Drevernoje veikia Jono Gižo etnografinė sodyba, siūlanti unikalią galimybę pažinti laivadirbio amatą ir Pamario krašto kultūrą. Aplankykite J. Gižo etnografinę sodybą ir atraskite turtingą mūsų kultūros paveldą!
Sodybos Istorija ir Jono Gižo Asmenybė
Ši XX a. pr. sodyba priklausė garsiausiam Pamario laivadirbiui Jonui Gižui (1867-1940). Būtent Drevernoje laivadirbio vardas neatsiejamas nuo J.Gižo asmenybės. Čia galėsite susipažinti su Pamario krašto istorija ir kultūra, žvejų gyvenimo būdu, jų darbais, taip pat daugiau sužinosite apie garsiausio Pamario laivadirbio J.Gižo asmenybę ir jo amatą.
Talentingasis laivadirbys J.Gižas (Johann Giszas) gimė 1867 m. liepos 5 d. Ventėje. 1895 m., jau būdamas žinomas meistras, vedė Drevernos kaimo bendruomenės seniūno Martyno Traušio (Martin Trauschies) dukterį Ievą (Eva Trauschies) ir persikėlė gyventi į Dreverną. Sodybą Gižai pasistatė tarpukariu, kai labiau prasigyveno - prieš tai glaudėsi tame pačiame sklype esančiame daug mažesniame name. Laivadirbys mirė 1940 m. sausio 31 d., palaidotas senosiose Drevernos kapinėse.
Legendinio laivadirbio Jono Gižo etnografinė sodyba ne tik supažindins su šio XX a. pradžioje kūrusio meistro darbais, bet ir suteiks progą prisiliesti prie tradicinio kuršių gyvenimo būdo. Nuo 2010 m. Gižų sodyba restauruota ir pritaikyta ekskursijoms.
Gižų Šeima
Gižų šeima susilaukė septynių vaikų. Gimė trys sūnūs: Vilhelmas (Wilhelm), Jonas (Johann), Martynas (Martin) ir keturios dukros: Jadvyga (Hedvig), Elzė (Else), Ieva (Eva) bei Marija (Maria). Yra žinoma, kad šeima buvo pasiturinti: turėjo daug dirbamų žemių, laivų, ne vieną sodybą.
Po tėvo mirties Ieva liko gyventi Drevernoje. Vėliau moteris globojo savo sesers Jadvygos sūnų Joną. Ievos dėka buvo išsaugota daug laivadirbio instrumentų, įrankių, išliko jos pasakojimų apie tėvo gyvenimą ir amatą. I.Gižas mirė 1993 m. rudenį, ji palaidota Drevernos kapinėse.
Ekspozicija „Laivadirbio Skrynią Atvėrus...“
2010 m. rekonstravus sodybą joje įkurta interaktyvi ekspozicija „J. Gižas. Laivadirbio skrynią atvėrus...“, kurią sudaro keturios dalys. Muziejaus ekspozicijoje „Laivadirbio skrynią atvėrus...“ lankytojas supažindinamas su laivadirbio amato subtilybėmis, atveriant meistro įrankių skrynią ir apsilankant stilizuotose dirbtuvėse.
Vaizdinė informacija ir eksponatai išdėstyti keturiuose nedideliuose gyvenamojo namo kambariuose. Nuo čia ir pradedamas pasakojimas apie Kuršių marių burvaltes bei laivadirbystės amatą ir technologijas. Apžiūrimi J. Gižo įrankiai, darbo procesą iliustruojančios fotografijos.
Pirmoji ekspozicijos dalis skirta Kuršių marių laivų statybai. Joje pristatomi laivadirbystės technologijos procesai bei amato ypatybės - kruopštus medžiagų pasirinkimas, medienos paruošimas, valties formavimas. Ekspozicijos lankytojams suteikiama galimybė apsilankyti improvizuotose dirbtuvėse bei atverti garsiojo laivadirbio įrankių skrynią. Taip pat pateiktas Kuršių marių planas su pažymėtomis laivų statyklų vietomis.
Antroji ekspozicijos dalis skirta plokščiadugnių Kuršių marių žvejų valtims: rodomos fotografijos ir laivų konstrukcijos. Senatvėje Jonas Gižas atsidėjo smulkesniems darbams - burvalčių, reisinių, kurėnų modelių bei vėtrungių gamybai. Vertingiausi šios ekspozicijos eksponatai - išlikę burinių laivų modeliai: kurėnai, kiudelinės, bradinės, venterinės burvaltės su žvejybos priemonėmis.
Trečiojoje ekspozicijos dalyje pasakojama apie vietos gyventojų susisiekimą Kuršių mariomis, upėmis ir vandens kanalais. Burvaltės atokiai įsikūrusiems žvejams tarnaudavo ir kaip transporto priemonė pervežti šieną, gyvulius, ir kaip būdas pasiekti bažnyčią. Juk tuomet, atokiai įsikūrę žvejai valtimis transportuodavo šieną, gyvulius, plaukdavo į bažnyčią. Pateiktose schemose, fotografijose siūloma sužinoti, kaip, kokiomis priemonėmis žmonės keliavo vandens keliais.
Ketvirtoji ekspozicijos dalis pasakoja apie kasdienę pamario gyventojų buitį. Paskutinė istorinės ekspozicijos dalis - virtuvė. Ji įrengta mažame kambarėlyje ir skirta pamąstymui, įsivaizdavimui, kaip galėjo gyventi ir virtuvėje suktis krante likusi žvejo žmona. Čia lankytojai kviečiami apžiūrėti kasdienius rakandus, baldus, indus. Tarp eksponatų yra nemaža dalis Gižų šeimai priklausiusių daiktų. Rekonstruotoje virtuvėje, kurioje sukdavosi krante likusi moteris - žvejytė (žvejo žmona), laukdama vyro, grįžtančio iš dirbtuvių ar žvejybos, eksponuojami kasdieniai rakandai, baldai.
Ekspozicijoje "Laivadirbio skrynią atvėrus..." muziejaus eksponatai, susiję su burvalčių, žvejybos būdais Kuršių mariose ir istorijos pasakojimu, yra išdėstyti gyvenamajame name, kuris, anot istorikų, pastatytas XIX a. antroje pusėje.
Unikalieji Pamario „Herbai“ - Vėtrungės
Visos valtelės privalėjo turėti savo „herbus“, vadinamus vėtrungėmis. Vėtrungės žvejybos įstatymuose atsirado XIX a. viduryje, kai žuvingose Kuršių mariose, aplink pamažu kuriantis žvejų gyvenvietėms, žvejyba suaktyvėjo.
Vėtrungės žvejybos įstatymuose atsirado XIX a. viduryje, kai žuvingose Kuršių mariose, aplink pamažu kuriantis žvejų gyvenvietėms, žvejyba suaktyvėjo. 1844 m. birželio 26 d. buvo paskelbtas valdžios įsakymas „Dėl prideramos tvarkos žvejybos versle“. Tuometinis Kuršių marių ir jos intakų žūklės prievaizdas Ernstas Wilhelmas Berbomas kiekvienam žvejų kaimui, esančiam aplink Kuršių marias, sukūrė savitą vėliavą - vėtrungę, kad žvejybos prižiūrėtojas galėtų ir iš tolo lengvai atpažinti, kuriai vietovei valtis priklauso.
Vėtrungių „grožio varžybos“ Žvejai privalėjo ne tik patys vėtrungę nusipiešti, bet ir kiekvieną pavasarį ją paryškinti, atnaujinti, sutaisyti. Taip ant „herbo“ rėmelio ir atsirado puošnių ažūrinių kompozicijų - unikalių Kuršmarių vėtrungių, būdingų tik šiam regionui. Vėtrungės puošyba tapo prestižo reikalu - kuo vėtrungė įmantresnė, spalvingesnė, tuo turtingesniu buvo laikomas žvejas. Šiuo metu tradiciją bandoma atgaivinti . Vėtrungės - unikalūs Pamario krašto liaudies dirbiniai.
Ekspozicijoje taip pat galima pamatyti ir krovininių valčių konstrukcijų. Šiomis valtimis dažniausiai naudojosi neringiškiai. Neringiškiai į Dreverną vasarai atplukdydavo savo karves, kurios ganydavosi ant išnuomotos iš dreverniškių žemės, nes Neringoje žalių plotų buvo mažai.
Gerai prižiūrimos valtys galėdavo būti naudojamos iki 80 metų. Prie to prisidėdavo ir patys žvejai: jie labai kruopščiai dervuodavo ir kitaip rūpindavosi valtimis, nes žinojo, kad šis daiktas priklausys dar ir sūnui, o gal net anūkui.
Laivadirbiai ne tik statė laivus, gamino vėtrunges, tačiau kūrė ir laivų modelius. J. Gižas šiems smulkesniems darbams atsidėjo senatvėje: kūrė burvalčių, reisinių, kurėnų modelius, gamino vėtrunges. Jo laivų modeliai susilaukė aukštų įvertinimų įvairiose parodose Lietuvoje ir Europoje. J.Gižo gaminti modeliai išliko. Jie saugomi privačiuose ir įvairių šalių muziejų rinkiniuose.
Pastatyti plokščiadugnę valtį trukdavo apie 4-6 savaites. Per metus J.Gižui kartu su pameistriais pavykdavo pastatyti apie 4-5 valtis - tai priklausė nuo jų dydžio ir oro sąlygų.
Laivadirbiai statė kelių tipų valtis: kiudelvaltes, bradines, kurėnus. Valtys tarpusavyje skyrėsi dydžiu ir tinklais, pavadinimai buvo sugalvoti turint galvoje tuos tinklus, kuriais naudojosi valtimis plaukę žvejai.
Visos šios valtelės buvo plokščiadugnės, nes Kuršių marios yra labai seklios - vidutinis jų gylis siekia 3,8 m, tačiau Lietuvos dalyje gylis yra tik apie metrą ar šiek tiek daugiau.
Edukacinės Programos ir Ekskursijos
Sodyboje vykdomos ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai, tarp kurių itin populiarus šeimai skirtas užsiėmimas „Mūsų vėtrungė“, kai iš medinių detalių kuriamą ir spalvinamą vėtrungę dalyviai pasiima atminčiai.
Galima dalyvauti renginiuose, edukacijose, išsinuomavus audiogidą aplankyti žymiausias Drevernos ir apylinkių vietas, pašmekioti Mažosios Lietuvos ir žvejų krašto kulinarinio paveldo.
Siūlomos edukacijos ir ekskursijos:
- „Mūsų vėtrungė“
- „Pasidaryk žuvytę“
- „Vėtrungės maišelis - ekodraugelis“
- Ekskursija po Dreverną ir apylinkes
Iš sodybos leidžiamasi ir į visos dienos edukacinę-pramoginę „Žuvies kelio“ kelionę - per skonių jūrą ir pačias Kuršių marias. Joje suksite ratelius, mokysitės lietuvininkų tarmės, skanausite žuvienės bei tradicinio Mažosios Lietuvos gliumzinio varškės pyrago.
Galėsite nuspalvinti savo vėtrungę-magnetuką, paplaukioti tradicine kuršių burine valtimi ir išmokti surišti tvirtą jūrinį mazgą.
Taikomos lengvatos Gargždų krašto muziejaus ir jo filialų organizuojamiems edukaciniams užsiėmimams: moksleiviams, studentams, pensininkams, neįgaliems asmenims, būtinosios tarnybos kariams ikimokyklinio amžiaus vaikams, vaikų globos namų auklėtiniams, mokytojams, lydintiems mokinių grupes, Šeimos kortelės vartotojams.
Į edukacinius užsiėmimus būtina išankstinė registracija.
Praktinė Informacija Lankytojams
Adresas: Žvejų g. 13, LT-96240 Dreverna, Klaipėdos rajonas
Kontaktai: +370 696 95861
Interneto svetainė: www.gargzdumuziejus.lt
Darbo laikas:
- Nuo balandžio 1 d. iki spalio 31 d.: II-V 11.00-18.00 val., VI 11.00-18.00 val.
- Nuo lapkričio 1 d. iki kovo 31 d.: II-V 11.00-18.00 val., VI 11.00-15.30 val.
- Paskutinį mėnesio penktadienį - nemokamas muziejaus ekspozicijų lankymas visiems lankytojams.
Nuolaidos:
- -50% nuolaida taikoma moksleiviams, studentams, senjorams (iki 80 metų), nuolatinės privalomosios karo tarnybos kariams, kariams savanoriams, nuo 1939 - 1990 metų okupacijų nukentėjusiems asmenims - politiniams kaliniams ir tremtiniams, LR nepriklausomybės gynėjams, nukentėjusiems nuo 1991 m. sausio 11 - 13 d. ir po to vykdomos SSRS agresiją (pateikus pažymėjimą), pasipriešinimo 1940 - 1990 metų okupacijoms dalyviams - kariams savanoriams.
- -100% nuolaida taikoma asmenims su negalia ir juos lydintiems asmeniniams asistentams bei kitiems lydintiems asmenims, asmenims, kuriems sukako 80 metų ir vyresniems, Lietuvos muziejų darbuotojams, tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) nariams, Šeimos kortelės nariams. Bilietus su 100% nuolaida lankytojai privalo pasiimti muziejaus kasoje.
Įsigykite bilietą dabar ir leiskite sau pasinerti į laivadirbio pasaulį!
