūkio paskirties žemėje, net ir iki 80 m², reikalingas statybos leidimas.
4. Žemės ūkio paskirties sklypuose gyvenamieji namai gali būti statomi ūkininkams ir jų šeimos nariams, jei tai būtina ūkininkavimui.
5. Pagalbiniai gyvenamieji pastatai, kurie gali būti susiję su gyvenimu ūkininkavimo vietoje (pvz., sezoninė apgyvendinimo vieta ar darbo jėgos apgyvendinimas), gali būti statomi žemės ūkio paskirties žemėje pagal tą pačią tvarką.

Gyvenamojo namo statymas žemės ūkio paskirties žemėje Lietuvoje 2025 metais yra griežtai reglamentuojamas, tačiau teisinės galimybės leidžia statyti gyvenamuosius pastatus iki 80 kvadratinių metrų be žemės paskirties keitimo, jei pastatas tiesiogiai susijęs su ūkininkavimu. Ūkininkams ir jų šeimos nariams šios taisyklės suteikia tam tikras lengvatas.

Žemės ūkio paskirties žemė Lietuvoje

Žemės Rinka ir Kainos

Pernai buvo registruota beveik 10 proc. mažiau žemės ūkio paskirties žemės sklypų sandorių. 2022 m. įregistruota 25 tūkst. žemės ūkio paskirties žemės sklypų sandorių. proc. mažiau nei ankstesniais metais, kai buvo įregistruota 27,8 tūkst. sklypų sandorių. sandorių kainų mediana praėjusių metų pabaigoje siekė 4,5 tūkst. beveik tokia pati kaip ir 2022 m. pabaigoje.

2022 m. vidutinė ariamosios žemės nuomos kaina išaugo beveik 4,3 karto. Vidutinė šalies ariamosios žemės nuomos kaina 2022 m. 241 Eur/ha (t.y. 32,4 proc. daugiau nei 2021 m. - 182 Eur/ha). ir 2012 m. išaugo beveik 3,4 karto. 2022 m. buvo 164 Eur/ha - 19,7 proc. daugiau nei 2021 m. (137 Eur/ha).

Žemės našumas kai kur perkopia 50 balų. „Ne be reikalo žmonės pas mus kuriasi - patraukia lygumos. čia vyrauja lygumos ir našios žemės. seniūnė.

Žemės kaina dar nuo 2018 m. lieka stabili, bet ir nuo sklypo ploto, net ir nuo pardavėjo. aktyvumą nemenka dalimi lemia ir ekonominė situacija. žemės rinka, labiau tikima, kad Zanavykijoje ji aktyvi taps rudenį. „Ūkininkai tokį pirkinį planuoja iš anksto. žemei pirkti tikrai neturi, tai tikisi, gal jų atsiras rudenį. parduoti žemę rudenį, apie tai pasako pirkėjui pavasarį. rudenį arba sausio mėnesį pasako, kad nori čia ir dabar iš karto parduoti. kokios bus grūdų kainos. rapsai 400 Eur/t nekainuoja. dalis jo - dar aruoduose. Eur/t.

Šiek tiek pirkėjų. nuperka. karto jį nuperka“, - tendencijas apibūdino K.Birbilas. Pernai buvo registruota beveik 10 proc. 2022 m. paskirties žemės po 10 tūkst. Eur/ha. parduos kitam. vienas pavyzdys. Yra besiskelbiančių prašą po 11-12 tūkst. Eur/ha. niekas jos neskuba pirkti. Yra siūlančių pirkti mokant po 10 tūkst. tiek prašo tik vienetai. žemės, tuo metu žemės kaina svyravo nuo 7 iki 8 tūkst. Eur/ha.

Pievų, tai ir už perpus mažesnę kainą nepirktų. priverstas pereiti prie gyvulininkystės. žemių ir jas paverstų daugiametėmis pievomis, kurias deklaruotų. išartų. sėti, ką nori, neapsimoka. žemės ūkio paskirties, pati nepatraukliausia rinkoje. iš jų gaunama nauda. ir tada susidaro net eilutė.“Kokia šių ganyklų ateitis - lieka neaišku.

Vidutinė 2022 m. proc. daugiau negu 2021 m., kai kaina siekė 4 667 Eur/ha. Vidutinė šalies pievų ir ganyklų žemės pirkimo kaina 2022 m. (2,5 proc. daugiau nei 2021 m. - 3 497 Eur/ha).

Dirbama žemė

Žemės Nuomos Kainos

Kviečiai kainuoja 300 Eur/t, tai 300 Eur/ha nuoma. kainuoja, tokia ir žemės hektaro nuoma, tuomet būna viskas proto ribose. nesusirasi. Gal net ir daugiau paprašys. šeimininkas po truputį kelia kainą. žemės ūkio paskirties žemės nuomos kainomis. kiek galima prašyti.

Galima daryti išvadą, kad žemės ūkio paskirties žemės nuomos kainos tiesiogiai priklauso nuo grūdų kainų rinkoje.

tags: #dirbamos #zemes #sklypas