Areštuoto turto disponavimo teisiniai aspektai Lietuvoje

Žmogaus teisių ir laisvių problema atsirado kartu su humanistinėmis žmonijos tradicijomis, ji siekia tūkstantmečius. Šio darbo tikslas - išanalizuoti pagrindinius žmogaus teises ir laisves reglamentuojančius tarptautinius dokumentus, jais remiantis pabandyti atskleisti būdingus tarptautiniam žmogaus teisių reglamentavimui bruožus.

Žmogaus teisių istorija - tai pirmiausia organizuoto žmonių gynimosi nuo valdžios ir nuo privačių asmenų ar jų susivienijimų savivalės bei agresijos istorija. Tai laike trunkanti kova dėl žmogaus orumo, dėl žmogiškai vertingo gyvenimo, dėl galimybės gyventi visuomenėje ir saugiai joje jaustis.

Per žmogaus teisių koncepciją ir jos įgyvendinimą buvo kuriama nauja valstybės ir valstybinės politikos samprata, pajėgi įveikti klasinės valstybės tradiciją, jos diskriminacinę esmę. Iškilo visuotinis reikalavimas politinei valdžiai veikti atsižvelgiant ne į atskiros grupės, o į visų žmonių interesus, nepaisant atskiro žmogaus klasinės, socialinės, rasinės ar kitokios priklausomybės. Žmogaus teisės pirmiausiai formavosi kaip humanistinė idėja. Apie žmonių lygybę kalbėjo jau antikos filosofai, vėliau krikščionybės ideologai.

Siekiant šią idėją paversti akcija, iškilo reikalas ją juridizuoti (įtvirtinti teisės aktuose), organizuotai versti praktiniu valstybinių institucijų ir piliečių elgesiu. Todėl žmogaus teisių ginties istorijos pradžią daugelis autorių sieja su įstatymų ir kodeksų priėmimu. Žmogaus teisių kodifikacijos pirmtake paprastai laikoma anglų Didžioji laisvės chartija (Magna charta libertatum, 1215). Chartijos reikšmė buvo ta, kad ji įtvirtino įstatymo viršenybę ne tik piliečių, bet ir paties karaliaus atžvilgiu.

Chartijoje įkūnytos žmogaus teisių branginimo idėjos vėliau buvo plėtotos daugelyje kitų tos šalies dokumentų, kurie šiandien sudaro Anglijos Konstituciją. Tarp tokių dokumentų paminėtina Subjektinių teisių peticija (Petition of Rights, 1627), kuri toliau konkretino teisėto valstybės įsikišimo į asmens gyvenimą sąlygas, tarp jų ir kaltinamojo teisę į teisingą nuosprendį. Žmogaus teisėms reikšmingas dokumentas buvo ir 1679 m. priimtas Habeas Corpus Actus, kuris nustatė teisminio tyrimo principus: pripažino kaltinamojo teisę reikalauti, kad jis būtų pristatomas teisėjui ne vėliau kaip per tris dienas nuo sulaikymo momento.

Vadovaujantis Glorious Revolution (1689). Panašios žmogaus teisių kodifikacijos viduramžiais buvo atliktos ir kituose kraštuose. XVII a. prisidėjo prie žmogaus teisių koncepcijos kūrimo tuo, kad plačiai propagavo prigimtinių teisių teoriją, grindusią pagrindinių žmogaus teisių į gyvybę, saugumą, laisvę, nuosavybę neatimamumą ir šventumą. Šios teisės buvo paskelbtos prigimtinėmis, egzistuojančiomis anksčiau negu valstybė ir nepriklausomai nuo valstybės. Valstybė esanti pašaukta tik saugoti šias teises.

Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (Declaration des Droit de le homme et du citoyen, 1789), tapo žymiu dokumentu pripažįstant ir įstatymiškai įtvirtinant žmogaus teises. Ji skelbė žmogaus teisių neatimamumą, visų politinių susivienijimų tikslu paskelbė žmogaus teises ir jų įgyvendinimą. Pagrindinėmis žmogaus teisėmis ji laikė teisę į laisvę, lygybę, saugumą, nuosavybę, taip pat teisę jėga priešintis pavergimui, neteisėtam valdžios aktui.

Formuluojant Žmogaus teisių katalogą (Paulskirchen - Verfassung des deutshen Reiches von 1849) įtakos turėjo ir Vokietijos 1848 - 1949 m. XIX a. ne tik buvo toliau įgyvendinama žmogaus teisių idėja nacionalinės teisės lygmeniu, bet ir imta derinti tarptautines pastangas žmogaus teisėms ginti. Valstybės ėmė kartu veikti už atskirų tautų ir religinių susivienijimų teises. Tarptautinė teisėkūra žmogaus teisių srityje kokybiškai naują raidą įgijo tik XX a. antroje pusėje. Dvasinė situacija, susidariusi Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Šiandien apibūdinama kaip visuotinis pasisukimas į prigimtinę teisę ir jos pagrindu vykstantis žmogaus teisių renesansas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teoriniai aspektai

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teoriniai aspektai:

• Laikinųjų apsaugos priemonių samprata
• Laikinųjų apsaugos priemonių rūšys
• Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesiniai aspektai
• Laikinųjų apsaugos priemonių reikšmė ir tikslai

Siekiant aprėpti mūsų epochos formuluojamų žmogaus teisių visumą, sukurti tarpusavyje susijusių tokių teisių sistemą, žmogaus teisės katalogizuojamos. Sudarant tokį katalogą, jos skirstomos įvairiu pagrindu, bet labiausiai paplitęs yra skirstymas pagal laiką ir turinį. Pirmosios kartos žmogaus teisėmis priskiriamos pilietinės ir politinės teisės. Pirmiausiai jos buvo suformuluotos minėtoje prancūzų Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje (1789) ir Amerikos teisių bilyje. Jos garantavo laisvą asmenybės plėtrą ir neliečiamumą, saugojo ją nuo nepageidautinų valstybinės valdžios varžymų ir ribojimų. Šių teisių įgyvendinimas nepriklausė nuo valstybės išteklių, socialinio - ekonominio šalies išsivystymo lygio.

Šios rūšies teisių sąraše prioritetas buvo teikiamas politinėms teisėms, manant, kad asmuo, netapęs piliečiu, politiškai aktyvia ir organizuota asmenybe, negali įgyvendinti visų savo teisių. Šios teisės paprastai priklauso tik piliečiams, kiek jos išauga iš pilietybės santykių, užsieniečiai negali į jas pretenduoti. Kita pirmosios kartos žmogaus teisių grupė - pilietinės teisės. Šių teisių valstybė asmeniui nesuteikia, o tik yra įpareigota jas saugoti ir garantuoti. Jas turi visi žmonės, neatsižvelgiant į tai, kokioje šalyje jie gyventų, kokią pilietybę jie beturėtų ar išvis jos neturėtų.

Iki XX a. pradžios žmogaus teisių koncepcija tenkinosi tik pilietinių ir politinių teisių deklaravimu ir jų gintimi. Vėliau po Pirmojo pasaulinio karo, socialdemokratinis judėjimas Europoje parodė, kad socialiniam stabilumui palaikyti šių teisių nepakanka, kad valstybės garantuojamų žmogaus teisių katalogas turi būti išplečiamas ir kitokiomis žmogaus vertybėmis. Taip šalia politinių ir pilietinių teisių atsirado poreikis iškilti ekonominių, socialinių ir kultūrinių žmogaus teisių idėjai. Tarp ekonominių teisių ypač svarbi reikšmė tenka teisei dirbti. Ji išreiškia prigimtinį žmogaus poreikį savarankiškai pasirūpinti savimi, laisvę pasirinkti darbą arba laisvai dėl jo susitarti.

Darbas - tai autentiškiausias žmogiškojo orumo išreiškimo Ir užtikrinimo būdas, prigimtinė žmogaus pareiga ir teisė, būtina ir nuolat galiojanti. Darbas suteikia asmeniui pradinę teisę į nuosavybę, be teisės į darbą negali būti teisės į nuosavybę. Socialinės teisės užtikrina asmeniui žmogaus vertą gyvenimo lygį ir socialinę gintį. Socialinių teisių svarba yra ta, kad realizuoja žmonių solidarumo idėją. Tikslų bendrumas, suvokimas, kad esi tas, kuriuo rūpinamasi ir kurį gerbia, pasak daugelio Vakarų psichologų, padeda žmonėms įveikti stresus ir mažina žmonių sergamumą bei mirtingumą. Šios tendencijos naudą įrodė Japonija, plačiai diegdama į praktiką šias socialumo, arba socialinio solidarumo, nuostatas.

Socialinėms žmogaus teisėmis reiškiasi valstybės tarptautinės bendrijos rūpestis dėl žmonijos ateities. Socialinės žmogaus teisės uždeda valstybei pareigą vykdyti taikią vidaus ir užsienio politiką, plačiai naudotis mokslo ir technikos, socialinės pažangos laimėjimais, protingai naudoti gamtos išteklius, rūpintis aplinkos kokybe , visa tai įprasminant kaip valstybės paslaugavimą asmeniui, jo teisių įgyvendinimui ir apsaugai. Būtent šias funkcijas vykdanti valstybė po Antrojo pasaulinio karo transformavosi į socialinę teisinę valstybę.

Kultūrinės teisės garantuoja žmogaus dvasinę raidą, padeda jam tapti naudingu ekonominės, socialinės, kultūrinės visuomenės plėtotės dalyviu. Antrosios kartos žmogaus teisės pirmą kartą buvo įtvirtintos Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje, Europos socialinėje chartijoje, Tarptautiniame ekonominių,socialinių ir kultūrinių teisių pakte, Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte, kuriuos priėmė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1966 m. Šios rūšies žmogaus teisių įtvirtinimas tarptautiniuose dokumentuose įpareigojo valstybes nares užtikrinti minimalų pragyvenimą tiems asmenims, kurie dėl objektyvių priežasčių patys nepajėgia rinkos ekonomikos sąlygomis garantuoti savo pagrindinių teisių bent minimaliu lygiu.

Antrosios kartos teisių įgyvendinimo specifika yra ta, kad šias teises, priešingai nei politines ir pilietines, asmeniui gali suteikti tik visuomenė, ekonomiškai pajėgianti jas garantuoti. Be materialinių galimybių garantuoti antros rūšies teises tos teisės neturi praktinės vertės. Tai reiškia, kad šių teisių realybė suponuoja išvystytą ekonomiką. Šis reikalavimas neleidžia valstybei nusišalinti nuo aktyvaus dalyvavimo ekonomikos plėtroje, darant įtaką ir organizuojant tą plėtrą.

Uždėjus valstybei pareigas garantuoti ir antrosios kartos žmogaus teises, susidaro situacija, kai valstybė negali apriboti savo veiklos tradicinėmis funkcijomis, kurias jai buvo nustačiusi liberalistinė “valstybės - naktinio sargo” koncepcija. Trečiosios kartos žmogaus teisės. Jos kartais vadinamos solidarumo teisėmis, nes savo esme yra kolektyvinės. Jos yra sąlyga įgyvendinti ir pirmosios, ir antrosios kartos teises. Žmogaus teisės ir tautų teisės turi būti plėtojamos jų nesupriešinant. Tautų teisės neturi ignoruoti žmogaus teisių.

Pavyzdžiui, tautos teisė į laisvę ir nepriklausomybę (apsisprendimo teisė) yra neatskiriama nuo atskiro asmens laisvo teisių įgyvendinimo. Tokios žmogaus teisės kaip nuomonių reiškimo laisvė, spaudos, susirinkimų ir kitos laisvės, socialinės teisės (teisė į darbą, į butą ir kitos), apsaugos teisės (teisė gyventi, kankinimų draudimas ir kt.), politinės arba bendradarbiavimo teisės (rinkimų ir kt. Apibendrinant žmogaus teisių katalogą etikos požiūriu, kai kurie autoriai išskiria tris pagrindines idėjas, integruojančias visų trijų kartų žmogaus teises. Tokiomis idėjomis laikomos laisvė, lygybė ir bendradarbiavimas: 1) laisvės reikalavimas reiškia, kad žmogus neturi patirti iš visuomenės pavergimo, skurdinimo ir prievartos; 2) kiekvienas žmogus gali reikalauti lygybės su kitais žmonėmis. Ši teisė remiasi žmoniškumo bendrumu, kuris šalina visus rasinius, lyties ir įsitikinimų skirtumus; 3) su žmogumi turi būti elgiamasi teisingai, taip kad jis galėtų kartu su kitais dalyvauti kuriant bendrąjį gėrį, priimant sprendimus, lemiančius jo likimą.

Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija yra rezoliucija, kurią 1948 m. gruodžio 10 d. priėmė JT Generalinė Asamblėja. Deklaracijos nuostatas galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Pirmajai grupei priskirtinos nuostatos, kuriose deklaruojamos pilietinės ir politinės žmogaus teisės bei laisvės: skelbiama kiekvieno žmogaus teisė į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę, lygybė įstatymų atžvilgiu, draudžiama vergovė, kankinimas, nežmoniškas elgesys ir baudimas, savavališkas suėmimas ir ištrėmimas, kišimasis į asmeninį, šeimyninį gyvenimą, buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, kėsinimasis į žmogaus garbę ir orumą.

Deklaracijos 2 straipsnyje įtvirtintas svarbus principas, kad kiekvienas žmogus gali naudotis šiomis Deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis neatsižvelgiant į rasę, odos spalvą, lytį, kalbą, religiją, politinius ar kitokius įsitikinimus, nacionalinę ar socialinę kilmę, turtinę padėtį, t. y. Deklaracija nėra tarptautinė sutartis, teisiškai privaloma ją pasirašiusioms valstybėms. Ją galima laikyti tik idealo, kurio sparčiau ar lėčiau turėtų siekti visos pasaulio valstybės, priklausomai nuo kiekvienos valstybės padėties, galimybių ir išteklių, išraiška. Deklaracija yra tiesiog žmogaus teisių, kurias valstybės “įsipareigoja” skatinti, gerbti bei jų laikytis, sąrašas.

Valstybėms paliekama plati veiksmų laisvė - nenumatoma nei “įsipareigojimo” vykdymo tempas, nei priemonės. 1966 m. gruodžio 16 d. Jungtinės Tautos baigė rengti ir priėmė dvi sutartis, kuriomis Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje įtvirtintos idėjos ir principai buvo transformuoti į konkrečias valstybėms narėms privalomas teisės normas: Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą bei Tarptautinį ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktą. Abu paktai įsigaliojo 1976 metais. 1996 m. liepos 31 d. Daugelis paktų straipsnių, įtvirtinančių konkrečias teises ir laisves, yra labai panašūs į 1948 m. Deklaracijos nuostatas.

Tačiau reikia pabrėžti, kad abiejuose paktuose valstybėms šalims nustatytų pareigų teisinė galia yra skirtinga. Tai nulemia jau minėtas skirtumas tarp pilietinių ir politinių bei socialinių teisių. Taigi Pilietinių ir politinių teisių paktas nustato valstybėms tiesioginę pareigą užtikrinti, kad būtų įgyvendintos jame įtvirtintos teisės. Šią pareigą valstybės turi vykdyti tiek aktyviais veiksmais (pvz., priimti reikalingus įstatymus), tiek pasyviais veiksmais (pvz., neleisti asmens neteisėtai suimti, nesikišti į asmens privatų gyvenimą). Tuo tarpu Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte nustatyti vadinamieji “rezultato įsipareigojimai”, t. y. valstybės, šio Pakto dalyvės, privalo imtis aktyvių priemonių, kad būtų pasiektas Pakte numatytas tikslas - laipsniškai būtų garantuotos jame numatytos ekonominės, socialinės bei kultūrinės teisės. (ji nėra apibrėžta).

Taigi Paktas įtvirtina tarsi “veiksmų programą”, kurios vykdymas priklauso iš esmės vien nuo valstybės geros valios, ekonomikos lygio ir turimų finansinių išteklių. Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte vadinamosios “elementarios” žmogaus teisės ir laisvės išskirtos iš kitų teisių ir laisvių. Tai padaryta atsižvelgiant į valstybės teisę įvesti žmogaus teisių apribojimus paskelbus karo arba nepaprastąją padėtį. Šie apribojimai negali būti taikomi “elementarių” žmogaus teisių ir laisvių atžvilgiu.

Kitos Pakte įtvirtintos teisės ir laisvės apima teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę; sulaikytų, suimtų ir nuteistų laisvės atėmimu asmenų teises bei teismines garantijas; teisę laisvai kilnotis ir laisvai pasirinkti savo gyvenamąją vietą; draudimą atimti teisę įvažiuoti į savo šalį; užsieniečių teisines garantijas jų išsiuntimo iš šalies atveju; draudimą savavališkai ar neteisėtai kištis į žmogaus asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, jo buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, neteisėtai kėsintis į žmogaus garbę ir orumą; draudimą kliudyti laikytis savo įsitikinimų ir laisvai reikšti juos; teisę rengti taikius susirinkimus; teisę laisvai jungtis į asociacijas su kitais, taip pat teisę steigti profsąjungas ir stoti į jas savo interesams ginti; teisę dalyvauti valdant savo valstybę, balsuoti ir būti išrinktam periodiškai rengiamuose teisinguose rinkimuose, bendromis lygybės sąlygomis stoti į savo šalies valstybinę tarnybą; šeimos teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą, teisę savanoriškai tuoktis ir sukurti šeimą.

Atskirai reikėtų paminėti Pakto 27 straipsnį, kadangi jis šiuo metu yra vienintelė visuotinė sutartinė nuostata, įtvirtinanti etninių, religinių ir kalbinių mažumų teises. Pagal Pilietinių ir politinių teisių paktą buvo įsteigtas Žmogaus teisių komitetas. Komiteto paskirtis...

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reguliavimo analizė:

• Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai
  • Teisingumo, ekonomiškumo ir kiti civilinio proceso teisės principų taikymas
  • Aplinkybės keliančios riziką teismo sprendimo įvykdymui
• Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarka
  • Laikinųjų apsaugos priemonių objekto identifikacija
  • Laikinųjų apsaugos priemonių padarytos žalos užtikrinimo problema
• Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas ir panaikinimas

Teismo nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymas

Darbo pakeitimo garantija

1 lentelė. Žmogaus teisių kartos

tags: #disponavimas #arestuotu #turtu